Didelę klaidą padariau, kad prieš perskaitydama knygą peržiūrėjau filmą. Kita vertus galbūt, nebūčiau nė sužinojus apie šią knygą, jei nebūčiau pažiūrėjus filmo.

Kodėl klaida? Nes skaitant filmą visus veikėjus...

Didelę klaidą padariau, kad prieš perskaitydama knygą peržiūrėjau filmą. Kita vertus galbūt, nebūčiau nė sužinojus apie šią knygą, jei nebūčiau pažiūrėjus filmo.

Kodėl klaida? Nes skaitant filmą visus veikėjus įsivaizdavau taip, kaip pateikė režisierius, t.y. skaitant apie Getsbį priešais savo akis mačiau L.Dicaprio ir t.t. Ir šiaip intrigos neliko, nes galima sakyti beveik viskas buvo parodyta filme. Aišku, kas nustebino, tai aprašymai ir pabaiga, kurios nerodė :)


Toks mažas patarimas sau ir kitiems: perskaitykite knygą, o tada žiūrėkite filmą, o ne atvirkščiai :)

Dar vienas geras detektyvas parašytas Darjos Doncovos. Knygos pagrindinė herojė Tania apkūni moteriškė, neturinti darbo, našlė, kurios geriausia draugė yra anyta.Tačiau viskas pasikeičia, kai vieną dieną išėjusi į gatvę...

Dar vienas geras detektyvas parašytas Darjos Doncovos. Knygos pagrindinė herojė Tania apkūni moteriškė, neturinti darbo, našlė, kurios geriausia draugė yra anyta.Tačiau viskas pasikeičia, kai vieną dieną išėjusi į gatvę po nesėkmingo darbo pokalbio, padeda atsikelti automobilio patrenktam senukui. Kaip sakoma, už gerus darbus visad atlyginama, matyt Tanios geri darbai taip pat neliko nepastebėti. Senukas nelaimėlei pasiūlo darbą ir ne bet kokį. Sutikusi pagelbėti privačiam detektyvui, Tania įsipainioja į virtinę įvairiausių nuotykių. Jai akis į akį tenka susidurti su žmogžudystėm, bendrauti su įvairiausiais žmonėmis, kurti visokiausias istorijas ir bėgti... nuo karvės

Istorija tikrai įdomi, įtraukia savo paprastumu, gyvenimiškom situacijom ir įprasta buitimi. Netrūksta nei įtampos, nei juokingų situacijų. Šįkart tarp įvairiausių intrigų buvo įpinta meilės istorija, kuri suteikė dar daugiau gerų emocijų.

Pradėjau skaityti Hario Poterio seriją jau matęs keletą pirmų jo filmų, girdėjęs įvairių žmonių atsiliepimų, pasakojimų. Taigi skaičiau knygą visai kitaip nei ją skaitytų žmogus 2000 metais, kada ir pasirodė pirmasis...

Pradėjau skaityti Hario Poterio seriją jau matęs keletą pirmų jo filmų, girdėjęs įvairių žmonių atsiliepimų, pasakojimų. Taigi skaičiau knygą visai kitaip nei ją skaitytų žmogus 2000 metais, kada ir pasirodė pirmasis lietuviškas leidimas. Nors pagrindinius įvykius prisiminiau blankiai, tačiau mintyse vis iškildavo vaizdai iš pirmojo filmo. Nepasakyčiau, kad tai trukdė. Filmas, mano nuomone, tikrai pavykęs. Tad jis puikiai papildo knygą.



Puiku, kad kiekviena karta turi bent vieną mitą ar pasaką, kuria žavisi ir tiki - tai pats geriausias kada nors sukurtas literatūros kūrinys! Nors aš tokiu linkęs vadinti "Žiedų valdovą", tačiau pripažįstu, jog ne jis, o būtent "Haris Poteris" parašytas man augant ir kuriantis savąjį pasaulėvaizdį ("Žiedų valdovas" išleistas maždaug 40 metų anksčiau nei "Haris Poteris"). Tai puiki įtraukianti istorija apie berniuką-burtininką, kuris gyvena dviejuose pasauliuose - žmonių ir burtininkų. Tad žiūrint psichologiškai, tai ir atspindi daugumos mūsų tikėjimą, jog yra kitas pasaulis, atspindi skirtumą tarp realybės ir vaizduotės jausmo. O pasirodo, kad ir stebuklingame burtininkų pasaulyje egzistuoja tie patys dėsniai - mokiniai lanko mokyklą ir kala sau į galvą aibę senų dulkėtų knygų, iš ko jiems ateityje prireiks turbūt tik mažos dalelės.



Puiku, kad šioje knygoje naujai atgyja senos mitologinės būtybės - troliai, vienaragiai, kentaurai. Na o knygos centre jau nebe senovės graikų, bet Viduramžių pasaulio simbolis - alchemikų ieškotas išmintes akmuo, galintis bet kokį metalą paversti auksu, gyvybės eliksyras, leidžiantis žmogui gyventi amžinai.



Senieji simboliai įsikūnija šiuolaikinėje vaikų ir suaugėlių pasakoje "Haris Poteris ir išminties akmuo". Turbūt neverta ir sakyti, vertinu šią knygą aukščiausiu balu! Galbūt nesu iki galo objektyvus, vertinu šališkai. Nors ir nesakau, kad įsimylėjau šią knygą ir negaliu be jos gyventi, tačiau ją perskaitęs įsitikinau, kad tai neeilinės fantazijos ir humoro prieskoniais paskanintas literatūros kūrinys, kuris pranoko mano lūkesčius.

Kiekvienoje moteryje slypi galinga jėga, pasižyminti tobulais instinktais, kurybos aistra ir nesenstančia išmintimi. Tai - Laukinė Moteris, instinktyviosios moterų prigimties įsikūnijimas.

Skaitant šią knygą stebėjausi ir...

Kiekvienoje moteryje slypi galinga jėga, pasižyminti tobulais instinktais, kurybos aistra ir nesenstančia išmintimi. Tai - Laukinė Moteris, instinktyviosios moterų prigimties įsikūnijimas.

Skaitant šią knygą stebėjausi ir žavėjausi, kaip per archetipinę prizmę yra pateikiama Moteris. Kaip senovės mitai ir pasakos, kuios buvo sekamos vaikystėje ir kaip jos buvo suprantamos tuo laiku, kaip iš tikrųjų jos turi būti suprantamos. Autorė perteikia ne tik pasakos moralą, kuris būdingas daugumai pasakų, bet ir tai, kas slypi tarp eilučių, kokį vaidmenį iš pažiūros atlieka nekalta mergelė (pasakos veikėja) ir koks jos vidinis ryšys su Laukine Moterimi. Autorė per pasakų motyvus, einančius iš kartos į kartą atskleidžia Laukinės Moters paveikslą. Skaitydama suvokiau kiekviena moteris savyje turi vidinę Laukinę Moterį. Ta Laukinė Moteris gali snausti, bet kiekviena moteris sugeba ją pažadinti kai tam ateina laikas. Skaitydama knygą linkčiojau ir pritariau autorei, kuri pateikė gilias įžvalgas apie archetipinę moterį ir jos įvaizdį šiuolaikiniame pasaulyje. Tiek senovėje, tiek šiuolaikiniame pasaulyje moterimi būti reikia ne tik daug jėgų, kantrybės ir ryžto, bet reikia ir kai ko daugiau, reikia mokėti išsaugoti savo dvasios odą, bei neprarasti moteriško instinkto, kuris yra moters gyvenimo vedlys.

Šią knygą skaitysiu dar ne kartą. Rekomenduoju visoms, kurios nori suprasti Laukinę moterį ir ją atrasti savyje.

Tuk tuk Indija. Atrodo lyg nieko negalėčiau daugiau pridėti. Ši knyga mane įtraukė nuo pat pradžių. Indija ne mano šalis, bet labai norėjau sužinoti apie ją. Vienas didžiausių šios knygos pliusų tai, kad Martynas...

Tuk tuk Indija. Atrodo lyg nieko negalėčiau daugiau pridėti. Ši knyga mane įtraukė nuo pat pradžių. Indija ne mano šalis, bet labai norėjau sužinoti apie ją. Vienas didžiausių šios knygos pliusų tai, kad Martynas Starkus parašė ją labai lengvai. Kaip suprasti lengvai? Na tiesiog puslapiai tirpo. Ką tik pradėjai skaityt, o perskaitei jau nemažai , net to pajutai.

Ši knyga man padėjo susipažinti su Indijos vidumi gal dėl to pavadinimas "Tuk tuk Indija"? Juk ši knyga įleido mus į Indija padėjo pasibelsti į ją ir sužinoti ko nežinojome. Man keista buvo skaityti knygą su paveiksliukais labai keistas jausmas. Žinoma juk čia apie kelione, apie šalį tik tiesiog aš nepratusi, gal tai pridėjo dar vieną didelį pliusą. O dėl pačių nuotraukų džiaugiuosi, kad jos nebuvo tobulos, nebuvo vien tik gražioji, tobuloji Indijos pusė.

Pabaigai, jei manote kad ši knyga galė padėti apsispręsti ar vykti į Indiją , ar nevykti, tai jūs labai klystate. Nes juk viskas gali būti pasikeitę. Juk pats Starkus pasakojo, kad negalima pasikliauti 2 ar 3 metų informacija, nes pavyzdžiui to viešbučio gali jau neberasti. Siūlau šią knygą perskaityti visiems kurie mėgsta keliauti, ar tiesiog mėgstą Aziją.

"Tarp pilkų debesų" perskaityti pasiūlė draugė. Niekada per daug nesidomėjau lietuvių termtimi, nes tai daugiausiai dokumentika arba autobiografija, kas man ne prie širdies. Šis romanas parašytas amerikos lietuvės, remiantis...

"Tarp pilkų debesų" perskaityti pasiūlė draugė. Niekada per daug nesidomėjau lietuvių termtimi, nes tai daugiausiai dokumentika arba autobiografija, kas man ne prie širdies. Šis romanas parašytas amerikos lietuvės, remiantis žmonių atsiminimais. Knyga sukomplektuota taip, kad skaitytojui neatsibostų - trumpi skyriai, aiškus pasakojimas, jokio papildomo galvojimo, tik lengvas skaitymas. Romanas atskleidžia lietuvių išgyvenimus trėmimo metais. Pagrindinė veikėja, kurios lūpomis pasakojama istorija,- 15-metė Lina Vlikaitė, profesoriaus duktė, kilusi iš inteligentų šeimos, turinti jaunesnįjį brolį ir be galo mėgstanti piešti. Vieną naktį, kai į namus isiveržia pareigūnai, Lina supranta, kodėl mama pastaruoju metu į savo paltą vis užsiuvinėjo brangius daiktus - papuošalus, sidabrinius stalo serviravimo įrankius, dokumentus. Lina su mama ir broliu buvo įgrūsti į sunkvežimį su dar keliolika tokio pat likimo žmonėmis - mokytojais, profesiriais, medikais, kitais išsilavinusiais žmonėmis. Knygoje netrūksta žiaurumo - tiesiai iš ligoninės į tą patį sunkvežimį buvo atvesta gimdyvė su naujagymiu, kruvinais marškiniais, nesiorientuojanti aplinkoje. Jos vaikelis mirė po keletos dienų traukinio vagone, kuriame visi buvo vežami į Sibirą, o moteris išprotėjo ir buvo nušauta. Kai pagalvoji kad viskas vyko iš tiesų - pašiurpsta oda.. Linos tėvas, kuris jau pradžioje buvo atskirtas nuo šeimos, mirė kalėjime, motina mirė lageryje. Po daugelio metų, jau ištūkusi iš viso to siaubo, Lina užrašė visą šią istorija.

Knygą vertinčiau 8/10

Istorija pasakoja apie Quentin'ą Jacobsen, kuris nuo mažens buvo įsimylėjęs merginą, su kuria užaugo kaiminystėje. Jis visada Margo Roth Spiegelman žavėjosi iš toli, kol vieną naktį ją sutiko prie savo kambario lango,...

Istorija pasakoja apie Quentin'ą Jacobsen, kuris nuo mažens buvo įsimylėjęs merginą, su kuria užaugo kaiminystėje. Jis visada Margo Roth Spiegelman žavėjosi iš toli, kol vieną naktį ją sutiko prie savo kambario lango, prašančią padėti įgyvendinti sumanų planą, kaip atkeršyti savo neištikimam vaikinui ir keliems bendraklasiams. Quentin'as, kuris visada bijojo rizikos, padvejojęs apsisprendžia ir sutinka Margo padėti. Po ilgos nakties ir iškrėtstų šunybių, vaikinas džiaugiasi užmezgęs ryšį su savo sena simpatija ir tikisi ją ryte sutikti mokykloje, tačiau mergina keistu tonu atsisveikina ir pamokose nepasirodo.

Paaiškėja, kad Margo, jau ne pirmą kartą pabėgo iš namų. Jos tėvai, užuot liūdėję, nusprendžia pakeisti savo namo durų spyną, kad dukra negalėtų sugrįžti. Quentin'as sužino, kad Margo pabėgdama visada palieka gudrių užuominų kaip ją surasti, todėl ima ieškoti paliktų ženklų pats. Pasirodo, šį kartą kelios užuominos yra skirtos būtent jam. Padedamas savo geriausių draugų, vaikinas leidžiasi į paieškas.

Knyga man priminė prieš tai skaitytą John Green 'Aliaskos beieškant' - vėl paaugliai, vėl draugai, vėl pirma meilė, vėl bandymas suprasti paslaptingą merginą. Nepaisant to, skaityti buvo tikrai linksma, knyga kupina šmaikščių vietų ir gana lengvai skaitosi. Taip pat, buvo įdomu išsiaiškinti, kas tie popieriniai miestai (Paper Towns) ir kad jie išties egzistuoja. Tik istorijos pabaiga mane kiek suerzino bei nuvylė... Bet gi ir gyvenime ne visos situacijos baigiasi taip, kaip norėtume. :)


Ištrauka mane prajuokinusi:

'In sixth grade, a bunch of kids including Margo and Chuck and me were forced by our parents to take ballroom dancing lessons at the Crown School of Humiliation, Degradation, and Dance. And how it worked was the boys would stand on one side and the girls would stand on the other and then when the teacher told us to, the boys would walk over to the girls and the boy would say, 'May i have this dance?' and the girl would say, 'You may'. Girls were not allowed to say no. But then one day - we were doing teh fox-trot - Chuck Parson convinced every single girl to say no to me. Not anyone else. Just me. So i walked across to Mary Beth Shortz and i said, 'May i have this dance?' and she said no. And then i asked another girl, and then another, and then Margo, who also said no, and then another, and then i started to cry.

The only thing worse than getting rejected at dance school is crying about getting rejected at dance school, and the only thing worse than that is going to dance teacher and saying through your tears, 'The girls are saying no to me and they're not supposedtuh'. So of course i went weeping to the teacher, and i spent the majority of middle school trying to live down that one embarrassing event.

Nežinau kaip jums, bet man Melvin Burgess labiausiai asocijuojasi su tokiomis knygomis, kaip "Heroinas" ar "Darant tai". Tikriausiai taip yra todėl, kad tokios autoriaus knygos yra geriausiai žinomos- paauglių problemos, laisvės ir...

Nežinau kaip jums, bet man Melvin Burgess labiausiai asocijuojasi su tokiomis knygomis, kaip "Heroinas" ar "Darant tai". Tikriausiai taip yra todėl, kad tokios autoriaus knygos yra geriausiai žinomos- paauglių problemos, laisvės ir nepriklausomybės troškimas, "bridimas" keliais ir klystkeliais, stengiantis surasti savo vietą po saule. Bet "Mėjos angelas" ne apie tai. Dėmesio centre atsiranda vaikinukas vardu Temas, kenčiantis dėl tėvų skyrybų. Vaikas mėgsta išsliūkinti iš namų, žaisti senoje, apleistoje sodyboje (tiksliau jos griuvėsiuose), kol vieną kartą ten sutinka iš pirmo žvilgsnio priklydusį šunį. Va tada viskas ir prasideda! Keistoji nebylė valkata, klajojanti mieste, šuo, kuris, atrodo, moka linkčioti galva, lyg sakydamas "taip, taip, taip", kelionės laiku į praeitį, Mėja- mergaitė, negalinti ilgai būti namuose ir jodinėjanti ant kiaulės bei keistoji Anavos sodyba. Tai- istorija apie dviejų žmonių draugystę, kurios negali sunaikinti laikas ar mintis. Nenoriu daug pasakoti apie knygos siužetą, nes veiksmo ten beveik nėra- vaikas nukeliauja į praeitį, susidraugauja to tos sodybos gyventojais, bet privalo grįžti namo ir jau "dabartiniame" laike išsiaiškina, kas nutiko sodybai. Istorijos pabaigoje, kaip ir dažniausiai nutinka, yra "netikėtumas", kuris tikrai nebuvo netikėtas, nes logiškai mąstant, taip ir turėjo baigtis. Knyga labai gera, primena, kokia stipri kartais gali būti draugystė, kelis kartus privertė nubraukti ašarą ir įrodyti, kad narkotikai ir seksas nėra vienintelė sritis, kurią gali pavaizduoti šis autorius. Rekomenduočiau tiems, kurie nori nedidelės apimties kūrinio apie žmonių jausmus.

Puslapiai: 184

Leidykla: Alma littera

Išleista: 2007 m., Vilnius

Vertėjas: Lina Būgienė

Mano vertinimas- 8/10

"Vintažinis romanas" - tai netipinė knyga apie meilę. Tai istorija, kurios siužeto vingiuose atsispindi vintažinių drabužių prasmė, be to, šiame romane aktuali ir draugystės tematika. Skaitydamas nejučia pasijunti lyg iš...

"Vintažinis romanas" - tai netipinė knyga apie meilę. Tai istorija, kurios siužeto vingiuose atsispindi vintažinių drabužių prasmė, be to, šiame romane aktuali ir draugystės tematika. Skaitydamas nejučia pasijunti lyg iš tiesų vaikščiotum po pagrindinės knygos herojės Fibės Svift neseniai atidarytą vintažinių drabužių krautuvėlę, lyg savo pirštų galiukais iš tiesų brauktum per šilką, nėrinius, aksomą, užčiuoptum praeityje gyvenusių žmonių sielos daleles, įsigėrusias į taip jų branginamus daiktus... Tai puiki istorija, kuri prikausto dėmesį, o perskaičius šią knygą tiesiog negali neįsimylėti vintažo.

Sakysit, kokios istorijos gali slypėti senienų audinyje? Kaip vintažiniai drabužiai gali keisti žmonių gyvenimus? Pavyzdžiui prislėgta moteris įsigyjo ryškiai rožinę suknelę - keksiuką, kabėjusį ant Fibės Svift krautuvėlės sienos. Pirkėja buvo tokia prislėgta, tokia nuliūdusi, kad nusipirko ją nuotaikai praskaidrinti. Cituoju moters žodžius:"Ieškau laimingos suknelės. Ji turi būti ryški ir linksma. (...) Kai užplūs liūdesys, aš tiesiog ją užsivilksiu. Arba pasikabinsiu ją ant sienos ir nuotaika pagerės vien pasižiūrėjus į ją". Vintažiniai rūbai gali ne tik pakelti nuotaiką, bet ir paskatinti padaryti teisingą sprendimą, kelis mėnesius taupyti pinigus - šios ir kitos istorijos buvo aprašytos "Vintažiniame romane". Beje, vienoje iš baltos stručio odos delninukių Fibė Svift atranda atsakymą į visą gyvenimą kamavusį jos klientę klausimą. Vintažiniai drabužiai iš tiesų dovanoja mažus stebuklus... O dabar įkeliu originalų knygos aprašymą, kuris leis geriau suprasti, apie ką šis nuostabus Provansu, vynuogėmis ir sendaikčių turgeliais kvepiantis romanas:

Nustebindama savo draugus Fibė Svift palieka gerai apmokamą darbą prestižiniame Sotheby's aukcione ir nusprendžia atidaryti vintažinių drabužių parduotuvėlę Londone. Pagaliau išsipildo jos svajonė. Šviesiame parduotuvėlės "Miestelio vintažas" interjere, apsuptame Yves'o Saint Laurent'o šilkinių šalikėlių, Vivienne'os Westwood pūstų sijonų, margaspalvių suknučių ir vakarinių atlaso suknių, mergina tikisi sukurti naują traukos objektą. Fibei kiekvienas vintažinis drabužėlis turi savitą ir nepakartojamą istoriją. Ieškodama prekių parduotuvėlei, mergina aplankė ne vieną palėpę, pravėrė daug seniai užmirštų spintų. Atradus kažką tikrai unikalaus Fibę užplūsdavo suvokimas, kad pirkdama vintažinį drabužį įsigyji ne tik audinio gabalą, bet ir kažkieno praeities dalelę. Tačiau vienas konkretus drabužis apverčia jos pasaulį aukštyn kojom. Teresei Bel, pagyvenusiai prancūzei, priklauso įspūdinga drabužių kolekcija. Tarp daugybės dalykinių kostiumėlių ir aukštosios mados suknių Fibė atranda dangaus mėlynumo vaikišką paltą, drabužį, su kuriuo ponia Bel nelinkusi išsiskirti. Moterims susidraugavus, Fibė sužino, mėlynojo palto paslaptį. O įvykiams rutioliojantis jaunoji parduotuvėlės savininkė atranda stulbinamą ryšį tarp savęs ir Teresės Bel - ryšį, kuris padės išsigydyti praeities žaizdas ir pamilti iš naujo.

Post scriptum: atleiskite už neteisingai nurodytą knygos autorę, neapsižiūrėjau. "Vintažinį romaną" parašė Isabel Wolff!

Romanas "Jūrininkas iš Gibraltaro" - turbūt vienintelė iš mano skaitytų Marguerite Duras knygų, kurioje radau savotiško žavesio. Nelabai linkstu prie M. Duras - ji rašo per daug moteriškai, per gausiai, per filosofiškai. Ji...

Romanas "Jūrininkas iš Gibraltaro" - turbūt vienintelė iš mano skaitytų Marguerite Duras knygų, kurioje radau savotiško žavesio. Nelabai linkstu prie M. Duras - ji rašo per daug moteriškai, per gausiai, per filosofiškai. Ji linksta prie filosofinio romano žanro, kuris nėra mano mėgiamiausias.



Tačiau šie M. Duras rašymo bruožai - ištęstumas, lėtumas, filosofavimas, apmąstymai - šioje knygoje pasiteisina. Visa knyga - mistinio jūrininko iš Gibraltaro paieškos. Bėgimas paskui aistrą, troškimus.



Jauna moteris, amerikietė, ieško savo meilės - jūrininko, nusikaltėlio, benamio, nuotykių ieškotojo. Ji keliauja didžiule jachta po pasaulį, kviečiama šykščių, nepatikimų žinučių - jūrininkas iš Gibraltaro pastebėtas Port Saide, Konstantinopolyje, Kotonuse, Sete, Uelė baseine...

Išlipęs tiek su ja, tiek su Epaminodu, labai greitai pamildavau tą geografiją, žmogiškąją geografiją. Taip keliaudamas, kai ieškai tam tikro žmogaus, pajunti visai kitokį malonumą, negu įprastai keliaudamas. Mes nebuvome eiliniai turistai, toli gražu ne. Tiems, kurie ieško kokio nos žmogaus, visi uostai labai vertingi, nes jie yra tos įprastos vietos, kur lindi tokio tipo žmonės. Jis, be jokios abejonės, buvo kaip adata, prisiuvusi, jei galima taip pasakyti, mus prie pasaulio pačiais tvirčiausiais siūlais.

Per šias keliones ji susitinka vyrą - vieną iš daugelio aistros malšinimo objektų, kartais su šia moterimi keliaujančių jachta. Tik šis kitoks, nei trumpalaikiai jos kompanionai, - šis pasiryžęs mesti viską dėl kitokio gyvenimo ir sekti paskui šią moterį taip, kaip ji seka nepagaunamąjį jūrininką iš Gibraltaro.



Tikslą, kuris niekada nebus pasiektas. Tikslą, kuris nežinia, ar egzistuoja.

- O jei aš viską išsigalvojau? - tarė ji.

- Viską?

- Viską.

Turbūt tik prancūzams lemta ištvirkimą, geismą, aistrą, instinktus, net žmogžudystę pavaizduoti taip romantiškai. Aistringas, poetiškas tekstas. Keisti, ant beprotybės ribos balansuojantys veikėjai. Drąsa viską mesti ir sekti nepagaunamas svajones. Drąsa elgtis kitaip.



M. Duras sugebėjimas rašyti apie nieką ir parašyti apie viską stulbina. Nesakau, kad žavi - vietomis teksto per daug, veiksmas ištemptas. Penkis puslapius pagrindinis veikėjas nieko neveikia, penkis puslapius sėdi ant suolelio muziejuje priešais paveikslą. Nieko nevyksta, bet įvyksta viskas - per tą laiką jis apsisprendžia iš esmės pasikeisti: mesti senąjį gyvenimą ir pradėti neužtikrintą naująjį. Mane toks rašymo būdas tuo pačiu metu ir erzina, ir stulbina.



Savitas, žavus, aistringas kūrinys - literatūros klasika.




Leidykla: "Tyto alba"

Leidimo metai: 1999

Puslapių: 288
Originalo metai: 1952

Originalo pavadinimas: "Le Marin De Gibraltar"