Esu pasmerkta išdavikė... Turėsiu mirti, nors tik pradėjau gyventi.

Sveiku protu nesuprantamas tėvų šaltumas, nes jie tikėjosi berniuko. Tėvų valdžios ir garbės troškimas jauną merginą pavertė politinių intrigų...

Esu pasmerkta išdavikė... Turėsiu mirti, nors tik pradėjau gyventi.

Sveiku protu nesuprantamas tėvų šaltumas, nes jie tikėjosi berniuko. Tėvų valdžios ir garbės troškimas jauną merginą pavertė politinių intrigų kaline. Nesulaukę taip laukto ir tikėto paveldėtojo tėvai pasinaudoja Džeine ir ištekina už nemylimo, kad taptų karališkosios šeimos nariais. Jauna protestantė mergina dar tik pradėjusi gyventi, mėgstanti knygas, gabi mokslams, sulaukusi vos šešiolikos metų pasmerkta mirčiai, kai į sostą įžengia tikroji paveldėtoja.

Iš tikrųjų knyga labai panaši į Philippa Gregory knygas, Bet labai labai patiko.

Vieno žmogaus gyvenimas po vampyro įkandimo - virsmas, mokymai, naujas pasaulio suvokimas, susižavėjimai, nuopuoliai, susitaikymas. Kartu tai ir savotiška Pelevino pasaulio atsiradimo/sukūrimo interpretacija. Vampyrai - mažieji...

Vieno žmogaus gyvenimas po vampyro įkandimo - virsmas, mokymai, naujas pasaulio suvokimas, susižavėjimai, nuopuoliai, susitaikymas. Kartu tai ir savotiška Pelevino pasaulio atsiradimo/sukūrimo interpretacija. Vampyrai - mažieji pasaulio dievai išvedę žmogų, kad šis gamintų bablosą, kuriuo jie minta. Žmonijai įdiegtos vertybės ne kas kita kaip papildomas generatorius didinantis babloso gamybą. Viskas. Tai vienintelė mūsų paskirtis ir viso mūsų gyvenimo prasmė. Visa kita tik šalutinis produktas. Mes kaip karvės, kurios ganomos saulėtoje pievoje, šeriamos šviežia žole ir šienu, girdomos gaiviu vandeniu tik tam, kad duotume daugiau pieno.

Dabar jau sunku rašyti kažką apie Ruth Rendell knygą "Vaikeliai girioje", nes ją perskaičiau jau prieš kurį laiką, o ir pačios knygos neturiu netoliese. Tačiau geras įspūdis vis dar išliko, kaip ir įdomiausios...

Dabar jau sunku rašyti kažką apie Ruth Rendell knygą "Vaikeliai girioje", nes ją perskaičiau jau prieš kurį laiką, o ir pačios knygos neturiu netoliese. Tačiau geras įspūdis vis dar išliko, kaip ir įdomiausios citatos, kurias jau įpratau nusirašyti skaitydama knygą.

Šią knygą pavadinčiau klasikiniu detektyvu - būtent tokiu, kokie man patinka. Čia viską tiria policijos atstovai, o ne kažkokie pernelyg byla susidomėję prašalaičiai, patys netgi vengiantys policijos. O gal man tiesiog patinka britiškas detektyvų stilius, juk tarp mano mėgstamiausių autorių yra ir detektyvų karalienė Agatha Christie. Tokie detektyvai verčia labai atidžiai skaityti, sekti kiekvieną veikėjų žingsnį ir bandyti atspėti paslaptis anksčiau už juos.

Jaučiausi artima šios knygos veikėjams. Ar kada nors susimąstėte, kokius daiktus pirmiausiai gelbėtumėte, jei jūsų būstui grėstų apsėmimas? Turbūt pirmiausiai dokumentus - tai logiška. O paskui? Kompiuterį, televizorių, kitą materialiai brangų turtą? O gal priešingai? Turtą, kuris neįkainojamas pinigais? Taip pasielgė ir vyriausiasis inspektorius Veksfordas, pasirinkęs perkelti knygas, paveikslus ir žmonos mamos stalelį. [Ruth Rendell "Vaikeliai girioje", 20-21 psl.] Bet knyga, aišku, ne apie tai. Nors potvynis čia vaidina svarbų vaidmenį.

O kad jau pradėjau nuo savo ir veikėjų panašumo, tai dar šiek tiek pratęsiu šią temą. Dabar - apie laidotuvių tradicijas. "Kiek žmonių žino, kad nebūtina ir įstatymai neliepia kalbėti niūriai monotoniškų maldų ir giedoti giesmių <...>, jei pats esi netikintis, o ir velionis netikėjo? Visi čia susirinkusieji bažnyčioje nesilankę metų metus. <...> Visiems būtų kur kas geriau, jei Džoanos Troj kūną kremuotų, o paskui draugai ir šeimos nariai ramiai susirinktų jos paminėti." [Ruth Rendell "Vaikeliai girioje", 242-243 psl.] Suprantu, jei velionis buvo tikintis, tai galima visa tai daryti jo atminimui, taip jį pagerbti. Bet jei ne, tai kodėl žmonės taip elgiasi? Kokia to prasmė?

"Vaikeliai girioje" pasakoja, kaip grįžę po kelionės tėvai neranda namuose savo vaikų. Mama iš karto pagalvoja, kad jie nuskendo vienoje iš potvynio apsemtų vietų. Bet kuo toliau, tuo ši idėja atrodo labiau neįtikėtina. Vaikus prižiūrėjusi moteris niekur nelįsdavo iš namų, jei būdavo blogas oras, ir visur važiuodavo automobiliu, o vaikai puikiai mokėjo plaukti. Dingimas užmena daug mįslių, kurias po truputėlį narplioja inspektorius. Paslaptis būtų išspręsta daug greičiau, jei visi žmonės būtų sąžiningai padėję policijai ir netrukdę jos darbui. Juk jei savo valdoje randi lavoną, tai turėtum pranešti. Jis pats niekur neišgaruos, o pati situacija kuo toliau, tuo sudėtingesne taps. Arba jei žinai, kur yra dingę vaikai, tai tikrai nesamdai privataus detektyvo jų ieškoti ir taip klaidinti policijos.

Pabaigai norėčiau pasidalinti man labiausiai patikusiu sakiniu iš šios knygos. Jis labai paprastas, bet puikiai atskleidžia norimą išsakyti mintį. "Jam buvo aišku, ką jis įdedąs: pinigus, draugiją, pinigus, paklusnumą, pinigus, nuolatines nuolaidas patiriant spaudimą, o ką įdeda Šarona?" - štai taip apie savo santykius su mergina svarsto vaikinas. [Ruth Rendell "Vaikeliai girioje", 347 psl.]

Ruth Rendell knyga "Vaikeliai girioje" parašyta paprasta, bet vaizdinga kalba. Veikėjų charakteriai įdomūs ir gerai perteikti. Taip pat galima rasti sakinių, kurie verčia susimąstyti apie šiuolaikinę kultūrą ir apie tai, kas yra teisingi poelgiai vienu ar kitu atveju. O ir pasakojama istorija yra įdomi, su netikėta pabaiga.

Žavus apsakymas apie leukemija sergančią merginą . Apie Tesą Skot , tokią pat kaip ir mes , tik truputėlį kitokią . Apsakymas apie tai , kad net sirgdamas nepagydoma liga tu nori ne tik mirti , galuotis skausmu ir sulaukti...

Žavus apsakymas apie leukemija sergančią merginą . Apie Tesą Skot , tokią pat kaip ir mes , tik truputėlį kitokią . Apsakymas apie tai , kad net sirgdamas nepagydoma liga tu nori ne tik mirti , galuotis skausmu ir sulaukti paskutiniųjų - apsakymas apie tai kaip tu nori gyventi ir netempti paskutinio laiko. Tesa susirašo sąrašą dalykų , kuriuos nori padaryti prieš mirštant , ir netrukus imasi jų vykdyti. Saraše - seksas , narkotikai , taisyklių pažeidimas . Pakeliui į amžinybę , ji sutinka vaikiną . Savo kaimyną , kurį mėgdavo stebėti pro langą gulėdama lovoje .O kas toliau , visi žinote - meilė .

Knyga žavi tuo , kad jau pirmuose puslapiuose esti veiksmo . Jau per pirmus 20 puslapių jį įvykdo pirmajį sąrašo punktą , ir taip knyga įtraukia į valandas neatsitraukiant nuo jos , pakol pasieksi paskutinį puslapį .

Yra truputį minusų - ne visiškai aiškiai kurtas Tesos charakteris . Iki galo jo nepavyko suprasti. Drovi - kovotoja - drąsi - pašėlusi - atstumianti . Įvykiai labai skubinti. Kartkartėmis atrodydavo , kad autorei tuoj pasibaigt tušinukas ir ji skuba užbaigti knygą .

Nuo pirmų puslapių buvo aišku kaip knyga baigsis , bet net žinant kaip knyga baigsis , ji neleido atsitraukti. Pabaiga sujaudino širdį . Ji pradėjo drebėti ir žodžiai vis geso , geso ,geso ,kol teko užversti knygą . Ji baigėsi . Smarkiai plakė širdis kol atsikvėpiau , ir vėl teko nusileisti į realybę , palikus Tesą mirti knygos puslapiuose.

Bendras įvertinimas : 8,5 / 10 . Rekomenduoju paskaityti , gal šiektiek pamatysite , kad ištiesų nereikia skubėti gyventi , pakol tavo dienos nesuskaičiuotos brūkšniukais virš lovos.

Pasiėmusi Žiulio Verno knygą Archipelagas ugnyje iš karto prisiminiau savo senelį. Jis ištisas naktis skaitydavo Žiulio Verno romanus. Tikriausiai jį rašytojo kūriniai žavėjo tuo, kad iš jų galėjo daug ko išmokti...

Pasiėmusi Žiulio Verno knygą Archipelagas ugnyje iš karto prisiminiau savo senelį. Jis ištisas naktis skaitydavo Žiulio Verno romanus. Tikriausiai jį rašytojo kūriniai žavėjo tuo, kad iš jų galėjo daug ko išmokti ir skaitydamas galėjo keliauti po įvairias pasaulio šalis.



Romane veiksmas vyksta 1829m., kai Graikija kovojo už savo nepriklausomybę. Tiesą pasakius knygos pradžia manęs nei kiek neįtraukė, nes jaučiausi taip lyg skaityčiau mokslinį straipsnį ar enciklopediją. Knygos pradžioje buvo aprašomos įvairios laivų dalys, laivų tipai, jūros, įlankos bei salos. Tačiau skaitant knygą toliau atsirado daugiau veiksmo bei veikėjų, kurių įdomūs charakteriai bei istorijos sudomino.



Taigi, knygoje aprašoma kova už Graikijos nepriklausomybę bei Archipelago salyno jūroje siaučiantys piratai, kurie ne tik grobsto prekybinius laivus, bet ir prekiauja belaisviais vergais. Pagrindiniai šios knygos veikėjai yra Hadžina Elizuno - turtuolio dukra bei Anri d' Albarė - jaunas prancūzų karininkas. Šie jaunuoliai įsimyli vienas kitą ir ruošiasi tuoktis, tačiau klastingasis piratas Nikolas Starkas sumaišo visas kortas todėl įsimylįjaliai turi kovoti prieš Nikolą Straką ir visus piratus, kad sugrąžintų ramybę Archipelago jūros salynams, Graikijos nepriklausomybę bei patys būtų laimingi. Knygos pabaigoje įvyksta didžiausia kova tarp gėrio ir blogio, kuri nulemia visų veikėjų ateitį.

Ar matai aplinkinių akyse pilkėjančias besiraitančių dūmų juostas? Ar tavo akyse žmonių veidai virsta plikomis kaukolėmis? Ne? Tai tu laimingas. Arlenas tai matė. Jo gyvenimas dėl to tapo daug sudėtingesnis.

Ar patikėtum...

Ar matai aplinkinių akyse pilkėjančias besiraitančių dūmų juostas? Ar tavo akyse žmonių veidai virsta plikomis kaukolėmis? Ne? Tai tu laimingas. Arlenas tai matė. Jo gyvenimas dėl to tapo daug sudėtingesnis.

Ar patikėtum žmogumi, kuris tau sako kad mirsi? Žmonės juo netikėjo. Žmonės laikė jį bepročiu. Ilgainiu Arlenas nustojo apie tai kalbėti, bet išvydęs dūmus akiduobėse jo veidas persikreipdavo.

Polas išvengė mirties. Nes patikėjo... Jaunuolio gyvenimas pakrypo kita linkme. Tačiau ar nepasigailės Polas nesėdęs į mirties traukinį ir paklausęs Arleno?

Intriguojanti siaubo istorija...

Kiekvienas iš mūsų savyje saugoja savo "daiktų mišką". Kiek būtų parašyta romanų, jeigu savo gyvenimo istorias užrašytumėme? Liūdnų ir linksmų, dramatiškų ir komiškų... Bibliotekų lentynos lūžtų nuo...

Kiekvienas iš mūsų savyje saugoja savo "daiktų mišką". Kiek būtų parašyta romanų, jeigu savo gyvenimo istorias užrašytumėme? Liūdnų ir linksmų, dramatiškų ir komiškų... Bibliotekų lentynos lūžtų nuo įspūdingiausių "silva rerum". Jono Motiejaus gyvenimas pilnas tragedijų ir nusivylimų, abejonių ir kančios, tačiau šalia visada yra džiaugsmas, meilė ir pagarba. Visus savo gyvenimo įvykius jis įamžina prosenelių, senelių, o dabar ir savo likimo knygoje. Istorinių įvykių sukūryje skaitome bajoro šeimos dienoraštį.

Knygos turinys primena senųjų lietuvių rašytojų (J. Avyžiaus, Žemaitės, Šatrijos Raganos) romanus. Tik rašymo stilius čia labai savitas, sakyčiau, net šiek tiek varginantis. Po dienos darbų ilgai tokios knygos nepaskaitysi: ilgi sakiniai migdo ;)

Perskaitęs knygą, susimąstai: "O kaip atrodytų tavo "Silva rerum?". Kokiomis spalvomis ji būtų nuspalvinta? Ką pasakytų ją perskaitęs? Perskaityk šį romaną - susimąstysi apie savo gyvenimą.

Bukowskis skaitomas, Bukowskis mylimas, Bukowskis madingas. Bukowskio knygos Lietuvoje susilaukia pakartotinų leidimų, o Vilniuje 2012 metų rudenį trumpai veikė "Bukowski" baras. Lyg ir smagu, bet kartu galima ir sunerimti - kokie...

Bukowskis skaitomas, Bukowskis mylimas, Bukowskis madingas. Bukowskio knygos Lietuvoje susilaukia pakartotinų leidimų, o Vilniuje 2012 metų rudenį trumpai veikė "Bukowski" baras. Lyg ir smagu, bet kartu galima ir sunerimti - kokie mes žmonės esam, kad mėgstam skaityti istorijas apie kito žmogaus vėmalus ir šūdus? Mane visada stebino tai, kad tiek Bukowskio prozoje, tiek poezijoje (ak, bet juk šio rašytojo atveju tai viena ir tas pat) randu kažkokį nusiraminimą. Kad ir kaip reikalai šūdinai besiklostytų, vis tiek lieka viltis, nors ir neįvardyta (panašiai yra ir Jurgio Kunčino kūriniuose). Turbūt tai ir skatina po kažkiek laiko grįžti prie šio rašytojo.

Nežinau, ar Bukowskis būtų tokia kultinė ikona, jei nebūtų rašęs eilėraščių, nes būtent jo eilėraščiai, o ne prozos kūriniai yra fuck you akademinei literatūrai. Man netgi labiau patinka eilėraščiai ir apsakymai, o ne Bukowskio romanai. Kai jis rašo trumpiau, viskas kažkaip geriau išeina. Net jo kultinis romanas "Paštas" man nėra kažkuo ypatingas. Apie "Moteris" net nekalbu, ten išvis nuobodybių nuobodybė.

Apie pačius eilėraščius nelabai yra ką papasakoti. Rašo kaip geria, kaip rašo eilėraščius, kad kažkur eina ar važiuoja. Žinoma, ir apie moteris rašo. Temos pažįstamos, šimtą kartų gvildentos rašytojo romanuose ir apsakymuose. Buvo įdomu perskaityti tuos eilėraščius, kuriuos esu pats kažkada bandęs versti tiesiog iš neturėjimo ką veikti.



Sutikau genijų

sutikau genijų šiandien

traukiny,

buvo maždaug šešerių,

sėdėjo šalia manęs,

ir kai traukiniui

važiuojant pakrante

atsidūrėm prie pat vandenyno,

abu sužiurom pro langą,

o tada

jis pažvelgė į mane

ir pasakė:

"negražu."



ir aš pirmą kartą

tai

supratau.



P.S. Šią knygą labai ilgai laikiau padėjęs ant skalbimo mašinos, kuri yra prie klozeto. Sėdėdamas ant klozeto ją ir perskaičiau, o į namus užsukę draugai, prisėdę ant klozeto ilgesniam laikui, sakė irgi paskaitę eilėraščių ;)

Mano numeris ketvirtas - tikriausiai pirma mintis, išgirdus šį pavadinimą, būtų tai, kad yra filmas pastatytas. Pirma aš žiūrėjau jį užuot skaičiusi knygą. Neturėjau noro paimti ją ir skaityti, bet pažiūrjusi filmą...

Mano numeris ketvirtas - tikriausiai pirma mintis, išgirdus šį pavadinimą, būtų tai, kad yra filmas pastatytas. Pirma aš žiūrėjau jį užuot skaičiusi knygą. Neturėjau noro paimti ją ir skaityti, bet pažiūrjusi filmą turėjau pripažinti, kad tikrai viskas atrodė ganėtinai įdomiai. Tačiau vis tiek neskubėjau skaityti knygos, kol jos nenusipirkau vienos akcijos metu. Tai buvo tas spyris paimti knygą ir ją perskaityti. Laimei, kad filmo prisiminimai išbluko ir tai netrukdė iš naujo išgyventi tam tikrus knygoje pateiktas scenas.

Knyga skaitėsi lengvai ir buvo įdomi, nors keliose vietose vykstantys įvykiai man iškėlė klaustuką, ar šie tiesiog nebuvo paskubinti ir priversti.

Knygoje buvo pasirinktas ganėtinai paprastas ir ne kartą naudojas konfliktas: kova dėl savo gyvybės.

Buvo pasakojama iš vaikino pozicijos, kas leido suprasti, kas vyksta jo galvoje.

Knygoje buvo pateikiama slaptų leidinių mintis. Tai mane sužavėjo ir leido vaizduotę išleisti pasiganyti ;)

Filme man labiausiai patinko veikėja numeris šeši. Knyga kažkodėl nesugebėjo man perteikti šios veikėjos žavumo,. kurį pateikį filmas.

Bendrai viską apėmus knyga buvo įdomi ir ketinu skaityti antrą dalį.

"Sinuhė egyptietis" ­­­­­­- viena išskirtiniausių mano skaitytų knygų. Visomis prasmėmis. Ir stilius, ir siužetas, viskas. Ji mane tiesiog pakerėjo. Knygoje aprašomas visas Sinuhės, karališkojo gydytojo, gyvenimas faraono...

"Sinuhė egyptietis" ­­­­­­- viena išskirtiniausių mano skaitytų knygų. Visomis prasmėmis. Ir stilius, ir siužetas, viskas. Ji mane tiesiog pakerėjo. Knygoje aprašomas visas Sinuhės, karališkojo gydytojo, gyvenimas faraono Ehnatono laikais. Tiksliau, autorius pabrėžia, jog pats Sinuhė "rašo" istoriją. Bet tai nėra dienoraštis, greičiau - memuarai. Kūrinyje galime įžvelgti dvi siužetines linijas: Sinuhės gyvenimas ir politinė Egipto raida reformatoriaus Ehnatono laikais. Taip pat puikiai aprašoma kultūrinė to laikotarpio pusė.

Pagrindinis knygos veikėjas, Sinuhė - silpnas, naivus ir geras žmogus. Jo gyvenimo istorija kitoniška: dar visai kūdikis pas įtėvius pateko upe ant nendrių luoto; užaugęs tapo gydytoju; apkeliavo daugybę šalių, susipažino su jų kultūra ir svarbiausia, buvo artimas faraono Echnatono draugas. Pastarasis faktas ryškiai išskyrė Sinuhę iš kitų.

Kaip ir kiekvienas romanas, šis irgi neapsiėjo be meilės istorijų. Sinuhės gyvenime pasitaikė net trys ir visos labai skirtingos. Pirmoji moteris buvo vardu Nefernerferneferė. Ją Sinuhė įsimylėjo būdamas dar visai berniokas, ir ji, tuo pasinaudodama, apiplėšė ir išdavė jį. Deja, ji taip darydavo su visais vyrais. Antrąja gyvenimo moterimi tapo Minėja. Ši mergina Sinuhės gyvenime simbolizavo jaunystę, grožį ir laisvę. O trečioji buvo Meritė. Šilta meilė, kurią gydytojas jautė tai moteriai, buvo jau subrendusio ir daug patyrusio žmogaus jausmas. Bet galiausiai, knygo pabaigoje, Sinuhė vis vien liko vienui vienas... Toks jau tas gyvenimas.

Kiti labai ryškūs knygos veikėjai - reformatorius faraonas Echnatonas, jo patarėjas Ejė, karalienė ir faraono motina Tuja bei vyriausiasis karvedys Horemhebas. Nepamirškime ir didžiosios karališkosio sutuoktinės Nefertitės. Jie visi savaip svarbūs, nes įdėjo didelį indėlį į knygos bei pasaulio istoriją.

Taip pat norėčiau paminėti vieną knygos bruožą - tai stilius. Romanas parašytas senovės laikų kūriniams būdingu stiliumi, gal net primenančiu Biblijos. Su taip parašytomis knygomis dar nebuvau susidūrusi. Ne veltui, kūrinys, pasirodęs 1949 metais, buvo pavadintas pirmuoju pasaulio bestseleriu.

"Sinuhę egyptietį" rekomenduočiau visiems besidominties istorija ir senovės laikų kultūra. Perskaitę šią knygą tikrai nenusivilsite, bet dar ir daug ko sužinosite. Išties šis Mikos Waltari kūrinys išskirtinis. Vis dėlto, klasika.