Andreas Franz - vokiečių detektyvų autorius. Gal dėl to skaitant knygą jaučiausi lyg žiūrėdama šiek tiek užsitęsusią vokiško serialo "Kobra11" seriją. Knygą įdomį, tačiau netokia intriguojanti kaip paprastai būna...

Andreas Franz - vokiečių detektyvų autorius. Gal dėl to skaitant knygą jaučiausi lyg žiūrėdama šiek tiek užsitęsusią vokiško serialo "Kobra11" seriją. Knygą įdomį, tačiau netokia intriguojanti kaip paprastai būna detektyvai. Skaitėsi lengvai, be įtampos, nors tiesa antroje knygos dalyje ėmė kirbėti klausimas, kas gi visgi bus nubaustas, nes autorius pagaliau įnešė kiek sumaišties, tad norėjosi skaityti toliau.

Šiek tiek apie siužetą. Jurgenas Kaufungas randamas nudurtas savo darbo kabinete. Talentingo gydytojo gedi ir pulkas gražių moterų, mat šis joms teikdavęs ne tik medicinines paslaugas. Pagaliau komisarui Brandui pavyksta aptikti pirmuosius pėdsakus, kurie atveda pas geriausią Kaufungo draugą Klausą Vėdelį. Deja, netrukus nužudomas ir Klausas Vėdelis. Kas sieja šias žmogžudystes?

Knygos pradžia suglumina, mat skaitytojas nuo pat pradžių žino pirmosios žmogžudystės kaltininką ir galimą tolimesnių įvykių eigą. Tad tiesiog be intrigos pasakojama kriminalinės bylos tyrimo eiga, pateikiami faktai, kuriuos mato detektyvai, perpasakojamos apklausos, kurios nepadeda policininkams sužinoti to, ką žino skaitytojas. Galbūt taip autorius nori nupiešti herojų paveikslus ir svarbiausia parodyti gero policininko moralę, atsidavimą darbui ir teisybės siekį. Antroje knygos dalyje pagaliau pliūpsteli šiokia tokia intriga ir pagaliau skaitytojas įtraukiamas į detektyvo, kuriame slypi paslaptis, siužetą. Nors paslapties esmė tik tame, kas visgi ryžosi antrąjam nusikaltimui, nes visi motyvai paaiškėja ganėtinai greitai. Gal dėl to visgi detektyvas man labiau mokomasis nei intriguojantis. Norima perteikti gero policijos darbo esmę, parodyti žmonių moralę ir pamokyti, kaip galbūt nederėtų elgtis.

Abdreas Franz vadovaujasi savo kūryboje moto: "Prikaustyti skaitytojo dėmesį ir drauge paraginti juos pamąstyti, bet niekada negrūmoti pirštu...". Tad "Lėtinė žmogžudystė" - detektyvas su potekste, kuri slypi net ir pavadinime. Neneigsiu detektyvas nesukėlė didelės intrigos, bet visgi dėmėsį išlaikė ir susitiprino tam tikras gyvenimo vertybes.

Knyga "Užrašai iš mirusiųjų namų" susidomėjau beskaitydama Dostojevskio biografiją. Dostojevskis - savame stiliuje - įtraukiantis ir nepaleidžiantis. Kai jam buvo 27 metai, jis buvo nuteistas ir dešimčiai metų ištremtas į...

Knyga "Užrašai iš mirusiųjų namų" susidomėjau beskaitydama Dostojevskio biografiją. Dostojevskis - savame stiliuje - įtraukiantis ir nepaleidžiantis. Kai jam buvo 27 metai, jis buvo nuteistas ir dešimčiai metų ištremtas į katorgą Sibire. Grįžęs, praėjus šešeriems metams, parašė šią knygą apie patirtus išgyvenimus. Knygoje Dostojevskis aprašo darbus, draugus, šventes, ligoninę, netgi kalėjime gyvenusius gyvūnus bei daug kitų dalykų. Ilgi pasakojimai - nei kiek nenuobodūs. Mano rankose atsidūrė knyga, lietuvių kalba išleista 1964 metais. Šiuolaikiniam skaitytojui, pripratusiam prie kiek kitokios kalbos, tų laikų stilius teikia žavesio. Knygoje yra nemažai žodžių, kurie šiais laikais būtų traktuojami kaip rašybos ar kalbos kultūros klaidos.

"Užrašai iš mirusiųjų namų" - tai Fiodoro Dostojevskio "nuotykiai" katorgoje Aleksandro Petrovičiaus akimis.

Kazys Saja. Būrimas obuolio sėklom.



Būrimas obuolio sėklom, tai knyga, kuri moko nepasiduoti aplinkai, netapti pilka mase, bet visuomet būti savimi ir svarbiausia, išlikti žmogumi.

Šioje knygoje Kazys Saja pasakoja apie du...

Kazys Saja. Būrimas obuolio sėklom.



Būrimas obuolio sėklom, tai knyga, kuri moko nepasiduoti aplinkai, netapti pilka mase, bet visuomet būti savimi ir svarbiausia, išlikti žmogumi.

Šioje knygoje Kazys Saja pasakoja apie du brolius dvynius, Ugnių ir Audrių. Ugriai (Ugnius ir Audrius) knygos pradžioje aprašomi, kaip turintys galvą ant pečių, bet ją naudojantys daugiau žaidimams kurti ir linksmintis, nei krimsti mokslus. Kaip ir priklauso dvynukams jiedu visiškai vienodi, jų net mintys ir sapnai tokie pat. Vieną dieną jie sumąsto parašyti laišką, kuris yra kone svarbiausias dalykas knygoje, nuo ko viskas prasideda. Knygos eigoje berniukai keičiasi, jie nebenori būti visiškai vienodi, bando atrasti save, susiduria su iššūkiais ir karčia realybe. Istorijos pabaiga keistai smagi ir netikėta, be to labai susijusi su jų išsiųstu laišku.

K. Saja dvynukus apdovanoja optimizmu, vaikišku džiaugsmu, sąžingumu, ištikimybe, meile. Jie džiaugiasi kiekviena diena ir neleidžia sau liūdėti ar nuobodžiauti.

Mano manymu knyga labiausiai tinka pradinukams, tai linksma, įdomi ir vaikiškai nekalta knygelė. Skaitydama ją nekart nusišypsojau, rašytojas išties moka įsijausti į vaikų kailius.

Su malonumu perskaičiau knygą. Išgyvenau marą, badą, karą kartu su knygos herojais. Taip, nelabai romantiška to 18-to amžiaus pradžia pasirodė. Pirma knygos pusė nemaloni buvo, lavonų pilnos gatvės, plėšimai, žudymai....

Su malonumu perskaičiau knygą. Išgyvenau marą, badą, karą kartu su knygos herojais. Taip, nelabai romantiška to 18-to amžiaus pradžia pasirodė. Pirma knygos pusė nemaloni buvo, lavonų pilnos gatvės, plėšimai, žudymai. Kita pusė man įdomesnė buvo, pasakojanti apie Uršulės išgyvenimus.

Laukia trečia dalis, neįtraukta į iššūkį, bet dar truputį palauks kol susigulės anos įspūdžiai.

Apkaltintą erezija ir ištremtą iš vienuolyno dailų septyniolikmetį Luką Verą paslaptingas nepažįstamasis nusamdo aprašinėti pasaulio pabaigos ženklų visoje Europoje. Septyniolikmetė Izolda įkalinama vienuolyne, kad...

Apkaltintą erezija ir ištremtą iš vienuolyno dailų septyniolikmetį Luką Verą paslaptingas nepažįstamasis nusamdo aprašinėti pasaulio pabaigos ženklų visoje Europoje. Septyniolikmetė Izolda įkalinama vienuolyne, kad negalėtų pretenduoti į didžiulį tėvo palikimą. Vienuoles, kurios jai patikėtos, persekioja siaubingos vizijos, jos vaikšto per miegus ir ant delnų randa kraujuojančių žaizdų.

Iš tikrųjų tikėjausi, kad knyga bus įdomesnė. Dar labiau nusivyliau, kai supratau, kad knyga serijinė. Tačiau skaitosi gana greitai, lengvai. Gal kam ir patiks.

Antroji Bridžitos Džouns dienoraščio knyga. Pavadinimas net labai taiklus, tikrai, skaitant imi galvoti ar sveiko proto žmogus taip galvotų/kalbėtų/darytų/gertų. Žodžiu, ties proto riba, kurią karts nuo karto Bridžita vis...

Antroji Bridžitos Džouns dienoraščio knyga. Pavadinimas net labai taiklus, tikrai, skaitant imi galvoti ar sveiko proto žmogus taip galvotų/kalbėtų/darytų/gertų. Žodžiu, ties proto riba, kurią karts nuo karto Bridžita vis peržengia. Šiaip gana lengvas skaitalas, netrūksta juokingų situacijų, nors man pirma dalis patiko labiau.

Prisipažįstu, po mokyklos baigimo (o tas buvo jau prieš -niolika metų...), neperskaičiau nei vienos lietuvių klasiko knygos... Bandydama atitaisyti šią spragą, 2014 metais pasižadėjau perskaityti bent kelias senųjų...

Prisipažįstu, po mokyklos baigimo (o tas buvo jau prieš -niolika metų...), neperskaičiau nei vienos lietuvių klasiko knygos... Bandydama atitaisyti šią spragą, 2014 metais pasižadėjau perskaityti bent kelias senųjų lietuvių rašytojų knygas. Pirmoji iš jų, kurią paėmiau į rankas - J. Baltušio "Parduotos vasaros". Knygoje piemenuko lūpomis atskleidžiamas nepriklausomos Lietuvos kaimo gyvenimas, perteikiami piemenuko išgyvenimai ir patirtys. Perskaičius knygą, visai kitaip nušvito kažkada girdėtos piemenėlių dainelės "Saulele Motute, patekėk, patekėk. Mudu maži piemenėliai, patekėk, patekėk..." Autorius priverčia išgyventi sunkią piemens dalią, šaltį, alkį, šeimininkų pastumdymus... Skaitydama knygą, vis drebėjau, kad tik piemenuko vėl nenuskriaustų, kad jis vėl bent algą gautų... Perskaičius knygą susidarė įspūdis, jog Lietuvos kaimas buvo gana tamsus, lietuviai, o būtent ūkininkai, buvo gana žiaurūs ir beširdžiai žmonės... Aišku, reikia nepamiršti, jog tokiais būti vertė gyvenimas, gyvenimo būdas (dideli ūkiai, būtini lauko darbai). Ta pati kova dėl būvio juk yra ir mūsų laikais. Nepaisant neigiamų emocijų, knygoje ir daug grožio, nuostabios Lietuvos gamtos aprašymų.

Įpusėjusi skaityti knygą labai raukiausi ir žadėjau sau niekada daugiau neatsiversti tokio tipo literatūros. Nors skaitėsi labai lengvai, greitai ir maloniai, bet mane erzino tai, kad negalėjau būti tikra, skaitau tik faktais...

Įpusėjusi skaityti knygą labai raukiausi ir žadėjau sau niekada daugiau neatsiversti tokio tipo literatūros. Nors skaitėsi labai lengvai, greitai ir maloniai, bet mane erzino tai, kad negalėjau būti tikra, skaitau tik faktais paremtą teiginį, ar stipriai pagražintą tekstą. Viena vertus tai romanas (o romanuose, kaip žinia, autoriaus fantazija gali lietis laisvai), kita vertus - istorinis (o čia jau nelabai gražu prikurti kažką savo). Vis gi, nors ir raukydamasi, skaitymą tęsiau. Nes Rasputino gyvenimo istorija ir pati asmenybė labai įdomi ir netradicinė. Ir kuo toliau skaičiau, tuo labiau į viską žiūrėjau autoriaus akimis, pamiršdama abejoti ir kvestionuoti tekstą (o tai pliusas tekstui ir minusas man). Tačiau vos užvertusi paskutinį romano puslapį, puoliau "googlinti" ir tikrinti įsimintus teiginius apie Rusijos šventojo pasileidėlio gyvenimą. Žinoma, ne viskas atitiko, ne visi knygoje pateikti faktai sutapo su internete pateikiama informacija. Vis gi, istorija gan slidus mokslas, nors kalbame apie faktus, labai daug kas priklauso nuo požiūrio, skirtingi istorikai tą patį reiškinį gali matyti visiškai skirtingai. Prisimenu savo vieno dėstytojo pasakytą mintį, kad lietuviai puikiai žino kada buvo karūnuotas Lietuvos karalius Mindaugas, tačiau negali pasakyti kur jis palaidotas. O baltarusai atvirkščiai: nors nežino Mindaugo karūnavimo datos, tačiau dėl jo palaidojimo vietos neabejoja. Slidi ta istorija.

O knygą vertinu pačiu aukščiausiu balu. Maloniai parašyta ir skatina nepriimti pateikto teksto kaip neginčijamos tiesos, skatina pasidomėti plačiau.

Nauja ir visgi tokia pažįstama, sava, gera lietuvių meilės lyrika. Pavargusiems nuo sunkiai eilėmis pavadinamos šiandieninės paauglių ir studentų "poezijos", pasiilgusiems tikrumo ir gebėjimo perteikti jausmus, meistriškai...

Nauja ir visgi tokia pažįstama, sava, gera lietuvių meilės lyrika. Pavargusiems nuo sunkiai eilėmis pavadinamos šiandieninės paauglių ir studentų "poezijos", pasiilgusiems tikrumo ir gebėjimo perteikti jausmus, meistriškai rikiuojant žodžius į nebanalias eiles. Atgaiva sielai. Rekomenduoju!

Džono Steinbeko knyga "Mūsų nerimo žiema" - tai knyga apie tai, kaip didelis, savininkiškas pasaulis gali "suvalgyti" moralų žmogų.

Nors knyga ypatingai lengvai skaitosi, savyje talpina paprastus, kasdienius dialogus, už viso...

Džono Steinbeko knyga "Mūsų nerimo žiema" - tai knyga apie tai, kaip didelis, savininkiškas pasaulis gali "suvalgyti" moralų žmogų.

Nors knyga ypatingai lengvai skaitosi, savyje talpina paprastus, kasdienius dialogus, už viso šio paprastumo slypi neįtikėtinai rimta istorija, nepaprasti veikėjai.

Pagrindinis knygos veikėjas Itenas žavi jau nuo pirmųjų knygos puslapių: nepaprastai geras, mylintis - šeimos žmogus, turintis ypatingai tvirtą moralinį pamatą. Ir visgi... Knygos puslapiai pasakoja jo "nuopuolio" istoriją: kilimo viršun kaip visuomenės veikėjo, tačiau kritimo žemyn kaip žmogaus.

Šiame kontekste tampa svarbūs ir kiti veikėjai. Vienas svarbiausių - Denis Teiloras. Būtent jis įkūnija sąžinės balsą. Iš pradžių atrodo, kaip gi senas miesto girtuoklis gali juo būti, tačiau kita vertus jis geriausiai tinka šiam vaidmeniui: iš vienos pusės jis atspindi mūsų pūvantį pasaulį, nužmogėjimą, moralės praradimą, kita vertus, jis (kartu su jo santykiu su pieva) - vilties spindulėlis, tikėjimo, kad pasaulis išsigelbės, balastas.

Viena žaviausių knygos detalių yra pats rašymo stilius. Negali nesistebėti autoriaus talentu rimtas temas "pakišti" po visiškai paprasta istorija. Tai nuostabus pavyzdys apie tai, kaip "veikia mechanizmas" - arba jam priklausai, arba būsi išmestas...

Kodėl verta skaityti šią knygą? Nes tai knyga, nepriklausanti konkrečiam laikmečiui: ji tiko vakar, tinka šiandien, ir gaila, bet, ko gero, tiks ir rytoj.