Albert Camus - Esė rinktinė. II dalis - šį rinkinį sudaro rašytojo laiškai draugui vokiečiui, kalba, pasakyta gavus Nobelio premiją, ir pasisakymas dėl mirties bausmės nutraukimo. Kadangi A. Kamiu buvo prieš mirties bausmę...

Albert Camus - Esė rinktinė. II dalis - šį rinkinį sudaro rašytojo laiškai draugui vokiečiui, kalba, pasakyta gavus Nobelio premiją, ir pasisakymas dėl mirties bausmės nutraukimo. Kadangi A. Kamiu buvo prieš mirties bausmę ir jos taikymą, rašytojo esė galima rasti įdomių minčių. Jo manymu, bausmės taikymas siekiant sudrausminti ir įbauginti būsimus nusikaltėlius yra visiškai neveiksmingas, nes nuosprendžiai įvykdomi uždarai nuo žmonių. Tokiu atveju, žmogaus vaizduotė mirties bausmę laiko labai miglotu dalyku ir vykdantysis nusikaltimą nesuvokia, kokia reali bausmė jo laukia. Jei nukirsdinimas būtų vykdomas viešai, žmonės pamatytų visą veiksmo brutalumą ir galbūt tai juos sulaikytų nuo žmogžudystės ar kito nusikaltimo. Taigi susidomėjusiems ar norintiems rasti dar panašių minčių, patariu perskaityti šią rašytojo esė rinktinę.

Pasakysiu atvirai - mažumą užsiknisau beskaitydamas šią knygą. Vis tik tas tūkstantėlis puslapių ne taip ir lengvai susivalgo. Tačiau tai jau praeitis, nes knyga jau įveikta. Skaityti buvo protarpiais nuobodoka, bet kartais...

Pasakysiu atvirai - mažumą užsiknisau beskaitydamas šią knygą. Vis tik tas tūkstantėlis puslapių ne taip ir lengvai susivalgo. Tačiau tai jau praeitis, nes knyga jau įveikta. Skaityti buvo protarpiais nuobodoka, bet kartais ir šmėsteldavo neblogų minčių, sąmojų, retsykiais tam tikri autoriaus išsireiškimai išspausdavo šypsnį. "Don Kichotas" naudingas tuo, kad sužinai nemažai renesansinės Ispanijos istorijos, išmoksti įvairių terminų, naujų žodžių, kurie praturtina tavo žodyną. Taip pat dalinai susipažįsti su pačio autoriaus tam tikromis gyvenimo peripetijomis. Kad ir kaip bebūtų, galiu pasakyti, kad šis literatūros šedevras šiek tiek nuvylė. Jis yra gerokai ištemptas, dalis knygos skyrių yra beveik beverčiai, ir siužetas vietomis tikrai sukelia pyktį bei kažkokį nuovargį. Mano įvertinimas - 6/10.

Didysis Getsbis gal ir nebuvo toks didysis. Prieš skaitydama šią knygą perskaičiau tikrai nemažai atsiliepimų ir komentarų, pamačiau ir tai, kad ši knyga daugelyje populiariusių ir kituose -iausių knygų sąrašuose....

Didysis Getsbis gal ir nebuvo toks didysis. Prieš skaitydama šią knygą perskaičiau tikrai nemažai atsiliepimų ir komentarų, pamačiau ir tai, kad ši knyga daugelyje populiariusių ir kituose -iausių knygų sąrašuose. Perskaičiusi nelabai supratau už ką. Knyga nusivyliau. Getsbis - gana paslaptinga asmenybė, pasirodanti savo paties rengiamuose vakarėliuose. Beveik kiekvieną vakarą. Tačiau toks atrodo paviršutiniškas gyvenimas slepia gilias praeities žaizdas, kurios skausmingai žeidžia ir dabar. Neturįs tikrų draugų, jis randa bičiulį - kaimyną, kuriam tarsi ir ne itin įdomus Getsbio gyvenimo būdas. Beje, Getsbio gyvenimas pakeitė ir kaimyno likimą.

Romano siužeto linija - meilė, neištikimybė ir klaida.

Knyga skaitoma gana lengvai, nemažai pokalbių.

7/10

Kuždesys - šitaip Noa pakrikštija penkių šimtų metų senumo pridulkėjusį namą kaime, kur jai teks atostogauti su mama. Šis senas pastatas dvelkia kažkuo nejaukiu, tarsi lauktų, kol kas nors įmins jo paslaptį. Tačiau tai,...

Kuždesys - šitaip Noa pakrikštija penkių šimtų metų senumo pridulkėjusį namą kaime, kur jai teks atostogauti su mama. Šis senas pastatas dvelkia kažkuo nejaukiu, tarsi lauktų, kol kas nors įmins jo paslaptį. Tačiau tai, rodos, jaučia tik Noa.

"Kuždesys" atrodo yra paprasta knygelė, kurią tu perskaitei ir užmiršai. Ta knygelė, kurią skaitai šaltais žiemos vakarais, su karštos arbatos puodeliu rankoje ir nesitiki nieko ypatingo. Tačiau visgi ši knyga turi taip vadinamąjį "kabliuką". Ta atmosfera tvyranti aplinkoje, kai susitinka Noa ir Deividas. Tas kvapas name, kurį jaučiau tik kai kurie žmonės. Ta senojo namo paslaptis..

Knygą tiesiog ryte ryjau. Verčiau puslapius smalsumo kupinomis akimis, norėjosi dar ir dar. Nebuvo tų nuobodžių vietų, kurias norėtųsi praleisti. Spiritizmo seansas, Elizos pasakojimas, kruvinas medis.. Viskas taip įtraukia, kad perskaitęs knygą jautiesi nusiminęs. Norėtųsi tęsinio, nors puikiai supranti, kad viskas baigėsi taip, kaip ir turėjo baigtis.

Muminukas ėjo ir jautė vis didesnį palengvėjimą. Galop net pralinksmėjo, švilpiniavo ir spardė priešais save ledokšnį. Ir tada pamažėle pradėjo snigti.
Tai buvo pirmas sniegas po Naujųjų metų, ir Muminukas...

Muminukas ėjo ir jautė vis didesnį palengvėjimą. Galop net pralinksmėjo, švilpiniavo ir spardė priešais save ledokšnį. Ir tada pamažėle pradėjo snigti.
Tai buvo pirmas sniegas po Naujųjų metų, ir Muminukas apstulbo.
Viena po kitos snaigės leidosi jam ant šiltos nosies ir tirpo. Jis gaudė jas letena, kad valandėlę apžiūrėtų, pakėlė aukštyn akis ir išvydo krintančias iš viršaus, vis daugiau ir daugiau, švelnesnes ir lengvesnes už pūkus.
Tai štai kaip yra, galvojo Muminukas. O aš maniau, kad jos auga iš apačios.
Šaltis atlėgo. Aplinkui nieko daugiau nebuvo matyti, nes trukdė krintąs sniegas, ir Muminuką perėmė toks pat susižavėjimas kaip vasarą, kai brisdavo į jūrą. Jis nusviedė chalatą ir kaip ilgas griuvo į pusnį.
"Žiema! - galvojo jis. - Ir ją galima mėgti!"

Pradėjau nuo knygos, kurios pavadinimas atgaivina sielą - "Stebuklinga žiema''.. Šis metų laikas pas mus lankėsi dar taip neseniai, o širdis jau išsiilgusi sniego ir šalčio.
Baru save, kad neskaičiau nė vienos autorės knygos vaikystėje ir neturėjau progos pažinti Trolių Mumių šeimos, paslaptingosios Totikės, drąsiosios ir mažosios Miu, voveriuko, Hemulio, Snusmumriko, freken Snork ir kitų veikėjų...
Knyga man paliko tik šiltus ir lengvus jausmus. Manau, kad Muminuko nuoširdumas ir valiūkiškumas sušildys kiekvieną, o namus pripildys braškių uogienės kvapo.

Šlepiko knyga "Mano vardas Marytė" paliko įspūdį savo paprastumu, bet kartu ir gilumu. Stilius paprastas, kai kur tik pavienės pastraipos ir trumpi sakiniai, bet juose labai daug pasakyta. "Vilkų vaikų" emocijos ir išgyvenimai...

Šlepiko knyga "Mano vardas Marytė" paliko įspūdį savo paprastumu, bet kartu ir gilumu. Stilius paprastas, kai kur tik pavienės pastraipos ir trumpi sakiniai, bet juose labai daug pasakyta. "Vilkų vaikų" emocijos ir išgyvenimai tikrai sukrėtė ir net negali suvokti, kad iš tikrųjų kažkada tai vyko. Pokariniai baisumai, žmonių "nužmogėjimas'' ir žiaurumas atrodo neįtikitėnas. Nors knygų apie karą, pokarį ir žiaurumus yra nemažai, ši knyga būtent apie vokiečių vaikus, kurie yra palikti, vieniši, badaujantys ir vietos neturintys. Viršelis irgi puikiai parodo - basas, vienišas ir niekam nereikalingas vaikas tuoj pavirsiantis į sunkaus gyvenimo kelio dulkes.

Alexandre Dumas žinomas kaip romanų "Trys muškietininkai", "Grafas Montekristas" autorius. Prieš kelis metus ir pati juos skaičiau, todėl dabar nusprendžiau pratęsti pažintį su šiuo prancūzų rašytoju. Taigi bibliotekoje...

Alexandre Dumas žinomas kaip romanų "Trys muškietininkai", "Grafas Montekristas" autorius. Prieš kelis metus ir pati juos skaičiau, todėl dabar nusprendžiau pratęsti pažintį su šiuo prancūzų rašytoju. Taigi bibliotekoje išsirinkau "Juodąją tulpę".

Pirmiausia, pastebėjau įdomų ir savitą pasakojimo stilių, su kuriuo dar neteko susidurti, - A. Dumas tampa lyg artimas bičiulis, pasakojantis istoriją: "O dabar, jeigu skaitytojas sutiks, mes paseksime jį iki jo kelionės galo."(166p.) Todėl nenuostabu, jog rašytojas - visažinis, kuris vertina: "O vargšas kalinys"(166p.) arba "Čia juos apniko šunsnukiai"(37p.), aiškina: "Mes sakome "Delfto keliu" todėl, kad važiuojant iš Levešteino į Harlemą, reikėjo daryti didelį vingį"(167p.). Ir nors kūrinio struktūra man patiko, bet kiek nenaturaliai atrodė tokie kreipiniai kaip "mano mieloji Roza"(142p.) ir "mano mylimas Korenlijau"(155p.). Šie kreipiniai, mano manymu, prideda per daug dramatiškumo, netikrumo, tampa per saldu,todėl retkarčiais tai nevindavo.

Tačiau, mano nuomone, A. Dumas puikiai padirbėjo kurdamas romano herojus - pykau, nemėgau, gėrėjausi. Susidariau aiškią jų charakteristiką, o tai man ypač patiko, nes leido lengviau suvokti jų elgesį, suprasti, kada jie turėjo "perlipti" per save ir stebėti, koks viso to rezultatas.

Žinoma, romane aukštinamos, turbūt, amžinosios vertybės: meilė, drąsa, atsidavimas, pasiaukojimas, meno ir mokslo vertinimas, o tokios kaip materializmas, pyktis, pagieža, gobšumas galiausiai sunaikina žmogų, puikus pavyzdys romano herojus Isakas Bokstelis.

Taip pat norėčiau paminėti, jog kūrinio "kertinis akmuo" mane sudomino ir patraukė - juodoji tulpė. Ji it kokia Pandoros skrynia, nes dėl jos Boksteliui kilo pavydas, kas jį galiausiai paskatino sekti ir neteisingai apkaltini savo kaimyną Kornelijų van Berlė. Meilė tulpėms, o ypač juodajai, sujaudino net mane - ne per didžiausią gėlių mėgėją. Man buvo įdomu ir keista skaityti apie tokį atsidavimą, kur "nužudyti tulpę - neapsakomas nusikaltimas, žiūrint tikro gėlininko akimis. Nužudyti žmogų - dar pusė bėdos"(50p.). Taigi, aiškiai matome, jog tulpė, šiuo atveju, yra daug svarbesnė ir vertingesnė už žmogų.

Bet mane nevisiškai įtikino meilės istorija tarp Rozos Grifus ir Kornelijaus van Berlė. Ir čia turbūt kaltas Kornelis, nes iki knygos galo neišsiaiškinau, kas jam svarbiau - tulpės ar Roza, ir nors pats rašytojas teigia, jog "Kornelijaus meilė Rozai buvo vis dėlto didenė"(129p.), aš vis tiek nesugebėjau tos ribos pajusti. Dėčiau lygybės ženklą, nes neretai man atrodė, jog vaikinas tik žavisi mergina, o gal jis nepaprastai žavisi tulpėmis ir tai moka išreikšti, o meilės - ne?

Ši knyga yra apibūdinama kaip antiutopija, kurioje įtaigiai atvaizduojama ateities visuomenė, kurios totalitarinė santvarka naikina žmogiškumą, gyvenimo formų laisvę ir įvairovę.

Tai spėlionė apie ateitį. Apie žmones,...

Ši knyga yra apibūdinama kaip antiutopija, kurioje įtaigiai atvaizduojama ateities visuomenė, kurios totalitarinė santvarka naikina žmogiškumą, gyvenimo formų laisvę ir įvairovę.

Tai spėlionė apie ateitį. Apie žmones, kurie klonuojami, nes taip sulaukiama mažiau netikėtumų. Apie santvarką ir idėjas, kurių kiekvienas mokosi nuo pat mažumės. Apie pasaulį, kuriame gimdymas yra nepriimtinas, o žodžiai tėvas, motina, tėvai - nešvankūs ar netgi vulgarūs, kai tuo tarpu tai, kad moterys ir vyrai kasdien keičia partnerius - yra normalu, sveika ir netgi rekomenduojama taip daryti. Ši knyga aprėpia ir dar daugiau, tačiau būtent šie to "puikaus naujo pasaulio" bruožai pirmieji atėjo į galvą. Ir dar tikriausiai nereiktų pamiršti to, kad, jei koks žmogus miršta - nieko tokio, juk vienas žmogus - tai ne visuomenė, vieną žmogų visuomet galima pakeisti kitu.

Skamba įdomiai (bent man), o ir tekstas slysta greitai ir be ilgų sustojimų, gal tik pradžioje buvo sudėtingiau, kai aiškino visą tų klonų sistemą. O ir intriguoja pati pradžia, ypač, kai išryškėja vienas personažas, kuris iš pažiūros mąsto blaiviau už daugelį ir visai nesibodi tokių minčių, tik tiek, kad jomis nelabai su kuo dalijasi, kadangi už jas būtų nubaustas. Iš tikrųjų, jau svajojau, kad tuoj perskaitysiu apie puikią revoliuciją, įgyvendinamą tame puikiame naujame pasaulyje, tačiau teko smarkiai nusivilti. Tikriausiai dėl to vienu metu tas susidomėjimas kiek priblėso, o tuo pačiu ir minėtasis išryškėjęs personažas (eilinį kartą atsiprašau už vardus, kurių nesugebu įsiminti) ėmė vis labiau erzinti, o jo elgesys, kad ir suprantamas (nors ir nepatinkantis), darėsi vis labiau nebepakenčiamas. Tačiau buvo kitų aspektų, kurie skatino skaityti toliau.

Na, o pabaiga tai kažkas puikaus. Sakyčiau, įspūdingiausia iš visų knygos scenų.

Taigi, kad ir nepaliko tokio įspūdžio, kokio norėjosi, tačiau vis vien pasirodė verta skaitymo knyga.

Tikriausiai visą smagumą skaityti trukdė tai, kad prieš tai perskaičiau E L James "50 pilkų atspalvių" trilogiją. Ši knyga pasirodė tik prastesnė sutrumpinta anos knygos kopija. Iš tikrųjų labai nusivyliau, tikėjausi...

Tikriausiai visą smagumą skaityti trukdė tai, kad prieš tai perskaičiau E L James "50 pilkų atspalvių" trilogiją. Ši knyga pasirodė tik prastesnė sutrumpinta anos knygos kopija. Iš tikrųjų labai nusivyliau, tikėjausi kažko daugiau. Šiaip susidarė toks vaizdas, kad jei nebūtų sekso scenų knyga iš viso būtų neišleista. Turbūt labiausiai pasibaisėjau amerikiečių mastysena, kad pyktis ir pavydas buvusiam meilužiam privalo būti pagrindinė priežastis atleisti iš darbo, o faktas, kad vieną dieną neateini į darbą, kitą vėluoji iki pietų tik formalumas.

Tikrai nepatiko. Merginos, geriau skaitykit E L James.

Ši knyga man buvo viena iš prastesnių skaitytų Diane Chamberlain knygų. Dirbtinis siužetas, nereikšmingi kai kurie veikėjai, kurių "buvimo" knygoje reikšmės ir prasmės nelabai ir supratau. Aišku, tėvo atsidavimas ir meilė...

Ši knyga man buvo viena iš prastesnių skaitytų Diane Chamberlain knygų. Dirbtinis siužetas, nereikšmingi kai kurie veikėjai, kurių "buvimo" knygoje reikšmės ir prasmės nelabai ir supratau. Aišku, tėvo atsidavimas ir meilė dukrai perteiktas, bet dirbtinai ir nerealiai, kitų tarpusavio santykiai taip pat lėkštoki ir neišdirbti, tad ir kibirkštėlė, kurią Diane įdegė mano širdyje ankstesnėmis knygomis, šį karto išblėso ir ne nuo šalto vasaros lietaus, o dėl abejingumo...