Mano pažintis su J. Cortazaru prasidėjo taip pat nuo žaidimo - skaičiau "Žaidžiame klases", šokinėjau nuo skyriaus prie skyriaus, nešiodavausi visur, kur žinojau būsiant laiko skaityti, ir mėgavausi tuo, kad ir vėl...

Mano pažintis su J. Cortazaru prasidėjo taip pat nuo žaidimo - skaičiau "Žaidžiame klases", šokinėjau nuo skyriaus prie skyriaus, nešiodavausi visur, kur žinojau būsiant laiko skaityti, ir mėgavausi tuo, kad ir vėl nežinau, kas manęs laukia kitame skyriuje. "Žaidimas baigtas", nors ir visai ne apie tą patį (tik ar tikrai?), man buvo tarsi ano skaitymo pratęsimas.

Magiškas realizmas kiekviename apsakyme atsiskelidža vis kitaip - kaip detektyvas, kaip sapnas, kaip kasdienybėje užsilaikanti keista mintis. Iki tam tikro taško kievienas apsakymas atrodo kaip eilinė kažkieno gyvenimo istorija, ir staiga tam taške - karats tik pradėjus skaityti, o kartais ir pačioje kūrinio pabaigoje - į tą eilinę gyvenimo istoriją įsipina kažkas, kas iš pažiūros irgi yra visai eilinis, tačiau susitikus šiems dviems nebelieka nieko, ką aš vadinu tuo žodžiu.

Nebent personažai yra vaikai. Apie vaikus, tokius ne visai mažiukus, jau link paauglystės, radau tris apsakymus, ir visi jie išsiskyrė tuo, kad, žiūrint suaugusiojo akimis, nieko neeilinio ten nebuvo. O žiūrint vaiko akimis dar buvo. Ir atrodo, kad autoriui labai subtiliai pavyko pagauti ir pavaizduoti tą momentą, kai vaikystė baigias.

Skaityti labai patiko, tik gaila, kad taip trumpai