Taigi toliau vykdau sau duotą pažadą ir mano rankose vėl lietuvių rašytojos kūrinys. Paimti šią knygą būtent dabar į rankas paskatino ir tai, jog įsigijau bilietus į Kauno dramos teatro spektaklį "Gentis", kuris...

Taigi toliau vykdau sau duotą pažadą ir mano rankose vėl lietuvių rašytojos kūrinys. Paimti šią knygą būtent dabar į rankas paskatino ir tai, jog įsigijau bilietus į Kauno dramos teatro spektaklį "Gentis", kuris pastatytas remiantis knygos motyvais, taigi prieš eidama į spektaklį, norėjau būtinai perskaityti pačią knygą. Beje, spektaklis man labai labai patiko.

Knygoje vaizduojamas Šimonių giminės likimas. Pasakojimas apima platų laikotarpį, nuo XVIII a. pradžios iki XIX a. pabaigos, kartu atskleidžiamas ir Mažosios Lietuvos likimas, istoriniai įvykiai: maras, vokiečių pastangos sunaikinti lietuvybę, svetimos kultūros veržimasis į būrų gyvenimą. Šimonių gyvenimai klostosi tragiškai: vieni miršta nuo vokiečių rankos, kiti nuo maro, treti - nuo ligų, dar kiti atsiduria kalėjime... Per negailestingus likimo vingius vedantis rašytojos tonas švelniai graudus, liūdnai ir poetiškai banguojantis. Meistriškai įpinami ir Aukštujų gamtos aprašymai.

Nežinau kaip Jūs, bet aš skaitydama knygas, kuriose aprašomi skaudūs žmonių gyvenimo įvykiai, visada pagalvoju, ar biografiniais faktais paremtas romanas, ar ne. Jei neminima, jog knyga paremta tikrais įvykiais/biografija, lengviau visus sunkius įvykius "nurašyti" autoriaus fantazijai. Žinodama, jog šis romanas turi autobiografinių motyvų, Rožės Šimonytės gyvenimo linija artima pačiai rašytojai, graudulio ir išgyvenimo dėl romano herojų likimų neišvengiau... O pamatytas spektaklis įspūdžius tik sustiprino.

"Kovose dėl Lietuvos II " tai buvusio Lietuvos kariuominės generolo S.Raštikio išpažinties antroji dalis. Šioje dalyje pasakojama tolimėsnė jo gyvenimo istorija, kurioje vaizdingai ir įdomiai aprašyta vokiečių okupacija,...

"Kovose dėl Lietuvos II " tai buvusio Lietuvos kariuominės generolo S.Raštikio išpažinties antroji dalis. Šioje dalyje pasakojama tolimėsnė jo gyvenimo istorija, kurioje vaizdingai ir įdomiai aprašyta vokiečių okupacija, trėmimai į Sibirą, baisūs lietuvių tautos istorijos posūkiai ir tragedijos.

Ši knyga Lietuvos istoriją parteikia vieno įvykius išgyvenusio asmens akimis. Todėl į viską galima pažvelgti iš kitos pusės, išgirsti gyvus liūdijimus apie lietuvos istoriją ir istorines asmenybes.

Ši knyga skatina patriotinius jausmus ir meilę tėvynei, nesvarbu kas benutiktų. Ši knyga puiki motyvacinė priemonė, kuriems pritrūksta argumentų, kodėl reikia mylėti tėvynę ir ją saugoti. Todėl verta paskaityti ne tik patriotams ar besidomintiems Lietuvos istorija, bet ir meilę tėvynei praradusiems žmonėms.

"Rūko nesugadinti, nes sugadinti dėl nieko nebesijaudina, o tada nėra ko ir rūkyti."

Knyga pasakoja apie Ersi - vienišą mamą, auginančią sūnų Bertoldą. Ji susitikinėja su dailininku Hariu, o vieną dieną sutinka savo...

"Rūko nesugadinti, nes sugadinti dėl nieko nebesijaudina, o tada nėra ko ir rūkyti."

Knyga pasakoja apie Ersi - vienišą mamą, auginančią sūnų Bertoldą. Ji susitikinėja su dailininku Hariu, o vieną dieną sutinka savo sūnaus tėvą (irgi) Bertoldą. Pastarojo žmoną yra įsimylėjęs jau minėtasis Haris. Taigi, štai toks meilės keturkampis šioje knygoje vyrauja.

Nieko ypatingo, sakysite. Ir neneigsiu: siužetas nėra kažkuo išskirtinis, tačiau tikriausiai kaip ir daugeliui, man pasirodė įdomus pats siužeto pateikimas. Kadangi apimtis nedidelė, tai ilgų aprašymų čia nebus, daugiausia - dialogai ir vienas kitas pamąstymas. Šmaikštumo, įvairiausių gyvenimiškų pastebėjimų, kurie, rodos, tokie teisingi, bet kol neįvardinti, tol retai pastebimi knygoje pakankamai, net ir ironijos - ir tos čia yra. Autorė nėra nė vieno personažo pusėje, nė vienam iš jų nesiseka labiau ar mažiau, kiekvienas jų savaip kenčia, jaučiasi nemylimi ar vieniši.

O labiausiai intriguoja kiekvieno skyriaus pabaigoje esantis klausimas savirefleksijai. Yra net ir vietos, paliktos atsakymo užrašymui. Kad ir nerašiau, bet ties vienu kitu klausimu ir apsistodavau ar susimąstydavau, kaip atsakyčiau. Ir įdomu, kaip į juos atsakytų kiti.

Jei siužetas , kaip jau dabar jaučiu, pasimirš pakankamai greitai, bent jau klausimų idėją prisiminsiu dar ilgai.

Tik dabar supratau, kad pernai jo Užkeiktą miestą skaičiau. Tai ten gal neblogai visai, bet su šita tai jau turėjau vargo... Iš principo - depresija. Pats romanas ir visi trumpučiai parašyti 1977 m. Vėlesniuose jau atsiranda...

Tik dabar supratau, kad pernai jo Užkeiktą miestą skaičiau. Tai ten gal neblogai visai, bet su šita tai jau turėjau vargo... Iš principo - depresija. Pats romanas ir visi trumpučiai parašyti 1977 m. Vėlesniuose jau atsiranda įvairovės, kitokių spalvų. Iki tol - depresija. Tai ir murkdžiaus joje. Gan gerai buvo skaityti, kai pačiam nuotaikos nebūdavo. Paskui dar pasiguglinau, apie autorių daugiau pasiskaičiau. Kūrėjas. Daug visko nuveikęs per gyvenimą. Nors realiai kaip su Kondrotu nebuvo. Pastarasis turi ir panašumo į Marquezą, bet ir profesionalumo gal daugiau jaučiasi. O su Lankausku nykoka buvo. Gavau kelis svarbius dalykus, bet nykoka.

Niekas taip neslegia kaip tuštuma...

Šią knygą man rekomendavo ir sakė, kad ji man tikrai turėtų patikti. Ir aš net nežinau ką man pasakyti, knyga tikrai netapo viena iš mėgstamiausių, tačiau meluočiau jei sakyčiau, kad ji man visiškai nepatiko. Knygos...

Šią knygą man rekomendavo ir sakė, kad ji man tikrai turėtų patikti. Ir aš net nežinau ką man pasakyti, knyga tikrai netapo viena iš mėgstamiausių, tačiau meluočiau jei sakyčiau, kad ji man visiškai nepatiko. Knygos siužetą būtų sunku aprašyti ir papasakoti.

Istorijoje aprašoma Merslo, pagrindinio veikėjo, nuobodi kasdienybė ir jo abejingumas viskam, net motinos laidotuvėms ar sutiktai merginai. Antroje dalyje pasakojama apie Merslo tardymą dėl neaiškių ir visiškai beprasmėmis aplinkybėmis padaryto nusikaltimo.

Skaičiau ir pykau ant pagrindinio veikėjo bei rašytojo už tokį abejingumą gyvenimui. Kaip galima būti abejingam kai sprendžia tavo gyvenimo likimą? Galbūt dėl visiškai priešingos asmenybės nei maniškė knygos ir nepadėjau į lentyną. Tačiau ar skaityčiau dar kartą? Abejoju.

Ši knyga mano rankose atsidūrė visai netikėtai ir daug nemąstant kokia ji, ir ar mane sudomins. Pradėjus skaityti, knygos siužetas pasirodė nuspėjamas ir daug nežadantis, tačiau verčiant puslapius buvo vis sunkiau nuo jos...

Ši knyga mano rankose atsidūrė visai netikėtai ir daug nemąstant kokia ji, ir ar mane sudomins. Pradėjus skaityti, knygos siužetas pasirodė nuspėjamas ir daug nežadantis, tačiau verčiant puslapius buvo vis sunkiau nuo jos atsitraukti. Siužetas pabėrė daug klausimų ir mįslių, dėl kurių, knygą buvo sunku paleisti iš rankų.



Istorija - sena kaip gyvenimas, du žmonės netikėtai susitikę įsimyli vienas kitą. Tačiau praeities prisiminimai neleidžia gyventi visapusiškai laimingo gyvenimo. Džekas praradęs savo pirmąją meilę negali visos savo širdies atiduoti Libei, kuri patyrusi avarija vis labiau abejoja savo santuokos tvirtumu. Ar bėgimas nuo praeities, slėpimas padės išsaugoti naujai sukurtą santuoką? Ar mirusi žmona gali išskirti du įsimylėjusius žmones, o gal kalta ne ji, o dar gyvi Džeko tėvai?



Kaip ir sakiau knygoje daug įvairiausių klausimų bei apmąstymų. Gal vietomis knyga ir užtęsta, bet siūlyčiau perskaityti, nes joje atskleidžiama tvirtų santykių pagrindas.

Nors M. Higgins Clark knygas įrašiau į metų iššūkį, iš tiesų jas skaityti - vienas malonumas, iššūkis būtų skaityti kuo lėčiau. "Aš eisiu viena" istorija sujaudino kiek giliau negu kitos detektyvinės istorijos (kurios...

Nors M. Higgins Clark knygas įrašiau į metų iššūkį, iš tiesų jas skaityti - vienas malonumas, iššūkis būtų skaityti kuo lėčiau. "Aš eisiu viena" istorija sujaudino kiek giliau negu kitos detektyvinės istorijos (kurios apskritai yra įdomios nusikaltimo paslaptimi), nes pasakojama apie pagrobtą vaiką. Autorė beveik nuo pat pradžių praskleidžia intrigos širmą, kad nusikaltimo organizatorius yra vyriškos lyties. Ir skaitytoją sėkmingai vedžioja už nosies.

Puikus savaitgalio skaitinys, tiesa, jo užteks neilgam - nors knyga atrodo stora, perskaičiau per gerą pusdienį.

Pagaliau susipažinau su vaikystėje girdėtu Ostapu Benderiu. Tai ypač apsurus jaunuolis, dėl pinigų galintis netgi ir vesti.

Tai vietomis gana linksma komedija, primenanti visiems apie gobšumo ydą. Meilės istorijos tikrai...

Pagaliau susipažinau su vaikystėje girdėtu Ostapu Benderiu. Tai ypač apsurus jaunuolis, dėl pinigų galintis netgi ir vesti.

Tai vietomis gana linksma komedija, primenanti visiems apie gobšumo ydą. Meilės istorijos tikrai įvairios ir juokingos, kai kurios vykstančios ir dabartiniais laikais. Labiausiai malonumui skaityti trukdė tarp rusų populiarūs tėvavardžiai. Šiaip knygą priskirčiau "kartą perskaityti patartina, toliau nepatartina".

Ėmiausi skaityti šios knygos, nes girdėjau daug gerų atsiliepimų, net dėstytojai paskaitoje minėjo kokia gera yra knyga. Tai paskaitino ją perskaityti ir labai džiaugiuosi, kad ši knyga nepasiklydo tarp daugelio kitų. Manau,...

Ėmiausi skaityti šios knygos, nes girdėjau daug gerų atsiliepimų, net dėstytojai paskaitoje minėjo kokia gera yra knyga. Tai paskaitino ją perskaityti ir labai džiaugiuosi, kad ši knyga nepasiklydo tarp daugelio kitų. Manau, kad daugelis gali save sutapatinti su pagrindiniu knygos herojumi, bent jau aš pati kai kuriuose situacijose atpažinau save. Tai priverčia susimąstyti ir apgalvoti savo elgesį ir tik nuo mūsų priklauso ką mes galime pasiekti.

Knygoje analizuojamas santykis su savimi ir su kitais. Kokie yra pagrindiniai stipraus ir atviro santykio principai ir kaip tai daro įtaką mūsų gyvenime. Taip pat galime apgalvoti kiek mes esame priklausomi nuo kito. Ši knyga man sukėlė tikrai nemažai apmąstymų ir manau, kad ji tokia gera kaip ir apie ją kalba.

Kartais svarbiausi daykai būna sunkiausiai pastebimi. Laurent Gounelle "Dievas visada keliauja incognito"

Dž. R. R. Tolkinas "Hobitas". Turiu šią knygą nuo vaikystės. Pamenu, kad bandžiau ją skaityti, bet greitai atidėjau neribotam laikui. Ir laikas tikriausiai nebūtų atėjęs, jei ne sūnus ir ne žurnalistas A. Tapinas - dėl...

Dž. R. R. Tolkinas "Hobitas". Turiu šią knygą nuo vaikystės. Pamenu, kad bandžiau ją skaityti, bet greitai atidėjau neribotam laikui. Ir laikas tikriausiai nebūtų atėjęs, jei ne sūnus ir ne žurnalistas A. Tapinas - dėl vieno tiesioginės ir kito netiesioginės įtakos perskaičiau šią knygą. Nesudrebino, nesukrėtė, nesužavėjo, skaitant pernelyg ir neįtraukė. Labai berniukiškos pasakos, įvykiai, trūko princesių. Jei kalbėti rimtai, ne mano knyga, perskaičiau, kad galėčiau diskutuoti su sūnumi, paaiškinti ir apskritai - yra knygų, kurias reikia perskaityti. Hobitas su savo populiarumu viena iš jų.