Kai tik pradėjau skaityti šią knygą, supratau, kad ji būtent tokia, kokias aš mėgstu. Keista, šiek tiek filosofiška, su neeiline istorija. Greitai ji nesiskaito, nes tai ne romanas, o greičiau dienoraštis, prisiminimai apie...

Kai tik pradėjau skaityti šią knygą, supratau, kad ji būtent tokia, kokias aš mėgstu. Keista, šiek tiek filosofiška, su neeiline istorija. Greitai ji nesiskaito, nes tai ne romanas, o greičiau dienoraštis, prisiminimai apie gyvenimo tarpsnį praleistą prie Voldeno ežero. Jei įsiskaitai šią knygą, gali pasijusti taip, lyg ir pats ten gyventum, nes autorius labai smulkiai ir vaizdžiai sugeba pateikti tai, ką mato :)

Kažkada pramogai atlikinėjau testą: "Kuris iš klasikų rašytojų yra tavo sielos draugas?". Testas parodė, kad mano sielos draugas būtų Henris Deividas Toro - atsiskyrėlis idealistas, 19 a. rašytojas, pasitraukęs iš...

Kažkada pramogai atlikinėjau testą: "Kuris iš klasikų rašytojų yra tavo sielos draugas?". Testas parodė, kad mano sielos draugas būtų Henris Deividas Toro - atsiskyrėlis idealistas, 19 a. rašytojas, pasitraukęs iš visuomenės į gamtą ir savo patirtį aprašęs knygoje "Voldenas, arba Gyvenimas miške".



Tada pamaniau, kad testą reikėtų padaryti iš naujo. Trobelė miške, be interneto ir elektros?! Ne, ačiū. Dabar žiūriu pro langą ir suprantu, kad testas, nors ir sukurtas pramogai, smarkiai nemelavo. Už lango - pieva ir miškas, iki artimiausio kaimo - 3 kilometrai, iki miesto - apie 20 km. Tiesa, yra elektra ir internetas.



Ir vis dėlto, jei testas stebuklingai atspėjo "sielos draugą", knygą buvo sunkoka skaityti.



Vienur aš su Toro sutinku, kitur - ne. Tačiau, kaip ir dažnas toks visuomenės normų laužytojas, Toro turi tvirtą, dažnai sunkiai nuginčijamą nuomonę, su kuria kitiems sunku susitaikyti.

Jei mes nebegaminsime pabėgių ir neliesime bėgių, paskirdami šiam darbui dienas ir naktis, o imsime remontuoti savo gyvenimus, siekdami juos pagerinti, kas gi tuomet ties geležinkelius? O jei jų netiesime, tai kaip tuomet suspėsime laiku patekti į dangų? Tačiau jei pasiliksime namuose ir užsiimsime savo reikalais, kam tuomet bus reikalingi tie geležinkeliai? Ne mes važiuojame geležinkeliu, o jis - mūsų kūnais. Ar kada pagalvojote, apie tai, kas yra tie geležinkelio pabėgiai? Kiekvienas jų - tai žmogus, airis arba amerikietis. Bėgiai klojami ant jų, jie užpilami smėliu, ir tuomet jais tykiai rieda vagonai. O pabėgiai guli ramūs romučiai.

Tačiau sunkiausia buvo ne "ginčytis" su Toro, tačiau jį skaityti. Deja, mano "sielos drauge", buvo nuobodu... Gal jo žodžiai kitaip būtų suskambėję juos skaitant mieste.



Toro linkęs į kraštutinumus: arba suskaičiuoja savo išlaidas centų tikslumu, arba leidžiasi į poetinius apmąstymus. Štai būtent šie mane migdė ir kėlė nuobodulį.



Ir nors siūlau "Voldeną" paskaityti, pati verčiau eisiu susitikti su kaimynais, kolegomis - miesčionimis-kaimiečiais, iš miestų pabėgusiais į laukus ir miškus. Susikursime savąją "toriškąją" teoriją.





Leidykla: "Vaga"

Leidimo metai: 1985

Puslapių: 253

Originalo metai: 1854

Originalo pavadinimas: "Walden"