Laurie Anderson Halse (1961 gimė spalio 23) yra amerikiečių rašytoja, geriausiai žinomas už vaikų ir paauglių romanus. Ji gavo Margaret Edwards apdovanojimą iš Amerikos bibliotekų asociacijos 2009 už jos indėlį į...

Laurie Anderson Halse (1961 gimė spalio 23) yra amerikiečių rašytoja, geriausiai žinomas už vaikų ir paauglių romanus. Ji gavo Margaret Edwards apdovanojimą iš Amerikos bibliotekų asociacijos 2009 už jos indėlį į paauglių literatūra.

Lija ir Kesė buvo geriausios draugės, žiemos mergaitės, sustingusios į šakaliukus panašiuose kūnuose. Bet dabar Kesė mirusi. Lijos mama gelbėja kitų žmonių gyvybes, tėvas užsiėmęs savais reikalais, o pamotė nieko neišmano. Balsas Lijos galvoje vis liepia toliau viską kontroliuoti, būti stipriai, liesėti greičiau, sverti mažiau. Jei ji toliau eis šiuo keliu - liesa, liesesnė, liesiausia, - galbūt pradings iš viso.

Labiausiai knyga patiko dėl visą knygą palaikomos rimties, susikaupimo ir plačiai aprašomo vidinio jausmo. Dialogų knygoje išties nėra labai daug, nes daugiausiai pagrindinė veikėja Kesė apsako savo jausmus, norus suliesėti ir po mažyti milimetą, po dešimtąja kilogramo išnykti iš šio pasaulio. Istorijoje pasakojama apie šio pasaulio ir kiekvienos gyvybės trapumą. Kiekvienas turime vertinti tai, ką aukščiausiasis mums suteikė ir nebandyti to pakeisti taip drastiškai, kaip tai darė Keisė.

Ši Anderson knygą, kitaip nei "Kalbėk" skaitėsi itin lengvai, vos perskaičius kelis puslapius knyga labai įtraukė. Praėjus kelioms dienoms, per veidą riedėjo ašaros, nes istorija baigėsi taip optimistiškai ir mergaitė pagaliau pripažino savo norą gyventi, norą sužinoti, kas bus po 10 ar 15 metų. Keisė pradėjo gydytis ir iš gyvos numirelės vėl pradėjo panašėti į tikrą, gyvą merginą, kuria ji ir turėjo būti. Kokia ji nusipelnė būti.

Šioje emociškai sukrečiančioje, lyriškoje knygoje populiari rašytoja Laurie Halse Anderson tyrinėja šiurpą keliantį merginos kritimą į nesulaikomą anoreksijos verpetą.

"Būtina perskaityti... brutalu ir poetiška." Booklist

"Anderson pasakoja šiurpią, mistika persmelktą istoriją. Sunku šią knygą skaityti, bet dar sunkiau nuo jos atsiplėšti." Publishers Weekly

"Skaitytojai negalės atsitraukti nuo šio jaudinančio pasakojimo apie širdgėlą, pyktį ir savęs kankinimą." Bulletin of the Center of Children's Book

"Laužyta, simboliška ir už širdies griebiančia proza Lija pasakoja savo beviltišką istoriją apie destruktyvų elgesį, kuris valdo visus jos veiksmus ir mintis." Kirkus Reviews

Sekmadieniais lyja, o aš bandau pasiduoti iššūkiams. Iššūkis buvo ir skaityti šį pornografinį romaną, ir žiūrėti D. Cronberg'o ekranizaciją, ir rašyti šį atsiliepimą. Tiesa sakant, kolkas nei vienas iš šių dalykų...

Sekmadieniais lyja, o aš bandau pasiduoti iššūkiams. Iššūkis buvo ir skaityti šį pornografinį romaną, ir žiūrėti D. Cronberg'o ekranizaciją, ir rašyti šį atsiliepimą. Tiesa sakant, kolkas nei vienas iš šių dalykų man neteikė malonumo: prisiversti skaityti "Avariją", kurioje gausu smurto, atvirų sekso scenų ir, drįsčiau pavadinti, šlykščių jų komentarų, buvo sunku, o ypač važiuojant troleibusu į paskaitas ar vakarais; dažnai lankydavo ir šlykštūs košmarai, todėl manau, jog knygos autorius pasiekė savo tikslą - supurtė mano sąmonę ir privertė susimąstyti apie šiuolikinių technologijų žalą. Kaip teigė pats autorius: "Rašydamas "Avariją" aš naudojuosi automobiliu ne tik kaip seksualiniu įvaizdžiu, bet ir kaip žmogaus gyvenimo šiuolaikinėje visuomenėje metafora."

Didelių ir netikėtų pastebėjimų apie knygą neturiu, jau daug kas buvo išsakyta ir prancūzų filosofo J. Baudrillard'o knygoje "Simuliakrai ir simuliacija" ir kitų, žymiai protingesnių veikėjų už mane, todėl rašant pirmąjį atsiliepimą yra baisoka nusišnekėti (: Noriu įspėti tuos, kurie galbūt ilgai (ar nelabai) svarstė, ar imtis skaityti šią knygą ar ne - nei viena aprašyta sekso scena ar erotiniai palyginimai neveda prie lytinio susijaudinimo skaitant (visai kaip ir Lars'o von Trier'o skandalingoje "Nimfomanėje", kuri buvo kritikuojama dėl "pornografinio" turinio), todėl tikrai neturėtumėte jaustis kažkaip gėdingai ar pan., nes neva skaitot "pornografinį romaną". Kaip pastebėjo tas pats prancūzų filosofas Baudrillard'as: "Here, all the erotic terms are technical. No ass, no dick, no cunt but: the anus, the rectum, the vulva, the penis, coitus. No slang, that is to say no intimacy of sexual violence, but a functional language: the adequation of chrome and mucous as of one form to another. The same goes for the correspondence of death and sex: it is more as if they are covered together in a sort of technical superdesign than articulated according to pleasure. Besides, it is not a question of orgasm, but of pure and simple discharge. And the coitus and sperm that traverse the book have no more sensual value than the filigree of wounds has violent meaning, even metaphorically speaking. They are nothing but signatures - in the final scene, X imprints the car wrecks with his sperm." (Baudrillard'ą skaičiau lietuviškai, nes su anglų kalba dar nesu taaaip susidraugavusi, tačiau šiuo metu knygos šalia savęs neturiu, todėl norėdama tiksliai cituoti naudojuosi anglišku pdf.)

Taigi, knygos veikėjai pasitenkinimą jaučia tik automobiliuose, kas šiuolaikinėje visuomenėje atsispindi visoje socialinių tinklų paveiktoje kultūroje, kurioje užlūžę feisbuke jaučiame, jog artimi ten taip arti, nuo klavišo iki monitoriaus, tačiau ant kiek išliekame tikri? ("Jų suderintos stabdžių žibintų šviesos, judėdamos greitkeliu, tarsi kalbėjosi tarpusavyje, lyg seniai susituokusi pora.") Medijos kritikuojamos už tikros komunikacijos žlugimo pasėkmę ir aš stebiuosi, kaip tiek daug įžvalgių autorių tai pastebėjo jau XX amžiuje. Kita vertus, visos šios medijų filosofų pastabos ir šis romanas nori pasakyti, jog kaip ir visur pasaulyje, reikalinga pusiausvyra, kritiškas požiūris, o šiuo atveju - medijų ekologija (N. Postmanas).





"Sveiko proto ir košmaro sąjunga, vyravusi XX amžiuje, pagimdė dar dviprasmiškesnį pasaulį. Komunikacijų kraštovaizdžiu juda grėsmingų technologijų šmėklos ir už pinigus perkami sapnai. Termobranduolinių ginklų sistemos ir gaiviųjų gėrimų reklamos gyvuoja greta viena kitos toje reklamos, pseudoįvykių, mokslo ir pornografijos užgrobtoje, pernelyg ryškios šviesos užlietoje karalystėje. Mūsų gyvenimus valdo du didieji XX amžiaus leitmotyvai - seksas ir paranoja." J. G. Ballard, 1995

Rašytojas Alex Barclay parašė puikų detektyvinį romaną. Ar jūs patiriate jausmą, kai skaitai knygą ir vis greičiau imi skaityti? Fiziškai greičiau verčiasi knygos lapai? Kai tu jau įpusėjai knygą, kai veiksmas veja kitą...

Rašytojas Alex Barclay parašė puikų detektyvinį romaną. Ar jūs patiriate jausmą, kai skaitai knygą ir vis greičiau imi skaityti? Fiziškai greičiau verčiasi knygos lapai? Kai tu jau įpusėjai knygą, kai veiksmas veja kitą veiksmą, viskas pagreitėja (taip pat ir tavo širdies dūžiai), tu pradedi tai viename sakinyje praleisti žodį, kitą, tai jau pusę sakinio nedaskaitai, nes yra labai didelis noras greičiau greičiau pereiti į kitą skyrelį, sužinoti, tai kas ten įvyko, kodėl taip atsitiko. Tad ši knyga yra būtent tokia.

Anotacija viršelyje skelbia, kad knyga yra apie tai, kaip "praėjo vieneri metai po žiaurios pagrobimo dramos Niujorko gatvėse, tačiau policijos detektyvas Džo Lučezis jos niekaip negali pamirši. Su žmona Ana ir paaugliu sūnumi Šonu jie nuvyksta į Airiją ir čia tikisi pataisyti savo trapius šeimyninius santykius bei nutraukti Džo ir jo darbą siejantį saitą. Tačiau kai pradingsta jų sūnaus draugė, Džo pradeda įtarti, kad šio nusikaltimo šaknys slypi toli praeityje ir kad kažkas juos atsivijo iš tos praeities į pačią Airiją".

Atrodo, kad ši knyga - eilinis detektyvinis romanas apie buvusį policininką, jo šeimą terorizuojančius blogiukus ir žmogžudystes. Daugmaž taip ir yra, tik knygoje šalia pagrindinių vyksmo gijų man labai patiko žmonos Anos užsiėmimas - šeima atsikraustė į Airiją, nes Ana gavo darbą: susirado seną neveikiantį švyturį ir greta esantį pastatų ansamblį ir imasi įrenginėti jaukius namus bei viską fiksuoja, kad galėtų paviešinti rekonstrukcijos etapus žurnale. Labai įdomiai buvo aprašyta rekonstrukcija: sienų šveitimas, geležies atnaujinimas, baldų ieškojimas ir t.t. Taip pat mane sužavėjo paukščių suopių gyvenimo aprašymas: "jo snapo visai nėra ko bijoti. Geriau pasisaugok nagų. Jo nagai - va čia tai ginklas. Jėga, prilygstanti šešiolikos svarų slėgiui. Jam nieko nereiškia perplėšti tavo liesą rankutę". Suopiais užsiiminėja blogiukai. Jie yra simbolis: dviese reikia sukurpti planą, užpulti, pagauti ir sudoroti auką.

Knyga yra labai geram vakaro praleidimui: įsijauti, išgyveni dėl herojų likimo. Tik man vis kliuvo keli dalykai. Rusų literatūroje taip pat yra daug ilgų vardų (į moteris kreipiamasi tarkim dviem vardais, tėvavardžiu ir pavarde), tačiau pastebėjau, kad ir kitų šalių literatūroje to yra. Man buvo sunku skaityti ir įsiminti, kas kur koks herojus yra. Perskaitai vardą ir pavardę iš trijų žodžių ir galvoji, kas jis toks yra? Tai apsunkima knygos skaitymą, bet galbūt čia tik mano problema, kad neatidžiai skaičiau ir neįsidėjau į atmintį nemažai veikėjų pilnų vardų. Taip sunku buvo sekti visą veiksmą, nes tai istorija vyksta dabar, tai pereinama į praeitį. Tai Džo, Anos ir Šono dabartis, tai blogiukų vaikystė, tai blogiukų dabartis. Bet sunkumai juk ir žavi...

Žanras: romanas

Leidimo metai: 2010

Vertė: Rasa Racevičiūtė

Puslapių skaičius: 382

Leidykla: Jotema

Perskaityta: 2014-06-01

Vertinimas: 4/5

Ganėtinai užtrukau kol perskaičiau pirmą knygą iš susidaryto sąrašo. Vis dėlto, tai atsitiko greičiau negu tikėjausi. Užteko laisvą vakarą prisėsti ir kūrinys pradėjo tiesiog tirpti rankose. Ganėtinai įsiurbianti...

Ganėtinai užtrukau kol perskaičiau pirmą knygą iš susidaryto sąrašo. Vis dėlto, tai atsitiko greičiau negu tikėjausi. Užteko laisvą vakarą prisėsti ir kūrinys pradėjo tiesiog tirpti rankose. Ganėtinai įsiurbianti istorija. Nebanali. Kartais netikėta. Vienu žodžiu - patiko.

Kalbant apie pirmą įspūdį, kurį gali sukelti knyga, vos paėmus ją į rankas ir perskaičius ant viršelio esančius aprašymus - jis kitoks. Aprašymai daug žadantys, intriguojantys ir netgi dalį įvykių atskleidžiantys, bet, sakyčiau, ne visai tikslūs, lengvai perdėti - pripumpuoti marketingo, kad tik skaitytojas įsimestų knygą į savo pirkinių krepšelį ("paleido nuo saito piktąsias galias", "gundymas", "magija", "aistros" ir pan. - visi "kabinantys" žodeliai). "Kiekviena moteris širdyje yra ragana... Tačiau ne kiekviena išdrįsta panaudoti savo galias." - labai įkvepianti citata, bet knygoje akcentuojama tik viena mergina, kuri iš tiesų buvo ragana, o čia toks "kiekvienos moters" apibendrinimas, tarytum sakantis kiekvienai romano skaitytojai - tu irgi gali pakerėti. Nejaugi? (bet kuriuo atveju ir toliau laikausi nusistatymo, kad neverta skaityti viršelių aprašymų neperskaičius kūrinio ir nesigadinti bendro vaizdo)

Paskutinis viršelio koziris: "Romano Karalienės sesuo autorės kūrinys". Pati Karalienės sesers nesu skaičiusi, bet iš dalies džiaugiuosi, kad Žiniuonė neturi kelių tomų. Susipažinusi su autorės rašymo stiliumi, supratau, kodėl visi taip ryja Karalienės seserį ir kitas šios serijos knygas.

Pereikime prie paties kūrinio. Iš savo skaitymo patirties galėčiau pasakyti, kad tai žiupsnelis Pribuvėjos (Sabine Ebert "Pribuvėjos paslaptis" ir kitos šios serijos knygos) tematikos su lengvu Fifty shades of Grey prieskoniu, įkeltu į šešioliktą amžių. Kuo panaši tematika? Nors čia kalbama apie XVI amžių (Pribuvėjos sagoje amžius XII), problemos likę tos pačios - tie patys viduramžiai ir tų laikų gūdumas. Tikėjimas ir Bažnyčia - gudrus triukas, kuriuo siekiama valdyti žmones, o aklai nepaklususius šalinti. Šitas jau seniai ir taip žinoma. Pagrindinė veikėja, būdama žolininke, vaikšto ant plonytės linijos, tarp gydymo Šventomis žolelėmis Dievo suteikta galia ir raganavimo bei užsiėmimo juodąja magija.

Tikrai nesuklysčiau aprašinėdama, jei lengvai perteikčiau šios knygos turinį. Bet nenorėčiau Jums sugadinti šios knygos skaitymo malonumo. Todėl surizikuosiu ir pateiksiu savo atsiliepimą kitu aspektu - pagrindinės veikėjos asmenybės raidos linija, kuri ne taip ryškiai matoma, kaip pagrindiniai knygos įvykiai.

Susipažįstame su Alisa (pagr. veikėja) kaip dievobaiminga mergina. Mergina, žinoma, yra labai graži ir puikaus amžiaus. Jai šešiolika metų ir mes suprantame, kad tai yra besibaigiančios paauglystės amžius, vis dėlto, XVI amžiuje kiekviena mergina turėjo greičiau suaugti, norėdama išsikovoti vietą po saule. Šešiolika - tai puikiausias amžius stebėti visą jos asmenybės perversmą per viso romano trukmę. Pasikeitus įprastinėms aplinkybėms mergina patenka į visiškai kitokį pasaulį ir ši besikeičianti situacija sukuria vidinį konfliktą, nuo kurio veikėja niekaip negali pabėgti. Iš pradžių ji puikiai žinojo, ko ji nori - skaniai pavalgyti, patogiai miegoti ir švariai rengtis. Čia skamba truputėlis tuštybės, bet tuo pat metu ir dalis žmogiško mąstymo, norinčio elementariausio sterilumo. Taip, mergina nenorėjo vaikščioti atmatų duobėje, nors taip ir buvo Dievo duota. Pagal tuos laikus ji jau buvo ambicinga - šiais laikais tai tebūtų pirmas Maslow piramidės laiptelis. Nors ir kitu keliu, Alisa patenkino savo pirminius poreikius, bet kol kas tai nepakeitė jos polinkio grįžti į įprastą gyvenimą, nes saugus ir ramus gyvenimas būtų garantavęs antrąjį Maslow laiptelį. (Kaip ir galime tikėtis, netrukus mergina ims kopti aukščiau piramidės vidurio.) Atrodytų, prieš akis tik ir veriasi galimybės, ji ima nebežinoti, ko nori labiau, nes turi rinktis tarp susipynusių ir besikertančių norų. Atsiskleidžia merginos nepatyrimas, žinių apie gyvenimo dėsnius trūkumas bei neištobulinta veiklos strategija. Gavusi ko nori, supranta, kad norėjo visai ko kito. Mergina priima sprendimus, nesugebėdama išjausti, kokias emocines pasekmes jai tai sukels. Kad ir ką būtų pasirinkęs racionalus protas, padėjęs apsispręsti, Alisa negali pabėgti nuo viduje slypinčių emocijų ir švelnumo poreikio, reikalingo absoliučiai kiekvienam žmogui. "Bėgi, kad išneštum savo kailį, o po to supranti, kad praradai vienintelį dalyką, kurio tau reikėjo". Besipildantys norai tik augina nepasitenkinimą ir tuštybę. Ambicijos išauga iki begalybės. Iš mielos, nuoširdžios merginos ji turi tapti klastinga moterimi, tik taip galėdama dalinai patenkinti savo įgeidžius, kuriems anksčiau pati norėjo užkirsti kelią. Nors ir keičiasi jos išorinės reakcijos - mergina nebejautri, tvirta ir užtikrinta, tačiau niekur nedingsta moteriškas nuoširdžios ir užtikrintos meilės, tvirtų santykių troškimas (trečiasis Maslow laiptelis). Kad ir ką būtų pasiekusi, jos niekaip neapleidžia pagrįsta laikinumo baimė, kuždanti, kad tai lengvai nupučiamas kortų namelis. Viso romano metu veikėja yra draskoma vidinių prieštaravimų, trukdančių jai veikti tikslingai, siekti savo užsibrėžtų tikslų. Augantis įnoringumas, trukdo jai gyventi laimingai ir pasitenkinti tuo, ką gali gauti. Tikra paauglių savybė, ar ne? Galėtume teigti, kad Alisa pateko į nelygią kovą su kitų žmonių valdžia ir galia, bet iš tiesų ji pateko į kovą su pačia savimi. Baigsiu šią asmenybės raidos apžvalgą labai taiklia fraze: "Kai nugalime patys save, kas iš šios kovos išeis laimėtoju?".

Man ši knyga nepatiko - ne mano skonio stilius, žanras... Per daug tragizmo, liūdesio, tamsos, neigiamų emocijų ir įvykių.. Depresiškai nuteikia..

Visgi autorė tikrai įtaigiai ir įtikinamai kuria personažus. Knyga skaitosi...

Man ši knyga nepatiko - ne mano skonio stilius, žanras... Per daug tragizmo, liūdesio, tamsos, neigiamų emocijų ir įvykių.. Depresiškai nuteikia..

Visgi autorė tikrai įtaigiai ir įtikinamai kuria personažus. Knyga skaitosi lengvai, veiksmas vystosi sparčiai.

Kažkodėl ši knyga ilgai pragulėjo mano lentynoje. Keletą kartų buvau paėmusi į rankas ir pradėjusi skaityti ir vėl atidėdavau į šoną. Net negalėčiau pasakyti, kodėl anais kartais jos vietą užimdavo kitos knygos ar...

Kažkodėl ši knyga ilgai pragulėjo mano lentynoje. Keletą kartų buvau paėmusi į rankas ir pradėjusi skaityti ir vėl atidėdavau į šoną. Net negalėčiau pasakyti, kodėl anais kartais jos vietą užimdavo kitos knygos ar kita veikla. Gal išties šią neploną knygą reikia skaityti be pertraukėlių, beveik vienu įkvėpimu. Kai jau nepaleidau jos iš rankų ir gana greitai perskaičiau, tikrai nesigailėjau.

Tai išties puiki kelionė į dvasios kalną. Pagrindiniam veikėjui diagnozuojama nepagydoma liga (biografinis autoriaus gyvenimo momentas), o po kiek laiko ši diagnozė atšaukiama... Tada žmogus iškeliauja tarsi į niekur. Iškeliauja į ieškojimą, pažinimą, tiesiog į kelią. Akistatoje su liga žmogus paprastai suvokia, kad reikšmingiau yra ne tikslai, laimėjimai, griežtos dienotvarkės, o tiesiog pats ėjimas. Kiekvienas ėjimas žavus ir įdomus, bet jei tai 15 000 kilometrų odisėja per nuošalius kalnus ir senovę menančius Sičuanio miškus pietvakarių Kinijoje? Taip susipina tikrovė ir mistika, realūs žmonės ir senųjų vietos gyventojų legendos. Skaitytojas kartu gali keliauti į dvasios kalną. Ar jį pasiekia pagrindinis veikėjas? Ir ką ten randa? Kartu su juo keliavę sužinos ir nenusivils.

Kas yra galybė? Kas yra garbė? Į šiuos klausimus ragina atsakyti jau pats knygos pavadinimas. Kiekvienas imdamas skaityti šią knygą, manau, tikisi rasti dar vieną atsakymo į šiuos klausimus versiją. Ir išties, čia kalbama...

Kas yra galybė? Kas yra garbė? Į šiuos klausimus ragina atsakyti jau pats knygos pavadinimas. Kiekvienas imdamas skaityti šią knygą, manau, tikisi rasti dar vieną atsakymo į šiuos klausimus versiją. Ir išties, čia kalbama apie galybę su ginklu ir kovą širdimi, skaitant vaikams šiltas, įkvepiančias istorijas. Kalbama apie garbingus poelgius - ištiesti pagalbos ranką žmogui ir viltį tapti garbingam sugavus paskutinį likusį kunigą. Išties knygos veiksmas vyksta Meksikoje, kur po revoliucijos visiškai uždrausta religija ir stengiamasi išnaikinti visus kunigus. Galbūt knygos varomoji jėga ir yra - medžiojamo paskutinio kunigo istorija. Visgi šalia viso to susipina daugybės žmonių likimai - jų garbė, galybė, baimė, džiaugsmas. Ir visiškai sutinku, kad knygos anotacija neklaidina būsimų skaitytojų: "Svarbiausi romane yra žmonių santykiai, jų išpažįstamos vertybės, pats žmogiškumas. Ką reiškia mylėti žmones, kaip atskirti gerą žmogų nuo niekam tikusio, jei beveik šventasis laiko save baisiu nusidėjėliu, o paskutinis niekšas yra įsitikinęs esąs doras žmogus? Palaipsniui atsiskleidžianti asmenybės vertė skatina mąstyti apie gyvenimą, suteikia jėgų ir vilties."

Tai kas yra galybė ir kas yra garbė? Kas dar kartelį ketina apmąstyti šias sąvokas - ši knyga padės.

Likimų griuvėsiuose beklaidžiojant

Ispanišku karščiu dvelkiančiuose "Vėjo šešėlio" puslapiuose glūdi pasakojimas apie sudužusias svajones, sugriautus gyvenimus, liūdnus įdomių žmonių likimus. Pasakojimas, kuris...

Likimų griuvėsiuose beklaidžiojant

Ispanišku karščiu dvelkiančiuose "Vėjo šešėlio" puslapiuose glūdi pasakojimas apie sudužusias svajones, sugriautus gyvenimus, liūdnus įdomių žmonių likimus. Pasakojimas, kuris atsiskleidžia prisiminimų šešėliuose, kuris prasiskverbia iki pat širdies gelmių, kurį skaitant kartais net gerklę užgula kažkoks sunkumas, kuris ilgam įstrigs kaip vienas įdomiausių skaitytų kūrinių.

"Knygos - kaip veidrodis: jose atrandi tai, ką turi savyje."

Čia viskas persipina. Vėjo šešėlis - knyga knygoje apie knygas, rodos, rašyta dukart. Rašytojo Carloz Zafon, kurio pavardė puikuojasi ant viršelio, ir pagrindinio veikėjo Danielio Semperės, kuris tą knygą rašo romane. O ir šis prasideda nuo knygos. Knygos, kurios pavadinimas taip pat Vėjo šešėlis, kurios vienintelis egzempliorius, rastas Pamirštų Knygų Kapinėse, apverčia Danielio gyvenimą. Knyga jį įtraukia, užburia ir priverčia leistis į kelionę kitų žmonių prisiminimais, atskleisti ją parašiusiojo paslaptis; paslaptis, kuriose kraupiai atsikartoja kai kurie jo paties gyvenimo momentai ir klaidos; paslaptis, vedančias prie baigties, kurios gali sulaukti ir jis pats.

"Egzistuojame, tol, kol mus kas nors prisimena."

Vėjo šešėlis - iš prisiminimų lipdomas detektyvas, tačiau ne šiaip detektyvas, čia svarbiausia ne išsiaiškinti kaltuosius, o gražinti žmonių gyvenimams prasmę, papasakoti apie nenusisekusius jų gyvenimus, prikelti juos iš užmaršties. Pasakojimai, iš kurių dėliojamas detektyvas, kupini jausmo: kartais šilumos, kartais nepamatuojamos užuojautos, kartais karčios nevilties ar baimės.

Kadangi Danielis, rodos, rašo knygą apie savo ieškojimus, istorija pasakojama kaip jau įvykęs faktas, kartais net pasigirsta visažinio pasakotojo balsas. Kaip tik dėl to pasakojimas man didžiąją knygos dalį pasirodė kažkoks melancholiškas, kupinas nostalgijos, bet lėtas. Susidaro įspūdis, kad niekur neskubama, stengiamasi atskleisti viską nuoširdžiai ir jausmingai, kiekvienai atskleistai pasakojimo dalelei leisti ramiai atgulti sąmonės kertelėje, pagerbti tuos, kurie tai prisimena, pasakoja ir tuos, kurie kenčia toje istorijos dalyje. Bet tas lėtumas kartu sukuria ir norą mintyse paraginti Danielį paskubėti, nes kažkur giliai ima rastis baimė, kuri pamažu stiprėja. O ir ta baimė šleikšti, stovi kažkur gerklėje, nes žinai, kad tai jau įvyko prieš daug metų, kad nieko nebegalima pakeisti, nėra jokios vilties išgelbėti veikėjus, bet vis tiek bijai, bijai taip, kad net darosi baisu knygos pabaigą skaityti vakare, nes nujauti, kad mintys gali neleisti užmigti.

Tai detektyvas, kupinas pagarbos tiems, kurie pasakoja, tiems, apie kuriuos pasakoja ir tiems, kurie ieško. Detektyvas, kuris turi prasmę, kuris atskleidžia ne kokią žmogžudystę, o šeimų, kelių jos kartų tragedijas, bando užkirsti kelią ilgus dešimtmečius besitęsiančioms, viena kitą lyg sniego virtinė vejančioms klaidoms, bando gelbėti, tai kas dar liko. Rodos, kad visas detektyvas būtų odė tiems nelaimingiems žmonėms, kuriuos išdavė likimas, aistros ir netgi meilė, odė, kuri primintų, kad reikia kovoti ir nepasiduoti, kad reikia mylėti gyvenimą kad ir kas benutiktų.

"Iš anų laikų beliko vien vardai ir įstaigų, bankų, beveidžių susivienijimų liudijimai. Kaip ir visi seni miestai, Barselona tėra griuvėsių liekanos."

Nors beveik visas knygos veiksmas vyksta Barselonoje, tikrai gausiai apdovanotoje saulute ir šviesa, tamsos čia tikrai netrūksta. Ir tą tamsumą kuria ne tiek apleistų namų rūsiuose įrengtos kriptos ar naktį užklumpantys baisumai, kiek tamsi žmogaus prigimtis, gimdanti tokį liūdną pasakojimą. Nereikia pamiršti ir sunkių istorinių aplinkybių: fašistų diktatūros, pilietinio karo. Iš tikrųjų, tos aplinkybės buvo tikrai puiki vieta atsiskleisti šiam pasakojimui. Franko diktatūra dabartyje sukuria sąlygas rastis netikrumui, baimei, savivaliavimui, pilietinis karas praeityje sukuria suirutės foną, pasėja norą tapatinti su karu visus baisumus, kuriuos teko patirti veikėjams, norą pamiršti, su kuriuo Danielis visoje knygoje ir kovoja. O ir šiaip romanas labai ispaniškas, melodramiškas, nė viena pasakojimo gija nepasieina be dramatiškų posūkių ir tikro meksikietiško serialo vertų paslapčių. Ir vėlgi, viskas labai gražiai susipina į tikrą ispanišku karščiu alsuojantį romaną.

"Tą akimirką, kai susimąstai, ar tikrai žmogų myli, jau liaujiesi jį mylėjęs."

Tačiau nepaisant liūdnų praeities istorijų, knygoje vis tiek daug meilės, ji atneša daug, labai daug skausmo personažams, bet vis tiek, rodos, lieka nesutepta, ką demonstruoja ir knygos pabaiga. Meilė romane, nors ir žiauri, uždrausta ir slepiama, yra ta, kuria niekada nesuabejota, kurios ilgus metus ištikimai laikytasi. Į meilę žvelgta visaip: romantiški buvo slapti pasimatymai, ironiškai apie meilės meną buvo atsiliepiama Fermino ir Danielio dialoguose apie moteris, ištikima ir tyra meilė jungė draugus, paaukojusius gyvenimą vienas dėl kito, liūdna buvo meilė be atsako.

"Kai visi lyg susitarę ima vaizduoti ką nors panašų į velnią, būna viena iš dviejų: arba jis šventasis, arba apie jį niekas nieko nežino."

Šis romanas labai ryškiai demonstruoja, kiek daug kūriniuose reiškia veikėjų portretai. Šioje istorijoje sutikau turbūt vienus keisčiausių ir įdomiausių veikėjų. Jų ne tik istorijos pritrenkė, jų charakteriai, žinoma, labai glaudžiai susiję su jiems nutikusiais dalykais, taip pat buvo pribloškiantys. Jie buvo tikri, dažnai su dideliais defektais, turėjo bruožų, kurie juos ryškiai išskyrė iš visų kada nors sukurtų literatūrinių personažų. Sukurti nuosekliai ir išmoningai. Norėčiau savo gyvenime būti sutikusi Chulijaną Karaksą, kad ir koks nelemtas buvo jo gyvenimas, ir pasižiūrėti į tą užburiančią jo šypseną.

Vien už personažus rašytojui laurų vainiką galima kabinti, nekalbant jau apie pati tekstą. Vertimas buvo nuostabus (ačiū dievui už rimtą leidyklą), bet net jeigu jis ir nupūtė dalį žavesio, tekstas vis tiek liko išaustas nuostabiai. Žodžiai nuostabūs, taiklūs, juos nepaprastai lengva skaityti. O ir sudėtingus veikėjų patiriamus išgyvenimus taip puikiai atskleisti galėjo tik neparasto talento kūrėjas. Jo žodžiai, rodos, taikė tiesiai į širdį, nes keli ten parašyti žodžiai plūstelėdavo galybe jausmų, imdavai bene suprasti, kaip turėjo jaustis žmogus aprašomoje situacijoje.

"Vėjo šešėlis" melodramiškomis aistriomis, įdomiais veikėjais ir vaiduoklių istorijomis priminė "Dvasių namus", svetimomis lūpomis pasakojama žiauria meilės istorija "Vėtrų kalną". Viktoro Hugo plunksnakočiu gražiai simboliškai sujungė Chulijano ir Danielio likimus. Ir privertė mane parašyti turbūt daugiausia jėgų atėmusį knygos aprašymą.

Minčių yra, jos įkyriai sukasi galvoje, bet labai sunku jas materializuoti, išdėstyti. Lyg joms ir būtų lemta likti mintyse, širdyje ir Barselonos šešėliuose. Ten kur ir slepiasi aistros, troškimai, svajonės, paslaptys, meilė, gyvenimas ir mirtis veikėjų, palikusių tuos ispanišku karščiu dvelkiančius "Vėjo šešėlio" puslapius. Pasirodo, net ir ten kartais užklysta šviesos spindulių.

Kas yra maras? Liga? epidemija? Nebūtinai. Camus marą naudoja kaip metaforą perteikti karui, nacizmui bei viskam, kas atima žmonėms gyvybes. Šios knygos idėjos gali būti pritaikomos bet kuriam laikmečiui. Kiekvienas gali savaip...

Kas yra maras? Liga? epidemija? Nebūtinai. Camus marą naudoja kaip metaforą perteikti karui, nacizmui bei viskam, kas atima žmonėms gyvybes. Šios knygos idėjos gali būti pritaikomos bet kuriam laikmečiui. Kiekvienas gali savaip interpretuoti maro sąvoką.

Veiksmas prasideda 194... Orane, kai aplink pradeda rastis daugybė negyvė žiurkių. Iš pradžių niekas nesupranta, kokio tragiško įvykio pranašas jos yra. Tik kiek vėliau, vienas po kito ėmė sirgti žmonės. Koks neįtikimas maras iš pradžių atrodo! Juk tokiame mieste negali siautėti ši baisi bacila. Šiame mieste negyvena žmonės, kuriuos ji galėtų užpulti. Negi maras galėtų pasiglemžti paprastą valdininkėlį Graną? Arba bet kurį kitą miesto gyventoją?

Visgi, kad ir koks neįtikimas miesto gyventojams maras atrodo, jį tenka pripažint, nes ši liga Orane įsisiautėja. Camus aprašo, kaip žmonės priima nelaimę, elgiasi jos akivaizdoje, kaip išgyvena išsiskyrimus bei netektis, kaip susiburia bendrai kovai prieš blogį bei kaip nedrąsiai priima pirmuosius giedrėjimo ženklus.

"Maras" - tikrai gera knyga, priturtinta protingomis bei pamąstyti verčiančiomis mintimis, tad kiekvienas joje atras ir kažką sau.

Yra knygų, kurias, po ilgo atidėliojimo perskaičiusi, gailiuosi, kad neskaičiau anksčiau tokios įtraukiančios, tokios įdomios, taip gražiai parašytos...

Ir yra knygų, kurias galiausiai perskaičiusi jaučiuosi taip, kad...

Yra knygų, kurias, po ilgo atidėliojimo perskaičiusi, gailiuosi, kad neskaičiau anksčiau tokios įtraukiančios, tokios įdomios, taip gražiai parašytos...

Ir yra knygų, kurias galiausiai perskaičiusi jaučiuosi taip, kad kažkam (man, o gal ir ne man) reikėjo, kad skaitymo išlaukčiau, kad šiukštu neperskaityčiau anksčiau nei reikia, nes kitaip nebus jokios naudos.

Aš pratusi išlaukti Kajoko kūrybos. Nuo mokyklos, nuo 11 klasės, kai buvau visiškai įsitikinusi, kad poezijos nesuprantu ir nemėgstu, o bibliotekoje atsitiktinai į rankas pakliuvo "Meditacijos", kurias pavarčiau, paskaičiau ir supratau, kad nešuosi namo. Pirmą kartą skaitydama eilėraščius mėgavausi, nes eilėraščiai buvo parašyti kaip pokštas, ir juokiamasi dažniausiai buvo iš savęs, savo proto įsitikinimo, kad turi būti taip ir ne kitaip.


Šitaip parašytas ir romanas - vis pasijuokiant ir pakrizenant iš to vargšo protelio. Ir pati skaitydama kelis kartus juokiausi iš savęs ir savo lūkesčių, neva žinojimo, kaip dabar turėtų pakrypti siužetas, kuris imdavo ir nepakrypdavo. Ir kai galiausiai paleidau savo lūkesčius ir leidau sau tiesiog skaityti, pasijutau kaip vaikštanti po rūku apklotą vietovę - pavidalai lyg ir pažįstami, o vis tiek kitokie, paslaptingesni.



Ir kaip ir kiekvienas rūkas, šitas galiausiai irgi išsisklaidė, ir liko šviesa ir šiltas prisiminimas apie paslaptingą rūko pasaulį. Jaučiu, kad dar ne kartą ten tikrai sugrįšiu.