Antuanas de Sent Egziuperi pirmą kartą mano širdį prisijaukino dar trečioje klasėje - tuomet ir susipažinau su nuostabiu vaikystės ir gyvenimo išminties įsikūnijimu paprastoje, kiek nutrintoje pageltusioje knygelėje...

Antuanas de Sent Egziuperi pirmą kartą mano širdį prisijaukino dar trečioje klasėje - tuomet ir susipažinau su nuostabiu vaikystės ir gyvenimo išminties įsikūnijimu paprastoje, kiek nutrintoje pageltusioje knygelėje "Mažasis Princas". Kaip ir daugelis, verkiau ir supratau, kad iš tiesų, tokios knygos pamiršt neįmanoma - prie jos galima grįžti ir grįžti.

Turbūt nesuklysiu pasakiusi, kad galima grįžti ne vien prie "Mažojo Princo", bet ir prie kitos Antuano kūrybos, kaip kad jo romanas "Žemė žmonių planeta", kuris lygiai taip pat jautriai, tik gal kiek kitaip, atskleidžia tai, kas svarbiausia, parodydamas žmogaus stiprybę ir vienatvę, jo draugus ir liūdesį. A. de Sent Egziuperi primena paprastą tiesą: mylėti reikia kiekvieną žmogų. Rašytojas užkabina kažką, ko negalima išreikšti vien žodžiais - štai aš bandau rašyti kažką apie vienatvę ir draugus, apie meilę ir žmogų, tačiau nežinau kaip apibūdinti, kaip išreikšti tai, kas neleidžia užversti knygos ir dėl ko reikia dar ir dar kartą perskaityti tai, ką jau skaitei - kad įsisąmonintum, kad suprastum ir kad dar spėtų nudžiūti ašaros. Galbūt tinkamiausias žodis tam skambėtų paprastai - tai žmogiškumas.

Ir aš tik norėčiau pasidalinti tokia pat paprasta kaip žmogiškumas citata, kuri atrodo nuvalkiota ją naudojus tūkstančius kartų, tačiau tik su ilgainiui pamestais žodžiais įgaunanti kitokią ir, leiskite taip pasakyti, tą tikrąją, o ne romantinę prasmę:

"Mes tik tada laisvai alsuojame, kai sieja mus su broliais bendras tikslas, esantis už mūsų, ir patirtis moko, kad mylėti - tai nereiškia žiūrėti vienas į kitą, tai reiškia žiūrėti visiems viena kryptimi."

Buvo labai įdomu sužinoti ar sukūręs vieną tobūlą kūrunį (žinoma, kalbu apie "Mažasis princas") autorius gali parašyti dar kažką gero, ar vienai knygai neatidavė viso savęs, ar dar liko bent žiupsnelis stebuklo....

Buvo labai įdomu sužinoti ar sukūręs vieną tobūlą kūrunį (žinoma, kalbu apie "Mažasis princas") autorius gali parašyti dar kažką gero, ar vienai knygai neatidavė viso savęs, ar dar liko bent žiupsnelis stebuklo. Pasirodo liko. Ir dar kiek!

Nuostabu, kiek pozityvumo, tyro džiaugsmo Egziuperi gali įžvelgti mažyčiuose dalykuose, smulkmenuose, kurių dauguma mūsų nepastebime ir vis dejuojame dėl pilkos kasdienybės. Šioje knygoje jo pagrindinės tezės, vertybės stipriai nesiskiria nuo minėtų "Mažajame prince", bet tai ir yra Egziuperi stebuklas, jis neįkiriai vis primena žmonėms pagrindinius žmoniškumo, meilės principus, kuriuos mes, dėja, nuolat pamirštame, neatkreipiame į juos dėmesio. "Būti žmogumi -tai kaip tik ir reiškia būti atsakingam. Jausti gėdą dėl skurdo, kuris tarytum nė nepaeina nuo tavęs. Didžiuois kiekviena savo draugų pasiekta pergale. Jausti, kad kiekviena tavoji plyta taip poat prisideda prie pasaulio statybos", Norisi cituoti visą knygą, skaitant jauti kaip švinta tavo širdis, o užvertus paskutinį lapą jau būni įsisamonęs, kad reikia kelti savo užpakalį nuo sofos ir nusišypsoti pasauliui, kad nori būti žmogumi.