Negaliu sakyti, kad knyga visai nepatiko. Tikrai taip nebuvo. Tačiau kartais skaitėsi tikrai sudėtingai. Nemažai nebevartojamų žodžių, vėliau pripranti juos skaitant. Knyga pasirodė vietomis ištęsta, o vietomis norėjosi...

Negaliu sakyti, kad knyga visai nepatiko. Tikrai taip nebuvo. Tačiau kartais skaitėsi tikrai sudėtingai. Nemažai nebevartojamų žodžių, vėliau pripranti juos skaitant. Knyga pasirodė vietomis ištęsta, o vietomis norėjosi daugiau įsigilinimo į mūšius. Mūšiai man pasirodė nelabai vaizdingi, o čia juk romanas. Tačiau labai patiko kunigaikščių šeimos linijos ir dramos. Ypač patiko Vytauto, Onos ir dukros Sofijos santykių aprašymas.

Sunkoka įvertinti šią knygą visų pirma vien dėl to, kad lietuviai neskuba kurti istorinių romanų apie praeities didžius vyrus ir moteris. Turim tiek daug ryškių įvykių ir asmenybių, o įdomių, įtaigių romanų labai...

Sunkoka įvertinti šią knygą visų pirma vien dėl to, kad lietuviai neskuba kurti istorinių romanų apie praeities didžius vyrus ir moteris. Turim tiek daug ryškių įvykių ir asmenybių, o įdomių, įtaigių romanų labai mažai. Vietoj to, kad sukurti paprastą istorinį romaną, na gal nuotykinį, kažkodėl daug kas pasuka sudėtingesniu keliu. O ir rašytojas - Edmundas Malūkas - atrodytų tinkamai tokiai misijai: įdomiam romanui apie turbūt garsiausią mūsų asmenybę ir tą laikotarpį. Bet vietoj to šiame romane sutinkamas sakyčiau keistokas Vytautas ir kažkokia raganiška Ona. Turbūt labiausiai mane ir piktina Onos paveikslas, atrodytų vyrams sunku suvokti, kad moteris gali būti protinga tiesiog šiaip, iš prigimties. Tokia buvo Ona Vytautienė. Bet šiame romane jai suteikiamos dar ir antgamtinės nuojautos ir įžvalgos, keisti pranašiški sapnai. Ir būtinai turi būti "blogiečiai" bei "geriečiai", o man labiau norėtųsi tikroviškesnio istorinio pasaulio, kuriame viską valdo argumentuoti pasirinkimai, kuriuos įtakoja tam tikros aplinkybės. O dabar Skirgaila blogas, Jogaila - stereotipiškas, o ir Vytautas nepateisina Didžiojo vardo...