"Tarp pilkų debesų" perskaityti pasiūlė draugė. Niekada per daug nesidomėjau lietuvių termtimi, nes tai daugiausiai dokumentika arba autobiografija, kas man ne prie širdies. Šis romanas parašytas amerikos lietuvės, remiantis...

"Tarp pilkų debesų" perskaityti pasiūlė draugė. Niekada per daug nesidomėjau lietuvių termtimi, nes tai daugiausiai dokumentika arba autobiografija, kas man ne prie širdies. Šis romanas parašytas amerikos lietuvės, remiantis žmonių atsiminimais. Knyga sukomplektuota taip, kad skaitytojui neatsibostų - trumpi skyriai, aiškus pasakojimas, jokio papildomo galvojimo, tik lengvas skaitymas. Romanas atskleidžia lietuvių išgyvenimus trėmimo metais. Pagrindinė veikėja, kurios lūpomis pasakojama istorija,- 15-metė Lina Vlikaitė, profesoriaus duktė, kilusi iš inteligentų šeimos, turinti jaunesnįjį brolį ir be galo mėgstanti piešti. Vieną naktį, kai į namus isiveržia pareigūnai, Lina supranta, kodėl mama pastaruoju metu į savo paltą vis užsiuvinėjo brangius daiktus - papuošalus, sidabrinius stalo serviravimo įrankius, dokumentus. Lina su mama ir broliu buvo įgrūsti į sunkvežimį su dar keliolika tokio pat likimo žmonėmis - mokytojais, profesiriais, medikais, kitais išsilavinusiais žmonėmis. Knygoje netrūksta žiaurumo - tiesiai iš ligoninės į tą patį sunkvežimį buvo atvesta gimdyvė su naujagymiu, kruvinais marškiniais, nesiorientuojanti aplinkoje. Jos vaikelis mirė po keletos dienų traukinio vagone, kuriame visi buvo vežami į Sibirą, o moteris išprotėjo ir buvo nušauta. Kai pagalvoji kad viskas vyko iš tiesų - pašiurpsta oda.. Linos tėvas, kuris jau pradžioje buvo atskirtas nuo šeimos, mirė kalėjime, motina mirė lageryje. Po daugelio metų, jau ištūkusi iš viso to siaubo, Lina užrašė visą šią istorija.

Knygą vertinčiau 8/10

Istorija pasakoja apie Quentin'ą Jacobsen, kuris nuo mažens buvo įsimylėjęs merginą, su kuria užaugo kaiminystėje. Jis visada Margo Roth Spiegelman žavėjosi iš toli, kol vieną naktį ją sutiko prie savo kambario lango,...

Istorija pasakoja apie Quentin'ą Jacobsen, kuris nuo mažens buvo įsimylėjęs merginą, su kuria užaugo kaiminystėje. Jis visada Margo Roth Spiegelman žavėjosi iš toli, kol vieną naktį ją sutiko prie savo kambario lango, prašančią padėti įgyvendinti sumanų planą, kaip atkeršyti savo neištikimam vaikinui ir keliems bendraklasiams. Quentin'as, kuris visada bijojo rizikos, padvejojęs apsisprendžia ir sutinka Margo padėti. Po ilgos nakties ir iškrėtstų šunybių, vaikinas džiaugiasi užmezgęs ryšį su savo sena simpatija ir tikisi ją ryte sutikti mokykloje, tačiau mergina keistu tonu atsisveikina ir pamokose nepasirodo.

Paaiškėja, kad Margo, jau ne pirmą kartą pabėgo iš namų. Jos tėvai, užuot liūdėję, nusprendžia pakeisti savo namo durų spyną, kad dukra negalėtų sugrįžti. Quentin'as sužino, kad Margo pabėgdama visada palieka gudrių užuominų kaip ją surasti, todėl ima ieškoti paliktų ženklų pats. Pasirodo, šį kartą kelios užuominos yra skirtos būtent jam. Padedamas savo geriausių draugų, vaikinas leidžiasi į paieškas.

Knyga man priminė prieš tai skaitytą John Green 'Aliaskos beieškant' - vėl paaugliai, vėl draugai, vėl pirma meilė, vėl bandymas suprasti paslaptingą merginą. Nepaisant to, skaityti buvo tikrai linksma, knyga kupina šmaikščių vietų ir gana lengvai skaitosi. Taip pat, buvo įdomu išsiaiškinti, kas tie popieriniai miestai (Paper Towns) ir kad jie išties egzistuoja. Tik istorijos pabaiga mane kiek suerzino bei nuvylė... Bet gi ir gyvenime ne visos situacijos baigiasi taip, kaip norėtume. :)


Ištrauka mane prajuokinusi:

'In sixth grade, a bunch of kids including Margo and Chuck and me were forced by our parents to take ballroom dancing lessons at the Crown School of Humiliation, Degradation, and Dance. And how it worked was the boys would stand on one side and the girls would stand on the other and then when the teacher told us to, the boys would walk over to the girls and the boy would say, 'May i have this dance?' and the girl would say, 'You may'. Girls were not allowed to say no. But then one day - we were doing teh fox-trot - Chuck Parson convinced every single girl to say no to me. Not anyone else. Just me. So i walked across to Mary Beth Shortz and i said, 'May i have this dance?' and she said no. And then i asked another girl, and then another, and then Margo, who also said no, and then another, and then i started to cry.

The only thing worse than getting rejected at dance school is crying about getting rejected at dance school, and the only thing worse than that is going to dance teacher and saying through your tears, 'The girls are saying no to me and they're not supposedtuh'. So of course i went weeping to the teacher, and i spent the majority of middle school trying to live down that one embarrassing event.

Nežinau kaip jums, bet man Melvin Burgess labiausiai asocijuojasi su tokiomis knygomis, kaip "Heroinas" ar "Darant tai". Tikriausiai taip yra todėl, kad tokios autoriaus knygos yra geriausiai žinomos- paauglių problemos, laisvės ir...

Nežinau kaip jums, bet man Melvin Burgess labiausiai asocijuojasi su tokiomis knygomis, kaip "Heroinas" ar "Darant tai". Tikriausiai taip yra todėl, kad tokios autoriaus knygos yra geriausiai žinomos- paauglių problemos, laisvės ir nepriklausomybės troškimas, "bridimas" keliais ir klystkeliais, stengiantis surasti savo vietą po saule. Bet "Mėjos angelas" ne apie tai. Dėmesio centre atsiranda vaikinukas vardu Temas, kenčiantis dėl tėvų skyrybų. Vaikas mėgsta išsliūkinti iš namų, žaisti senoje, apleistoje sodyboje (tiksliau jos griuvėsiuose), kol vieną kartą ten sutinka iš pirmo žvilgsnio priklydusį šunį. Va tada viskas ir prasideda! Keistoji nebylė valkata, klajojanti mieste, šuo, kuris, atrodo, moka linkčioti galva, lyg sakydamas "taip, taip, taip", kelionės laiku į praeitį, Mėja- mergaitė, negalinti ilgai būti namuose ir jodinėjanti ant kiaulės bei keistoji Anavos sodyba. Tai- istorija apie dviejų žmonių draugystę, kurios negali sunaikinti laikas ar mintis. Nenoriu daug pasakoti apie knygos siužetą, nes veiksmo ten beveik nėra- vaikas nukeliauja į praeitį, susidraugauja to tos sodybos gyventojais, bet privalo grįžti namo ir jau "dabartiniame" laike išsiaiškina, kas nutiko sodybai. Istorijos pabaigoje, kaip ir dažniausiai nutinka, yra "netikėtumas", kuris tikrai nebuvo netikėtas, nes logiškai mąstant, taip ir turėjo baigtis. Knyga labai gera, primena, kokia stipri kartais gali būti draugystė, kelis kartus privertė nubraukti ašarą ir įrodyti, kad narkotikai ir seksas nėra vienintelė sritis, kurią gali pavaizduoti šis autorius. Rekomenduočiau tiems, kurie nori nedidelės apimties kūrinio apie žmonių jausmus.

Puslapiai: 184

Leidykla: Alma littera

Išleista: 2007 m., Vilnius

Vertėjas: Lina Būgienė

Mano vertinimas- 8/10

"Vintažinis romanas" - tai netipinė knyga apie meilę. Tai istorija, kurios siužeto vingiuose atsispindi vintažinių drabužių prasmė, be to, šiame romane aktuali ir draugystės tematika. Skaitydamas nejučia pasijunti lyg iš...

"Vintažinis romanas" - tai netipinė knyga apie meilę. Tai istorija, kurios siužeto vingiuose atsispindi vintažinių drabužių prasmė, be to, šiame romane aktuali ir draugystės tematika. Skaitydamas nejučia pasijunti lyg iš tiesų vaikščiotum po pagrindinės knygos herojės Fibės Svift neseniai atidarytą vintažinių drabužių krautuvėlę, lyg savo pirštų galiukais iš tiesų brauktum per šilką, nėrinius, aksomą, užčiuoptum praeityje gyvenusių žmonių sielos daleles, įsigėrusias į taip jų branginamus daiktus... Tai puiki istorija, kuri prikausto dėmesį, o perskaičius šią knygą tiesiog negali neįsimylėti vintažo.

Sakysit, kokios istorijos gali slypėti senienų audinyje? Kaip vintažiniai drabužiai gali keisti žmonių gyvenimus? Pavyzdžiui prislėgta moteris įsigyjo ryškiai rožinę suknelę - keksiuką, kabėjusį ant Fibės Svift krautuvėlės sienos. Pirkėja buvo tokia prislėgta, tokia nuliūdusi, kad nusipirko ją nuotaikai praskaidrinti. Cituoju moters žodžius:"Ieškau laimingos suknelės. Ji turi būti ryški ir linksma. (...) Kai užplūs liūdesys, aš tiesiog ją užsivilksiu. Arba pasikabinsiu ją ant sienos ir nuotaika pagerės vien pasižiūrėjus į ją". Vintažiniai rūbai gali ne tik pakelti nuotaiką, bet ir paskatinti padaryti teisingą sprendimą, kelis mėnesius taupyti pinigus - šios ir kitos istorijos buvo aprašytos "Vintažiniame romane". Beje, vienoje iš baltos stručio odos delninukių Fibė Svift atranda atsakymą į visą gyvenimą kamavusį jos klientę klausimą. Vintažiniai drabužiai iš tiesų dovanoja mažus stebuklus... O dabar įkeliu originalų knygos aprašymą, kuris leis geriau suprasti, apie ką šis nuostabus Provansu, vynuogėmis ir sendaikčių turgeliais kvepiantis romanas:

Nustebindama savo draugus Fibė Svift palieka gerai apmokamą darbą prestižiniame Sotheby's aukcione ir nusprendžia atidaryti vintažinių drabužių parduotuvėlę Londone. Pagaliau išsipildo jos svajonė. Šviesiame parduotuvėlės "Miestelio vintažas" interjere, apsuptame Yves'o Saint Laurent'o šilkinių šalikėlių, Vivienne'os Westwood pūstų sijonų, margaspalvių suknučių ir vakarinių atlaso suknių, mergina tikisi sukurti naują traukos objektą. Fibei kiekvienas vintažinis drabužėlis turi savitą ir nepakartojamą istoriją. Ieškodama prekių parduotuvėlei, mergina aplankė ne vieną palėpę, pravėrė daug seniai užmirštų spintų. Atradus kažką tikrai unikalaus Fibę užplūsdavo suvokimas, kad pirkdama vintažinį drabužį įsigyji ne tik audinio gabalą, bet ir kažkieno praeities dalelę. Tačiau vienas konkretus drabužis apverčia jos pasaulį aukštyn kojom. Teresei Bel, pagyvenusiai prancūzei, priklauso įspūdinga drabužių kolekcija. Tarp daugybės dalykinių kostiumėlių ir aukštosios mados suknių Fibė atranda dangaus mėlynumo vaikišką paltą, drabužį, su kuriuo ponia Bel nelinkusi išsiskirti. Moterims susidraugavus, Fibė sužino, mėlynojo palto paslaptį. O įvykiams rutioliojantis jaunoji parduotuvėlės savininkė atranda stulbinamą ryšį tarp savęs ir Teresės Bel - ryšį, kuris padės išsigydyti praeities žaizdas ir pamilti iš naujo.

Post scriptum: atleiskite už neteisingai nurodytą knygos autorę, neapsižiūrėjau. "Vintažinį romaną" parašė Isabel Wolff!

Romanas "Jūrininkas iš Gibraltaro" - turbūt vienintelė iš mano skaitytų Marguerite Duras knygų, kurioje radau savotiško žavesio. Nelabai linkstu prie M. Duras - ji rašo per daug moteriškai, per gausiai, per filosofiškai. Ji...

Romanas "Jūrininkas iš Gibraltaro" - turbūt vienintelė iš mano skaitytų Marguerite Duras knygų, kurioje radau savotiško žavesio. Nelabai linkstu prie M. Duras - ji rašo per daug moteriškai, per gausiai, per filosofiškai. Ji linksta prie filosofinio romano žanro, kuris nėra mano mėgiamiausias.



Tačiau šie M. Duras rašymo bruožai - ištęstumas, lėtumas, filosofavimas, apmąstymai - šioje knygoje pasiteisina. Visa knyga - mistinio jūrininko iš Gibraltaro paieškos. Bėgimas paskui aistrą, troškimus.



Jauna moteris, amerikietė, ieško savo meilės - jūrininko, nusikaltėlio, benamio, nuotykių ieškotojo. Ji keliauja didžiule jachta po pasaulį, kviečiama šykščių, nepatikimų žinučių - jūrininkas iš Gibraltaro pastebėtas Port Saide, Konstantinopolyje, Kotonuse, Sete, Uelė baseine...

Išlipęs tiek su ja, tiek su Epaminodu, labai greitai pamildavau tą geografiją, žmogiškąją geografiją. Taip keliaudamas, kai ieškai tam tikro žmogaus, pajunti visai kitokį malonumą, negu įprastai keliaudamas. Mes nebuvome eiliniai turistai, toli gražu ne. Tiems, kurie ieško kokio nos žmogaus, visi uostai labai vertingi, nes jie yra tos įprastos vietos, kur lindi tokio tipo žmonės. Jis, be jokios abejonės, buvo kaip adata, prisiuvusi, jei galima taip pasakyti, mus prie pasaulio pačiais tvirčiausiais siūlais.

Per šias keliones ji susitinka vyrą - vieną iš daugelio aistros malšinimo objektų, kartais su šia moterimi keliaujančių jachta. Tik šis kitoks, nei trumpalaikiai jos kompanionai, - šis pasiryžęs mesti viską dėl kitokio gyvenimo ir sekti paskui šią moterį taip, kaip ji seka nepagaunamąjį jūrininką iš Gibraltaro.



Tikslą, kuris niekada nebus pasiektas. Tikslą, kuris nežinia, ar egzistuoja.

- O jei aš viską išsigalvojau? - tarė ji.

- Viską?

- Viską.

Turbūt tik prancūzams lemta ištvirkimą, geismą, aistrą, instinktus, net žmogžudystę pavaizduoti taip romantiškai. Aistringas, poetiškas tekstas. Keisti, ant beprotybės ribos balansuojantys veikėjai. Drąsa viską mesti ir sekti nepagaunamas svajones. Drąsa elgtis kitaip.



M. Duras sugebėjimas rašyti apie nieką ir parašyti apie viską stulbina. Nesakau, kad žavi - vietomis teksto per daug, veiksmas ištemptas. Penkis puslapius pagrindinis veikėjas nieko neveikia, penkis puslapius sėdi ant suolelio muziejuje priešais paveikslą. Nieko nevyksta, bet įvyksta viskas - per tą laiką jis apsisprendžia iš esmės pasikeisti: mesti senąjį gyvenimą ir pradėti neužtikrintą naująjį. Mane toks rašymo būdas tuo pačiu metu ir erzina, ir stulbina.



Savitas, žavus, aistringas kūrinys - literatūros klasika.




Leidykla: "Tyto alba"

Leidimo metai: 1999

Puslapių: 288
Originalo metai: 1952

Originalo pavadinimas: "Le Marin De Gibraltar"

The Maze Runner - toks originalus šios knygos pavadinimas. Vos sužinojusi, kad mano mylimas aktorius Dylan O'Brien atliks vaidmenį knygos ekranizacijoje, supratau, kad turiu ją perskaityti. Deja, bet tuo metu jos Lietuvoje dar...

The Maze Runner - toks originalus šios knygos pavadinimas. Vos sužinojusi, kad mano mylimas aktorius Dylan O'Brien atliks vaidmenį knygos ekranizacijoje, supratau, kad turiu ją perskaityti. Deja, bet tuo metu jos Lietuvoje dar nebuvo, ar bent jau aš apie tai nežinojau. Prieš kelias dienas nusprendžiau surizikuoti ir parsisiųsti anglišką versiją, tačiau netikėtai atradau, kad šią knygą (lietuvišką) galima rasti jau ir Lietuvoje ir net pavyko nusipirkti su didele nuolaida. Taigi vos ji pateko į mano rankas, puoliau godžiai skaityti, visus kitus darbus mesdama į šalį. Ir štai, praėjus vos dvejoms dienoms po to, kai ją įsigijau, aš jau rašau atsiliepimą. Įspūdžiai dar nenusėdo ir viskas yra šviežia. Man patiko! Nežinau nei kaip pavyks sulaukti filmo, nei kitų knygos dalių, nes dabar esu be galo įtraukta į visą labirinto gyvenimą ir net nenutuokiu, kaip viskas klostysis toliau. Knyga labai įtraukianti į save, kad negali nustoti skaityti, nes norisi sužinoti, kas nutiks pagrindiniams veikėjams, ar jiems pavyks išsigelbėti. Manau, kad visi jaunesnio amžiaus žmonės, kurie mėgsta fantastiką ir skaitymą, turi ją perskaityti!

Tęsiu savo nuodugnų H. Ibesno dramų skaitymą. Tik šįkart nusivyliau. Perskaičiusi "Lėlių namai" tikėjausi, kad visos jo dramos bus tokios įspūdingos, bet, žinoma, tikėtis buvo naivu. Juk būtų rimta problema, jei man...

Tęsiu savo nuodugnų H. Ibesno dramų skaitymą. Tik šįkart nusivyliau. Perskaičiusi "Lėlių namai" tikėjausi, kad visos jo dramos bus tokios įspūdingos, bet, žinoma, tikėtis buvo naivu. Juk būtų rimta problema, jei man patiktų viskas iš eilės. "Šmėklose" vėl (kaip ir "Lėlių namuose") pasakoja apie besąlygiškai savo vyrą (šiuo atveju jo atminimą) saugančiai žmonai ir jos meilę vaikui. Velionis kamerheris Alvingas buvo puolęs žmogus ir savo žmonos gyvenimą pavertė tikru pragaru, tačiau (nors kartą ir mėgino pabėgti) ji buvo pasiryžusi kentėti ir kęsti vyro žeminimus, nes juk gyvenimas ir skirtas kančiai, juk kitų nuomonė svarbiausia, juk negalima leisti sau atsidurti žmonių apkalbų objektu. Saugodama savo vyrą ji atsisakė savo sūnaus (kad jis nematytų tėvo nuklydimų) ir visą gyvenimą gyveno mele. Galiausiai, praėjus 10 metų po vyro mirties, ji ryžosi viską papasakoti sūnui, bet jau buvo per vėlu. O moralas? Tikriausiai tai, kad kvaila aukoti savo laimę ir laisve vardan paslėptum kažkieno niekšybes, kvaila bijoti judėti į priekį dėl baimės prarasti gerą vardą tų žmonių akyse, kuriems kitų nelaimės kelia tik džiugesį širdyje. Viskas aišku ir labai paprasta. Tik tikriausiai nemažai žmonių vis dar gyvena Fru Helenos Alving (Alvingo našlės) mintimis ir bijo eiti savo laimės keliu, nes per daug rūpinasi ką pasakys kiti, bijo, kad sugriaus kažkokius keistus, kitų sugalvotus idealus.

Maginės fantastikos knyga. Tad tie, kurie apskritai nemėgsta fantastikos, šios knygos ir neturėtų skaityti. Visi kiti čia ras savitą magijos-mokslo pasaulį, kuriame išgyventi turės dvylikametis berniukas. Sekti vaiko gyvenimą...

Maginės fantastikos knyga. Tad tie, kurie apskritai nemėgsta fantastikos, šios knygos ir neturėtų skaityti. Visi kiti čia ras savitą magijos-mokslo pasaulį, kuriame išgyventi turės dvylikametis berniukas. Sekti vaiko gyvenimą nuobodu ir liūdna nebus. Bet apie viską iš eilės.



Pagrindinis knygos veikėjas šiandiena yra smuklininkas. Naujas miestas, nauji žmonės, galbūt ir nauja pradžia. Tačiau akivaizdu, kad smuklininkas bijosi būti atpažintas, turi žinių ir įgūdžių, kurių neturi daugelis. Bet visa tai - paslaptis. Tikrasis jo vardas yra Kvoutas, dar žinomas kaip Kvoutas Bekraujis, Karaliaus Žudikas. Apie jį pasakojamos įvairios istorijos, tiek žavintis Kvouto drąsa, tiek priskiriant garbės neatnešančius darbus.

Kaip atsiranda istorijos apie herojus? Iš lūpų į lūpas perduodami pasakojimai nukrypsta nuo tiesos, o kartais paprastas įvykis išpučiamas. Taigi, koks iš tiesų buvo Kvouto gyvenimas? Kvoutas turi progą papasakoti savo istoriją pas jį atvykusiam Metraštininkui per tris dienas.

Pirmoji diena (taigi ir pirmoji knyga iš trijų) pasakoja apie Kvouto vaikystę, jo tėvų žūtį nuo paslaptingųjų čandrianų, apie kuriuos skinda baisūs pasakojimai. Tačiau niekas jais netiki, laikydami čandrianus tik mitais. Kvoutas, likęs vienas, stengiasi išlikti gyvendamas gatvėse, tačiau vėliau įstoja į Universitetą mokytis magijos ir daugiau sužinoti apie tėvų žudikus. Gabus, žingeidus, drąsus ir dažnai įžūlus Kvoutas geba ne tik susirasti draugų, bet ir įgyti priešų.



Pagrindinis veikėjas, nors dar vaikas, bet ne pagal metus subrendęs. Žingeidus ir greitai viską įsisavinantis. Iki tėvų žūties keliavo su klajojančiais artistais ir iš jų mokėsi, tad vėliau įgyti aktoriniai įgūdžiai pravertė ir realiame gyvenime: kaip priešams neparodyti silpnumo, kaip iš net blogiausių situacijų galima išpešti naudos, ar bent jau pasigerinti sau sąlygas. Pagrindinis veikėjas, išliekantis geru širdyje, bet nevengiantis pasinaugoti visomis įmanomomis aplinkybėmis, geros jos ar blogos bebūtų, - su tokiu veikėju nuobodu nebus.



"Vėjo vardas" man labai patiko. Nors knyga gana stora, man jos buvo per mažai. Kita vertus, tai tik pirmoji trilogijos dalis.

Lolitos istoriją žino bene kiekvienas. Jei ne visą, tai dalinai, net ir neskaitęs knygos ar nematęs filmo. Nusprendžiau ir aš paskaityti knygą, o tiksliau perskaityti Lolitos istoriją. Istoriją apie Lolitą. Nežinau,...

Lolitos istoriją žino bene kiekvienas. Jei ne visą, tai dalinai, net ir neskaitęs knygos ar nematęs filmo. Nusprendžiau ir aš paskaityti knygą, o tiksliau perskaityti Lolitos istoriją. Istoriją apie Lolitą. Nežinau, nežinau. Tai - pedofilo užrašėliai, kuris visiškai supranta, kad daro nesąmonę, ir kad tai baigsis, baigsis kažkada meilė nimfetei Lolita. Taip pat anotacijoje buvo parašyta, baigsis tragiškai, na sorry, tragedijos, neižvelgiau, nes liko gyvas ir Humbertas, ir Lolita. Taigi, kad jie išsiskirs, buvo aišku jau nuo pradžių.

8/10

Tai jau trečioji, mano skaityta šio autoriaus knyga. Kol kas lietuvių kalba daugiau ir nėra.
Patinka man šis autorius, oi patinka.
Pastaroji unikali tuo, kad...
Iki šiol visos skaitytos "dvasinio ugdymo" ar "dvasinio augimo"...

Tai jau trečioji, mano skaityta šio autoriaus knyga. Kol kas lietuvių kalba daugiau ir nėra.
Patinka man šis autorius, oi patinka.
Pastaroji unikali tuo, kad...
Iki šiol visos skaitytos "dvasinio ugdymo" ar "dvasinio augimo" knygos buna parašytos asmeninės istorijos, vadovėlio, mokomosios literatūros ar kažkaip panašiai pagrindu. Laurent Gounelle rašo viską tą patį grožinės literatūros pagrindu. Jei jau žmogus nėra toks sąmoningas ir nesuvokia kas parašyta tarp eilučių arba perkeltine prasme, jis perskaito kaip gerą romaną. Kas idomu šioje knygoje, kad paprastai žmogaus sąmoningumą ir dvasingumą keliančios knygos rašomos nuo blogiausios istorijos ar įvykio ir rutuliojama iki geriausio varainto, kaip žmogus išbrido iš duobės, išssikapstė, aks jam padėjo ir t.t. Čia vyksta viskas atvirkščiai. Pasaulietis įsikišo į indėnų kultūrą ir tą tobulą pasaulį, kuriame jie gyveno pradeda griauti iš keršto ir neapykantos. Kas įdomu, kad tas pasaulis, kurį nori pasaulietis sukurti pas indėnus, yra lygiai toks pat kokiame mes dabar ir gyvename. Kartais skaitydama net pradėdavau mervintis, kada pagaliau susivoks. Ir iš karto iš šalies pastebėdavau, kad dabar būtent tai mes ir turime. O galėtų būti ir kitaip. Tad dar kartą gavau patvirtinimą, kad viskas yra mūsų galvoje ir niekur kitur.

" Net jei esi visiškas skurdžius... turi neįtikėtiną turtą, nepaprastai vertingą turtą - gyvenimą. O gyvenimas, myli tuos, kurie myli, ir užmiršta tuos, kurie užmiršta mylėti."