Šioje knygoje autorė kalba apie savo negalią ir fizinius skausmus. Tačiau čia nerasite galybės nusiskundimų, liūdesio, didžiulio pykčio už tai, ką jai tenka ištverti. Ne. Moteris šia knyga stengiasi parodyti, jog net ir...

Šioje knygoje autorė kalba apie savo negalią ir fizinius skausmus. Tačiau čia nerasite galybės nusiskundimų, liūdesio, didžiulio pykčio už tai, ką jai tenka ištverti. Ne. Moteris šia knyga stengiasi parodyti, jog net ir sunkiausiomis aplinkybėmis įmanoma išlikti stipriam ir gyventi pilnaverti gyvenimą. Kjara skaitytojams stengiasi perteikti savo tikėjimą šviesia ateitimi, energiją ir ramybę. Visa tai ji pati gauna iš itin stipraus tikėjimo. Ji taip stipriai tiki, kad kovoti su sunkia liga ją įkvepia Jėzaus kančia. Juk jis iškentėjo daug daugiau ir viskas tik tam, kad žmonės būtų laisvi. Galbūt ir jos liga yra atsiųsta tam, kad moters siela taptų laisva, nepriklausoma ir ji rastų pilnatvę. Savo mintimis ji dalijasi ir su kiekvienu sutiktu. Moters vidinė šviesa ir stiprybė taip paveikia aplinkinius, kad net ir didžiausi ateistai permąsto savo vertybes. O tikintiesiems Kjara tapo nuostabiu spinduliu, ja remiamasi, kai pasakojama apie tai, kaip svarbu niekada nepasiduoti liūdesiui, nevilčiai bei mylėti ir saugoti kiekvieną savo gyvenimo akimirką.

"Viskas baigiasi,
pranyksta akimirkoje.
Toks yra gyvenimas -
trumpas atodūsis,
o paskui...
amžinas šviesos žaidimas."


Nors man ši knyga pasirodė šiek tiek saldoka ir per daug išpūsta, tačiau turiu pripažinti, jog ši knyga suteikia vien šviesias emocijas bei priverčia susimąstyti, ar teisingai leidžiu savo laiką, ar esu pakankamai gera šalia esantiems žmonėms. Ypač strigo šios eilutės:

"Mes nesame "mūsų". Mes sau nepriklausome, tad negalime spręsti ir įgyvendinti to, ką užsibrėžiame. Čia ir glūdi pats gražumas. Supratimas, kad visada turime tai atminti. Savo kūnu, savo protu, savo širdimi naudotis taip, tarsi jie būtų ne mūsų."