Nedidukas romanas. Atrodo vienu ypu parašyta, vienu ypu ir perskaityt norėjosi. Žavėjo neįprasta kalbos maniera, mintys liejamos be atokvėpio, su entuziazmu, nuoširdžiai, kaip ir pats knygos herojus - smalsus, atviras, juokingas...

Nedidukas romanas. Atrodo vienu ypu parašyta, vienu ypu ir perskaityt norėjosi. Žavėjo neįprasta kalbos maniera, mintys liejamos be atokvėpio, su entuziazmu, nuoširdžiai, kaip ir pats knygos herojus - smalsus, atviras, juokingas ir jautrus, matantis dalykus, kurių atrodo nepastebėčiau. Knygos pradžioje pristatomas pikoliuku, restorano oficiantas patiria nuotykius, netektis, meilę, pažeminimą, turtus... Neįtikėtini dalykai tampa tikrove. O neįtikėtinų dalykų knygoje tikrai netrūko. Puikios fantazijos autorius nukėlė mane į šimtmečio pradžią, detalėmis, smulkiais aprašymais įrodydamas, kad tikrai esu ten. Labai patiko ir įtraukė ši puiki knyga.

Vėjo nublokšti (II tomas).

Čia toliau pasakojama apie pagrindinės veikėjos Skarlet išlikimą, gyvenimą sukilimo metu, apie svajas bei uždraustą meilę vyrui - Ešliui. Tačiau čia dažniau jos gyvenime atsiranda vyriškis...

Vėjo nublokšti (II tomas).

Čia toliau pasakojama apie pagrindinės veikėjos Skarlet išlikimą, gyvenimą sukilimo metu, apie svajas bei uždraustą meilę vyrui - Ešliui. Tačiau čia dažniau jos gyvenime atsiranda vyriškis vardu Retas, kuris atitinka jos charakterį. Retas romane retai pasirodo, tad Skarlet vis ieško būdų kaip praturtėt, kaip vėl atsistoti ant kojų po nusiaubimo bei prarasto išpuoselėto gyvenimo (o kokių priemonių imasi atskleisti nesinori, juk neįdomu visas intrigas sužinojus skaityt knygos). Mano manymu, Skarlet, labai paika ir savanaudiška asmenybė, nes galvoja tik apie save... Taip ji pasiekė ko siekė - turtų, vėl priklausė diduomenei, bet ar ji buvo laiminga?

Ne veltui romanas vadinasi "Vėjo nublokšti", kaip sakoma gyvenimas vėtytas ir mėtytas...

Abu tomai "Vėjo nublokšti" įdomūs, perskaičius antrąjį norisi tęsinio... Žinau, kad yra parašytas tęsinys, tik kitos autorės (A.Ripley "Skarlet"), tad gal reiks pamėgint paskaityt. Nes šiuo metu jaučiuos lyg neužbaigus iki galo istorijos... Gal dėl to, kad esame pratę prie laimingos ir gražios pabaigos?

M.Mitchell "Vėjo nublokšti" (I tomas). Išskaidžiau šią istoriją į du atskirus tomus ir bereikalo, kadangi tai vientisa istorija. Na, bet šiuo metu pakomentuosiu tik apie I tomą.

Nuo pirmųjų sakinių įtraukė. Aprašytas...

M.Mitchell "Vėjo nublokšti" (I tomas). Išskaidžiau šią istoriją į du atskirus tomus ir bereikalo, kadangi tai vientisa istorija. Na, bet šiuo metu pakomentuosiu tik apie I tomą.

Nuo pirmųjų sakinių įtraukė. Aprašytas senų laikų "elitas", diduomenė - žmonės tuomet buvo paiki, nes viską turėjo, tik staiga atėjus sukilimui žlugo nuostabiai išpuoselėtas gyvenimas, kuomet reikėjo galvoti apie išlikimą. Nesu istorijos mėgėja, tad kai buvo pasakojama vien tik apie sukilimą laukiau kuo greičiau prieiti tą vietą, kuomet pasakojama apie pagrindinę veikėją ir jos gyvenimą.

Skarlet - graži, paika, visų vyrų mylimą bet maištinga asmenybė.

I tome pasakojama apie Skarlet gyvenimą iki sukilimo, apie jos meilę Ešliui, jos vestuves su nemylimu vyru bei pažintį su kitu vyriškiu - Retu. Taip pat pasakojama apie išlikimą sukilimo metu.

Pernai apsilankiusi Vilniaus knygų mugėje įsigijau keletą knygų, tačiau tik šį mėnesį perskaičiau pirmąją iš jų (o taip, man itin sudėtinga prieiti prie savų, kai vis iš bibliotekos tempiu) - šią mažytę, vos 5 Lt...

Pernai apsilankiusi Vilniaus knygų mugėje įsigijau keletą knygų, tačiau tik šį mėnesį perskaičiau pirmąją iš jų (o taip, man itin sudėtinga prieiti prie savų, kai vis iš bibliotekos tempiu) - šią mažytę, vos 5 Lt kainavusią knygą. Joje pasakojama apie jauną rašytoją, gyvenančią Londone, kuri pradeda susirašinėti su Gernsio salos gyventoju. Pamažu tiek jis, o vėliau - ir kiti atskleidžia istorijas, vykusias karo su vokiečiais metais ir jam pasibaigus. Netrukus rašytoja pamilsta tiek pačią salą, tiek jos gyventojus, o jos galvoje gimsta planas.

Nuo pat pradžių man patiko tai, kad daug dėmesio skiriama knygoms. Daug gražių žodžių skiriama įvairiems autoriaus ar tiesiog skaitymo pomėgiui. Skaičiau ir gėrėjausi visais tais žodžiais ir pasakojimais.

"Kadangi nežinau malonesnio užsiėmimo, kaip naršyti po knygynus, tai vos tik gavau Jūsų laišką, tuoj pat nuėjau į "Heistingą ir sūnus". Lankausi pas juos jau daugybę metų ir visada randu tai, ko noriu, taip pat ir porą trejetą knygų, kurių nė neįtariau norinti." (18psl)

Šalia knygų temos svarbus yra ir karas. Apie jį kalbama be pagražinimų, paprastai ir gyvenimiškai. Rašymo stilius jaukus ir šiltas, nejutau jokio autorių noro šokiruoti aprašomais vaizdais. Pasakojimai iš kiekvieno gyventojo lūpų, su savo tam tikra išskirtine maniera, leidžia susidaryti išankstinį įspūdį, kaip turėtų atrodyti rašantysis, o skaitant jų pasakojimus norisi ir juoktis, ir liūdėti - išties emocijų skaitant buvo nemažai ir labai įvairių. Tačiau humoro buvo tik ten, kur jo ir reikėjo, kadangi pasakojant itin liūdną ir neigiamus jausmus veikėjams keliančią istoriją jausdavosi rimtumas. Ir vis dėlto, netrūksta šioje knygoje šviesos, draugiškumo saviems. Būtent dėl tokių svetingų ir priimančių gyventojų, įdomios istorijos ir gražios aplinkos, Gernsio neįmanoma neįsimylėti. Nes, rodos, taip jauku būtų apsilankyti pas bet kurį iš jų, išgerti arbatos ir tiesiog mielai pasišnekučiuoti.

Ir nors buvo jau įpusėjus knygą šiek tiek nuobodulio, visgi įdomumą išlaikė iki pat paskutinio puslapio. O ir pabaiga - tiesiog nuostabi, privertusi dar labiau šypsotis (nes šypsena skaitant romaną laikėsi kone visą laiką) ir džiaugtis, kad viskas išėjo būtent taip. Su malonumu pacituočiau ir jums, bet jei dar neskaitėte, per daug sužinotumėte, tad pasiliksiu citatą savo tam skirtoje knygutėje...

Tai knyga, kurią džiaugiuosi turėdama namie ir, manau, užklupus blogai nuotaikai ar užsinorėjus ko nors pozityvaus ir šviesaus, su malonumu vėl pasiimčiau į rankas.

Knygos pavadinimas pralenkia jos turinį. Psichologo profesijos palyginimas su kunigo ir detektyvo profesijomis gana smagus ir taiklus. Kita vertus, tai telieka tik palyginimu, įvedančiu į knygą, o įžangoje autorė greitai mus...

Knygos pavadinimas pralenkia jos turinį. Psichologo profesijos palyginimas su kunigo ir detektyvo profesijomis gana smagus ir taiklus. Kita vertus, tai telieka tik palyginimu, įvedančiu į knygą, o įžangoje autorė greitai mus "nužemina" - "...kliento emocijos neišraiškingos, daug kartų nuobodžiai "vartaliojama" ta pati tema. Visa įtampa - kliento ir psichologo viduje. Tad kaip perteikti šį jautrų procesą?" Tikrai, kaip perteikti jį skaitytojui? Panašu, jog ši knyga, tai dar vienas psichoterapeutės bandymas pirmiausiai sau pačiai atsakyti į šį klausimą. Kiekvienas perskaitęs knygą, gali įvertinti, kiek šis bandymas pavykęs.



Autorė pretenduoja į realistiškumą, tad tai nebus nieko panašaus į John Katzenbach "Analitiką". Detektyvo mylėtojas, kuris yra dalis mano vidinio skaitytojo, liko nuviltas;, dvasinio tobulėjimo siekiantis vidinis Aš jautėsi plaukiąs paviršiumi fragmentuotų istorijų, norėjosi leistis gilyn. Taigi reikėjo pasitelkti dar vieną savo dalį - profesinę - kadangi pats dirbu psichologu, ją turiu. Genovaitė Bončkutė - Petronienė atskleidžia savo vidinį pasaulį, kuris didžiąja dalimi lieka paslėptas nuo klientų konsultacijų metu. Psichologai nemėgsta dalies savo klientų, kai kurie jų įpročiai erzina, kartais jie jaučiasi bejėgiai padėti. Vis tik pateikiamos istorijos liudija, kad pažanga galima visuose atvejuose, nėra visiškai beviltiškų atvejų.

Knygą rekomenduoju tiems, kas domisi psichoterapija, tiems, kas neapsisprendžia kreiptis pagalbos, nes nelabai žino, ko gali tikėtis iš psichologo.

Itin mėgstu alternatyvios realybės romanus, dėl to susigundžiau kritikų liaupsintu 451 Farenheito ir galiu pasakyti, jog nenusivyliau! Knyga įtraukė nuo pirmo sakinio ir beveik nepaleidau jos iš rankų, mat ji visai trumputė...

Itin mėgstu alternatyvios realybės romanus, dėl to susigundžiau kritikų liaupsintu 451 Farenheito ir galiu pasakyti, jog nenusivyliau! Knyga įtraukė nuo pirmo sakinio ir beveik nepaleidau jos iš rankų, mat ji visai trumputė :)

Kadangi knygos pagrindinis herojus labai kontraversiškas - gaisrininkas, kurio užduotis deginti knygas, buvo išties įdomu stebėti jo virsmą, kaip iš nieko nemąstančio visuomenės sraigtelio jis tampa savarankišku, sprendimus už save priimančiu individu. Pasaulio išsigimimas puikiai pavaizduotas šioje knygoje, tiek įvairiais futuristiniais objektais, kaip Šunimi, tiek žmonių sąmonės ir realaus bendravimo išsigimimu, kai bendraujama vien su virtualiais asmenimis. Tuo, gal ši knyga man priminė neseniai matytą filmą Ji (Her), kuriame pagrindinis herojus įsimyli virtualią operacinę sistemą, tik čia buvo pateikiama dar kontraversiškesnė istorija, apie visišką pasaulio degradavimą ir vos keleto žmonių išsigelbėjimą.

Vertinu knygą 4 balais iš 5, pritrūko išsamesnio išsigimusios visuomenės aprašymo.

Štai ir trečioji trilogijos dalis, kurią baigiau skaityti vos prieš kelias akimirkas (t.y. prieš aprašant kitas dvi serijos dalis). Tiesą pasakius, ši knyga man patiko labiausiai iš visos trilogijos, tačiau keista jog pats...

Štai ir trečioji trilogijos dalis, kurią baigiau skaityti vos prieš kelias akimirkas (t.y. prieš aprašant kitas dvi serijos dalis). Tiesą pasakius, ši knyga man patiko labiausiai iš visos trilogijos, tačiau keista jog pats labiausiai stulbinantis dalykas, kuris ir galėjo tapti šios knygos kabliuku pasakomas jau pradžioje. Žinoma, jog tas įvykis (kurio nesakysiu, nes galbūt kažkas norės pats perskaityti šią trilogiją) mane pribloškė ir privertė į knygą pažiūrėti visai kitomis akimis. Taip pat, tris dienas skaitydama šią trilogiją, jau įpratau prie knygose vyraujančios monotonijos ir pradėjau ją mėgautis... perskaičiusi visas knygas supratau, jog vis dėl to man labiau patinka knygos apie ateitį, kuriose jaučiasi kaip rašytojas tampa nevaržomas ir nevaldomas jokių kliūčių, nei knygos, kuriose viskas kas vyksta gali būti tiesa.

Neteisingai parašytas knygos pavadinimas kai pildžiau šią anketą iškarto verčia prikibti prie netaisiklingai sudėliotos įvykių sekos. Ištiesų, knyga vadinasi "Namelis Girioje". Ji yra parašyta anksčiau negu pimoji...

Neteisingai parašytas knygos pavadinimas kai pildžiau šią anketą iškarto verčia prikibti prie netaisiklingai sudėliotos įvykių sekos. Ištiesų, knyga vadinasi "Namelis Girioje". Ji yra parašyta anksčiau negu pimoji trilogijos dalis "Namelis Prerijose", tad veiksmas nebesirituliuoja primyn, o nukelia į senesnius laikus, kai šeima dar gyveno girioje, o ne žymiosiose Prerijose. Šią knygą perskaičiau taip pat per vieną dieną, o ir mano, kaip skaitytojos pastabėlės nesikeičia... turbūt jau esu pripratus prie greito įvykių tempo, prie šokiruojančių istorijų paslapčių, o šioje trilogijoje viskas vyksta lėtai, monotoniškai. Aprašoma įprasta senesnių laikų šeima ir jos gyvenimas - Kalėdų šventimas, ruošimasis žiemai ir t.t. Tačiau neįvyksta nieko, ko nebūčiau tikėjusis, o galbūt esu jau per "sena" šioms knygoms.

Tai yra pirmoji trilogijos dalis, kuri pasakoja apie šeimą, gyvenusią dar dvidešimtame amžiuje. Būtent šis faktas mane ir sužavėjo, kai įsitraukiau šią knygą į šių metų iššūkį, nes po truputį atsibosta visos...

Tai yra pirmoji trilogijos dalis, kuri pasakoja apie šeimą, gyvenusią dar dvidešimtame amžiuje. Būtent šis faktas mane ir sužavėjo, kai įsitraukiau šią knygą į šių metų iššūkį, nes po truputį atsibosta visos fantastines knygos, kurios pasakoja apie ateitį arba apie išgalvotus dalykus... norėjosi kažko kitokio, tačiau gaila jog teko nusivilti. Knygoje trūko kulminacijos - nebuvo jokių siužeto vingių ar detalių, kurios priverstų knygą pritraukti arčiau nosies. Negaliu sakyti, kad knyga buvo sunki, ją perskaičiau per vieną dieną (dėka didelio šrifto ir paveikslėlių), tačiau tai nutiko tik dėl to, jog dabar atostogos, o diena pasitaikė nuobodi.