Na ką, atėjo metas ir man pradėti savo knygų skaitymo maratoną. Iš liaudies girdėjau, kad gera pradžia - pusė darbo. Ženklai rodo, kad su pirmąja knyga pataikiau. Pirma "varnelė" mano sąraše - Ričardo Gavelio "Vilniaus...
Na ką, atėjo metas ir man pradėti savo knygų skaitymo maratoną. Iš liaudies girdėjau, kad gera pradžia - pusė darbo. Ženklai rodo, kad su pirmąja knyga pataikiau. Pirma "varnelė" mano sąraše - Ričardo Gavelio "Vilniaus pokeris".
Knyga buvo dovana, tad į sąrašą nepatekti negalėjo. Bet rekomendacijos pasiteisino su kaupu. Asmeniškai pasakysiu, kad atradau kelis panašumus su vienu itin skaitomu veikėju iš burtininkų pasaulio (ir ne tik dėl antro žodžio rimo). Nesu skaitytojas iš prigimties, bet šitą knygą skaičiau kaip Poteriuką prieš penkis metus. Įtraukė ir nė vieną akimirką neatėjo man ant kairio peties draugelis "abejotojas" ir nepradėjo sakyt, kad knyga neverta dėmesio ir ją turėčiau mesti.
Taigi, apie ką tas "Vilniaus pokeris"? Tikrai ne apie kortas... Ir net nesakyčiau apie Vilnių... Mano kuklia nuomone perskaičius šią knygutę, autorius sugrįžęs į brežnevinius "sąstingio" laikus vaizduoja tai, su kuo neretas mąstantis žmogus susiduria ir šiom dienom - beviltiškumą ir beprasmybę, kur visa tai veda ir kur žmogus tada ieško išsigelbėjimo ir paguodos.
Romanas sulipdytas iš keturių dalių, kuriose keturi skirtingi tos pačios istorijos veikėjai (o kaip vėliau paaiškės - trys su puse) pasakoja tą pačią tragišką istoriją. Durys į Vilniaus pokerio pasaulį atsirdaro...
Pirmoji dalis man gerokai priminė mokyklos laikus, kai gūdžiais rudens (o gal žiemos???) vakarais bandžiau pasivyti savo draugus bendraklasius ir skaičiau A.Škėmos "Baltą drobulę". Pirma dalis regima mano galva neabejotinai pagrindinio romano veikėjo, visą kūrinio idėją įkūnijančio Vytauto Vargalio akimis. Pasakojimas primena minėtos drobulės "minčių srautą". Ir ne tik nuotaika. Vytauto vaikystė buvo nelengva, nepaisant to, vėliau jis patapo išsilavinusiu, bet nelaimingu žmogumi, vėliau neatsitiktinai pateko į lagerį... Tokių tat detalių suma patampa liūdnos dabarties visuma - eidamas per šiandienos įvykius Vytautas prisimena savo praeitį (žinoma, istorijos tarpusavyje susijusios), dažnai šokiruojančią.
Vytauto romano dalis pilna gašlumo ir gyvuliškumo - nieko keista - kai gyvenimas spjauna į veidą, aplinkui vien tik grėsmė ir praradimai, lieka pirmasis žmogaus pradas, apatinė Maslow piramidės dalis. Vytautas aplinkui regi sovietinę šmėklą, saugumą - "juos", kurie siekia likviduoti visus, kurie mąsto kitaip ar kokiu nors būdu bando priartėti prie tikrosios visuomenės (už)valdymo paslapties. Ignoruodamas praeitį ir ateitį, Vytautas keičia vieną moterį po kitos (pačią pačiausią prarasdamas tam pačiam socializmui), galiausiai atranda meilę su už save gerokai jaunesne Lolita. Bet ir šiai istorijai nelemta baigtis laimingai...
Antrojoje romano dalyje ta pati istorija matoma Vytauto bendradarbio Martyno Poškos akimis. Šioje dalyje kur kas mažiau intuicijos ir instinktų bei kur kas daugiau racionalumo. Antra vertus, su Vytautu bibliotekoje dirbantis Martynas yra kur kas uždaresnis ir visą savo gyvenimą įprasmina popieriuje, rašydamas savąjį martraštį. Pasaulį jis mato iš kur kas objektyvesnės perspektyvos, bet atsiribojimas kaip žinia kliudo. Čia pamatome kitokią nei Vytauto istorijos versiją, kuri dar labiau "susuka smegenis", ateina tas geras jausmas, kad vienos ir galutinės teisybės šitoj knygoj tikėtis neverta ir viskas labai stipriai priklauso nuo skaitytojo požiūrio į vieną ar kitą veikėją.
Trečioji dalis "nušoka" nuo objektyvaus pasaulio vaizdo prie svetimumo temos. Pasaulis matomas Vilniaus lenkės Stefanijos akimis. Ji, nepaisant to, kad mato svarbiausio žmogaus kvailą aistrą (o kaip pats Vytautas sako - meilę) "parsidavėlei" ir supranta, kad apie jokį ilgalaikiškumą kalbos būti negali, atsiduoda Vytautui, jam patarnauja ir "pasitenkina trupiniais". Kad ir kas benutiktų, Stefa jaučiasi ir lieka svetima. Romane jai tenka kankinės vaidmuo - toli nuo tikrųjų namų, kartu įkalinta Vilniuje ir negalinti iš jo ištrūkti (ir čia slypi psichologija!!!), prisimenti savo vietinį herojų Vasilį ir laukianti to gyvenimo lūžio, kuris suteiktų jai laisvę.
Paskutinė išvadinė romano dalis matoma Gedimino Riaubos akimis. Čia galiu grįžti prie tų "trijų su puse", nes Gediminas - ne žmogus. Romano eigoje jam teko mirti, ir štai iškart po to jis galėjo pasirinkti, kuo grįžti Žemėn pomirtiniu gyvenimu. Nepaisant to, kad viena kertinių pirmosios romano dalies minčių buvo Dievo mirtis (ir Nietzsche taip sakė...) romano finale visi netikintys gauna savotišką antausį ir žvelgia į pasaulį vieną gyvenimą jau pragyvenusio bei jame skaudžios patirties sukaupusio šuns Gedžio akimis.
Šuo kur kas geriau nei žmogus užuodžia žmonių melą ir troškimus. Tad tikriausiai neatsitiktinai pagrindinio romano moralizuotojo vaidmuo atitenka būtent tam veikėjui, kuris kūrinio plotmėje buvo mažiausiai tragiškas ir atsispyrė nevilčiai. Taip, Gedis buvo netobulas - bent jau tokiu save laikė. Jis buvo puikus matematikas ir muzikas, tačiau ieškojo aukštesnės prasmės ir jos negalėjo rasti. Dėl to laikė save žemesniu nei kiti. Ir tai buvo žavu.
Laukdamas trečiojo savo gyvenimo, kai vėl atgims kaip žmogus (tik be jokių prisiminimų), šuo Gedis reziumuoja pagrindinius "homo lituanicus" trūkumus (neapykantą, baimę, prisitaikėliškumą), kartu išaukštindamas tai, kas lieka keičiantis žmonėms... O lieka miestas... Lieka Vilnius. Apskritai romane Vilnius yra tarsi aukštesnė jėga, šešėlis, kuriam prižiūrint žmonės patiria savo džiaugsmus ir negandas. Vieniems Vilnius priedanga, namai, o kitiems - labirintas, kupinas paslapčių, netekčių ir kraujo. Visi, kurie čia gyvename, žaidžiame ilgą Vilniaus pokerio partiją su tokiomis kortomis, kokias gavome. Problema ta, kad nesvarbu - jos geros ar ne, laimėti šio žaidimo neįmanoma. Žaidėjai keičiasi, žaidimas tęsiasi, bet pasakyčiau taip - žaidėjai nežino, kas yra ta galutinė pergalė, kada galima pakilti nuo stalo pačiam, o ne pastūmėtam aplinkybių (maniškė interpretacija).
Mano romano herojus buvo žydas iš 258 buto (suprask - puslapio romane), kuris stringančiu balsu papasakojo, kad pasaulį iš tikrųjų varo meilė, kad niekas be jos neegzistuotų - grūdas nesudygtų, jei nemylėtų saulės, saulė netekėtų, jei nemylėtų žemės. Ir aš, kaip jisai, skanauju šitus ištartus žodžius...
Skaitydamas dar sykį didžiavausi, kad lietuviai sugeba kurti... Nesvarbu, kad šioji kūryba dar pesimistiškesnė ir šaltesnė nei pati kūryba. Galima žavėtis, kaip subtiliai tiksliai autorius įgelia tam daugelyje mūsų (manyje irgi) tūnančiam "homo sovieticus". Suprask žmogau, kad esi mažytis sraigtelis sistemoje, Tau yra pasiekiama tik dalis knygų bibliotekoje... Bet džiaukis, nes ir tie, kurie yra laipteliu aukščiau už Tave, gali sužinoti tik šiek tiek daugiua nei Tu - yra suvokimo lygių, neprieinamų niekam. Trūkumėlis mažytis - alternatyvų autorius mums nepalieka - paliekama tik laisvo žmogaus apsisprendimo stipriai glėbyje laikoma viltis... Kaip to šunėko Gedžio paskutinis atodūsis šokant po troleibusu...
Dienelei praėjus, vakarui atėjus, nepamirškim žmonės, kad turim vienas kitą... Nes be vieno nebūtų kitų...ir be kitų vieno...
rodyti daugiau
