Waris Dirie, Cathleen Miller - Dykumų gėlė. Jau pats pavadinimas tarsi atpučia smėlio audras, kaitrią saulę ir nesibaigiančių klajonių miražus. Tai biografinė knyga, kurią pasakoja garsi pasaulyje modelis Waris Dirie. Iš...

Waris Dirie, Cathleen Miller - Dykumų gėlė. Jau pats pavadinimas tarsi atpučia smėlio audras, kaitrią saulę ir nesibaigiančių klajonių miražus. Tai biografinė knyga, kurią pasakoja garsi pasaulyje modelis Waris Dirie. Iš karto susižavėjau šia nuostabia moterimi, jos ryžtu ir drąsa. O pati knyga, manau, tikrai išlenda už biografinių ribų. Kodėl?

Waris - išvertus, reiškia - dykumų gėlė. Kad žydėtum, kaitrios saulės ir smėlio audrų pašonėje, reikia būti ištvermingai ir labai stipriai. Tokia ir mūsų knygos herojė.

Waris užaugo Somalyje, dykumoje, klajoklių šeimoje. Jau nuo šešerių metų ganė avis ir ožkas, ieškojo vandens ir atliko kitus buities darbus, tai Afrikos moterų kasdienybė. Kai sulaukė 13-jo gimtadienio, Waris tėvas, "surado" jai jaunikį, septyniasdešimtmetį, kuris pažadėjo šeimai penkis kupranugarius už jaunąją - Waris. Nemanau, kad tai yra itin šokiruojantis faktas, nes mes, vakariečiai, apie tokius mainus esame girdėję, tik niekada į tai nekreipiame perdidelio dėmesio. Visgi šioje istorijoje sužavi visų pirma tai, kad Waris išdrįsta pasipriešinti savo kultūros šaknims, jei mes tai galim pavadinti kulūtra. Bet kaip ten bebūtų, mergaitė pabėga į sostinę - Mogadišą, pas savo tetą. Čia gyvenimas Waris taip pat nelepina, dirba alinančius darbus, yra viena, toli nuo šeimos. Tačiau gyvenimas nestovi vietoje, kai ir nestovi upėje vanduo. Netrukus Waris išvyksta į Londoną, kur ją pastebi modelių agentūros, prasideda pirmieji foto bandymai ir netrukus ji jau bus garsi modelis.

Bet knyga mums papasakoja, kur kas daugiau. Waris prakalba apie Afrikos gentyse egzistuojantį ritualą - moteriškų genitalijų apipjaustymą, kurį ir pačiai teko patirti. Kas mums atrodo barbariška, kai kuriose Afrikos vietovėse, tai kasdienybė. Kalbėti apie tokius, itin asmeninius dalykus, pirmu asmeniu, tikrai reikia didelės drąsos, kurią Waris jau ne kartą įrodė ir prieš tai savo gyvenimo istorija.

Ir jei pradžioje minėjau, kad knyga išlenda už biografinio žanro rėmų, tai manau visi suprantate kodėl. Tai pasakojimas ne tik apie vieną asmenį - Waris, jos gyvenimą, tai pasakojimas apie Somalio genčių tradicijas, įvairias kultūras, kai vakarietiškoji kultūra paliečia, ką tik iš Somalio pabėgusią Waris.

Be jokios abejonės tai šokiruojanti knyga, tačiau teikianti ir daug ryžto, drąsos. Tai sunkus herojės gyvenimas, labai meniškai ir asmeniškai aprašytas.

"Pakalnučių metai" - pirmasis Jurgos Ivanauskaitės, žymios lietuvių prozininkės, eseistės bei dramaturgės, kūrinys - dvylikos trumpučių novelių rinkinys. Istorijos tarpusavyje nesusijusios, tačiau jas jungia keletas bendrų...

"Pakalnučių metai" - pirmasis Jurgos Ivanauskaitės, žymios lietuvių prozininkės, eseistės bei dramaturgės, kūrinys - dvylikos trumpučių novelių rinkinys. Istorijos tarpusavyje nesusijusios, tačiau jas jungia keletas bendrų motyvų. Vienas jų - rytų kultūros bruožai. Novelėse dažnai minimos įvairios rytų religijos, vietos, vardai. Sunku nepastebėti ir vyraujančio tragizmo. Beveik visos novelės baigiasi tragiškai. Vienoje mergina miršta nes jai aplaužė sparnus, kitoje miegantiems jaunuoliams kūnus subado pakalnutės. Nepaisant to visas noveles labai lengva ir malonu skaityti, jos nepaprastai suintriguoja ir palieką įspūdį. Šiose istorijose susipina dvi plotmės - realioji ir mistiškoji. Štai pavyzdžiui, istorija prasideda vyrui ramiai sėdint kavinėje ir gurkšnojant kavą, o po kelių akimirkų jis jau kabo ant lubų paverstas nuotrauka. Pripažįstu, kai kurias noveles man buvo sunkoka suprasti, tačiau turbūt tuo mane "Pakalnučių metai" ir sužavėjo - novelės nėra lengvai apčiuopiamos, visada išlieka dalelė paslaptingumo. Perskaityti tikrai verta. Rekomenduoju visiems. :)

"Žiūrėdama į savo atspindį tyvuliuojančioje mėnesienoje, Danguolė atpažino svečią - tai buvo jos Liūdesys."

Apie ką knyga, jau atskleidžia pats pavadinimas. Tai daugiau knyga-pratybos, tad neverta jos imti į rankas, jei skaitytojas nuspęs neįgyvendinti siūlomų pratimų. Knygoje nepilstoma iš tuščio į kiaurą - iškeliama problema...

Apie ką knyga, jau atskleidžia pats pavadinimas. Tai daugiau knyga-pratybos, tad neverta jos imti į rankas, jei skaitytojas nuspęs neįgyvendinti siūlomų pratimų. Knygoje nepilstoma iš tuščio į kiaurą - iškeliama problema ir pateikiamas jos sprendimas, ar bent jau siūlomas variantas. Tiesa, Tony Buzan yra parašęs ne vieną knygą, tad antroje knygos dalyje pateikiamos greičiau tik užuominos į problemų sprendimą, mat išsamesnį sprendimą galima rasti tik kitose autoriaus knygose.

Knyga apie plieninį žmogų, keistą asmenybę, diktatorišką vadovą - Josifą Džiugašvilį Staliną. Apžvelgiamas jo gyvenimas nuo vaikystės, jaunystės, kunigų seminarijos iki aukščiausių paraigų Tarybų Sąjungoje.

Pati...

Knyga apie plieninį žmogų, keistą asmenybę, diktatorišką vadovą - Josifą Džiugašvilį Staliną. Apžvelgiamas jo gyvenimas nuo vaikystės, jaunystės, kunigų seminarijos iki aukščiausių paraigų Tarybų Sąjungoje.

Pati knyga nepadarė įspūdžio, tad labai sunku rašyti komentarą. Nesu tokių knygų mėgėja, tad dar kartą įsitikinau, kad renkantis tokio stiliaus knygas, turi labai traukti nagrinėjama asmenybė. Man knygoje buvo per daug faktų, per daug vardų, datų, tačiau ko norėti, juk tai yra biografija apie didelę istorinę asmenybę.

Informacija apie Staliną cenzūruojama, tad praėjus cenzūros laikams, išnaršius Rusijos slaptuosius archyvus - buvo parašytos dvi biografinės knygos. Kas domisi istorija, istorinėmis asmenybėmis, valstybės politika, žmonių tautos virsmu, kalbiniu horizontu - tai puiki knyga. Taip pat ir ruošiantis istorijos egzaminams, nagrinėjant tarpukarį, II pasaulinį karą, puikiai galima susidaryti įspūdį apie buvusę politinę aplinką.

Pabaigai norėčiau pacituoti vieną iš J. Stalino eilėraščių, nekreipiant dėmesio į vyraujančias to meto ideologijas, galima pasakyti, kad eilės tikrai neblogos.

Rytas / Skubėdamas į melsvą žarą, / Pražydo pumpuras nuraudęs, / Švelnaus vėjelio paliesta, / Palinko pakalnutė virš žolės. / O vieversys pragydo taip anksti / Ir kilo jis virš debesų, / Giesmė lakštingalos iš gojaus / Vaikams atskriejo maloni. / Žydėk, o Gruzija mana, / Teklesti mano žemėje taika, / O jūs, draugai, / Išgarsinkit Tėvynę mokslu!

Antanas Škėma - daugelio dar mokykloje atrastas autorius. Garsėjęs savo novatoriškumu, o kai kam įsiminęs ir savo keistumu, jis pabėgo nuo lietuvių literatūrai budingų gamtos aprašymų (ar tapatinimosi su ja) ir įtraukė į...

Antanas Škėma - daugelio dar mokykloje atrastas autorius. Garsėjęs savo novatoriškumu, o kai kam įsiminęs ir savo keistumu, jis pabėgo nuo lietuvių literatūrai budingų gamtos aprašymų (ar tapatinimosi su ja) ir įtraukė į pasakojimus apie betono džiungles ir tikrus jų žmonių gyvenimus. Rinkinyje "Žingsniai ir laiptai" galima atrasti ne tik "Baltą drobulę", bet ir kitus prozos bei dramos kūrinius.

"Balta drobulė" jau prieš kelerius metus buvo atradusi vietą tarp mylimiausių kūrinių, tad skaitant šią rinktinę net ir norėjosi nuo šio kūrinio kiek atitolti, kad jis neslėgtų kitų rašytojo darbų. Ir, ko gero, dėl galimybės pažvelgti į Škėmą kitu kampu, labiausiai įsiminė ne prozos, o dramos kūriniai, ypatingai - "Pabudimas".

Fizinės bausmės žeidžia kūną, tačiau jos nenužudo žmogaus esybės. Tik smeigdamas į "širdį" (ar sielą?) iš tiesų gali įskaudinti taip, jog gyvenimas gali prarasti prasmę. Nes gėdos, pažeminimo jausmas nėra taip lengvai nuplaunamas kaip kraujas. Kas tai supranta, žino, kaip palaužti žmogų, priversti jį daryti tai, ko jis niekada nedrįstu. "Pabudimas" atskleidžia išorės ir vidinę kovą, kai susiduria skirtingi idealai ir vertybės, parodo, kiek toli žmogus pasiryžta žengti.

Antano Škėmos kūryba, rodos, išlieka tokia pat aktuali ir šiomis dienomis, ypač į miesto gyvenimą įsitraukusiems žmonėms. Nors laikai pakito, tam tikros tendencijos ir vyraujančios temos tebesupa mus, net jei kiek ir pagražintomis kaukėmis. Ir viduje vis dar išlieka šinšilais alsuojantis nerimas.

Ties šia paskutiniąja, dvyliktąja, iššūkio knyga ir reziumuoju savo 2013 m. iššūkį. Taigi 12 perskaitytų knygų ir 2 graužtukai. Viena knyga vienam mėnesiui, iš ribų sąžiningai neišėjau, dažnai atsiliepimą rašiau...

Ties šia paskutiniąja, dvyliktąja, iššūkio knyga ir reziumuoju savo 2013 m. iššūkį. Taigi 12 perskaitytų knygų ir 2 graužtukai. Viena knyga vienam mėnesiui, iš ribų sąžiningai neišėjau, dažnai atsiliepimą rašiau mėnesio paskutinę dieną - patinka man tokie rėmai, labiau susitempiu. Graužtukas tapo "Oskaras ir Liusinda" - tikėjausi daug, o stūmiausi vos vos, gal 50 puslapių lyg sunkų akmenį nešdama. Atidėjau šonan. Antras graužtukas Amičio "Širdis". Iš jos daugiausia tikėjausi, pirmu numeriu iššūkyje buvau įrašiusi ir net pasilikusi gruodžio mėnesiui, Kalėdoms, gerumo metui. Ji buvo mano skaitya paauglystėje ir nuraudota - tada sakiau, va čia tai knyga. Norėjau ir dabar to paties, bet nebeužgriebė širdies. Matyt, per daug jau to gėrio - dabar man jau reikia, kad knyga papiktintų, pasiaubintų, paaistrintų.

Džiaugiuos dėl iššūkio. Įveikiau 12 savo naminių knygų, stumtelėjau jas į skaitytųjų šoną, bo vien tik miesto bibliotekos naujutėles šiuolaikines beskaičiau (penkiskart daugiau jų šiemet suskaičiau), senųjų nieko neįterpdama.

Labiausiai patiko vyriškių rašytojų - Stendalio, Irvingo, Kingo knygos, tačiau įspūdingosios visgi neatradau (tokios "kur aš anksčiau buvau"). Galėjau likti ir neskaičiusi "Laturo katalogo", "Keliautojo laiku žmona", "Įstumta į bedugnę".

Apie Vilos Keser "Mano Antonija".

Rami, nuobodoka, lyriška. Apie naujakurius čekus, norvegus, danus Šiaurės Vakarų Amerikoje, apie varganą jų pradžią karštomis vasaromis ir snieguotomis žiemomis, apie badą ir apgavystes. Daug likimų - prasimušimų į žmones, savos vietos atradimo, savižudybių, didelių fermų ir gausių šeimynų sukūrimo. Knyga dvelkia nostalgija vaikystei, gimtosioms vietoms. Puikūs gamtos, Amerikos prerijų, kaimiško gyvenimo aprašymai. Mėgstu kaimo gyvenimą, tačiau knygoje man pritrūko judesio, aistros.

Vertinimas 7 iš 10

Tai pirmoji "Ledo ir ugnies" sagos knyga. Knygoje aprašoma feodalinė santvarka, kur karaliui lenkiasi lordai, o šiems jau jų vasalai. Valdžia priklauso pagal kraujo liniją, taigi pretendentų į sostą yra ne vienas. Intrigos,...

Tai pirmoji "Ledo ir ugnies" sagos knyga. Knygoje aprašoma feodalinė santvarka, kur karaliui lenkiasi lordai, o šiems jau jų vasalai. Valdžia priklauso pagal kraujo liniją, taigi pretendentų į sostą yra ne vienas. Intrigos, išdavystės, šeima, meilė ir garbė - knygoje yra visko. O svarbiausia, paties rašytojo teigimu, čia nėra tik gerų ar blogų veikėjų: ir blogas žmogus gali nustebinti gerais poelgiais, kaip ir geras žmogus gali pasielgti niekšiškai.



Rašytojas kiekvieną skyrių aprašo iš įvairių veikėjų pozicijų, tad iš pradžių sunku įsijausti į knygą. Plius giminystės ryšiai, priesaikos šeimoms ir tarnystė - viskas atrodo painu, tačiau galiausiai supranti, jog tai iki smulkmenų apgalvotas pasaulis. Tiesa, knyga priskiriama fantasy žanrui, tačiau fantastikos nėra daug.



Knyga yra įdomi ir įtraukianti. Nors ir painūs giminystės bei tarnystės ryšiai, tačiau tereikia kantrybės skaitant, ji atsiperka. O svarbiausia - niekada nežinai, ir netgi negali nuspėti, kas bus toliau, tarkim, ar mylimi veikėjai išgyvens iki knygos pabaigos.

Šiek tiek Prancūzijos revoliucijos su fantastikos elementais, tokiais kaip vilkolakiai, vampyrai ar lograi...

Ševaljė atsipeikėja mūšio lauke ir suvokia esąs miręs, tačiau aplinkiniams toli gražu taip neatrodo. Nuo to ir...

Šiek tiek Prancūzijos revoliucijos su fantastikos elementais, tokiais kaip vilkolakiai, vampyrai ar lograi...

Ševaljė atsipeikėja mūšio lauke ir suvokia esąs miręs, tačiau aplinkiniams toli gražu taip neatrodo. Nuo to ir prasideda ilga kelionė nežinomo tikslo link. Mūsų veikėjas pasirodo gana išmintingas ir nepasimetantis įvairiose situacijose, nors ir pats nesupranta ko siekia, tačiau žino kol neįgyvendins dar kol kas jam nežinomų tikslų, ramybės neras.

Nėra prasmės prirašyti detalių iš I.Mero biografijos, kažką sapalioti apie sudėtingą romano struktūrą ir veikėjus-šachmatų figūras-simbolius. Tai tiesiog gerai parašyta knyga apie baisius dalykus, kurie ne taip seniai...

Nėra prasmės prirašyti detalių iš I.Mero biografijos, kažką sapalioti apie sudėtingą romano struktūrą ir veikėjus-šachmatų figūras-simbolius. Tai tiesiog gerai parašyta knyga apie baisius dalykus, kurie ne taip seniai vyko iš tikrųjų. Turbūt tokios istorijos, kuri čia papasakota, realiai niekada nebuvo. Tačiau ar toks buvo žydų gyvenimas getuose karo metais, ar egzistavo tokie šogeriai, rachilės ir abraomai - neabejoju.


"- Tavo vyras buvo šviesus, tiesa? Šviesiaplaukis, taip?
Liza neigiamai purtė galvą, ilgai purtė, lyg negalėdama sustoti, paskui tyliai ištarė:
- Aš neturiu vyro. Aš dar nežinau, kas tai yra vyras. Aš tik vieną kartą esu pasibučiavusi. Bet nuo to juk negimsta vaikai."

Pirmoji šovusi mintis perskaičius knygos anotaciją: "Kaip laiškais galima parašyti romaną, šokiravusį tuometinę Prancūziją?". Dar ir kaip galima! Turiu pripažinti, kad knyga gerokai mane nustebino. Autorius tikrai genialiai...

Pirmoji šovusi mintis perskaičius knygos anotaciją: "Kaip laiškais galima parašyti romaną, šokiravusį tuometinę Prancūziją?". Dar ir kaip galima! Turiu pripažinti, kad knyga gerokai mane nustebino. Autorius tikrai genialiai pateikė herojų charakterius vien tik per laiškus. Mane tik stebina vienas dalykas, kaip veikėjai sugebėjo dar ką nors nuveikti be laiškų rašymo, jau nekalbu apie jų nuorašus. O ir laiškų pristatymo greitumas - Lietuvos paštui būtų ko pasimokyti. Rekomenduoju šią knygą perskaityti visiems, kuriems atsibodo šiuolaikiniai saldūs romanai.