Ganėtinai užtrukau kol perskaičiau pirmą knygą iš susidaryto sąrašo. Vis dėlto, tai atsitiko greičiau negu tikėjausi. Užteko laisvą vakarą prisėsti ir kūrinys pradėjo tiesiog tirpti rankose. Ganėtinai įsiurbianti...
Ganėtinai užtrukau kol perskaičiau pirmą knygą iš susidaryto sąrašo. Vis dėlto, tai atsitiko greičiau negu tikėjausi. Užteko laisvą vakarą prisėsti ir kūrinys pradėjo tiesiog tirpti rankose. Ganėtinai įsiurbianti istorija. Nebanali. Kartais netikėta. Vienu žodžiu - patiko.
Kalbant apie pirmą įspūdį, kurį gali sukelti knyga, vos paėmus ją į rankas ir perskaičius ant viršelio esančius aprašymus - jis kitoks. Aprašymai daug žadantys, intriguojantys ir netgi dalį įvykių atskleidžiantys, bet, sakyčiau, ne visai tikslūs, lengvai perdėti - pripumpuoti marketingo, kad tik skaitytojas įsimestų knygą į savo pirkinių krepšelį ("paleido nuo saito piktąsias galias", "gundymas", "magija", "aistros" ir pan. - visi "kabinantys" žodeliai). "Kiekviena moteris širdyje yra ragana... Tačiau ne kiekviena išdrįsta panaudoti savo galias." - labai įkvepianti citata, bet knygoje akcentuojama tik viena mergina, kuri iš tiesų buvo ragana, o čia toks "kiekvienos moters" apibendrinimas, tarytum sakantis kiekvienai romano skaitytojai - tu irgi gali pakerėti. Nejaugi? (bet kuriuo atveju ir toliau laikausi nusistatymo, kad neverta skaityti viršelių aprašymų neperskaičius kūrinio ir nesigadinti bendro vaizdo)
Paskutinis viršelio koziris: "Romano Karalienės sesuo autorės kūrinys". Pati Karalienės sesers nesu skaičiusi, bet iš dalies džiaugiuosi, kad Žiniuonė neturi kelių tomų. Susipažinusi su autorės rašymo stiliumi, supratau, kodėl visi taip ryja Karalienės seserį ir kitas šios serijos knygas.
Pereikime prie paties kūrinio. Iš savo skaitymo patirties galėčiau pasakyti, kad tai žiupsnelis Pribuvėjos (Sabine Ebert "Pribuvėjos paslaptis" ir kitos šios serijos knygos) tematikos su lengvu Fifty shades of Grey prieskoniu, įkeltu į šešioliktą amžių. Kuo panaši tematika? Nors čia kalbama apie XVI amžių (Pribuvėjos sagoje amžius XII), problemos likę tos pačios - tie patys viduramžiai ir tų laikų gūdumas. Tikėjimas ir Bažnyčia - gudrus triukas, kuriuo siekiama valdyti žmones, o aklai nepaklususius šalinti. Šitas jau seniai ir taip žinoma. Pagrindinė veikėja, būdama žolininke, vaikšto ant plonytės linijos, tarp gydymo Šventomis žolelėmis Dievo suteikta galia ir raganavimo bei užsiėmimo juodąja magija.
Tikrai nesuklysčiau aprašinėdama, jei lengvai perteikčiau šios knygos turinį. Bet nenorėčiau Jums sugadinti šios knygos skaitymo malonumo. Todėl surizikuosiu ir pateiksiu savo atsiliepimą kitu aspektu - pagrindinės veikėjos asmenybės raidos linija, kuri ne taip ryškiai matoma, kaip pagrindiniai knygos įvykiai.
Susipažįstame su Alisa (pagr. veikėja) kaip dievobaiminga mergina. Mergina, žinoma, yra labai graži ir puikaus amžiaus. Jai šešiolika metų ir mes suprantame, kad tai yra besibaigiančios paauglystės amžius, vis dėlto, XVI amžiuje kiekviena mergina turėjo greičiau suaugti, norėdama išsikovoti vietą po saule. Šešiolika - tai puikiausias amžius stebėti visą jos asmenybės perversmą per viso romano trukmę. Pasikeitus įprastinėms aplinkybėms mergina patenka į visiškai kitokį pasaulį ir ši besikeičianti situacija sukuria vidinį konfliktą, nuo kurio veikėja niekaip negali pabėgti. Iš pradžių ji puikiai žinojo, ko ji nori - skaniai pavalgyti, patogiai miegoti ir švariai rengtis. Čia skamba truputėlis tuštybės, bet tuo pat metu ir dalis žmogiško mąstymo, norinčio elementariausio sterilumo. Taip, mergina nenorėjo vaikščioti atmatų duobėje, nors taip ir buvo Dievo duota. Pagal tuos laikus ji jau buvo ambicinga - šiais laikais tai tebūtų pirmas Maslow piramidės laiptelis. Nors ir kitu keliu, Alisa patenkino savo pirminius poreikius, bet kol kas tai nepakeitė jos polinkio grįžti į įprastą gyvenimą, nes saugus ir ramus gyvenimas būtų garantavęs antrąjį Maslow laiptelį. (Kaip ir galime tikėtis, netrukus mergina ims kopti aukščiau piramidės vidurio.) Atrodytų, prieš akis tik ir veriasi galimybės, ji ima nebežinoti, ko nori labiau, nes turi rinktis tarp susipynusių ir besikertančių norų. Atsiskleidžia merginos nepatyrimas, žinių apie gyvenimo dėsnius trūkumas bei neištobulinta veiklos strategija. Gavusi ko nori, supranta, kad norėjo visai ko kito. Mergina priima sprendimus, nesugebėdama išjausti, kokias emocines pasekmes jai tai sukels. Kad ir ką būtų pasirinkęs racionalus protas, padėjęs apsispręsti, Alisa negali pabėgti nuo viduje slypinčių emocijų ir švelnumo poreikio, reikalingo absoliučiai kiekvienam žmogui. "Bėgi, kad išneštum savo kailį, o po to supranti, kad praradai vienintelį dalyką, kurio tau reikėjo". Besipildantys norai tik augina nepasitenkinimą ir tuštybę. Ambicijos išauga iki begalybės. Iš mielos, nuoširdžios merginos ji turi tapti klastinga moterimi, tik taip galėdama dalinai patenkinti savo įgeidžius, kuriems anksčiau pati norėjo užkirsti kelią. Nors ir keičiasi jos išorinės reakcijos - mergina nebejautri, tvirta ir užtikrinta, tačiau niekur nedingsta moteriškas nuoširdžios ir užtikrintos meilės, tvirtų santykių troškimas (trečiasis Maslow laiptelis). Kad ir ką būtų pasiekusi, jos niekaip neapleidžia pagrįsta laikinumo baimė, kuždanti, kad tai lengvai nupučiamas kortų namelis. Viso romano metu veikėja yra draskoma vidinių prieštaravimų, trukdančių jai veikti tikslingai, siekti savo užsibrėžtų tikslų. Augantis įnoringumas, trukdo jai gyventi laimingai ir pasitenkinti tuo, ką gali gauti. Tikra paauglių savybė, ar ne? Galėtume teigti, kad Alisa pateko į nelygią kovą su kitų žmonių valdžia ir galia, bet iš tiesų ji pateko į kovą su pačia savimi. Baigsiu šią asmenybės raidos apžvalgą labai taiklia fraze: "Kai nugalime patys save, kas iš šios kovos išeis laimėtoju?".
rodyti daugiau
