Itin mėgstu alternatyvios realybės romanus, dėl to susigundžiau kritikų liaupsintu 451 Farenheito ir galiu pasakyti, jog nenusivyliau! Knyga įtraukė nuo pirmo sakinio ir beveik nepaleidau jos iš rankų, mat ji visai trumputė...

Itin mėgstu alternatyvios realybės romanus, dėl to susigundžiau kritikų liaupsintu 451 Farenheito ir galiu pasakyti, jog nenusivyliau! Knyga įtraukė nuo pirmo sakinio ir beveik nepaleidau jos iš rankų, mat ji visai trumputė :)

Kadangi knygos pagrindinis herojus labai kontraversiškas - gaisrininkas, kurio užduotis deginti knygas, buvo išties įdomu stebėti jo virsmą, kaip iš nieko nemąstančio visuomenės sraigtelio jis tampa savarankišku, sprendimus už save priimančiu individu. Pasaulio išsigimimas puikiai pavaizduotas šioje knygoje, tiek įvairiais futuristiniais objektais, kaip Šunimi, tiek žmonių sąmonės ir realaus bendravimo išsigimimu, kai bendraujama vien su virtualiais asmenimis. Tuo, gal ši knyga man priminė neseniai matytą filmą Ji (Her), kuriame pagrindinis herojus įsimyli virtualią operacinę sistemą, tik čia buvo pateikiama dar kontraversiškesnė istorija, apie visišką pasaulio degradavimą ir vos keleto žmonių išsigelbėjimą.

Vertinu knygą 4 balais iš 5, pritrūko išsamesnio išsigimusios visuomenės aprašymo.

Štai ir trečioji trilogijos dalis, kurią baigiau skaityti vos prieš kelias akimirkas (t.y. prieš aprašant kitas dvi serijos dalis). Tiesą pasakius, ši knyga man patiko labiausiai iš visos trilogijos, tačiau keista jog pats...

Štai ir trečioji trilogijos dalis, kurią baigiau skaityti vos prieš kelias akimirkas (t.y. prieš aprašant kitas dvi serijos dalis). Tiesą pasakius, ši knyga man patiko labiausiai iš visos trilogijos, tačiau keista jog pats labiausiai stulbinantis dalykas, kuris ir galėjo tapti šios knygos kabliuku pasakomas jau pradžioje. Žinoma, jog tas įvykis (kurio nesakysiu, nes galbūt kažkas norės pats perskaityti šią trilogiją) mane pribloškė ir privertė į knygą pažiūrėti visai kitomis akimis. Taip pat, tris dienas skaitydama šią trilogiją, jau įpratau prie knygose vyraujančios monotonijos ir pradėjau ją mėgautis... perskaičiusi visas knygas supratau, jog vis dėl to man labiau patinka knygos apie ateitį, kuriose jaučiasi kaip rašytojas tampa nevaržomas ir nevaldomas jokių kliūčių, nei knygos, kuriose viskas kas vyksta gali būti tiesa.

Neteisingai parašytas knygos pavadinimas kai pildžiau šią anketą iškarto verčia prikibti prie netaisiklingai sudėliotos įvykių sekos. Ištiesų, knyga vadinasi "Namelis Girioje". Ji yra parašyta anksčiau negu pimoji...

Neteisingai parašytas knygos pavadinimas kai pildžiau šią anketą iškarto verčia prikibti prie netaisiklingai sudėliotos įvykių sekos. Ištiesų, knyga vadinasi "Namelis Girioje". Ji yra parašyta anksčiau negu pimoji trilogijos dalis "Namelis Prerijose", tad veiksmas nebesirituliuoja primyn, o nukelia į senesnius laikus, kai šeima dar gyveno girioje, o ne žymiosiose Prerijose. Šią knygą perskaičiau taip pat per vieną dieną, o ir mano, kaip skaitytojos pastabėlės nesikeičia... turbūt jau esu pripratus prie greito įvykių tempo, prie šokiruojančių istorijų paslapčių, o šioje trilogijoje viskas vyksta lėtai, monotoniškai. Aprašoma įprasta senesnių laikų šeima ir jos gyvenimas - Kalėdų šventimas, ruošimasis žiemai ir t.t. Tačiau neįvyksta nieko, ko nebūčiau tikėjusis, o galbūt esu jau per "sena" šioms knygoms.

Tai yra pirmoji trilogijos dalis, kuri pasakoja apie šeimą, gyvenusią dar dvidešimtame amžiuje. Būtent šis faktas mane ir sužavėjo, kai įsitraukiau šią knygą į šių metų iššūkį, nes po truputį atsibosta visos...

Tai yra pirmoji trilogijos dalis, kuri pasakoja apie šeimą, gyvenusią dar dvidešimtame amžiuje. Būtent šis faktas mane ir sužavėjo, kai įsitraukiau šią knygą į šių metų iššūkį, nes po truputį atsibosta visos fantastines knygos, kurios pasakoja apie ateitį arba apie išgalvotus dalykus... norėjosi kažko kitokio, tačiau gaila jog teko nusivilti. Knygoje trūko kulminacijos - nebuvo jokių siužeto vingių ar detalių, kurios priverstų knygą pritraukti arčiau nosies. Negaliu sakyti, kad knyga buvo sunki, ją perskaičiau per vieną dieną (dėka didelio šrifto ir paveikslėlių), tačiau tai nutiko tik dėl to, jog dabar atostogos, o diena pasitaikė nuobodi.

Retkarčiais, prieš imant į rankas knygą, mane užvaldo neapsakomas noras daugiau sužinoti apie žmogų, kuris padovanos dar neregėtą pasaulį, kuris papasakos ypatingą istoriją, kurio dėka šis kūrinys praplės mano...

Retkarčiais, prieš imant į rankas knygą, mane užvaldo neapsakomas noras daugiau sužinoti apie žmogų, kuris padovanos dar neregėtą pasaulį, kuris papasakos ypatingą istoriją, kurio dėka šis kūrinys praplės mano akiratį. Taip buvo ir su "Erebu". Šią knygą iš bibliotekos man parnešė mama, nes tuomet gulėjau sunkios ligos patale. Perskaičiusi aprašymą ant skaitinio nugarėlės likau tokia sužavėta, kad pati ranka pakilo ir į google paieškos sistemą suvedė Ursula Poznanski. Likau nustebusi, kad Ursula tapo rašytoja tik iš antro karto, nes pasirodo, ji net penkerius metus rašė romaną paaugliams, tačiau jis neįtiko leidėjams ir liko neišspausdintas. Tačiau rašytoja nepasidavė: užsiminė apie kitą brandintą idėją - romaną apie kompiuterinį žaidimą, kuris įtraukia žmones taip, kad tampa jų realaus gyvenimo dalimi. Šitai leidėjams patiko. Taip "Erebas" iškart išpopuliarėjo Australijoje bei Vokietijoje, o šiuo metu Poznanski pripažinta viena populiariausių Europos jaunimo autorių, o jos kūrinys išverstas į 30 kalbų, taigi, yra aukščiausio lygio bestseleris!

Ši knygą išties neeilinė, joje pasakojama apie berniuką, vardu Nikas, kuris įsigyja piratinę kompiuterinio žaidimo "Erebas" kopiją. Šis žaidimas mokykloje platinamas slapta, jo taisyklės itin griežtos: žaisti galima tik kartą, žaisdamas turi būti vienui vienas ir niekada niekam nieko nepasakoti apie "Erebą". Kas šias taisykles pažeidžia arba neįvykdo užduoties, negailestingai baudžiamas. To negana - norint pereiti iš vieno žaidimo lygio į kitą, tenka atlikti užduotis ir realiame gyvenime. Virtualusis pasaulis ir tikrovė taip susipina, kad atskirti jų ribas darosi neįmanoma... Kas įdomiausia, tai neįmanoma atsitraukti ir nuo knygos, kuri aprašo šį žaidimą. Ne kartą ir ne du pagavau save svajojant, kaip norėčiau turėti "Erebo" kompaktinę plokštelę! Rašytoja taip meistriškai apibūdina žaidimą, jog susidaro įspūdis, lyg pats žaistum, valdytum Sarijų, kalbėtumeis su kitais žaidėjais prie laužo ir stengtumeisi nepažeisti keistųjų taisyklių...

Nuoširdžiai siūlau perskaityti šią knygą ir pajusti originalaus kūrinio skonį. Čia ne vampyrų, ne vilkolakių pasaulis, kuris aprašomas kas trečioje paaugliams skirtoje knygoje. Tai vienintelė ir nepakartojama istorija apie žaidimą, kuris priverčia daryti tokius dalykus, apie kokius nė nebūtum pagalvojęs... Gero skaitymo!

Jie susitiko visiškai atsitiktinai - Džonas didvyriškai išgelbėjo jos rankinę, nuo tilto nuslydusią į jūros bangas... Armijoje tarnaujantis karininkas Džonas sugrįžo namo trumpos dviejų savaičių atostogoms, bet pažintis...

Jie susitiko visiškai atsitiktinai - Džonas didvyriškai išgelbėjo jos rankinę, nuo tilto nuslydusią į jūros bangas... Armijoje tarnaujantis karininkas Džonas sugrįžo namo trumpos dviejų savaičių atostogoms, bet pažintis su jauna koledžo studente amžiams pakeis jo gyvenimą, mintis. Nelauktai įsimylėjęs, jis sulaukia tokio pat atsako iš studentės. Po žaibu prabėgusių romantiškiausių jų gyvenime dviejų savaičių jaunuoliai priversti išsiskirti ištisiems metams. Visus dvylika mėnesių jie bendrauja laiškais, o kiekviena praėjusi diena priartina jų džiaugsmingą susitikimą. Jie beproto laukia TOS dienos. TO susitikimo. TŲ bučinių, apsikabinimų. Apie viską šioje TOBULOJE knygoje :)

Pirmas įspūdis su knyga: kodėl aš pasirinkau būtent šią knygą knygyne? Visų pirma šios knygos kaina buvo labai patraukli. Antra sužavėjo jos viršelis. Mėgstu knygas su didelėmis paslaptimis, mistinėmis istorijomis, o...

Pirmas įspūdis su knyga: kodėl aš pasirinkau būtent šią knygą knygyne? Visų pirma šios knygos kaina buvo labai patraukli. Antra sužavėjo jos viršelis. Mėgstu knygas su didelėmis paslaptimis, mistinėmis istorijomis, o viršelis - asmuo su abatu - būtent tą ir žadėjo. Paprasta, bet efektinga! Apie Michel Benoit, knygos autorių, krikščionybės ištakų žinovą, mokslininką ir rašytoją nieko neteko girdėti, tad knygą nusipirkau dėl viršelio, trumpos ir intriguojančios anotacijos ir kainos patrauklaus santykio.

Skaitytoje knygoje patiko viena mintis, kuri neatskleidžia knygos siužeto, bet labai tinka šiam Knygų iššūkiui ar bet kuriam Knygos mylėtojui: "...kiek kartų jis čia buvo atėjęs pasiimti naujos knygos. Tai reiškia - susipažinti su nauju draugu, užmegzti naują pokalbį. Knygos yra patikimi draugai: tam kuris moka atsargiai, bet ryžtingai klausti, jos atsiveria visos, be jokių išlygų." Mes einame į bibliotekas, knygynus, skolinamės iš draugų savo kelių dienų (jei pasiseka) ar kelių savaičių (jei knyga sunkaus charakterio - sunkiai skaitosi) draugus. Kiekviena knyga kažką duoda, kažko pamoko, kitaip imi girdėti save, savo mintis.

Knygos siužetą apibūdinsiu daugumai knygų tinkančiu posakiu: sè non è vero, è ben trovato ("jeigu tai nėra tiesa, tai gerai sugalvota"). Tai romanas su detektyvo elementais, daug istorinių, religinių detalių, kurios pasakotą istoriją priartina prie realybės. Aš skaičiau ir nuolat galvojau: o kas jeigu taip buvo iš tiesų? Niekas negali patvirtinti, kad to nebuvo. Seniai nebėra liudytojų, rašytiniai šaltiniai nėra ir negali būti tikslūs - jie visada yra nulemti to laikmečio religinių, politinių, visuomeninių dogmų. Tad gal krikščionybės pamatai iš tiesų buvo sukloti netinkamai?

Prancūzijos vienuoliai eruditai gilinasi, ieško atsakymų, nagrinėja įvairius rašytinius šaltinius ir bando surasti TIESĄ. Jie supranta, kad Jėzaus Kristaus esamas įvaizdis ženkliai keisis jiems atskleidus tiesą. Kad paprasti žmonės nebeturės dėl ko gyventi, nes jie pakenčia savo vargingą gyvenimą vien dėl to, kad tiki prisikėlimu, geresniu gyvenimu po mirties. Tad pagrindiniai veikėjai susiduria su vidiniais prieštaravimais: ar reikia atskleisti nepatogią, nesuvokiamą, keistą, tačiau tiesą. "Skaičiau tas tris evangelijas, kuo toliau, tuo labiau jie priskiria Jėzui žodžius, kurių jis niekuomet nėra sakęs."

Svarbią vietą knygoje užima šv. Pijaus V draugija, kuri kaip drakonas, apsivijusi visą bažnyčią, krikščionybę saugo ją nuo blogio (jų manymu). Draugija kovojo, kad išsaugotų viešą Išgelbėtojo ir Dievo sūnaus, paprasto, mirtingo žmogaus įvaizdį. "Reikia pinigų izoliuoti blogiui, sukurti šventoms seminarijoms, visoje planetoje kontroliuoti žiniasklaidai, neleisti pasirodyti kai kurioms publikacijoms. Daug pinigų paveikti vyriausybių kultūros, švietimo politikai, kad vakarų neužvaldytų islamas ir sektos. Tikėjimas verčia kalnus, tačiau jiems neversti reikia pinigų."

Dar vienas knygos momentas, kai mane labai nustebino, tai rastas Lietuvos vardas: "Jo šeima, rusai, kilimo buvo iš Lietuvos Brastos, lenkų provincijos." Žinoma, čia nėra nieko stebuklingo, nes juk ir mes esame Europos dalis, tačiau tokiame romane (Lietuva nieko bendro neturi su vystomu siužetu) savo šalies vardą išvysti maloniai nuteikia.

Knygos pipiriukai: kunigų nuodėmės - "Sonia - vyskupų nedovanotina, bet saldi nuodėmė", kunigo ir kunigo meilė vienas kitam, nedieviška Korano prigimtis - "Otmanas sudėliojo, kaip jam atrodė geriau, Mahometo kelionės užrašus ir pavadino juos Konanu, bei paskelbė, kad Koraną užrašė Mahometas. <...> Nuo to laiko nė veinas žmogus. Jei norėjo likti gyvas, negalėjo diskutuoti dėl dieviškos Korano prigimties".

Žanras: romanas

Puslapių skaičius: 392

Leidykla: Versus aureus

Vertė: Liucija Černiuvienė, Eugenija Lukošaitienė

Perskaityta: 2014-03-16

Vertinimas: 4/5

Štai dar viena knyga, įtraukta į geriausių mano perskaitytų knygų sąrašą.

Taip apsidžiaugiau, kai Ketnei pasakė kad jie skrenda gelbėti Pito!! Bet kai perskaičiau, kad jis bandė smaugti Ketnę, likau šokiruota. Ir kai jis...

Štai dar viena knyga, įtraukta į geriausių mano perskaitytų knygų sąrašą.

Taip apsidžiaugiau, kai Ketnei pasakė kad jie skrenda gelbėti Pito!! Bet kai perskaičiau, kad jis bandė smaugti Ketnę, likau šokiruota. Ir kai jis rėkė, kad ji net ne žmogus. Autorė sugalvojo tiesiog tobulą siužetą.

Ir ačiū Dievui, ant galo Pitui prašviesėjo protas. Epilogas man be galo patiko.

Iš tikrųjų, skaitydama pilnai pasinėriau į knygą. Apmiriau, kai bomba nukrito ant pastato su ligoniais ar mirštančiaisiais. Kai supratau, kad Finikas nebegrįš. Ta vieta, ko gero, man buvo viena iš liūdniausių - juk jis ką tik susituokė su Ene, kas dabar su ja bus? Tikiuosi jai baigėsi gerai.

O kai gale Ketnė nužudė ne prezidentą (o gal reikėtų sakyti ex-prezidentą?) Snou, o prezidentę Koin, buvau šokiruota, bet palaipsniui supratau kodėl.

Negaliu sulaukti abiejų filmo dalių.

Štai ji! Geriausia kada nors perskaityta knyga. Tikrai mažai knygų priverčia mane verkti, bet šita - viena iš jų. Man patiko, kaip greitai ir lengvabūdiškai Ogastas prisipažino mylįs Heizelę. Ir... šitai knygai man...

Štai ji! Geriausia kada nors perskaityta knyga. Tikrai mažai knygų priverčia mane verkti, bet šita - viena iš jų. Man patiko, kaip greitai ir lengvabūdiškai Ogastas prisipažino mylįs Heizelę. Ir... šitai knygai man paprasčiausiai trūksta žodžių :)

O kai Ogastas prisipažino vis dar turįs vėžį, ir kad vėžys išplito VISUR, man širdis į kulnus nusirito. Juk tai Ogastas turėjo sakyti žodį jos laiduotuvėse, o ne ji jo. Ir į knygos galą istorija vis liūdnėjo - dingo tas savimi pasitikintis, charizmatiškas Ogastas, jo vietą pakeitė nusivylęs ir mirštantis jo dvynys.

O štai ta pastraipa, to skyriaus pradžia mane nužudė galutinai, kartu su Ogastu. Perskaičiusi, kad Ogastas mirė, apsiverkiau ne juokais, mama net išsigando ir paklausė, kas nutiko.

Ir jos žodžiai prie jo karsto - "Gerai, Gerai."...

Dievaži, dabar rašydama aprašymą vėl verkiu. Tikrai rekomenduoju šią knygą perskaityti, viena iš geriausiųjų.