Na ką čia bepasakius. Tiesiog tai paprastos, tačiau gana įdomios istorijos, susijusios su mūsų visų gyvenimu. Jose didelę rolę atlieka Dievas, tikėjimas savaime. Tačiau ne visos su tuo susiję. Šiose istorijose kažką gero,...

Na ką čia bepasakius. Tiesiog tai paprastos, tačiau gana įdomios istorijos, susijusios su mūsų visų gyvenimu. Jose didelę rolę atlieka Dievas, tikėjimas savaime. Tačiau ne visos su tuo susiję. Šiose istorijose kažką gero, tinkamo turėtų atrasti kiekvienas, norintis rinktis gyvenimą vardan kitų gėrio, vardan visuotinio džiaugsmo. Tai tiek. Mano įvertinimas, jei kam įdomu - 7/10.

Visada šiek tiek baugu skaityti (o jei nepatiks ir t.t.) bei aprašinėti klasiką, tuo labiau kai pastaroji liaupsinama iš kartos į kartą. Ne išimtis ir šis kartas, man prireikė visos savaitės "subrandinti" perskaitytą knygą,...

Visada šiek tiek baugu skaityti (o jei nepatiks ir t.t.) bei aprašinėti klasiką, tuo labiau kai pastaroji liaupsinama iš kartos į kartą. Ne išimtis ir šis kartas, man prireikė visos savaitės "subrandinti" perskaitytą knygą, kad galėčiau ją aprašyti.
Vienas iš dr. Sh. Suzuki filosofijos aspektų - pateikti teigiamus įvertinimus, o tik paskui vieną, taisytiną, taip šį kartą pasielgsiu ir aš. Taigi pradedu nuo pagyrų :)
Meilės istorija perteikta švelniai, jautriai ir svarbiausia - ne šleikščiai banaliai. Veikėjų charakteriai saviti, ryškūs ir tikroviški. Labai patiko Elizabetos tėvo pašmaikštavimai laiku ir vietoje, pono Darsio ir Elizabetos asmenybės - su savais pliusais ir minusais. Siužetas išplėstas: neapsiriboja vien Elizabetos ir Darsio santykiais. Autorė sugebėjo stebėtinai tobulai perteikti erzinantį anglišką mandagumą, aristokratijos gyvenimo ypatumus.
Nepatiko, ir kaip spėju čia vertėjo kaltė, besikartojantys kone kaip malda ar užkalbėjimas žodžiai "puikybė" ir "tuštybė", į knygos pabaigą jie mane tiesiog vedė iš proto ir apkartino skaitymo malonumą.
Nors knyga ir ne šio amžiaus, tačiau ne mažiau verta perskaityti nei šiuometiniai bestseleriai. Aš pati knygos antrą kartą nebeskaityčiau, bet nė kiek negaila laiko praleisto su šiuo romanu. Džiaugiuosi nors kiek pažinusi J. Austen pasaulį.

P.s. noriu sviesti akmenį į leidyklos "daržą" - knygos viršelis visiška tragedija! Jei nežinočiau kokia tai knyga, pamačiusi viršelį neišdrįsčiau atsiversti, nes apipavidalinimas žada daugiau ar mažiau lėkštą romaniukštį.

Vertinimas 4+/5

Senoji geroji Agata Kristi... Turbūt užtektų ir šio vieno sakinio detektyvui apibūdinti. Nors gyvenime esu skaičiusi daug detektyvų, vis dar dažniausiai nesugebu atspėti žudiko, neatspėjau ir šįkart. Istorija pasakojama...

Senoji geroji Agata Kristi... Turbūt užtektų ir šio vieno sakinio detektyvui apibūdinti. Nors gyvenime esu skaičiusi daug detektyvų, vis dar dažniausiai nesugebu atspėti žudiko, neatspėjau ir šįkart. Istorija pasakojama vieno iš veikėjų lūpomis. Intriga, nepastebimos, iš pažiūros niekaip nesusijusios žmogžudystės, smulkmenas pastebintys britai. Veiksmą gaubia ir antgamtinių jėgų paslaptis. Nors šiame romane ir nėra mis Marpl ir Erkiulio Puaro, garantuoju jums pora puikių vakarų.

Vos pradėjus skaityti šia knygą, negalėjau atsitraukti. Manau tai viena tobuliausių mano kad nors skaitytų meilės istorijų. Anos išgyvenimai nėra vieni iš lengviausių, tačiau neveltui sakoma - kelias į laimę akmenimis...

Vos pradėjus skaityti šia knygą, negalėjau atsitraukti. Manau tai viena tobuliausių mano kad nors skaitytų meilės istorijų. Anos išgyvenimai nėra vieni iš lengviausių, tačiau neveltui sakoma - kelias į laimę akmenimis grįstas!

Šios knygos siužetas išties žavintis. Anos tėvas, rašytojas, mano galva norėdamas pasipuikuoti prieš savo draugus išsiunčia merginą paskutinius savo mokslo metus baigti internatinėje mokykloje ir ne bet kur, o į patį Paryžių! Ana jaučiasi sugniuždyta. Tačiau nuotaika pasikeičia netikėtai sutikus žavų vaikinuką, Etjeną Senklerą, kurį pasirodo yra įsimylėjusios beveik visos mokyklos merginos. Ana bendrauja su grupele mokinių, bet labiausiai su Senkleru. Jie tampa geriausi draugai, kartu vaikštinėja Paryžiaus gatvėmis, eina į kiną. Nepaisant to viena detalė neduoda Anai ramybės - Senkleras turi merginą! Ir atrodo ji ima jį įsimylėti.. Ar Anos meilė lieka meile be atsako? O gal ir Senklerui patinka Ana?

Knyga "Ana ir prancūziškas bučinys'' įtraukianti, paliekanti gilų įspūdį ir verčianti susimąstyti - gal tikrai mūsų namai ne pastatas ar vieta, o žmogus?

"Nuostabu" - pasakiau vos baigus skaityti knygą.

"Velnias" - pasakiau kai supratau jog neturiu ką apie ją pasakyti.

Trumpai nupasakosiu knygos siužetą : knygos pasaulyje, egzistuoja 12 apygardų. Ketnė, pagrindinė knygos...

"Nuostabu" - pasakiau vos baigus skaityti knygą.

"Velnias" - pasakiau kai supratau jog neturiu ką apie ją pasakyti.

Trumpai nupasakosiu knygos siužetą : knygos pasaulyje, egzistuoja 12 apygardų. Ketnė, pagrindinė knygos mergaitė, gyvena 12-oje - vienoje skurdžiausių apygardų. Kiekvienais metais vyksta mirties žaidynės. Kiekviena apygarda išrenka po 2 dalyvius. Visi jie pradeda žaidynes vienoje teritorijoje kol galiausiai lieka tik vienas. Kandidatas renkamas burtų keliu. Išrenkama Ketnės sesutė, bet Ketnė pasisiūlo dalyvauti už ją. Dar viena staigmena- žaidynėse ji turės kautis prieš vaikiną, kuris prieš keletą metų padovanojo jai gyvybę .

Didelės raidės, puslapiai stori, ir 1 laimės diena skaitant knygą. Ji buvo LABAI įdomi. Nepavyko atsitraukti , todėl teko neštis ją į ........ tuoletą. Labai orginalus siužetas. Knyga net geresnė nei tikėjaus jog ji bus. Nepriekaištingai sukurti charakteriai ir tiksliai parodytas šio pasaulio žiaurumas.

Ar aš turiu prirašyti čia daugiau negu perskaičiau? Nežinau. Atrodo ir žodžiai baigės. Apibendrinus : labai gera knyga. Bet ar pati geriausia ? Nemanau.

Bohumilas Hrabalas paporino istoriją, kaip neįtikėtinas dalykas tapo tikrove, ir dabar šis romanas Čekijoje kartojamas šimtatūkstantiniais tiražais.

Istorija pasakojama šiurkščiu nenugludintu stiliumi, kas ant seilės tuo...

Bohumilas Hrabalas paporino istoriją, kaip neįtikėtinas dalykas tapo tikrove, ir dabar šis romanas Čekijoje kartojamas šimtatūkstantiniais tiražais.

Istorija pasakojama šiurkščiu nenugludintu stiliumi, kas ant seilės tuo metu stovėjo, tą ir paminėjo. Neįprasta ir skyryba, nėra pauzių ir tiesioginės kalbos. Atrodo, skaitai (gal labiau tiktų sakyti, klausaisi) ir oro ima trūkti, vis nėra to taško ir atsikvėpimo. Pats autorius baigiamajame žodyje pasiteisino, kad tekstą rašė žilpinant aštriai vidurvasario saulei, todėl nė klavišų dorai nematė, vis skubėjo fiksuoti savo vaizdus, kaip karolius suvėrė ant ilgo savo gyvenimo siūlo... Ir sako, kad laiko ir drąsos nebeturėjo to teksto tvarkyt, toks ir pasiliko. Čia ir knygos stiliaus žavesys, knygą papasakojo juk paprastas mažas žmogutis, tačiau visą gyvenimą ambicingai siekęs tapti didžiu. O siekiant to tikslo - didybės, milijonų - pikoliuko nuotykiai kartais absurdiški, juokingi.

Perskaičius knygą yra ką permąstyti. Visą gyvenimą pikoliukas nebuvo dainavęs, net nebuvo atėjusi mintis, kad gali tiesiog uždainuoti. Išsvajotieji viešbučiai, milijonai laimės ir garbės, nei ūgio, žinoma, neatnešė. Ir tik viską radęs ir praradęs, į gamtą atsigręžęs rado pilnatvę, vienatvę, tada pirmąsyk uždainavo atsikosėdamas, lyg užsiteršusią gerklę valydamas. Praėjo tie laikai, kai siekė būti žmonių akyse ir gauti pagyrimų - jo arklys, ožka ir katė mylėjo ir gerbė labiau už bet kurį žmogų, sutiktą tame siautulingame gyvenime.

Sako, ir filmas yra, su apdovanojimas ir visu "Oskaru" už geriausią užsienio filmą, būtinai būtinai pažiūrėsiu.

Vertinimas 9 iš 10

"Avies medžioklė" - pirmoji Haruki Murakami knyga, kurią skaičiau, ir dabar rimtai svarstau imtis "Dansu dansu dansu" - "Avies medžioklės" tęsinio. Perskaičius šią knygą apskritai apėmė noras plačiau susipažinti su šio...

"Avies medžioklė" - pirmoji Haruki Murakami knyga, kurią skaičiau, ir dabar rimtai svarstau imtis "Dansu dansu dansu" - "Avies medžioklės" tęsinio. Perskaičius šią knygą apskritai apėmė noras plačiau susipažinti su šio autoriaus kūryba, o tai turbūt geras ženklas kalbant apie knygą. Skaityti malonu, tekstas nėra apsunkintas, greičiau priešingai - man pasirodė ganėtinai lakoniškas, taigi skaitosi greitai ir lengvai.

Istorija, pasakojama knygoje, dvelkia siurrealizmu, turi kažkokį dvilypumą - lyg ir realu, lyg ir ne visai. Buities aprašymai, pagrindinio veikėjo portretas, kasdienės situacijos - visa tai ganėtinai realu ir nekelia didelės nuostabos, atrodo tarsi galėtum tai paliesti ranka. Tačiau kai kurie nutikimai, veikėjai, detalės - visiškas siurrealizmas, lyg ir turi realią formą, iš pirmo žvilgsnio atrodo visai tikėtina, tačiau pakapsčius giliau peršasi mintis: "c'mon! Juk taip nebūna, tai nerealu! Tam trūksta logikos ir racionalumo, kad būtų realybė!" Jau vien ko vertos paslaptingosios AVIES paieškos (ar įsivaizduojate save beieškantį avies? Taip, taip, kanopinio gyvūno! Na bet ne bet kokios, o kažinkokios tai paslaptingos, stebuklingos avies...), tarsi iš niekur atsiradę Žiurkės laiškai (Žiurkė? Ta prasme, su uodega ar kaip čia? - tokia pirma mintis kilo skaitant skyriaus pavadinimą, juk jeigu medžiojam avį, tai turbūt ir graužikai gali rašyti laiškus), profesorius Avis, Žmogus Avis (šitas tai iš viso paslaptingiausias visos knygos personažas! Nors, reikia pripažinti, jo pasirodymų labai laukdavau), ką jau ten bekalbėti apie pagrindinio veikėjo draugę nuostabiomis... ausimis! Taip, taip, antgamtiškomis ausimis, ne kojomis, klubais ar plaukais, o ausimis! Tačiau visą šitą "šizą" skaitai ir tuo tiki! Atrodo matai prieš tave ir tas magiškas ausis ir Žmogų Avį, ir negana to su nekantrumu verti kitą puslapį, nes labai smalsu, kur gi čia šuo pakastas visoje šitoje istorijoje, vis norisi surasti atsakymą kas gi čia iš tiesų vyksta ir kodėl. Mane sukrėtė knygos pabaiga, na gal ne visai paskutiniai puslapiai, bet istorijos kulminacija (40-30 paskutiniųjų puslapių), skaičiusieji manau supras apie ką aš, o neskaičiusieji gali būti tikri, kad knygoje bus momentas, priverčiantis skaitytojo širdį plakti greičiau. Kulminacija, kurios gal ir buvo galima tikėtis, tačiau kol su ja nesusiduri akis į akį, visgi apie ją sunku pagalvoti.

SMEGENŲ CELIULITAS



"Pasaulio literatūros legenda lietuviškai!

Jūs negirdėjote nadsaty? Tai slušy, o broliai, šio nuostabaus, ironiško ir strašny pasakojimo apie mielajį Aleksiuką, jo drug Liudviką van, gėrio ir blogio...

SMEGENŲ CELIULITAS



"Pasaulio literatūros legenda lietuviškai!

Jūs negirdėjote nadsaty? Tai slušy, o broliai, šio nuostabaus, ironiško ir strašny pasakojimo apie mielajį Aleksiuką, jo drug Liudviką van, gėrio ir blogio dvikovą ir viešpatį Bog, ateisiantį jūsų teisti, jei prieš tai jums smegenų neišoperuos mielaširdingoji visuomenės gerovę palaikanti sistema." - turbūt geriausia (nepatingėjus atsiversti knygos galo) mano kada nors pastebėta anotacija. Na, išskyrus pirmąją eilutę, kurios paskutinis žodis veikiausiai pakeičiamas atitinkamai pagal vertimo kalbą, nebent anotaciją parašė puikią pratarmę patalpinę du Sauliai - Dagys ir Repečka.



Kalbant apie komandą, dirbusią su knyga, stebina pati leidykla - Rašytojų sąjungos. Ir dar gūdžiais 1999-aisiais! Nesinori stereotipizuoti, bet tokie veiksmingi veikalai asocijuojasi su kokia nors "Kitos knygos" linija, o ne leidykla, per spaustuvės gimdos kaklelį išmetančia, pavyzdžiui, Igną Šeinių. Šiaip ar taip, maniškis leidinys iš bibliotekos buvo purvinokas ne tik turiniu (vagystės, muštynės dėl pramogos, prievartavimai, pedofilija), bet ir savo išvaizda: puslapių kampuose ne riebaluotų pirštų, bet nenoriu žinoti ko dėmės, o viršelio nugarėlė lyg tolčiok pagalba nuplėšta. "Nespręsk apie knygą iš viršelio" šįkart netinka - natūralumas, dirbtino sterilumo, nuosaikumo stoka - kaip ir pasakojime propaguojami Alekso santykiai. Visgi neišvengta ir malonumų:



1. Vietoj skirtuko aptiktas bene metų senumo bilietas į Šv. Jono Katedros muziejų Valetoje - palikau ten, kur radau (Radastų g. 2, Kaunas), tik kitame puslapyje. Ant bilieto išspausdintas italų dailininko Caravaggio paveikslas "Šv. Jono Baptisto galvos nukirsdinimas" taip pat mielai papildo tekstą.



2. Kažkieno ranka aštriu, kampuotu, SS ar sunkiojo roko grupių pavadinimų šriftu juodai užrašytas, tarsi užmirštas išspausdinti epigrafas: Valstybė, visuomenė visada buvo ir bus didžiausias smurto ir prievartos mechanizmas. Todėl ir kova už laisvę, už save kaip individualybę - reikalauja radikalumo.



Paminėjus mechanizmą, derėtų pereiti prie pačios "prisukamo apelsino" frazės, ypač jeigu neturite chorošy pratarmės savo knygos variante. Dagys su Repečka pateikia įdomių faktų apie rytų londoniečių posakį, netgi prisikasa iki malaizijiečių kalbos, tačiau, trumpai tariant, ir dar žiūrint iš anarchistų pozicijų, p. apelsinas - tai pagrindinis veikėjas Aleksas ar kitas pilietis, kurio apelsininės savybės: ryškumas, rūgštumas, nokimas - prisukamos: slopinamos, standartizuojamos visuomenę kontroliuojančiųjų.



Na, ir kas toliau, a? Kalba, brolyčiai. Išgirtojo nadsaty dialekto slengas ir ritmas - ryškesni anglų kalboj, o vis įterpiami rusiški žodžiai lietuviams skaitymo neapsunkina ir ausies taip nerėžia kaip britams ar kitiems, nepatyrusiems rusų kalbos invazijos. Keista, tačiau mielųjų rusiškų keiksmažodžių - nė kvapo. Kita vertus, puiki proga pasisemti ne slaviškų, tačiau vis tiek genialių idėjų savo liežuvio arsenalui. Štai: Kaip laikaisi, o pigaus sudvisusio kepimo aliejaus pūsle? arba kastruota medūza.



Galų gale - (auto)ironija. Pasakotojas nesustodamas flirtuoja su skaitytoju: Jūsų kuklusis metraštininkas tą, J.K.M. aną, patrauklus jaunutis malčik šitą. O čia - išvis viršūnė (kalbant su labai labai aukšto rango pareigūnu, à la vidurių ministru): Su visa derama pagarba, pone, - narsiai tariu, - aš kategoriškai prieštarauju. Aš nesu paprastas nusikaltėlis ir nesu nesimpatiškas. Kiti gal nesimpatiški, bet tik jau ne aš.



Galų gale juk ne tam patekom į šią žemę, kad leistumės bendraut su Dievu.



Su baime einu žiūrėt Stanley Kubricko 71-ųjų ekranizacijos, o Jus telaimina Didysis Viešpats Bog ir, paragavus šio skaitalo, Jūsų smegenų žievė tenevirsta celiulitine apelsino žievele. Prisukite sąžinės balsą savo makaulėse.



P.S. Agresyviojo Aleksiuko aistra klasikinei muzikai man kažkodėl primena ne kartą kituose kūriniuose ar dokumentikoje afišuotą kokio nacio sadisto pomėgį menui, o ir pačioje knygoje Holokausto žiaurumų video medžiagai akomponuoja Liudvikas van ar Mocartas.

Pirmoji pažintis su M.Binchy, nors ir tikrai esu girdėjus šią pavardę, tačiau iki šios knygos "Raudonlapis bukas" nebuvau skaičiusi nei vienos šios rašytojos istorijos.

"Raudonlapis bukas" - šilta, miela knyga. Knygoje...

Pirmoji pažintis su M.Binchy, nors ir tikrai esu girdėjus šią pavardę, tačiau iki šios knygos "Raudonlapis bukas" nebuvau skaičiusi nei vienos šios rašytojos istorijos.

"Raudonlapis bukas" - šilta, miela knyga. Knygoje aprašyti 8 žmonių gyvenimai nuo vaikystės iki svarbiausio jų gyvenimo momento. Veikėjai myli, svajoja, siekia, tikisi, praranda ir atranda. Visus jungia mokykla ir medis. Vientisos istorijos nėra, tačiau tam tikras ryšys tarp aprašomų žmonių, kai kuriose istorijose atsiranda.

Rami, paprasta, bet žadi knyga, kaip tik jaukiam ir ramiam vakarui ar savaitgaliui.