Paulo Coelho - vienas mano mėgstamiausių autorių, ir turbūt net ne todėl, kad jo knygos būtų ypač geros, bet todėl, kad jose visada randu sau kažką labai savo, asmeniško. Kaip ir ši knyga, kuri leidžia pamąstyti apie...

Paulo Coelho - vienas mano mėgstamiausių autorių, ir turbūt net ne todėl, kad jo knygos būtų ypač geros, bet todėl, kad jose visada randu sau kažką labai savo, asmeniško. Kaip ir ši knyga, kuri leidžia pamąstyti apie laimę, santuoką, sėkmę...
Knyga tikrai ne iš saldžių meilės romanų serijos, kai kuriems toks vedybinis gyvenimas gali būti atgrasus ir net nesuprantamas. Tiek vyro, tiek moters elgesys čia irgi ne iš įprastos šeimyninės idilės. Knyga galbūt moko suprasti, kaip arti yra mums svarbūs dalykai, kurių iki šiol tiesiog nevertinome. Kiekvienas turi savo Zahirą, kurio tiesiog nepastebi esant, nes jis yra... Bet jei jo nebebūtų... :)
Taip pat galima rasti daug prasmingų minčių, kurios nepaisant pačio romano vistiek yra vertingos. Jei būčiau iš tų, kurie mėgsta knygoje pasibraukti patikusias mintis, tai kitas atsivertęs mano knygą išvystų margus puslapius :)
Vienareikšmiškai man ši knyga patiko! Ir tikrai rekomenduoju ją perskaityti kitiems :)

Netradicinė knyga apie tradicinę temą - žmonių, poros tarpusavio santykius, savęs ieškojimus, gebėjimą nepaskęsti laiko tekmėje, surasti laiko apmąstymams, jausmams ir norams, nors kartais mintis užvaldo tam tikra jėga,...

Netradicinė knyga apie tradicinę temą - žmonių, poros tarpusavio santykius, savęs ieškojimus, gebėjimą nepaskęsti laiko tekmėje, surasti laiko apmąstymams, jausmams ir norams, nors kartais mintis užvaldo tam tikra jėga, neleidžianti susitelkti, atitraukianti nuo realaus gyvenimo į prisiminimus, į brangias akimirkas - tai vadinama Zahiru. Herojaus Zahiras - jo mylima moteris, jo žmona Estera, kuri, pajutusi vėstančius jųdviejų santykius pasitraukė atokiau, leido jam pačiam savyje susivokti, apmąstyti savus poelgius, gyvenimo posūkius. Šiuo laiku, kai kiekvienas buvo atskirai, pagrindinis veikėjas suprato, kad jo Zahiras yra būtent toji moteris, kuri su juo bendraudavo, dalydavosi mintimis, lūkesčiais, prisiminimais, kuri jį skatino dirbti darbą, dėl kurio jis ir atkeliavo į šį pasaulį (rašyti knygas), kuri būdavo švelni, jį sutikdavo, mylėdavo, laukdavo, su kuria po kiekvienos komandiruotės svečioje šalyje jis gerdavo karštą šokoladą mėgstamiausioje Paryžiaus kavinukėje ir kuri dabar yra užgulusi jo mintis taip, kaip niekada neužgoždavo asmeninės erdvės jiems būnant drauge. Turiu omenyje, kad herojus laisvesnis jautėsi meilėje ir darnoje su žmona, kol jie gyveno viename bute, viename mieste, o tik jai išvykus, pasijuto apspaustas galvojimų apie ją. Laikas atskirai tarsi vėjas iškedeno abiejų veikėjų sielas, įvyko daug vidinių pasikeitimų ir po dviejų su trupučiu metų, jiems vėl susitikus, nereikėjo daug žodžių, kūno kalba ir meilės ryšys atskleidė jų ateities troškimus, atgaivino santuoką, tarpusavio supratimą, jungiantį ryšį, bendrus ir asmeninius troškimus.

Paulo Coelho yra vienas iš mano mėgiamų autorių, atradau ir pamilau šį rašytoja ne dėl "Alchemiko" kaip daugelis jo skaitytojų, bet dėl "Veronika ryžtasi mirti". Pamenu šią knygą "sugraužiau" per kelias valandas, kaip ji...

Paulo Coelho yra vienas iš mano mėgiamų autorių, atradau ir pamilau šį rašytoja ne dėl "Alchemiko" kaip daugelis jo skaitytojų, bet dėl "Veronika ryžtasi mirti". Pamenu šią knygą "sugraužiau" per kelias valandas, kaip ji man patiko. Po to perskaičiau ir daugiau jo knygų, nors jos nesužavėjo labiau nei "Veronika ryžtasi mirti" bet taip pat patiko, nes kiekvienoj jų atrasdavau kažką sau, tik va perskaičiuos "Portabelo ragana" kažkodėl išseko noras skaityti šio autoriaus knygas, tad "Zahiras" gan ilgai užsigulėjo lentynoje neskaitytas, dėl šios priežasties ir įtraukiau jį į savo knygų iššūkio sąrašą. Bent jau man Paulo Coelho knygos skaitomos labai lengvai, taip pat ir ši. Pagrindinė šios knygos tema - meilė. Tai pasakojimas apie du vienas kitą mylinčius žmones, kurie buvo beprarandą šį jausmą, kaip ir daugelis žmonių. Ši knyga moko iš naujo atrasti meilę, tokią meilę, kurioje nebūtų vienas kito valdymo ir kontroliavimo, nebūtų kito žmogaus pririšimo prie savęs. Meilės nereikia perprasti, ją reikia jausti. Ši knyga moko mylėti, be jokių sąlygų iškėlimo vienas kitam. Ir jei meilė tikra, ji išlieka, kad ir kas benutiktų. Taip nutiko ir šios knygos herojams, vienas anksčiau, kitas vėliau, suprato, kad klažkas jų santykiuose blogai ir sugebėjo atrasti būdų kaip susivokti savyje, savo jausmuose ir išsaugoti meilę vienas kitam.