Per visą knygą niekas nepavogė nė vieno arklio. Bet ir neturėjo vogti. Čia tie arkliai tarp kitko, tiesą sakant.

O tas kitkas - tai knisinėjimaisi po praeitį, mėgėjiški psichologizavimai, nuplaukę tėvai ir normalūs...

Per visą knygą niekas nepavogė nė vieno arklio. Bet ir neturėjo vogti. Čia tie arkliai tarp kitko, tiesą sakant.

O tas kitkas - tai knisinėjimaisi po praeitį, mėgėjiški psichologizavimai, nuplaukę tėvai ir normalūs vaikai, kažkokios vaikiškos traumos, kažkokios senatvinės atgailos. Standartinis tokioms fabuloms siužetas su flashbackais į vaikystę, po savo pasaulį plavinėjantis herojus - nei čia, nei dabar.

Kažkur šiaurėje. Tarp savo vaikystės ir savo senatvės. Vienas žmogus. Vienas šuo. Vienas tėvas. Viena vasara.

Gera knyga vaizduotei pramankštinti. Graži pasakojimo melodija. Readable.

Prieš atsiverčiant šios knygos pirmąjį puslapį, dar susimąsčiau: knyga, parašyta skandinavo, veiksmas vyksta - Skandinavijoje - ar apskritai čia bus veiksmo? Pirmas vaizdinys, stojantis prieš akis įsivaizduojant...

Prieš atsiverčiant šios knygos pirmąjį puslapį, dar susimąsčiau: knyga, parašyta skandinavo, veiksmas vyksta - Skandinavijoje - ar apskritai čia bus veiksmo? Pirmas vaizdinys, stojantis prieš akis įsivaizduojant Skandinavijos šalių gyventojų gyvenimą, tai tyla, vieniša trobelė kalnuose, vienatvė net gyvenant tarp žmonių, šaltis tiek materialus, tiek dvasinis, baimė kalbėti. Taigi ką iš šių momentų galima sukurti? O būtent tokiais aspektais paremtą pasakojimą.

Visame romane labai maža monologų. Jie arba išties nevyksta, nes veikėjai verčiau renkasi tylą (gerą bylą), o ne tuščiažodžiavimą, bandymą pasiteisinti dėl vienokių ar kitokių poelgių. O kartais netgi svarbiau tampa veiksmas, kaip juo veikėjai paaiškina savo išgyvenimus. Ir tai kitam veikėjui yra suprantama - ir tada toliau seka tyla. Kitose vietose pagrindinis veikėjas tiesiog išleidžia pokalbius, renkasi aprašyti gamtą, savo prisiminimus, išgyvenamus jausmus - tai jau šiaurietiška savybė, kuri persismelkia ne tik tarp veikėjų, bet ir pačiame kūrinio viduje. Pagrindiniam veikėjui irgi nejauku atsiskleisti prieš skaitytoją: vienur jis pasakoja trumpais, kapotais sakiniais, tarsi stengdamasis greičiau praslysti, kad neereiktų ilgiau užtrukti, kitur - atvirkščiai - įsijaučia ir pradeda berti ilgais sakiniais savo išgyvenimus. Tačiau parodoma ir blogoji užsisklendimo savy pusė - herojai susvetimėja, būvimas vien tik su savimi gali net ir pražūdyti: pabėgimas nuo šeimos, skyrybos, neapykanta. Tačiau tai yra taip natūralu, taip įaugė į šiaurietišką mentalitetą, kad pagrindinis herojus nekeičia gyvenimo būdo prieš tai matęs tėvo gyvenimo likimą - abiejų likimai galiausiai susiklosto panašiai.

Romane per šiaurietišką prizmę yra nagrinėjamos įvairiausios temos: draugystė, meilė, šeimyniniai santykiai, Antras Pasaulinis karas. Į vieną vietą suplaktą tikrai nemažai aktualių (o tuo labiau norvegams) temų. Rašytojas supažindina kitataučius su savo tautiečių "kasdienybe".