Viens, du - ir perskaičiau... Agata Kristi - sena mano meilė ir džiaugiuosi vis dar atrasdama neskaitytų jos detektyvų. Šiame romane žmogžudystes narpliojame kartu su Erkiuliu Puaro. O iš pradžių viskas atrodė kaip eilinė...

Viens, du - ir perskaičiau... Agata Kristi - sena mano meilė ir džiaugiuosi vis dar atrasdama neskaitytų jos detektyvų. Šiame romane žmogžudystes narpliojame kartu su Erkiuliu Puaro. O iš pradžių viskas atrodė kaip eilinė savižudybė. Tik ne mažajam keistajam belgui - jeigu jis nori, kad tai būtų žmogžudystė, taip ir bus. Paini ir iš pirmo žvilgsnio neišsprendžiama mįslė, dėmesys detalėms, loginis mąstymas ir požiūris, kad kiekviena, net menkystos gyvybė yra svarbi. E. Puaro vėl triumfuoja.

Anądien tris valandas slankiojau po PC Panoramą. Ieškojau basučių. Radau. Tada aplankiau visas ten buvusias mėgstamas parduotuves. Laukiau žmogaus. Ir kai jau buvo likę tik du variantai - arba eiti per tas parduotuves dar...

Anądien tris valandas slankiojau po PC Panoramą. Ieškojau basučių. Radau. Tada aplankiau visas ten buvusias mėgstamas parduotuves. Laukiau žmogaus. Ir kai jau buvo likę tik du variantai - arba eiti per tas parduotuves dar kartą, arba užsukti į knygyną, tingiai nuėjau į jį. Ėmiau apžiūrinėti visokias naujienas, nuolaidas, lietuvių ir anglų kalbomis. Pagalvojau, kad kažkur pamečiau prieš šimtą metų įsigytą ir taip niekada ir nepanaudotą kliento kortelę, ir tada pamačiau ją. Jane Austen knygą "Įtikinėjimas". Prisiminiau, kad ji net kelis kartus buvo minima filme su S.Bulock "Namas prie ežero", ir, nors tam filme knyga buvo apibūdinama kaip visiškai neypatingas romanas, užsimaniau, nors tu ką.

Neatbaidė nė 36.39 litai, ko dar niekada nebuvau mokėjusi už grožinės literatūros kūrinį. Perskaičiau knygą per šiek tiek mažiau nei šešias valandas.

"Įtikinėjimas" - iš tiesų neypatingas romanas, šiek tiek primenantis visiems puikiai žinomą Pelenės istoriją, šiek tiek ir dabar populiarius "Svajonių" meilės romanus. Bet man patiko. Skaityti knygą nepaprastai lengva, skaitai ir nepastebi, kaip bėga puslapiai vienas po kito. Ir nors pabaigą nujausti nepaprastai lengva, vis tiek įdomu, kas bus toliau, ar susitiks Ana su Frederiku, kada susitiks, kaip kalbės, kaip elgsis. Labai žavingi knygoje aprašomi laikai, žavingas bendravimo stilius, ir, nors nenorėčiau, kad taip būtų ir dabar, skaityti dėl to tik dar įdomiau.

Nepaprastai žaviai atskleidžiami ir knygos veikėjų portretai. Pavyzdžiui, kiek daug apie serą Volterį pasako jo toks požiūris, kad "didžiausia Bato bėda - daugybė negražių moterų. Jis nenorįs pasakyti, kad čia nėra gražuolių, bet nepatrauklių tikrai neproporcingai daug. Vaikštinėdamas dažnai matąs, kad vienam dailiam veideliui tenka trisdešimt, o gal ir trisdešimt penkios pabaisos; o kartą, stovėdamas prie krautuvės lango Bondo gatvėje, jis suskaičiavęs, kad pro šalį praėjo aštuoniasdešimt septynios moterys, viena po kitos, ir nebuvo nė vieno pakenčiamo veido."

Labai, labai patiko man Jane Austen rašymo stilius, neabejoju, kad perskaitysiu dar bent vieną jos knygą. Kitaip tariant, pasakojama istorija tokia šiaip sau, bet parašyta puikiai. Pagaliau vėl su malonumu imu knygą į rankas, ir pabaigusi vieną, iškart noriu kitos.

Apie Fridą Kahlo pirmą kartą išgirdau seniai, ir dabar jau nė neatsimenu, nei kaip, nei kodėl. Bet paveikslai įstrigo, ir vis jaučiau norą sužinoti daugiau, ir ne kartą pričiupau save dairantis šios moters biografijos....

Apie Fridą Kahlo pirmą kartą išgirdau seniai, ir dabar jau nė neatsimenu, nei kaip, nei kodėl. Bet paveikslai įstrigo, ir vis jaučiau norą sužinoti daugiau, ir ne kartą pričiupau save dairantis šios moters biografijos. Buvau radusi keletą įdomių variantų Amazon'e, bet kadangi buvo brangu, nepirkau. Dar po gerų metų užtikau biografiją knygyne "Rotas", bet neturtingai studentei net 10 litų tada pasirodė per daug... Kol galiausiai, jau baigus universitetą ir pagaliau gavus geresnį darbą, vienos mugės metu ši knyga vėl patraukė mano dėmesį.

Kai pradėjau skaityti, nežinojau, ko tikėtis. Apie Fridą Kahlo žinojau tik tai, kad jos paveikslai skaudūs ir įsimenantys, kad Frida turėjo vieną antakį kaip mano draugas Žilvinas, ir kad buvo labai ligota... Ir taip maloniai nustebau, kai po kelių puslapių supratau, jog tai nė velnio nebus sausa faktų biografija. Ne! Knyga ne tik, kad dailiai iliustruota, bet ir pats rašymo stilius labai patiko, toks biografinis romanas, parašytas lengvai ir aiškiai, paprastai, vietomis net prajuokinantis.

Kita vertus, vieną kartą užvertus knygą, kitą dieną prie jos prisėsti sunku. Toks nemalonus jausmas, nepatogumas ir nedrąsumas, toks nenoras skaityti, kaip Fridai buvo sunku. Esu visiškai tikra, kad būdama jos vietoje, būčiau ne tik kad nepradėjus tapyti, bet turbūt ir visiškai palūžusi. O ji! Drąsi, tvirta, žavinga Meksikos dailininkė. Stipriausias priekaištas tingiam ir zyziančiam skaitytojui. Man.

Ši knyga nuskambėjo kaip pasaulinis bestseleris. Ji buvo nominuota kaip geriausia 2012 metų knyga. Įdomu kodėl?

Istorija prasideda gana romantiškai, sutuoktiniams išaušo penktųjų santuokos metinių rytas. Nikas keliasi iš...

Ši knyga nuskambėjo kaip pasaulinis bestseleris. Ji buvo nominuota kaip geriausia 2012 metų knyga. Įdomu kodėl?

Istorija prasideda gana romantiškai, sutuoktiniams išaušo penktųjų santuokos metinių rytas. Nikas keliasi iš lovos, Eimė virtuvėje ruošia pusryčius. Vėliau Nikas išvažiuoja į barą ir netikėtai sulaukia iš kaimyno skambučio, kad jo namų durys atlopotos, o ant lauke tupi jų naminė katytė. Grižęs jis labai nustemba ir išsigąsta. Svetainėje išvartyti daiktai, baldai, paliktas įjungtas lygintuvas, o žmonos nėra. Eimės dingimas pakeičia visą jo gyvenimą aukštyn kojom.

Šiame trileryje daug netikėtų detalių, veiksmo, įtampos. Istorija dalinama į dalis. Pirmiausia konstatuojama digimo faktas, aiškinamasi aplinkybės. Kitoje dalyje rašoma iš herojų pusės, kai analizuojami sutuoktinių santykiai, pašlijęs bendras gyvenimas, visa tai atskliedžiama remiantis Eimės ir Niko bendro gyvenimo prisiminimais. Trečioje dalyje aiškinamasi dingimo detalės, kurios yra iš tikrųjų labai netikėtos, stebinančios ir labai įtraukiančios. Šių detalių dėka mes geriau pažįstame ir Niką su Eime. Ir tuomet supranti, kad ne viskas gyvenime yra taip, kaip mes matome. Didžiulis įvykių sukūrys, detalių gausumas, įvykių planavimas ir aprašymas iki smulkmenėlės man priminė matytus amerikiečių detektyvinius serialus. Regis realiame gyvenime taip būti negalėtų.. Ir galiausiai pabaiga.. Kokia ji? Netikėta. Ir man asmeniškai neišbaigta.

Aprašyta istorija dažnai girdima realiame gyvenime. Jauna, naivi mergaitė iš kaimo glūdumos išvažiuoja dirbti į užsienį. Koks tai darbas mes žinome, o ji ne. Papasakota istorija šiurpina savo žiaurumu. Pasakojime labai...

Aprašyta istorija dažnai girdima realiame gyvenime. Jauna, naivi mergaitė iš kaimo glūdumos išvažiuoja dirbti į užsienį. Koks tai darbas mes žinome, o ji ne. Papasakota istorija šiurpina savo žiaurumu. Pasakojime labai taikliai ir tiksliai aprašytas bado jausmas, vienatvė, šaltis, baimė, skausmas. Skaitydama lengvai visai tai įsivaizduodavau ir vos ne pati tą pajausdavau. Gražiai aprašomi ir geri dalykai - prisiminimai apie tėtį, vaikystė, įsivaizduojami pokalbiai su jau mirusiu tėčiu.

Vis mąstydavau, nejaugi galima būti tokia naivia, neišmanančia ir tiek daug nežinančia? Kokioj kaimo glūdumoj reikia gyventi, kad nežinotum kas yra mobilusis telefonas, ausinukas ir pan. O juk veikmas vyksta 21 -ame amžiuje! Technologijos stipriai pažengusios į priekį. Pagrindinės herojės Dortės namai atvaizduojami lyg senovėje. Gal autorė rašydama apie Lietuvą įsivaizdavo, jog tai atsilikusi šalis? Ar čia tik Dortės šeima yra atsilikusi ir gyvenanti ne šiuolaikinį gyvenimą? Kodėl motina tiesiog negali pasikalbėti su dukromis? Kodėl pokalbis eina tik per maldas? Jų šeima vaizduojama lyg kokių laukinukių. Mažai bendraujančios, tylios, vargšės, kurios gyvena juodam skurde, bet nežino kaip suktis iš padėties. Sesers Veros personažas man pasirodė išvis neigiamas. Ji nuolat pikta.

Ir vis mąstau ar patiko man ši knyga, ar skaityčiau ją dar kartą? Turbūt, kad ne. Mano išrankiam skoniui ir šikart knyga pasirodė sausoka.

"Jei žmonės būtų lietus, tai aš būčiau dulksna, o ji - uraganas"

Knyga asmeniškai labai patiko, nes iš šio autoriaus kūriniai yra nuostabūs. Kūrinyje yra daugybė gerų citatų, pamąstymų apie gyvenimą, skausmą,...

"Jei žmonės būtų lietus, tai aš būčiau dulksna, o ji - uraganas"

Knyga asmeniškai labai patiko, nes iš šio autoriaus kūriniai yra nuostabūs. Kūrinyje yra daugybė gerų citatų, pamąstymų apie gyvenimą, skausmą, meilę, jaunystę. TOBULA!

Kas geriausia yra apie šią knygą, tai, kad joje nėra pilstoma iš tuščio į kiaurą, nėra kažkokių dirbtinių, netikroviškų veikėjų, istorija labai įtikinanti.

Man labai gaila, kad knygoje yra pasakoma tiek daug, o aš galiu pasakyti tiek mažai, nes tikriausiai apie šedevrus ir nereikia daug šnekėti, tiesiog kiekvienas, kas yra skaitęs šią knygą žino, kad ši istorija liks jų širdyje amžinai.

Iškeliauju į kraštą, vadinamą Naujuoju Pietų Velsu, ištekėti už vyro, kurio nesu mačiusi, galvojo ji.

Šis pirmasis knygos aprašymo sakinys pasirodė labai girdėtas kitų knygų aprašymuose. Tačiau skaitant aprašymą...

Iškeliauju į kraštą, vadinamą Naujuoju Pietų Velsu, ištekėti už vyro, kurio nesu mačiusi, galvojo ji.

Šis pirmasis knygos aprašymo sakinys pasirodė labai girdėtas kitų knygų aprašymuose. Tačiau skaitant aprašymą darėsi vis įdomiau.

Jaunutė mergina gobšuolio tėvo priversta tekėti už nepažįstamo vyro svetimoj šalyje. Patyrusi du sunkius gimdymus, vyro nesupratingumą, su vyro meiluže tampa geriausiomis draugėmis. Likimo ironija: viena dukra ypač protinga ir gabi, kita protiškai atsilikusi. Aleksandras nuolat išvykęs, nepripažįstantis savo kaltės. Elizabetė nors ir myli savo vaikus, tačiau mamos pareigų visiškai nemoka ar nenori atlikti. Tėvų pareigos paliekamos tarnaitėms.

Floberas pasakoja neištikimybės istoriją ir pateikia ją kaip banalų bei primityvų pasakojimą primityvaus provincijos smulkiųjų buržua pasaulio, kuriame jis pats gyvena. Ema Bovari, pasmerkta nuobodžių vedybų, ilgisi...

Floberas pasakoja neištikimybės istoriją ir pateikia ją kaip banalų bei primityvų pasakojimą primityvaus provincijos smulkiųjų buržua pasaulio, kuriame jis pats gyvena. Ema Bovari, pasmerkta nuobodžių vedybų, ilgisi stiprių ir spalvinų emocijų, randamų vienas po kito ryjamuose meilės romanuose. Romanai paskatina ją vaikytis tuščių meilės iliuzijų, kas veda prie neištikimybės. Ema vaikšto apsipirkti ir įvairiausius daiktus bando priversti patenkinti jos poreikius, tačiau viskuo nusivylusi, paskendusi skolose ir neviltyje ji galiausiai nusižudo.

Pagrindinė knygos herojės elegsys man sukėlė gailestį. Jos elegsio nepateisnu ir nejaučiu jokio gailesčio. Labiausiai pagailo jos vyro ir dukrelės. Ypatinga jos. Nors knygoje labai mažai skirta jai dėmesio. Per mažai atskleistas motinos ir dukros ryšys. Mano nuomone, Ema ne tik savanaudė, bet ir dvasiškai silpna asmenybė.

" - O betgi visų liūdniausia - tai vilktis per gyvenimą beprasmiškai, kaip aš velkuosi, ar ne tiesa? Jei dar mūsų kančios neštų kam nors naudą, galėtume bent ramintis, sakydami, jog aukojamės!"

Ponia Bovari nepasiaukojo, jos kančios niekam nieko gero neatnešė. Jos mirtis ne auka, o silpnybės požymis. Ji pasirinko lengviasią kelią iš visų - savižudybę. Ji nekovojo dėl savęs, dėl dukters, dėl vyro. Ji savyje palaidojo moterišką kovingumą, palaidojo savo vidinę laukinę moterį. Ji leidosi, kad gyvenimas ją parklupdytų, ir ji nesugebėjo rasti atspirties taško įveikti savo finansiniams sunkumams.

Pradėjusi skaityti, džiūgavau - valio, Irvingas ir vėl puikiai rašo apie gyvenimą, tik savom, "irvingiškom" priemonėm, kurias kai kas vadina "iškrypusiomis" (iki šiol skaičiau "Sidro namų taisyklės" ir "Pasaulis pagal...

Pradėjusi skaityti, džiūgavau - valio, Irvingas ir vėl puikiai rašo apie gyvenimą, tik savom, "irvingiškom" priemonėm, kurias kai kas vadina "iškrypusiomis" (iki šiol skaičiau "Sidro namų taisyklės" ir "Pasaulis pagal Garpą", pastaroji tikrai mane sužavėjo, patiko ir pirmoji). Tačiau pasibaigus skyriui apie Rutos vaikystę, pasibaigė ir mano entuziazmas. Skaitydama toliau, pradėjau nesuprasti, kam skirtos kai kurios scenos, ir ką šia knyga autorius norėjo pasakyti apskritai... Sunku buvo susitaikyti ir su Rutos mamos nesugebėjimu mylėti dukters po pirmųjų vaikų netekimo...Vis bandžiau ją suprasti, pateisinti, bet sunkiai man pavyko...Pabaigus skaityti knygą, galiu teigti, jog tai knyga apie meilę - meilę vaikams, begalinį skausmą jų netekus. Meilę vyresnei moteriai.

Antrą kartą knygos neskaityčiau.

"Pasikalbėkime apie Keviną" - knygos pavadinimas paprastas, lengvas, tarsi motinos nedidelis priekaištas sūnaus tėvui, kad reikia pasikalbėti, ką tavo sūnus iškrėtė svetainėje: jis spalvotomis kreidutėmis nudažė vienos...

"Pasikalbėkime apie Keviną" - knygos pavadinimas paprastas, lengvas, tarsi motinos nedidelis priekaištas sūnaus tėvui, kad reikia pasikalbėti, ką tavo sūnus iškrėtė svetainėje: jis spalvotomis kreidutėmis nudažė vienos sienos tapetus ar vandens šautuvu aplaistė sesutę. Net mintis nebuvo atėjusi, kad šis pokalbis gali pakrypti į tai, kad reikia pasikalbėti su vaiko tėvu, kodėl Kevinas, sulaukęs šešerių, o vis dar turi nešioti sauskelnes, kodėl Kevinas sesutei išplikė akį (ji turi nešioti pakaitalą iš stiklo), kodėl Kevinas "užsispyrė patraukti dėmesį, net jei tam prireikė pasinaudoti 9 žmonių nužudymu".

Kaip man sekėsi skaityti šį kontraversišką, daugelį nutylimų ir nepatogių temų nagrinėjantį romaną? Sunku buvo sekti pagrindinės herojės Evos laiškus (romanas parašytas laiškų forma: Eva rašė savo vyrui ir pasakojo kaip vyko įvykiai, kokie vyravo jausmai, kokia galėtų būti visko priežastis jos akimis). Laiškai apipinti daugybę smulkmenų, tema nukrypsta į antraeilius dalykus, istorija susipina su kita istorija. Man jautėsi apsunkimas, noras išgryninti siužetą, atsisakyti papildomų smulkių detalių. Taip pat pati istorija yra labai sunki, skaudi, tad kartais būdavo sunku prisiversti paimti knygą į rankas. Aš net įpusėjus knygą galvojau ją padėti į šoną. Tada bandžiau žiūrėti filmą, tačiau jį išjungiau po pusvalandžio. Susikaupiau ir paėmiau vėl knygą. Likus maždaug pusantro šimto puslapio iki pabaigos - istorija įtraukė ir nepaleido. Tad prireikė trijų šimtų puslapių, kol ją prisijaukinau, ėmiau nebesipiktinti Kevinu, o tiesiog iš šono stebėjau Evos šeimos gyvenimą.

Pirmas žvilgsnis į labai laimingą kelionės vadovus rašančios Evos šeimą, tiksliau ją ir jos vyrą. Apie vaikus negalvojanti sėkminga moteris sunkiai, bet vis dėl to, pasiryžta pastoti ir tik pastojusi supranta, kad nėra pasiruošusi motinystei: "subrendusi, laimingai ištekėjusi, beveik 37 metų motina sužino, kad laukiasi, ir kone nualpsta iš siaubo, bet tokią reakciją nuslepia nuo besidžiaugiančio vyro po dailia languota suknele". Skaitytoja, t.y. aš, imu burnoti, kad moteris neturi jokios mažos kibirkšties dėl kūdikio laukimo ar "apdovanota stebuklu, ji burnoja, kad reikia atsisakyti taurės vyno ar išsiplečia kojų venos", ar "užuot giliai širdyje mokiusis suvokti, ką iš tikrųjų reiškia mūsų kūdikis, ji verčiau suka galvą, ar laukiamas kūdikis yra jos".

Po devynių mėnesių ir kelių užvilktų savaičių gimsta Kevinas, kuris nuo pat pirmos dienos yra viskam apatiškas, triukšmingas, nekantrus, moka spekuliuoti, žino, kokius spaudyti mygtukus, kad motiną išvestų iš kantrybės, o savo tėvą gerbia, klauso, tačiau greit paaiškėja, kad tėvas mylimas tik dėl mamos paerzinimo. Evos norai suprantami: ji buvo "normali motina, normaliai motiniškai šilta, kuri normaliai rūpinosi išauginti normalų vaiką". Atrodo, kad mažasis monstras Kevinas buvo kažkuo užkeiktas: "kai bučiuodavau jam kaktą, jis nubraukdavo jos ranką. Kai šukuodavau plaukus, jis ranka liepdavo man pasitraukti ir susiveldavo garbanas. Kai apkabindavau jį, jis šaltai prieštaraudavo, nes jam esą skauda ranką".

Istorija pasakojama Evos akimis. Tačiau ir kiti veikėjai nėra pamirštami, jų portretai detalizuoti. Šeimos tėvas nebesuteikia tiek dėmesio savo žmonai, kaip anksčiau: "ji labiausiai liūdėjo dėl to, kad niekada netroškai tokio pat kokybiškai praleisto laiko su savo žmona. Nėra ko čia sukti ratais. Aš pavydėjau. Ir jaučiausi vieniša". Tad Eva nusprendžia vyrui įrodyti, kad Kevinas yra blogis, o ne ji bloga motina: paslapčia pasiryžta antrą kartą pastoti. Ir gimsta labai tyli, graži, maža, kantri, visko bijanti mergaitė, kurios brolis nekenčia. Eva pasiekė savo: įrodė, kad jų sūnui kažkas ne taip, tik gaila, jog nebuvo rimtai į tai pasižiūrėta.

Didelis gyvenimo lūžis yra Kevino nusikaltimas mokykloje. Jis net savo bendraklasius išžudė kiek kitaip, nei kiti žudę jauni amerikiečiai. Ne viskas knygoje taip aišku ir skaidru, autorė paliko ir kelias svarbias smulkmenas istorijos galui, kai skaitytojas tiesiog gali likti sukrėstas nuo įvykių pasisukimo kampo. O dar tos Kevino akys! Atrodo, kad jos taip smerkiamai, veriančiai į savo motiną (o kartu ir į tave, visuomenę) vis žiūri ir padėjus knygą į šoną.

Žanras: romanas

Puslapių skaičius: 472

Leidykla: Alma littera

Vertė: Gabrielė Gailiūtė

Perskaityta: 2014-05-22

Vertinimas: 3/5