Ar matai aplinkinių akyse pilkėjančias besiraitančių dūmų juostas? Ar tavo akyse žmonių veidai virsta plikomis kaukolėmis? Ne? Tai tu laimingas. Arlenas tai matė. Jo gyvenimas dėl to tapo daug sudėtingesnis.

Ar patikėtum...

Ar matai aplinkinių akyse pilkėjančias besiraitančių dūmų juostas? Ar tavo akyse žmonių veidai virsta plikomis kaukolėmis? Ne? Tai tu laimingas. Arlenas tai matė. Jo gyvenimas dėl to tapo daug sudėtingesnis.

Ar patikėtum žmogumi, kuris tau sako kad mirsi? Žmonės juo netikėjo. Žmonės laikė jį bepročiu. Ilgainiu Arlenas nustojo apie tai kalbėti, bet išvydęs dūmus akiduobėse jo veidas persikreipdavo.

Polas išvengė mirties. Nes patikėjo... Jaunuolio gyvenimas pakrypo kita linkme. Tačiau ar nepasigailės Polas nesėdęs į mirties traukinį ir paklausęs Arleno?

Intriguojanti siaubo istorija...

Kiekvienas iš mūsų savyje saugoja savo "daiktų mišką". Kiek būtų parašyta romanų, jeigu savo gyvenimo istorias užrašytumėme? Liūdnų ir linksmų, dramatiškų ir komiškų... Bibliotekų lentynos lūžtų nuo...

Kiekvienas iš mūsų savyje saugoja savo "daiktų mišką". Kiek būtų parašyta romanų, jeigu savo gyvenimo istorias užrašytumėme? Liūdnų ir linksmų, dramatiškų ir komiškų... Bibliotekų lentynos lūžtų nuo įspūdingiausių "silva rerum". Jono Motiejaus gyvenimas pilnas tragedijų ir nusivylimų, abejonių ir kančios, tačiau šalia visada yra džiaugsmas, meilė ir pagarba. Visus savo gyvenimo įvykius jis įamžina prosenelių, senelių, o dabar ir savo likimo knygoje. Istorinių įvykių sukūryje skaitome bajoro šeimos dienoraštį.

Knygos turinys primena senųjų lietuvių rašytojų (J. Avyžiaus, Žemaitės, Šatrijos Raganos) romanus. Tik rašymo stilius čia labai savitas, sakyčiau, net šiek tiek varginantis. Po dienos darbų ilgai tokios knygos nepaskaitysi: ilgi sakiniai migdo ;)

Perskaitęs knygą, susimąstai: "O kaip atrodytų tavo "Silva rerum?". Kokiomis spalvomis ji būtų nuspalvinta? Ką pasakytų ją perskaitęs? Perskaityk šį romaną - susimąstysi apie savo gyvenimą.

Bukowskis skaitomas, Bukowskis mylimas, Bukowskis madingas. Bukowskio knygos Lietuvoje susilaukia pakartotinų leidimų, o Vilniuje 2012 metų rudenį trumpai veikė "Bukowski" baras. Lyg ir smagu, bet kartu galima ir sunerimti - kokie...

Bukowskis skaitomas, Bukowskis mylimas, Bukowskis madingas. Bukowskio knygos Lietuvoje susilaukia pakartotinų leidimų, o Vilniuje 2012 metų rudenį trumpai veikė "Bukowski" baras. Lyg ir smagu, bet kartu galima ir sunerimti - kokie mes žmonės esam, kad mėgstam skaityti istorijas apie kito žmogaus vėmalus ir šūdus? Mane visada stebino tai, kad tiek Bukowskio prozoje, tiek poezijoje (ak, bet juk šio rašytojo atveju tai viena ir tas pat) randu kažkokį nusiraminimą. Kad ir kaip reikalai šūdinai besiklostytų, vis tiek lieka viltis, nors ir neįvardyta (panašiai yra ir Jurgio Kunčino kūriniuose). Turbūt tai ir skatina po kažkiek laiko grįžti prie šio rašytojo.

Nežinau, ar Bukowskis būtų tokia kultinė ikona, jei nebūtų rašęs eilėraščių, nes būtent jo eilėraščiai, o ne prozos kūriniai yra fuck you akademinei literatūrai. Man netgi labiau patinka eilėraščiai ir apsakymai, o ne Bukowskio romanai. Kai jis rašo trumpiau, viskas kažkaip geriau išeina. Net jo kultinis romanas "Paštas" man nėra kažkuo ypatingas. Apie "Moteris" net nekalbu, ten išvis nuobodybių nuobodybė.

Apie pačius eilėraščius nelabai yra ką papasakoti. Rašo kaip geria, kaip rašo eilėraščius, kad kažkur eina ar važiuoja. Žinoma, ir apie moteris rašo. Temos pažįstamos, šimtą kartų gvildentos rašytojo romanuose ir apsakymuose. Buvo įdomu perskaityti tuos eilėraščius, kuriuos esu pats kažkada bandęs versti tiesiog iš neturėjimo ką veikti.



Sutikau genijų

sutikau genijų šiandien

traukiny,

buvo maždaug šešerių,

sėdėjo šalia manęs,

ir kai traukiniui

važiuojant pakrante

atsidūrėm prie pat vandenyno,

abu sužiurom pro langą,

o tada

jis pažvelgė į mane

ir pasakė:

"negražu."



ir aš pirmą kartą

tai

supratau.



P.S. Šią knygą labai ilgai laikiau padėjęs ant skalbimo mašinos, kuri yra prie klozeto. Sėdėdamas ant klozeto ją ir perskaičiau, o į namus užsukę draugai, prisėdę ant klozeto ilgesniam laikui, sakė irgi paskaitę eilėraščių ;)

Mano numeris ketvirtas - tikriausiai pirma mintis, išgirdus šį pavadinimą, būtų tai, kad yra filmas pastatytas. Pirma aš žiūrėjau jį užuot skaičiusi knygą. Neturėjau noro paimti ją ir skaityti, bet pažiūrjusi filmą...

Mano numeris ketvirtas - tikriausiai pirma mintis, išgirdus šį pavadinimą, būtų tai, kad yra filmas pastatytas. Pirma aš žiūrėjau jį užuot skaičiusi knygą. Neturėjau noro paimti ją ir skaityti, bet pažiūrjusi filmą turėjau pripažinti, kad tikrai viskas atrodė ganėtinai įdomiai. Tačiau vis tiek neskubėjau skaityti knygos, kol jos nenusipirkau vienos akcijos metu. Tai buvo tas spyris paimti knygą ir ją perskaityti. Laimei, kad filmo prisiminimai išbluko ir tai netrukdė iš naujo išgyventi tam tikrus knygoje pateiktas scenas.

Knyga skaitėsi lengvai ir buvo įdomi, nors keliose vietose vykstantys įvykiai man iškėlė klaustuką, ar šie tiesiog nebuvo paskubinti ir priversti.

Knygoje buvo pasirinktas ganėtinai paprastas ir ne kartą naudojas konfliktas: kova dėl savo gyvybės.

Buvo pasakojama iš vaikino pozicijos, kas leido suprasti, kas vyksta jo galvoje.

Knygoje buvo pateikiama slaptų leidinių mintis. Tai mane sužavėjo ir leido vaizduotę išleisti pasiganyti ;)

Filme man labiausiai patinko veikėja numeris šeši. Knyga kažkodėl nesugebėjo man perteikti šios veikėjos žavumo,. kurį pateikį filmas.

Bendrai viską apėmus knyga buvo įdomi ir ketinu skaityti antrą dalį.

"Sinuhė egyptietis" ­­­­­­- viena išskirtiniausių mano skaitytų knygų. Visomis prasmėmis. Ir stilius, ir siužetas, viskas. Ji mane tiesiog pakerėjo. Knygoje aprašomas visas Sinuhės, karališkojo gydytojo, gyvenimas faraono...

"Sinuhė egyptietis" ­­­­­­- viena išskirtiniausių mano skaitytų knygų. Visomis prasmėmis. Ir stilius, ir siužetas, viskas. Ji mane tiesiog pakerėjo. Knygoje aprašomas visas Sinuhės, karališkojo gydytojo, gyvenimas faraono Ehnatono laikais. Tiksliau, autorius pabrėžia, jog pats Sinuhė "rašo" istoriją. Bet tai nėra dienoraštis, greičiau - memuarai. Kūrinyje galime įžvelgti dvi siužetines linijas: Sinuhės gyvenimas ir politinė Egipto raida reformatoriaus Ehnatono laikais. Taip pat puikiai aprašoma kultūrinė to laikotarpio pusė.

Pagrindinis knygos veikėjas, Sinuhė - silpnas, naivus ir geras žmogus. Jo gyvenimo istorija kitoniška: dar visai kūdikis pas įtėvius pateko upe ant nendrių luoto; užaugęs tapo gydytoju; apkeliavo daugybę šalių, susipažino su jų kultūra ir svarbiausia, buvo artimas faraono Echnatono draugas. Pastarasis faktas ryškiai išskyrė Sinuhę iš kitų.

Kaip ir kiekvienas romanas, šis irgi neapsiėjo be meilės istorijų. Sinuhės gyvenime pasitaikė net trys ir visos labai skirtingos. Pirmoji moteris buvo vardu Nefernerferneferė. Ją Sinuhė įsimylėjo būdamas dar visai berniokas, ir ji, tuo pasinaudodama, apiplėšė ir išdavė jį. Deja, ji taip darydavo su visais vyrais. Antrąja gyvenimo moterimi tapo Minėja. Ši mergina Sinuhės gyvenime simbolizavo jaunystę, grožį ir laisvę. O trečioji buvo Meritė. Šilta meilė, kurią gydytojas jautė tai moteriai, buvo jau subrendusio ir daug patyrusio žmogaus jausmas. Bet galiausiai, knygo pabaigoje, Sinuhė vis vien liko vienui vienas... Toks jau tas gyvenimas.

Kiti labai ryškūs knygos veikėjai - reformatorius faraonas Echnatonas, jo patarėjas Ejė, karalienė ir faraono motina Tuja bei vyriausiasis karvedys Horemhebas. Nepamirškime ir didžiosios karališkosio sutuoktinės Nefertitės. Jie visi savaip svarbūs, nes įdėjo didelį indėlį į knygos bei pasaulio istoriją.

Taip pat norėčiau paminėti vieną knygos bruožą - tai stilius. Romanas parašytas senovės laikų kūriniams būdingu stiliumi, gal net primenančiu Biblijos. Su taip parašytomis knygomis dar nebuvau susidūrusi. Ne veltui, kūrinys, pasirodęs 1949 metais, buvo pavadintas pirmuoju pasaulio bestseleriu.

"Sinuhę egyptietį" rekomenduočiau visiems besidominties istorija ir senovės laikų kultūra. Perskaitę šią knygą tikrai nenusivilsite, bet dar ir daug ko sužinosite. Išties šis Mikos Waltari kūrinys išskirtinis. Vis dėlto, klasika.

Sunku buvo prisijaukinti knygą, bet labai labai džiaugiuosi, jog nepadėjau į šalį (o buvo kilęs toks noras ne kartą).

Labai stipri, jaudinanti knyga. Ne kartą kilo pyktis, erzino, atrodė, dieve, iš kur tokių vaikų yra......

Sunku buvo prisijaukinti knygą, bet labai labai džiaugiuosi, jog nepadėjau į šalį (o buvo kilęs toks noras ne kartą).

Labai stipri, jaudinanti knyga. Ne kartą kilo pyktis, erzino, atrodė, dieve, iš kur tokių vaikų yra... Bet jų tikrai yra, net gi pažįstu savo aplinkoje tokį, kuris yra "sunkus" vaikas, kurį labai sunku perprasti...

Ši istorija priminė J.Picoult "19 minučių" skirtumas tik tas, kad ši autorė pažiūrėjo kitu kampu - motinos akimis - motinos jausmai, išgyvenimai, priešinimasis, "ne meilė vaikui?"... Kol kas tiek daug minčių kyla, kad teks kelias dienas "suvirškinti" tai, ką perskaičiau... Istorija - STIPRI.

Giunter Grass - Skardinis būgnelis - knyga patiko savo, galima sakyti, sarkazmu, sarkastišku požiūriu į gyvenimą. Rašytojo stilius ir jo maniera priminė J. Irvingą, tarsi toks de javu. Knyga apie žmones, jų likimus ir...

Giunter Grass - Skardinis būgnelis - knyga patiko savo, galima sakyti, sarkazmu, sarkastišku požiūriu į gyvenimą. Rašytojo stilius ir jo maniera priminė J. Irvingą, tarsi toks de javu. Knyga apie žmones, jų likimus ir sprendimus, tačiau juos visus jungia Oskaras su skardiniu būgneliu.

Knygos apimtis nemaža, tačiau kadangi siužetas įdomus, tai ir skaitoma gana lengva.

9/10

Knyga "Supernatūralūs" yra knygos "Paranormalūs" tęsinys. Šioje dalyje Evė suvokia, jog turėdama tokias galias, praeitį ir ypatingą, pavidalą keičiantį vaikiną, ji paprasčiausiai negali būti normalia mergina, tokia kaip...

Knyga "Supernatūralūs" yra knygos "Paranormalūs" tęsinys. Šioje dalyje Evė suvokia, jog turėdama tokias galias, praeitį ir ypatingą, pavidalą keičiantį vaikiną, ji paprasčiausiai negali būti normalia mergina, tokia kaip visos. Jos romantiški santykiai su Lendu klostosi gerai, bet pamažu eilinės vidurinės mokyklos gyvenimas tampa nuodobus. Evė susipažįsta su paslaptingu vaikinu - Džeku, galinčiu keliauti Elfų karalystės takais, tad ji leidžiasi į dar vieną kvapą gniaužiantį nuotykį. Pasirodo, nerūpestinga Džeko išvaizda slepia kur kas sudėtingesnę asmenybę, nei gali pasirodyti iš pradžių.

Pirma knyga pasirodė gerokai įdomesnė ir priimtinesnė. Tęsiniui jau trūko intrigos ir šmaikštumo. Knyga pasirodė nuobodoka ir paika.

2 iš 5

Nors paprastai tokių knygų baidausi kaip maro, tačiau turiu pripažinti, kad šioji patiko. Nors ir nežinau kodėl. Keista (taip mano nemėgstama) fantastika/pasaka apie velnią, bei jokių minčių, kurias galėčiau atskirti nuo...

Nors paprastai tokių knygų baidausi kaip maro, tačiau turiu pripažinti, kad šioji patiko. Nors ir nežinau kodėl. Keista (taip mano nemėgstama) fantastika/pasaka apie velnią, bei jokių minčių, kurias galėčiau atskirti nuo konteksto ir pasižymėti savo citatų sąsiuvinuke (na gerai, beveik jokių. Vis gi vieną radau: "Tas, kuris myli, turi kęsti drauge savo mylimojo lemtį"), tačiau romano negalėjau padėti į šalį, o paskutinius 100 puslapių "prarijau" per dieną. Galbūt dėl visko kaltas mano potraukis rusų literatūros klasikai. Galbūt. O ko išmokau ir ką supratau? Tikriausiai tai, kad meilė nugali viską ir dėl jos verta kovoti, kad būtinas blogis, kad suprastume, bei vertintume gėrį (kaip ir būtinas liūdesys, kad išmoktume džiaugtis laime), kad pasaulyje daug mistikos, tačiau žmones visada ieško racionalių paaiškinimų ir nenurimsta, kol juos randa, kad blogis ne visada yra blogis... Kitaip tariant, nieko naujo. Tačiau, skaityti man patiko. Beje, ieškodama internete atsiliepimų apie šį romaną, atradau, kad daugį kas jį lygina su Getės "Faustu" (ar net laiko jo plagiavimu), tačiau pačiai skaitant romaną tai kažkodėl neužkliuvo. Nors dabar galvojant suprantu, kad abejuose kūriniuose Margaritos mažai skyrėsi viena nuo kitos, visų gyvenimus drumstė nelabasis kipšas, o ir romano pradžioje besipuikuojančios citatos iš "Fausto" buvo tiesiog neįmanoma nepastebėti.

Labai keista vertinti knygą geru balu, kai joje buvo viskas, kas man nepatinka ir sunku atrasti pliusų, tačiau mano vertinimas 7,5/10. Vis gi džiaugiuosi, kad perskaičiau, nors ir nežinau kodėl. Gal ir mane Voladas užkerėjo. O ir į teatrą panorau, įdomu kaip šį kūrinį suprato kiti.