Kuo labiau artėjo knygos pabaiga, tuo sunkesniu klausimu tapo "kaip (apie) ją perduoti kitiems?". Kaip pertransliuoti visą tą energiją, kuri įtraukia skaitytoją su kiekvienu laišku ristis kūlversčiais, t.y. žirafas tokias,...

Kuo labiau artėjo knygos pabaiga, tuo sunkesniu klausimu tapo "kaip (apie) ją perduoti kitiems?". Kaip pertransliuoti visą tą energiją, kuri įtraukia skaitytoją su kiekvienu laišku ristis kūlversčiais, t.y. žirafas tokias, kokios jos yra - netaisyklingos ir atrodo iš vis neturinčios teisės egzistuoti gamtoje? Knygą norėjosi braukyti ir žymėtis pieštuku, cituoti, ištransluoti, kad visi žinotų, kad visi ją paimtų į rankas ir šiek tiek pažaistų.

Šie Kęstučio Navako ir Akvilės Žilionytės laiškai buvo spausdinami Šiaurės Atėnuose ir tik vėliau nugulė į knygą, kurioje kartas nuo karto dingsta ribos tarp sakinių, viena su kita persipina emocijos, o jei kokioj pastraipoj vonioj guli Morrisonas su aukštakulniais ar svajonių jaunikiu tampa pienininko sūnus - irgi nestebina. Knyga interaktyvi - įpinta daug literatūroje reikšmingų pavardžių (Joysas, Nabakovas, Cortazaras ir t.t.) , šmėsteli keli dainų pavadinimai (kaip tarkim, Fleet Foxes - White Winter Hymnal, kuri visai atsitiktinai buvo mano skambučio melodija) ir kitų jau kažkur matytų, bet iki galo neištirtų daiktų, reiškinių, frazių.

Manau, kad nėra bendro apibūdinimo ar aprašymo, kurį pateiktų kiekvienas, perskaitęs knygą. Dažniausiai laiškai neturi siužeto, tačiau turi emocijas ir įvykių nuotrupas, kurios vertinamos arba kritine literatūrine akimi, arba asmeniniu patyrimu. Antruoju atveju skaitytojas pats renkasi laiško prasmę sau.

Ir keletas iliustracinių citatų pabaigai:

"Voniose svarbūs du dalykai. Pirmas: vonia yra saugi. Net jei į ją kas įeis, kad pripiltų tau ten makaronų, sudėtingesni kontaktai čia sunkiai tikėtini. Nešaus į nugarą, veikiau ją nutrins. Įlipti į vonią - tai kaip išjungti mobilųjį. Tampi trumpam nepasiekiamas. Be to, vonia saugo gaisro ar žemės drebėjimo atveju, gyvendama akvariume tokių garantijų neturėtum." Kęstutis

"Kaip man išsirinkti iš galvos klausimą. Kaip čiaudi Jonynas? - kodėl išrinkau iš galvos tau tokį klausimą, o kiti tau tokio iš galvos neišrinko. Aš amžinai išsirenku ne tokį klausimą. Mano svajonė didžiausia (išsipildžiusi šimtą kartų) - stovėti žmonių vidury ir klausti, o po šito jie radijo signalais čiaudi, sirenom kosti.

Pavyzdžiui, mokykloje stovėjau bendraklasių vidury ir klausiausi pasakojimo, kaip Agnė vakar aštuonias valandas turėjo darinėti grybus, ir aš klausiu - įdomu buvo? O ji - atseit aš visada paklausiu taip, kad ji pati durniausia atrodo. Vėliau pusseserė išmokė sakyti - o tu pavydi man? - tai kurį laiką man paklausus ir žmonėms įsiutus dėl klausimo sakydavau - o tu pavydi man, kad paklausiau?" Akvilė

"Kai pranoksi Žemaitę, ji apsivers kape ir iškiš abi kojas padais į viršų, galėsi kutenti, ką dabar ir darai." Kęstutis