Antroji Bridžitos Džouns dienoraščio knyga. Pavadinimas net labai taiklus, tikrai, skaitant imi galvoti ar sveiko proto žmogus taip galvotų/kalbėtų/darytų/gertų. Žodžiu, ties proto riba, kurią karts nuo karto Bridžita vis...

Antroji Bridžitos Džouns dienoraščio knyga. Pavadinimas net labai taiklus, tikrai, skaitant imi galvoti ar sveiko proto žmogus taip galvotų/kalbėtų/darytų/gertų. Žodžiu, ties proto riba, kurią karts nuo karto Bridžita vis peržengia. Šiaip gana lengvas skaitalas, netrūksta juokingų situacijų, nors man pirma dalis patiko labiau.

Prisipažįstu, po mokyklos baigimo (o tas buvo jau prieš -niolika metų...), neperskaičiau nei vienos lietuvių klasiko knygos... Bandydama atitaisyti šią spragą, 2014 metais pasižadėjau perskaityti bent kelias senųjų...

Prisipažįstu, po mokyklos baigimo (o tas buvo jau prieš -niolika metų...), neperskaičiau nei vienos lietuvių klasiko knygos... Bandydama atitaisyti šią spragą, 2014 metais pasižadėjau perskaityti bent kelias senųjų lietuvių rašytojų knygas. Pirmoji iš jų, kurią paėmiau į rankas - J. Baltušio "Parduotos vasaros". Knygoje piemenuko lūpomis atskleidžiamas nepriklausomos Lietuvos kaimo gyvenimas, perteikiami piemenuko išgyvenimai ir patirtys. Perskaičius knygą, visai kitaip nušvito kažkada girdėtos piemenėlių dainelės "Saulele Motute, patekėk, patekėk. Mudu maži piemenėliai, patekėk, patekėk..." Autorius priverčia išgyventi sunkią piemens dalią, šaltį, alkį, šeimininkų pastumdymus... Skaitydama knygą, vis drebėjau, kad tik piemenuko vėl nenuskriaustų, kad jis vėl bent algą gautų... Perskaičius knygą susidarė įspūdis, jog Lietuvos kaimas buvo gana tamsus, lietuviai, o būtent ūkininkai, buvo gana žiaurūs ir beširdžiai žmonės... Aišku, reikia nepamiršti, jog tokiais būti vertė gyvenimas, gyvenimo būdas (dideli ūkiai, būtini lauko darbai). Ta pati kova dėl būvio juk yra ir mūsų laikais. Nepaisant neigiamų emocijų, knygoje ir daug grožio, nuostabios Lietuvos gamtos aprašymų.

Įpusėjusi skaityti knygą labai raukiausi ir žadėjau sau niekada daugiau neatsiversti tokio tipo literatūros. Nors skaitėsi labai lengvai, greitai ir maloniai, bet mane erzino tai, kad negalėjau būti tikra, skaitau tik faktais...

Įpusėjusi skaityti knygą labai raukiausi ir žadėjau sau niekada daugiau neatsiversti tokio tipo literatūros. Nors skaitėsi labai lengvai, greitai ir maloniai, bet mane erzino tai, kad negalėjau būti tikra, skaitau tik faktais paremtą teiginį, ar stipriai pagražintą tekstą. Viena vertus tai romanas (o romanuose, kaip žinia, autoriaus fantazija gali lietis laisvai), kita vertus - istorinis (o čia jau nelabai gražu prikurti kažką savo). Vis gi, nors ir raukydamasi, skaitymą tęsiau. Nes Rasputino gyvenimo istorija ir pati asmenybė labai įdomi ir netradicinė. Ir kuo toliau skaičiau, tuo labiau į viską žiūrėjau autoriaus akimis, pamiršdama abejoti ir kvestionuoti tekstą (o tai pliusas tekstui ir minusas man). Tačiau vos užvertusi paskutinį romano puslapį, puoliau "googlinti" ir tikrinti įsimintus teiginius apie Rusijos šventojo pasileidėlio gyvenimą. Žinoma, ne viskas atitiko, ne visi knygoje pateikti faktai sutapo su internete pateikiama informacija. Vis gi, istorija gan slidus mokslas, nors kalbame apie faktus, labai daug kas priklauso nuo požiūrio, skirtingi istorikai tą patį reiškinį gali matyti visiškai skirtingai. Prisimenu savo vieno dėstytojo pasakytą mintį, kad lietuviai puikiai žino kada buvo karūnuotas Lietuvos karalius Mindaugas, tačiau negali pasakyti kur jis palaidotas. O baltarusai atvirkščiai: nors nežino Mindaugo karūnavimo datos, tačiau dėl jo palaidojimo vietos neabejoja. Slidi ta istorija.

O knygą vertinu pačiu aukščiausiu balu. Maloniai parašyta ir skatina nepriimti pateikto teksto kaip neginčijamos tiesos, skatina pasidomėti plačiau.

Nauja ir visgi tokia pažįstama, sava, gera lietuvių meilės lyrika. Pavargusiems nuo sunkiai eilėmis pavadinamos šiandieninės paauglių ir studentų "poezijos", pasiilgusiems tikrumo ir gebėjimo perteikti jausmus, meistriškai...

Nauja ir visgi tokia pažįstama, sava, gera lietuvių meilės lyrika. Pavargusiems nuo sunkiai eilėmis pavadinamos šiandieninės paauglių ir studentų "poezijos", pasiilgusiems tikrumo ir gebėjimo perteikti jausmus, meistriškai rikiuojant žodžius į nebanalias eiles. Atgaiva sielai. Rekomenduoju!

Džono Steinbeko knyga "Mūsų nerimo žiema" - tai knyga apie tai, kaip didelis, savininkiškas pasaulis gali "suvalgyti" moralų žmogų.

Nors knyga ypatingai lengvai skaitosi, savyje talpina paprastus, kasdienius dialogus, už viso...

Džono Steinbeko knyga "Mūsų nerimo žiema" - tai knyga apie tai, kaip didelis, savininkiškas pasaulis gali "suvalgyti" moralų žmogų.

Nors knyga ypatingai lengvai skaitosi, savyje talpina paprastus, kasdienius dialogus, už viso šio paprastumo slypi neįtikėtinai rimta istorija, nepaprasti veikėjai.

Pagrindinis knygos veikėjas Itenas žavi jau nuo pirmųjų knygos puslapių: nepaprastai geras, mylintis - šeimos žmogus, turintis ypatingai tvirtą moralinį pamatą. Ir visgi... Knygos puslapiai pasakoja jo "nuopuolio" istoriją: kilimo viršun kaip visuomenės veikėjo, tačiau kritimo žemyn kaip žmogaus.

Šiame kontekste tampa svarbūs ir kiti veikėjai. Vienas svarbiausių - Denis Teiloras. Būtent jis įkūnija sąžinės balsą. Iš pradžių atrodo, kaip gi senas miesto girtuoklis gali juo būti, tačiau kita vertus jis geriausiai tinka šiam vaidmeniui: iš vienos pusės jis atspindi mūsų pūvantį pasaulį, nužmogėjimą, moralės praradimą, kita vertus, jis (kartu su jo santykiu su pieva) - vilties spindulėlis, tikėjimo, kad pasaulis išsigelbės, balastas.

Viena žaviausių knygos detalių yra pats rašymo stilius. Negali nesistebėti autoriaus talentu rimtas temas "pakišti" po visiškai paprasta istorija. Tai nuostabus pavyzdys apie tai, kaip "veikia mechanizmas" - arba jam priklausai, arba būsi išmestas...

Kodėl verta skaityti šią knygą? Nes tai knyga, nepriklausanti konkrečiam laikmečiui: ji tiko vakar, tinka šiandien, ir gaila, bet, ko gero, tiks ir rytoj.

Romanas, kuris man iš pradžių neatrodė itin įdomus. Maniau, kad knygos, kuriose didžiausias rūpestis - kaip išekėti,o tam trukdo įvairios apkalbos, yra tikrai ne man. Visgi, ši knygutė labai lengvai skaitosi, tad greitai ją...

Romanas, kuris man iš pradžių neatrodė itin įdomus. Maniau, kad knygos, kuriose didžiausias rūpestis - kaip išekėti,o tam trukdo įvairios apkalbos, yra tikrai ne man. Visgi, ši knygutė labai lengvai skaitosi, tad greitai ją ne tik įpusėjau, bet ir pabaigiau. Kuo toliau skaičiau, tuo labiau supratau, ką norima pasakyti šia knyga, Ji labai stipriai perteikia kai kurias vertybes. Taip pat, parašyta XIXa. pradžioje, padeda daugiau sužinoti apie to meto Anglijos visuomenę, kokia svarbi buvo socialinė padėtis, kaip svarbu merginai buvo ištekėti. Visgi, kai pasigilini, supranti, kad nedaug kas pasikeitė nuo to laiko: dar dabar žmonės kreipia dėmesį ir į šeimos socialinį statusą prieš tekėdami, dar dabar įvairios apkalbos (kurios daugeliui žmonių ir dabar yra didžiausia pramoga) gali sugriauti meilę.

Jau kelintą kartą pradėjusi skaityti knygą, ja nusiviliu. Nors aklai knygas renkuosi labai retai, dažniausiai remiuosi recenzijomis ar pažįstamų rekomendacijomis. Kaip ši knyga atsirado norimų perskaityti knygų sąraše net...

Jau kelintą kartą pradėjusi skaityti knygą, ja nusiviliu. Nors aklai knygas renkuosi labai retai, dažniausiai remiuosi recenzijomis ar pažįstamų rekomendacijomis. Kaip ši knyga atsirado norimų perskaityti knygų sąraše net nežinau, bandau įtikinti save, kad čia ji atsirado per klaidą ar perskaičius Susan Elizabeth Phillips teiginį, kad ši knyga "užburs savo kerais net skeptiškiausią širdį". Iš tiesų neužbūrė ji mano širdies savo kerais, nes pasirodė banaloka ir lėkšta, vangiai vertėsi vienas po kito puslapiai, dar vangiau rutuliojosi istorija, o mano ūpas skaityti toliau vis blėso ir blėso...

Žinantiems Mario Puzo tik kaip "Krikštatėvio" autorių galiu pasakyti, kad tai romanas, veikėjų portretais ir siužeto vingriais prilygstąs legendiniam jo kūriniui. Puzo gerbėjams - romanas, persmelktas karšta Sicilijos saule,...

Žinantiems Mario Puzo tik kaip "Krikštatėvio" autorių galiu pasakyti, kad tai romanas, veikėjų portretais ir siužeto vingriais prilygstąs legendiniam jo kūriniui. Puzo gerbėjams - romanas, persmelktas karšta Sicilijos saule, kurstantis intrigą iki paskutinių eilučių, gyvas to meto aktualijomis. Pagrindinis romano veikėjas Turis Giljanas apgaubtas pagarbos skraiste, ilgainiui skaitytojas priverčiamas jį ''įsimylėti". Aprašomas paprasto Monteleprės kaimelio jaunuolio tapimas legendine asmenybe. Turis nusprendžia ginti Sicilijos žmones net ir žinodamas mafijos galią. Romane sutinkam Maiklą Korleonę (iš "Krikštatėvio"), savo ''tremties'' metais, kuriam pavesta saugiai pargabenti Giljaną į Ameriką, nes jo robinhudiški išpuoliai užtraukė mafijos rūstybę. Garbinantiems ''Krištatėvį" pravartu perskaityti ir ''Sicilietį", nes galima pažvelgti į jaunąjį Korleonę, taip pat kūrinyje prabyla ir didysis Donas. Įvertinu10-uku, nes intuicija dėl romano atomazgos mane klaidino ir leido pasimėgauti intriga. O tai, mano nuomone, puikaus kūrinio bruožas

Tai knyga apie dviejų žmonių nuoširdžią meilę, kuri padeda įveikti visas kliūtis.

Knygoje pasakojama apie pasiturintį artoją, žemdirbį, kuris įsimyli beveik per pus už save jaunesnę ir visiškai neturtingą merginą....

Tai knyga apie dviejų žmonių nuoširdžią meilę, kuri padeda įveikti visas kliūtis.

Knygoje pasakojama apie pasiturintį artoją, žemdirbį, kuris įsimyli beveik per pus už save jaunesnę ir visiškai neturtingą merginą. Pasakojama, kaip netikėtai gimusi meilė verčia šį valstietį nepaisyti tuometės visuomenės tradicijų bei papročių, o taip pat nusižengti ir giminės valiai.

Paprasta, šilta ir nuoširdi istorija.

Skaitydama rimtesnes knygas, vis pagalvoju, kad laikas jau imt kažką lengviau ir... pėmiau.

Na, bet skaitydama J.Mcquire "Aš ir jis. Tikra katastrofa"vis galvojau greičiau greičiau ją perskaityt, nes taip lengva ir banalu......

Skaitydama rimtesnes knygas, vis pagalvoju, kad laikas jau imt kažką lengviau ir... pėmiau.

Na, bet skaitydama J.Mcquire "Aš ir jis. Tikra katastrofa"vis galvojau greičiau greičiau ją perskaityt, nes taip lengva ir banalu... Nepasakyčiau, kad patiko. Būdama paauglė, abiturientė mėgau tokias meilės knygas. Nuo pirmo puslapio aišku kaip kas bus, ir toks beprasmis skaitymas gavosi, jokios intrigos, tik pykimasis, taikymasis.

Kam patinka studentiška meilė rekomenduoju :) taip pat, manau, patiks tiem, kurie dar nepatyrė pirmosios meilės, arba gal net svajoja apie tokią.