Skaitydamas septintą Sigito Parulskio knygą jautiesi tarytum žiūrėtum šimtas septintą savo mėgstamo serialo seriją: pirmąsias serijas žiūri nepatikliai, skeptiškai, o šimtas septintoje jau žinai ko tikėtis, tad tiesiog...

Skaitydamas septintą Sigito Parulskio knygą jautiesi tarytum žiūrėtum šimtas septintą savo mėgstamo serialo seriją: pirmąsias serijas žiūri nepatikliai, skeptiškai, o šimtas septintoje jau žinai ko tikėtis, tad tiesiog atsiloši kėdėje, užsikeli kojas ant radiatoriaus ir leidiesi įtraukiamas į fikcijos pasaulį, kuriuo tiki ir pasitiki. Iki šiol nesu perskaičiusi tiek daug vieno ir to paties rašytojo knygų. Nei nuostabiojo Hario Poterio, kurio įveikiau viso labo keturias dalis, nei vaikystėje taip mėgtos genialiosios Astridos Lindgren šedevrų nesu griebusi nuo knygyno lentynos vos pamačiusi. Dievaži, net kritikuoti Parulskio negalėčiau, nors ir būtų už ką. Manau jog šis autorius Lietuvoje toks populiarus dėl to, kad, panašiai kaip Gavelis, velniškai gerai perteikia dažno lietuvio galvoje vyraujantį chaosą. Prie sėkmės, žinoma, prisideda ir rašytojo talentas, puikus kalbos jutimas, o viską apvainikuoja juodas humoras, kuris, pripažinkime, mums reikalingas kone gyvybiškai.

Kaip ir dera tikram filologui, rašytojas knygoje pateikia aliuzijų į Homero "Iliadą ir Odisėją". Šiuolaikinis Odisėjas pasirodo yra lietuvis, įkalintas Graikijoje, gėdingomis aplinkybėmis praradęs pinigus ir pasą bei pasiruošęs ištverti pažeminimą, jeigu to prireiktų. Štai tau ir didvyris! Lietuviškasis "didvyris" - visuomet nedėkingai susiklosčiusių įvykių auka. Ar bent jau taip apie save galvojantis. Mėgstantiems Parulskį ši knyga tikrai patiks. Tiesa, neaišku kodėl autorius ją pavadino atostogų romanu. Jei tikėsitės čia rasti saldžią meilės istoriją, dairykitės kitur.

Pabaigusi skaityti šį kūrinį, nusprendžiau paieškoti kitų žmonių nuomonių apie šią knygą interete. Labiausiai patiko pasakymas "50 pilkų atspalvių versija jaunimui". Manau, kad šiais žodžiais geriausiai apibūdinčiau...

Pabaigusi skaityti šį kūrinį, nusprendžiau paieškoti kitų žmonių nuomonių apie šią knygą interete. Labiausiai patiko pasakymas "50 pilkų atspalvių versija jaunimui". Manau, kad šiais žodžiais geriausiai apibūdinčiau šią knygą, bet tuo pačiu aprašysiu viską detaliau.

Šią knygą man taip pat ne kartą rekomendavo šio blogo sekėjai (Ačiū!). Iš tiesų vis atidėliodavau ją į šalį, susirasdavau kitų knygų, kurioms teikiau pirmenybę. Bet štai ir perskaičiau ir nesigailiu. Manau, kad nesuklysiu pasakydama, kad ši knyga šiuo metu yra populiariausia jaunimo tarpe. Tuoj išsiaiškinsime kodėl.

Pagrindinė veikėja, studentė Ebė, pabėgo nuo savo praeities ir nusprendė pasikeisti. Vieną vakarą kartu su savo geriausia drauge Amerika, Ebė nuvyko pažiūrėti kautynių. Ten ji pirmą kartą pamatė Trevisą, visų merginų trokštamą vaikiną. Ebė nuo pat pirmos akimirkos nusprendė, kad nieko tarp jos ir Treviso nebus, bet kai vaikinas universitete ėmė akivaizdžiai parodyti, kad jos troško, jiedu ėmė kartu leisti laiką kaip draugai, tuo pačiu apgaudinėdami patys save. Ebė jautė, kad norėjo kažko daugiau nei draugystės su Trevisu, bet neleido pačiai to pripažinti. Jos gyvenime pasirodė ir kitas veikėjas - Parkeris. Ebė manė, kad tai jis būtų tobulas vaikinas jai, ėmė su juo susitikinėti, vaikščioti į pasimatymus, kai tuo metu galvojo ir apie Trevisą. Prasidėjęs meilės trikampis tęsėsi iki pat knygos pabaigos...

Manau, kad knyga tikrai labai paaugliška. Jūs joje rasite visko: meilės romanų, intrigų, vakarėlių, pasimatymų, bučinių (ir net daugiau), veiksmo, bei studentiško gyvenimo ypatumų. Įdomiausia bus sužinoti, visgi su kuriuo vaikinu liks Ebė. Ar jai pavyks nuspręsti, ko ji norėjo?

Lyginant su Kristijanu Grėjumi (iš knygos "50 pilkų atspalvių") Trevisas tikrai nebus toks palaidūniškas. Knygos eigoje jūs sužinosite vaikino gyvenimo istoriją, sužinosite, kodėl jis kovėsi su kitais, kodėl buvo toks mergišius. Pamatysite ir tokią jo pusę, kuri privers alpti ne vieną merginą. Keisčiausia buvo skaityti ir įsivaizduoti Treviso bandymus įtikti Ebei. Tiesiai šviesiai pasakysiu, kad vaikinas dėl jos tiesiog lydėsi, keliaklūpsčiavo.
Mano nuomonė apie šį saldainiuką tikrai nėra labai teigiama. Manau, kad Trevisas buvo labai nevyriškas (neskaitant jo kovų). Negi nesutiksite su ta mintimi, kad vyrai turi būti griežtesni, žinantys ko nori, atkaklesni ir labiau užsispyrę? Šis vaikinas gal ir turėjo šių savybių, bet kitos, tokios kaip meilikavimas, dovanėlės ir toks perdėtas emocionalumas...

Ebė šioje knygoje buvo vaizduojama kaip mergina, kuri nežinojo, ko norėjo iš savo gyvenimo. Ji buvo pasimetusi tarp praeities ir dabarties, todėl sunkiai priimdavo sprendimus, dažniausiai tai padarydavo spontaniškai. Manau, kad ši savybė nėra pati žaviausia, turint omenyje kitus žmones ir jų gyvenimus. Pati nenorėčiau taip lakstyti nuo vieno vaikino prie kito ir gadinti jų gyvenimus.

Pati istorija parašyta labai lengvai ir tikrai nebus sunku ją skaityti, manau, kad ryte surysite visus puslapius, įsitrauksite į istoriją. Parašyta labai paauglišku stiliumi, lyg tai būtų siužetas vienam iš holivudinių filmų. Nors siužetas nėra originalus, bet pats kūrinio parašymas įtrauks tikrai.

Norėčiau pakalbėti apie jausmus, aprašytus šiame kūrinyje. Skaitydama bandžiau įsijausti į visus veikėjus, taip pat ir pagrindinius. Ir iš tiesų, turėčiau pripažinti, kad aš asmeniškai linkstu į Ebės pusę. Omenyje turiu tą, kai pats nesi tikras dėl savo jausmų, abejoji, dvejoji, taip pat ir bandai įtikinti save, kad taip nėra... Manau, kad šiame kūrinyje labai puikiai perteikti jausmai ir tas įsimylėjelių jauduliukas.

Lietuvoje išleista ir antroji dalis "Vaikščiojanti katastrofa". Ši dalis bus viena iš tų, kurioje kitas veikėjas perpasakoja istoriją iš savo pusės. Šiuo atveju tai bus Trevisas ir jau netrukus skaitytojai susipažinti su šiuo veikėju šiek tiek daugiau. Nekantrauju paskaityti ir įvertinti.

Kiek skaičiau kitų žmonių komentarų, tai didžioji dalis iš skaičiusių šį kūrinį jį vertina labai teigiamai. Turbūt tai ir didžiausias paskatinimas paskaityti patiems. Mano rekomendacijas tikrai turite, manau, kad šią knygą tiktų skaityti net nuo 14 metų, nes būtent tokio amžiaus traukia tokio stiliaus meilės istorijos. Taip, kad norintys lengvo, bet tuo pačiu stipraus paskaitymo - rekomenduoju!

Neseniai baigiau skaityti dar vieną, gan neseniai Lietuvoje pasirodžiusią knygą paaugliams. Dabar, praėjus kiek laiko nuo perskaitymo, pagalvojus apie ją, įsivaizduoju lengvai krintantį sniegą, ramumą...

"Kaip išsaugoti...

Neseniai baigiau skaityti dar vieną, gan neseniai Lietuvoje pasirodžiusią knygą paaugliams. Dabar, praėjus kiek laiko nuo perskaitymo, pagalvojus apie ją, įsivaizduoju lengvai krintantį sniegą, ramumą...

"Kaip išsaugoti gyvenimą" yra labai originalaus siužeto kūrinys. Veiksmas sukasi aplink dvi panašaus amžiaus merginas: Mendę ir Džilę. Šios dvi merginos nepažinojo viena kitos, buvo labai skirtingos, bet jų gyvenimai susidūrė, Džilės mamai priėmus itin svarbų sprendimą, kuris pakeitė jų gyvenimus.

Džilės ir jos mamos Robin gyvenime buvo ne viena nuoskauda, bet didžiausia, Džilės tėčio netektis. Būtent po šio įvykio Džilė užsisklendė savyje ir jai labai sunku buvo atsitiesti, tęsti gyvenimą. Robin, Džilės mama, suvokė gyvenimo prasmę ir su mintimi, kad viena atimta gyvybė dovanoja naują gyvybę, nusprendė įsivaikinti vaiką.

Būtent kita pagrindinė veikėja Mendė ir buvo žmogus, kuris turėjo atiduoti savo dar negimusį vaiką įvaikinimui. Elektroninių laiškų pagalba Mendė susirado Robin ir tarp jų užsimezgė pokalbis. Galiausiai istorija knygos prasidėjo tada, kai Mendė atvažiavo ir apsigyveno Robin ir Džilės namuose. Visos trys moterys ėmė laukti ir ruoštis kūdikio gimimui.

Svarbu paminėti, kad Džilė buvo tas žmogus, kuris mažiausiai norėjo pokyčių, išvysti namuose dar vieną žmogų, net jei tai turėjo būti nekaltas vaikelis. Mergina itin nepasitikėjo naująja atvykėle Mende, stengėsi sužinoti jos paslaptį, išsiaiškinti, ko iš tiesų siekė Mendė. Pamažu ši panieka ir pavydas išaugo į tikrą draugystę.

Knygos eigoje sužinosite visą Mendės istoriją. Kaip iš tiesų ji pastojo, sužinosite apie jos tėvus, apie pirmąją meilę. Taip pat geriau perprasite jos charakterį ir sprendimą, dėl kurio ji net ir pati ėmė pamažu gailėtis, vos tik suprato, kad nematys savo vaikelio gyvenimo...

Kažkaip nepamenu ar esu tai dariusi anksčiau ar ne (Nepykit, visgi jau parašiau virš 60 aprašymų :) ), bet šį kartą labai lengva buvo įsivaizduoti, kaip atrodo abi veikėjos. Džilę įsivaizduoju, kaip juodą spalvą mėgstančią merginą, su tamsiais dažytais plaukais, ne vienu auskaru ir daugybe kitų papuošalų. Įsivaizduoju ją su ilgu juodu sijonu ir odiniu švarkeliu. Bet išorė ne visai atitinka vidų: nors Džilė ir pasirodė užsispyrusi ir savo nuomonės tvirtai besilaikanti mergina, buvo tikrai galima sujaudinti ją, suvirpinti širdį.
Priešingai nei Džilė, Mendė man pasirodė kaip labai angeliškas žmogus. Įsivaizduoju ją kaip nuostabių auksinių ilgų plaukų savininkę, mėgstančią šviesias spalvas, lengvai krentančias gelėtas sukneles. Kaip pievų mergaitę. Mendės išorė atitiko jos vidų - mergina niekam nelinkėjo blogo, rūpinosi ne tik savimi, bet ir kitais...

Manau, kad ši knyga yra labai originali ir džiaugiuosi, kad buvo išleista Lietuvoje. Skaitytojai puikiai galės pamatyti dvi veikėjų puses: norinčių įsivaikinti ir tų, kurie nori atiduoti savo vaiką. Tai bus nesunku padaryti, nes knygos skyriai padalinti į pasakojimus iš Džilės pusės, taip pat pasakojimus ir iš Mendės pusės. Manau, kad perskaitę šį kūrinį suprasite, kad nereikia visada teisti tų, kurie nori atiduoti savo vaiką. Ypač nežinant tų žmonių istorijos. Labai gerai autorė perteikė ir Nėščiosios emocijas, jausmus, savijautą. Tikrai buvo jaučiama įtampa ir suprantamai aprašytos vietos, kur Mendei buvo tikrai labai sunku visomis prasmėmis. Taip, kad paaugliai skaitytojai gavo puikią galimybę įsijausti į nėščiųjų kailį.

Dar viena akcentuojama tema šioje knygoje ir draugystė. Šiuo atveju tarp Mendės ir Džilės. Kaip ir minėjau, iš pradžių šios merginos nebuvo labai artimos, ypač to išvengti siekė Džilė, bet pamažu viskas pasikeitė. Ypač jus nustebins knygos pabaiga: sužinosite ar Mendė atidavė savo vaiką Robin, ar visgi nusprendė auginti pati. Šiuose žodžiuose yra dar viena paslėpta mintis, kuri tikrai nustebins ne vieną žmogų, kai tik perskaitysite tam tikrus knygos skyrius - suprasite.

Rekomenduoju kūrinį mėgstantiems jautrius lyrinius kūrinius, kupinus jausmų ir išgyvenimų. Labai nuostabiai susieta praeitis su dabartimi, manau, kad ir jūs tai pastebėsite. Rekomenduoju paaugliams nuo 14 metų, nes manau, kad būtent tokio amžiaus ima kilti tam tikri klausimai apie gyvenimą, jo svarbą... Kažkur skaičiau rekomendaciją ir man labai patiko žodžiai "Rekomenduoju paskaityti šį kūrinį ir mamoms, ir dukroms". Tikrai pritariu ir akcentuoju pati. Manau, kad mamų ir dukrų ryšys dar labiau sustiprės abiems perskaičius šį nuostabų kūrinį.

Man patinka knygos apie ateitį. Tokių knygų su įvairiausiomis teorijomis parašyta begalė, viena iš jų - Atranka.

Ilėja - tai milžiniška, galinga valstybė, susikūrusi po III pasaulinio karo, kurioje žmonės suskirstyti į...

Man patinka knygos apie ateitį. Tokių knygų su įvairiausiomis teorijomis parašyta begalė, viena iš jų - Atranka.

Ilėja - tai milžiniška, galinga valstybė, susikūrusi po III pasaulinio karo, kurioje žmonės suskirstyti į 8 kastas. Amerika Singer - muzikantė, 5-ajai kastai priklausanti mergina. Ji išrenkama į konkursą, kuriame su dar 34 merginomis turės varžytis dėl princo širdies bei karūnos. Tačiau Amerika į rūmus išvyksta nelaiminga, to visai nenorėdama, manydama, jog princas - tikras pasipūtėlis, kurio ji niekad nesugebėtų pamilti. Be to, mergina jau įsimylėjusi. Bet susipažinusi su Jo Didenybe, ji pasiklysta savo jausmuose ir stengiasi atrasti geriausią ir teisingiausią kelią...

Atranka - paprasta, greitai skaitoma, gal šiek tiek nuspėjama knyga. Tačiau man patiko, kartais nuostabu atsiplėšti nuo kasdienybės ir pasinerti į karališkąjį pasaulį.

Rinktinė eilėraščių ir apsakymų. Stiprus grafomaniškas kvapelis juntamas jau pirmuose knygos puslapiuose. Įdomu tai, kad viskas parašyta žemaitiškai. Labai vertas dėmesio Bagdono, pagal specialybę filologo, straipsnis...

Rinktinė eilėraščių ir apsakymų. Stiprus grafomaniškas kvapelis juntamas jau pirmuose knygos puslapiuose. Įdomu tai, kad viskas parašyta žemaitiškai. Labai vertas dėmesio Bagdono, pagal specialybę filologo, straipsnis "Užvenčio tarmės pagrindai", kuriame pateikta išsami Užvenčio žemaičių dūnininkų gramatika. Siūlyčiau perskaityti šią knygą visiems, kurie domisi tautiniu Lietuvos paveldu, archajiška Lietuva bei tarmėmis.

Super!!! Jau senokai ieškojau kažko tokio savo savišvietai. Labai įdomi knyga. Visgi istorija. Remtasi tikrais faktais. Iki šiol apie Titaniką žinojau tik iš filmo, dabar praplėčiau savo žinių akiratį ir galiu pasakyt, kad...

Super!!! Jau senokai ieškojau kažko tokio savo savišvietai. Labai įdomi knyga. Visgi istorija. Remtasi tikrais faktais. Iki šiol apie Titaniką žinojau tik iš filmo, dabar praplėčiau savo žinių akiratį ir galiu pasakyt, kad gaila, jog visada gyvenime į viską žiūrim pro pirštus, ir esam savanaudžiai. Reikia mokytis iš tokių istorijų ir niekada nedaryt klaidų. Perskaičius norėjosi dar ir dar skaityt, dar sužinot kažką naujo ir įdomaus apie šį Titaniko įvykį.

Knygoje "Titaniko lietuviai" pasakojama apie 3 keleivius iš Lietuvos ir vieną kapitoną, kuris buvo šalia Titaniko skendimo vietos, tačiau jam nebuvo leista suteikt pagalbą... Liūdna, įdomi ir begale klaidų pridaryta istorija.

Laikykit mane senamadiška, bet aš paprastai neskaitau naujų knygų. Tiesiog taip yra. O anglo Juliano Barneso naujausias romanas Pabaigos jausmas į mano rankas pateko vien tik todėl, kad reikėjo ruoštis koliui. Taigi, skaičiau...

Laikykit mane senamadiška, bet aš paprastai neskaitau naujų knygų. Tiesiog taip yra. O anglo Juliano Barneso naujausias romanas Pabaigos jausmas į mano rankas pateko vien tik todėl, kad reikėjo ruoštis koliui. Taigi, skaičiau skaičiau, o lauktasis nusivylimas taip ir nesirodė. Ko gero, ne šiaip sau romanas pelnė Booker premiją ir vertinamas kaip viena geriausių tais metais pasirodžiusių knygų.

Kaip sakė Walteris Benjaminas, "Dabartis gali taip pakeisti praeitį, kad atsiranda naujų susitikimo vietų". Štai jums ir visas romano siužetas.

Pasakodamas dvidešimtmečio potyrius iš šešiadešimtmečio perspektyvos, pamažu atskleisdamas vis daugiau detalių iš praeities, bet išlaikydamas intrigą, autorius prisiliečia prie daugybės egzistencinių temų. Pati labiausiai gilinausi į komunikacinius aspektus, ir tai, kaip autorius pavaizdavo tarpasmeninės komunikacijos žlugimą buvo tiesiog genialu (bet gal geriau nesiplėsiu į teorinius dalykus). Ir kaip dažnai mes save apgaudinėjame bandydami pateisinti savo veiksmus. Ir kaip dažnai užsidarome savo komforto zonoje ir bėgame nuo aplinkinio pasaulio ir problemų.

Knyga verčia mąstyti. apie daug dalykų. apie praeitį, ateitį, gyvenimą, kodėl elgiamės taip, o ne kaip reikia. Verta dėmesio knyga, netgi, sakyčiau, labai verta. Vertinu riebiu 4/5.

Tai pirmoji mano skaityta Tolstojaus knyga. Mažytis, plonytis apsakymas. Ir vis dėlto Nabokovo apibūdintas kaip ryškiausias ir tobuliausias rusų klasiko kūrinys. Nesiginčysiu, ne dėl to, kad neturiu su kuo palygint, tačiau...

Tai pirmoji mano skaityta Tolstojaus knyga. Mažytis, plonytis apsakymas. Ir vis dėlto Nabokovo apibūdintas kaip ryškiausias ir tobuliausias rusų klasiko kūrinys. Nesiginčysiu, ne dėl to, kad neturiu su kuo palygint, tačiau todėl, kad man ši knyga velniškai patiko !

Apsakymo centre - karjerą padaręs prokuroras Ivanas Iljičius Golovinas, kuris.. miršta. Tačiau yra toks užsispyręs gyventi, kad nė už ką nepasiduoda. Neįstengia paleisti, to ką turi. Tolstojus, rusiškos aristokratiškos atmosferos fone iškelia amžinus klausimus - gyvybės ir mirties problematiką, tikrąsias vertybes, gyvenimo prasmę. Tai verčianti susimąstyti vieno gyvenimo ir mirties istorija.

Vertinu 4 (na, gal 4,5) / 5. Rekomenduoju paskaityti ne tik klasikos ar rusų literatūros mėgėjams. Visiems. Skaitosi iš tiesų labai nesunkiai (na, prie to prisideda ir akiai labai malonus maketas), o vertė neįkainojama.

Pė.es. Persiprašau už klaidą autoriaus pavardėje, sarmatos, ko gero, prisidariau ant viso svieto. Bet nebegalima pataisyti.

Ši knyga yra kitokia. Gali vadinti tai proza, tačiau ji nesiskaito kaip koks romaniūkštis, kurį gali perkrimsti per naktį. Perskaitai pastraipą, tada užverti knygą, pamąstai, atsiverti vėl ir vėl paskaitai iš naujo. Kad...

Ši knyga yra kitokia. Gali vadinti tai proza, tačiau ji nesiskaito kaip koks romaniūkštis, kurį gali perkrimsti per naktį. Perskaitai pastraipą, tada užverti knygą, pamąstai, atsiverti vėl ir vėl paskaitai iš naujo. Kad įsigilintum, suvoktum. Ilgaaai jos būta su manimi, tiesiog nepavyko skubėti. Kaip poezija. Na, nieko keisto, poeto parašyta, savęs paties įdėta begalybė.

Jautru, gilu, epizodiška, tiesa, nėra aiškaus siužeto (kas lėmė tai, jog nė velnio nepamenu, ką pasakoja šis romanas) - gal todėl taip sunku skaityti. Bet kartais tai nėra blogai, tai verčia mąstyti, mąstyti ne apie kasdienius reikalus, net jei užsimąsčius pamiršti, kur ir ties kuo sustojai). Nesu pratusi prie tokios literatūros, tačiau vertinu 3/5, vien už tai, kad buvo kitaip - sudėtinga, bet gera. Iš vidaus.