Prisižiūrėjus šios knygų serijos ekranizacijų ir išlepinta gausybės šių laikų fantastinių knygų tikėjausi kitokios knygos, bet kai susitaikiau su rašymo stiliumi ir maniera, vertinant, kad ji parašyta 1954 m., gal ir...

Prisižiūrėjus šios knygų serijos ekranizacijų ir išlepinta gausybės šių laikų fantastinių knygų tikėjausi kitokios knygos, bet kai susitaikiau su rašymo stiliumi ir maniera, vertinant, kad ji parašyta 1954 m., gal ir gana tos fantazijos ir užmanymo. Trumpai - vaikiška pasaka berniukams.

"Namai paliko - priekyje pasaulis,
Kur vietą teks surast po Saule.
Keistais šešėliais tvyrančios nakties
Nežinomas pasaulis nusities"

Tai stebuklinga fantastinė trilogija, kurią daugelis puikiausiai žino iš kino filmų....

"Namai paliko - priekyje pasaulis,
Kur vietą teks surast po Saule.
Keistais šešėliais tvyrančios nakties
Nežinomas pasaulis nusities"

Tai stebuklinga fantastinė trilogija, kurią daugelis puikiausiai žino iš kino filmų. Anksčiau aš nesidomėjau nei Žiedų valdovu, nei Hobitu - man atrodė pernelyg didelė fantastika. Tačiau viskas pasisuko taip, kad pamačiusi pirmąją Hobito dalį, o vėliau ir kitas, negalėjau nesižavėti idėja, siužetu ir personažais. Paskutinė Hobito dalis pasirodė pati geriausia ir norisi žiūrėti viską dar ir dar kartą. O Žiedų valdovo niekada dar nesu mačiusi kino ekrane ir būtent todėl nusprendžiau pirmiausia perskaityti knygas ir tik po to palyginti jas su ekranizacijomis.

Apie pačią knygą. Veiksmas tikrai labai greitai įtraukė. Žavėjo ir tai, jog buvo minimi įvykiai iš Hobito filmų (kadangi priešistorė). Pati idėja apie Žiedą tikrai neeilinė ir originali. Mane taip pat labai sužavėjo eiliuoti tekstai romane - jie taip papildė tekstą ir taip nuostabiai skamba, kad pačiai norisi dainuoti. Tačiau pastebėčiau ir minusiuką - visa knyga daugiau yra apie keliavimą iš vienos vietos į kitą, man pritrūko daugiau kariavimo, akistatų su priešais ir emocijų. Nors tikrai nepaneigiama, kad knygos vertos dėmesio ir patiks tiems, kas mėgsta gamtą, magiją ir išskirtinius personažus. Tikiuosi šiek tiek vėliau skaityti ir kitas dalis bei pažiūrėti visus filmus (pagaliau!).

Štai ir perskaičiau knygą ne pirmą kartą, ir dar ne kartą ketinu ją skaityti.
Žinoma, ta kuri buvo mano rankose yra senesnio leidimo berods 1994, nors viskas išlieka tas pats.
Knyga labai mane sužavėjo dar tuomet kai po...

Štai ir perskaičiau knygą ne pirmą kartą, ir dar ne kartą ketinu ją skaityti.
Žinoma, ta kuri buvo mano rankose yra senesnio leidimo berods 1994, nors viskas išlieka tas pats.
Knyga labai mane sužavėjo dar tuomet kai po pirmojo filmo pasirodymo nusprendžiau perskaityti jas visas. Žinoma tuomet buvau dar mažytė, tad ir skaitymas buvo sunkesnis ir visgi likau sužavėta!
Iki šiol ,,Žiedų valdovas'' yra viena mėgstamiausių trilogijų. Pabaigusi skaityti knygą dar kartą tuo tik įsitikinau.
Mane žavi autoriaus gebėjimas sukurti savitą pasaulį, su savomis tautomis, savais raštais ir pasakojimas. Padavimai, dainos ir net savos kalbos! Tai iš ties išskirtina ir žavu. Pati knyga įtraukia nuo pirmųjų puslapių, o dar įdomesnė ir aiškesnė ji pasidaro perskaičius sakmes, Hobitą ir tik tuomet trilogiją apie žiedą. Puikus literatūrinis palikimas, pripažintas visame pasaulyje!

Kaip jau kažkada minėta, Knygų iššūkį šiemet sau pasunkinau kūriniais, kuriuos sudaro kelios knygos, o ne viena. Vienas iš tokių buvo Žiedų valdovas. Knygos, kurių populiarumas labai išaugo tuomet, kai aš susižavėjau...

Kaip jau kažkada minėta, Knygų iššūkį šiemet sau pasunkinau kūriniais, kuriuos sudaro kelios knygos, o ne viena. Vienas iš tokių buvo Žiedų valdovas. Knygos, kurių populiarumas labai išaugo tuomet, kai aš susižavėjau Hariu Poteriu. Anuomet buvo gana didelis susiskaldymas tarp Poterio ir Žiedų valdovo gerbėjų, todėl aš neskaičiau šios vos ne specialiai. Na, buvau pradėjusi, bet pirmosios knygos perskaičiau du skyrius - puikiai pamenu - ir nunešiau atgal į biblioteką, nes man paprasčiausiai nebuvo įdomu.. Dabar galvoju, kad visgi gerai, kad išlaukiau tų knygų iki dabar ir perskaičiau jas ne būdama dvylikos, o dvidešimt trejų.




Tada neptiko, o dabar net nežinau, nuo ko pradėti reikšti visą žavesį šia trilogija.

Na, taip, visų pirma: visose trijose dalyse pasakojama apie Žiedo Nešėjo misiją. Jis Didįjį Žiedą turi nunešti į Mordorą ir sunaikinti, įmesdamas į Lemties Kalno ugnis. Tik taip Tamsa pasitrauks iš pasaulio, žlugs Sauronas ir išnyks visos piktadarybės. Žiedo Nešėjui ir jo draugams tenka be galo pavojinga užduotis. Vyksta karai. Žūsta žmonės ir kitos būtybės. Ir ne kartą net skaitytoją apima ta neviltis, kartais kitus jausmus užgožia Šešėlis. Atrodo, kad Frodui, Žiedo nešėjui, nepavyks.



Bet ne tik neviltis būna apėmusi skaitant. Pasitaiko labai linksmų akimirkų, už kurias dėkinga turėčiau būti šauniesiems hobitams. Labai noriu tikėti, kad tokia tauta išties egzistuoja, kad kažkur toli Grafystėje jie tikrai gyvena savo nuostabiuose nameliuose. Tolkien'as sukūrė daug tautų, daugybę veikėjų, bet hobitai man - patys mieliausi. Tikriausiai dėl savo nerūpestingo gyvenimo būdo, visuomet linksmi ir net tamsiausiu metu sugebantys įžvelgti šviesą ir viltį. Štai jie ir buvo mano mėgstamiausi veikėjai, o ypač Frodo sodininkas ir ištikimiausias palydovas Semas. Hobitas, kuris su tokiu atsidavimu tarnavo savo šeimininkui, buvo tikras draugas ir niekuomet nepaliko nelaimėje, tikrai vertas visų tų dainų, kurios buvo apie jį sukurtos.

O su Semu pirmąją vietą mėgstamiausių veikėjų sąraše dalinasi Aragornas. Jis toks.. Nemoku apsakyti koks. Didingas, narsus, suprantantis, įžvalgus, kilnus.. Būdamas žmonių kilmės, niekuomet nelaikė kitų būtybių žemesnėmis. O jo dosnumas ir gerumas, pasibaigus karui, vertas žemo galvos nulenkimo.



Apskritai tai esu apžavėta Tolkien'o talento. Nežinau, kas turi dėtis galvoje, kad sugalvotum visiškai naują pasaulį, naujas kalbas, naują istoriją, žodžiu, viską naują. O dar didesnę nuostabą kelia net ne tai, kas sugalvota, o sugebėjimas visame tame nesusimaišyti! Na, net man skaitant (kai jau viskas sukurta ir suguldyta popieriuje daugybę metų) kartais buvo sunku susieti visus vardus, tėvus ir sūnus, draugus ir priešus. Turbūt tik įpusėjus antrai knygai išmokau atskirti Sauroną ir Sarumaną :D Tai štai, o Tolkien'ui reikėjo visa tai sukurti! Trečiosios knygos pabaigoje bene šimtą puslapių sudaro priedai, kuriuose aprašyta istorija, yra giminių genealoginiai medžiai.. Tobula!



Tiesa, dar vienas labai gražus dalykas, išskiriantis šias knygas iš kitų (nors jos ir šiaip išskirtinės), yra dainos. Dainos ten dainuojamos įvairiomis kalbomis, tik mums, skaitytojams, išverstos į mūsiškę :) Paprastai eiliuotus tekstus praleidžiu, bet čia negalėjau to padaryti. Nes viskas prikaustė akis ir širdį nuo pat pirmojo puslapio.



Va dėl to ir džiauguosi, kad perskaičiau šias knygas būtent dabar, būdama tokio proto, kokio esu dabar. Nes anksčiau niekaip nebūčiau sugebėjusi taip nuoširdžiai (o kiek dar jausmų neišsakoma) pasidalinti viskuo su jumis. Dabar net nebenoriu skaityti kitų knygų, nes vis dar gyvenu Viduržemyje.

Manęs greičiausiai nenustebintų, jeigu būčiau užburta pamilti visas trilogijas, kurias perskaitau ir tuo įsitikinu jau ketvirtą kartą. Ketvirtoji - Žiedų valdovo - trilogija dar prieš skaitant legendų buvo apipinta turbūt...

Manęs greičiausiai nenustebintų, jeigu būčiau užburta pamilti visas trilogijas, kurias perskaitau ir tuo įsitikinu jau ketvirtą kartą. Ketvirtoji - Žiedų valdovo - trilogija dar prieš skaitant legendų buvo apipinta turbūt ne prasčiau negu pati Viduržemio istorija, o ir nuo realybės jos toli neatsiliko.

Jeigu būčiau paprašyta vienu vieninteliu žodžiu apibūdinti trilogiją, daug negalvodama panaudočiau žodį EPIŠKA. O ir jis vargiai gali apibūdinti tą beprotiškai stiprų viso pasakojimo didybės dvelksmą. Šioje istorijoje gyvena ir miršta daug nepamirštamų veikėjų, didingų ir stiprių asmenybių. Praeitis, jos legendos ir dainos, miestai ir visas kraštovaizdis, net kalbėjimo būdas kuria didelio, magiško, kažkokio melancholiško, žodžiu skaudžiai didingo pasaulio įvaizdį. Jau nekalbant apie visas Viduržemio tautas, Tolkieno iš tikrųjų sukurtas jų kalbas bei ilgas ir painias istorijas, kuriose susigaudyti galima turbūt tik braižantis plakato dydžio schemas su daugybe išnašų.

Vis dėlto, nors tos didybės neužuosti neįmanoma, pajusti ją ir prisijaukinti visus vaizdus, legendas ir patį kūrinį jau sunkiau. Reikia turėti neįsivaizduojamai lakią vaizduotę, sugebančią skrieti milžiniškais greičiais, fiksuojančią mažiausias detales, jaudinančią ir priverčiančią jausti tekstą. O jei tavo vaizduotė ne tokia, visą šio šedevro grožį išvysti galima turbūt nebent po keleto skaitymų. Nes pirmą kartą skaitant taip susikoncentruoji į įvykius, kurie jau savaime kvapą gniaužia, kad dėmesio skirti dar ir detalėms bei aprašymams tiesiog nebeišeina. Tačiau tai toli gražu ne priekaištas rašytojui. Jo talentas - didžiulis, vaizduotė - stulbinanti, o žymiausias kūrinys - gyvas ir pulsuojantis, ne parašytas, o papasakotas ir už tai Tolkieną gerbiu.

Ši trilogija neabejotinai yra savotiškas fantastinės literatūros lopšys. Drastiška taip teigti labai jau nesidomėjus datomis ir kontekstais, bet šį kartą tai turbūt labiau subjektyvus, jausmų padiktuotas teiginys, nei pagrįstas faktas. Jaučiuosi gana artimai susipažinusi su fantastine literatūra, na bent jau tokia fantastine iki kaulų smegenų, o ne magija kažkiek kvepiančia, ir būtent jos kontekste bandau įpaišyti Tolkieną su Žiedų valdovu. Ir taip nejučia pamačiau, kad Tolkienas savo pasaulį sukūrė lyg iš nieko, lyg ant balto popieriaus lapo būtų pamažu ėmęs statyti didingą, iki detalių apgalvotą pasaulį su jame judančiomis nuostabiomis būtybėmis. Tuo tarpu kiti savo pasaulius pradėjo statyti jau, rodos, turėdami kažkokį pagrindą, pavidalą. O šiaip ar taip, sukurti pasaulį yra viena, bet sukurti jam tautas, joms sugalvoti kalbas, kurios toli gražu neapsiriboja knygose pasakytais keletu sakinių, sukurti joms tūkstantmečius besitęsiančias istorijas su nesuskaičiuojama galybe jose figūruojančių vardų, apgalvoti net kalendorius yra kažkas nerealaus.

Vis dėl to, tas neaprėpiamas Žiedų valdovo epiškumas veda ir prie to, kad istorija kažkaip lyg nutolsta nuo skaitytojo. Čia, aišku, kiekvienam spręsti gerai tai ar nelabai. Tai neabejotinai sukuria tolimos, kvapą gniaužiančios legendos įspūdį, bet skaitytojas, rodos, žvelgia į ją kaip į jau įvykusį faktą, ką, žinoma, verčia daryti ir pasakotojo užuominos apie dabartį. Tokiu būdu, gal ne visiškai, bet tampi tik stebėtoju, o nebe dalyviu, kuris žvėriškai jaudinasi dėl kiekvienos smulkmenos. Tampi tik nuostabios, prikaustančios pasakos klausytoju, kai tave jaudina viena - ar pasaka baigsis laimingai.

Vienas dalykas, kurio šioje trilogijoje iš pradžių kažkodėl nė nesitikėjau, bet galiausiai kiek pasigedau tai - meilė. Žinoma, meilės pasauliui, gėriui, draugams, šeimai ir žmonėms buvo daug ir ji buvo nuostabi. Tačiau romantiškosios meilės trūko. Ir ne dėl to, kad būtų trūkę dramos ar aistros, bet todėl kad meilė ir žmonės jos akivaizdoje, ypač tokie taurūs kaip Viduržemyje, būtų suteikę kūriniui dar daugiau didybės ir grožio. Karas ir meilė yra neatskiriami ir nors tai gali atrodyti stereotipiška, karžygių tragedija meilės akivaizdoje atsikleidžia visomis savo spalvomis. Jau vien Aragornas be daugybės ir taip nuostabių savo savybių, bendraudamas su moterimis tampa kažkoks dar labiau herojiškas. Mane gerokai suglumino tai, kad Arvena gale išdygo kaip ir nykštukai iš po žemių, anot pasakojimų. O juk galimybių duoti bent užuominą apie juos Rivendeile buvo devynios galybės. Jų meilė Aragorną galėjo pateikti dar ryškesnėje šviesoje, kas filme buvo atskleista nuostabiai. Visas meilės trikampis gal kiek ir pritemptas, bet pakabutis nuostabiai atskleidė Aragorno silpnybę ir pavertė pamilti jį dar labiau. Ir vis dėl to, net viena mažytė užuomina knygoje būtų tai padariusi ne prasčiau negu tos jausmingos scenos filme.

Čia turbūt bus pats laikas pereiti prie pačių filmų. Apie filmus aš retai kada turiu ką pasakyti, bet šį kartą, turint omenyje Žiedų valdovo kontekstą, turėsiu nepašykštėti pastraipėlės ir jiems. Iš tikrųjų, vaizduotės stokos problemas filmas gali išspręsti puikiai. Matant kaip nuostabiai pastatyti filmai kvapą gniaužia ir knygos bematant atgyja tuose vaizduose bei taikliai parinktų aktorių veiduose. Šedevras, kuris gal ir negali atskleisti Tolkieno idėjos, bet papildo ją neabejotinai. Bet aišku viena, tik filmas gali papildyti knygą ir jokiu būdų ne atvirkščiai, nes nors nuo to skaitymas gal ir taptų lengvesnis, įdomumas ir trilogijos magija būtų palaidoti giliai.

O magijos ji turi ir ji užburia ir nepaleidžia iš gniaužtų tol, kol užvertus paskutinį puslapį labai aiškiai suvoki, kodėl tas kūrinys puikuojasi tokiais skambiais apibūdinimais ir garbingomis vietomis knygų sąrašuose, kodėl kiekvienas fantastinės literatūros gerbėjas turėtų laikyti savo pareiga jį perskaityti, kodėl jis atskleidžia kovą tarp gėrio ir blogio daug kartų geriau nei koks nupiepęs Hamletas ir kodėl net jo neskaitę, neketinantys skaityti ir šiaip nelabai ką apie jį žinantys žmonės taria jo pavadinimą su kažkokia pagarba ir trupučiu didybės.

P.S. Iš pradžiš išūkyje užsibrėžiau perskaityti tik pirmąją dalį, bet likau perskaičiusi visą trilogiją, todėl savo jausmus apie ją visą ir parašiau, negalėdama išskirti pirmos dalies, juolab, kad šis kūrinys triligja buvo paverstas leidėjų, o ne paties rašytojo, taigi man tai nedaloma visuma.