Aušvico literatūra vis dar ant bangos?

Pastarąjį dešimtmetį stebint pasaulines populiariosios literatūros tendencijas, vis dažniau nuskamba terminas Aušvico literatūra. Kritikai bodisi šio žanro ir traukia per dantį rašytojus ir leidyklas einant lengviausiu keliu. Skausmo ir meilės derinys holokausto kontekste tarsi savaime pasmerkti sėkmei.

Kitokios nuomonės skaitytojai, kuriems nė motais literatūros kritikų nuomonė. Metai iš metų populiariausių knygų sąrašuose vis iškyla nauji kūriniai, kuriuose herojų patiriami holokausto žiaurumai griebia už širdies ar net suteikia progą labiau vertinti tai, kaip gyvename dabar.

Dar mokyklos suole pradėję pažintį su garsiuoju Anos Frank dienoraščiu, skaitytojai ir toliau ieško istorijų, kurios sujaudintų, įtrauktų ir atskleistų dar negirdėtų faktų apie Antrojo pasaulinio karo metu vykusius siaubingus dalykus.

Štai vos pradėjus gesti Heather Morris romanų „Aušvico tatuiruotojas“ ir „Cilkos kelias“ žvaigždei, į topų viršūnę iškilo nauja knyga – Mario Escobar „Aušvico lopšinė“. Tai tikrais faktais grįstas pasakojimas apie mažai kam žinomą romų istorijos fragmentą. Veiksmas vyksta daktaro Jozefo Mengelės siaubingiems eksperimentams skirtame stovyklos romų vaikų darželyje.

Ar skaitote istorijas, kurios vyksta koncentracijos stovyklose?