antra knygos dalis pirma: Pirmykštė moteris: Urvinio liūto gentis

Naujojo genties vado Braudo išvyta iš ją auginusios neandertaliečių genties, žiauriai atplėšta nuo sūnelio, žmonių dukra Aila traukia ieškoti naujų...

antra knygos dalis pirma: Pirmykštė moteris: Urvinio liūto gentis

Naujojo genties vado Braudo išvyta iš ją auginusios neandertaliečių genties, žiauriai atplėšta nuo sūnelio, žmonių dukra Aila traukia ieškoti naujų namų ir savųjų, mėlynakių šviesiaplaukių genties. Artėja žiema, moteris randa laukinių arklių slėnį ir ilgai negalvojusi jame pasilieka. Draugiją jai palaiko priglausta kumelaitė ir liūtukas. Jaunoji moteris moka rinkti maistą ir medžioti svaidykle, genties tabu bei draudimų nevaržoma laisvė leidžia išsiskleisti jos žmogiškam išradingumui.


Tolimoje Zelandonijoje į kelionę per priešistorinę Europą ruošiasi broliai Jolandaras ir Tonolanas. Šis nori surasti Didžiosios Motinos Upės ištakas, o brolis Jolandaras trokšta pamatyti kitas gentis ir pasprukti nuo... vestuvių.

Jų keliai susikerta vieną dieną, kai vienatvės ir žmonių ilgesio nukamuota Aila išgirsta šiurpų urvinio liūto riaumojimą ir... sužeisto žmogaus riksmą. Nepažįstamasis yra Kitas, toks kaip ji, žmogus. Aila jaučia baimę ir viltį, išsiilgusi artimo širdis pažįsta meilę ir atranda aistrą, kuri nulems žmonijos ateitį...

Keistas romanas apie žmogaus asmenybės susidvejinimą. Žmogus ir vilkas gyvena pagrindinio vokiečių rašytojo Hermeno Hesės herojaus asmenybėje. Haris Haleris - vienišas mąstytojas, ieškantis savo vietos gyvenime. Jis nenori...

Keistas romanas apie žmogaus asmenybės susidvejinimą. Žmogus ir vilkas gyvena pagrindinio vokiečių rašytojo Hermeno Hesės herojaus asmenybėje. Haris Haleris - vienišas mąstytojas, ieškantis savo vietos gyvenime. Jis nenori būti toks kaip visi, jaučiasi išskirtiniu, jo nedžiugina tai, ką žmonės vadina laime. Kančia ir skausmas - jam palaiminga būsena. Žmogų iš vidaus drasko instinktų pilnas, plėšrus vilkas. Vidinė kova bet kada gali baigtis savižudybe. Gyventi šį nepaprastai keistą gyvenimą Stepių Vilkui padeda nerūpestingoji Hermina. Ji mėgaujasi gyvenimu, įtraukia į tai ir Harį, padėdama pamiršti giliai viduje tūnantį žvėrį. Tai filosofinis-psichologinis romanas, tačiau lengvai suprantamas ir tikrai nenuobodus. Yra daug minčių, kurios skatina susimąstyti ir į daug ką pažvelgti kitaip. Kūrinys ne visiems. Ne visiems. Tik bepročiams. Taip autorius nuteikia būsimą skaitytoją. Man patiko. Rekomenduoju ir kitiems skaitytojams.

Oficiali dalis: Pirmasis Gustave`o Flauberto romanas laikomas literatūros šedevru. Tai gydytojo žmonos Emos Bovari, turinčios užgintų nesantuokinių ryšių ir gyvenančios ne pagal išgales, kad išvengtų provincijos gyvenimo...

Oficiali dalis: Pirmasis Gustave`o Flauberto romanas laikomas literatūros šedevru. Tai gydytojo žmonos Emos Bovari, turinčios užgintų nesantuokinių ryšių ir gyvenančios ne pagal išgales, kad išvengtų provincijos gyvenimo banalybės ir tuštumos, istorija.
Siužetas paprastas, netgi archetipiškas, tačiau tikroji romano vertė - įžvalgios, taiklios detalės ir amžina aklos meilės tema. Prancūzų rašytojas G. Flaubertas garsėjo kaip perfekcionistas, amžinai ieškojęs tinkamiausio žodžio, kelis mėnesius galėjęs tobulinti vieną puslapį. Jo romanas tapo bestseleriu tada, kai atsidūrė teisme kaip "įžeidžiantis dorą ir tikėjimą". Autorius sugebėjo jį apginti. "Ponia Bovari - tai aš", - yra pasakęs rašytojas, pats paliktas, išduotas, išeikvojęs jėgas meilės paieškoms.

Mano jausmai:.

Labai daug minčių sukėlė šita knyga. Vadinasi, knyga gera. Tik jausmas kažkoks apėmė, kad pagrindinės herojės vidinio pasaulio aš nesupratau iki galo.

Kartais pykau ant ponios Bovari už jos paikumą. Ji nenorėjo savo įprasto gyvenimo, nors negali sakyti, kad gyvenimas jos buvo skurdus. Vyras gal buvo nuoboda, bet gerbiamas miestelio daktaras. Taip, gyvenimas tekėjo ramia vaga. O ponios Bovari širdis šokinėjo krūtinėje pagal kadrilio ritmą. Ji norėjo aistringos meilės, kovos dėl tos meilės, nuotykių, dramos ir laimingos pabaigos. Kaip nuotykiniuose romanuose. Taip... kartais mes tikrai norėtume būti kitokie, gyventi kitur ir turėti kitokias galimybes...

Keista, bet pagrindinės herojės personažas man buvo nepatrauklus. Tiksliai, galėtų apie tai papasakoti tik šio kūrinio autorius, o mums lieka tik fantazija. Tad sunku pasakyti ar rašytojas norėjo užjausti tą vargšę, savo aistroje pasiklydusią, moterį, ar tiesiog parodyti, kad gyvenimo kelią mes renkamės patys ir kad neatsakingas, neracionalus kelio pasirinkimas niekur nenuveda... Va, kur klausimas.

Kažkur skaičiau, kad ponia Bovari lyg lyginama su L. Tolstojaus Ana Karenina... Na, tikrai nežinau kuom jas lyginti... nebent, kad jos gyveno tame pačiame amžiuje, bet ir šalys, ir galvosena, ir pasaulėžiūra, ir visa situacija visai kitokios... ir šiaip, jei jau klaustumėte apie moters vidinį pasaulį, tai nedvejodama atsakyčiau, kad Tolstojaus atvaizduota kur kas geriau... Ponia Bovari man priminė karaliaus favoritę - norinti prabangos, norinti aistros, norinti kovos, norinti kažko tokio, ko ji pati negali įvardinti... ir ji toks žmogus, kad bet kokiomis sąlygomis nori gauti meilės ir dėmesio... nori būti dievinama iki absurdiškumo... pagal tokią moterį, ją galėtų padaryti laimingą tik koks nerealus dievaitis... žmogui toli gražu įvykdyti jos norus... taip pat visiškas atsidavimas ir reikalavimas to paties... Ji norėjo, kad jos meilužiai būtų ją apsėsti... bet toks buvo jos vyras... ir tas jai netiko... nuoboda mat...

Tai va, toks įdomesnis klasikinis kūrinys.

Oficiali dalis: Jaunoji sesuo Evangelina Šv. Rožės vienuolyne gyvena ramiai ir pamaldžiai, kol ją pasiekia laiškas, prašantis tyrinėtojui V. A. Verlenui leisti pasinaudoti ordino archyvais. Tai ir įsuka paslaptingų įvykių...

Oficiali dalis: Jaunoji sesuo Evangelina Šv. Rožės vienuolyne gyvena ramiai ir pamaldžiai, kol ją pasiekia laiškas, prašantis tyrinėtojui V. A. Verlenui leisti pasinaudoti ordino archyvais. Tai ir įsuka paslaptingų įvykių karuselę, įtraukiančią Evangeliną į angelologų bendrijos veiklą... Ši knyga - mistinis trileris apie mūsų gyvenime egzistuojančias paslaptis, nešantis skaitytoją per epochas, šalis ir vandenynus, meno ir architektūros paminklus ir įtraukiantis tarsi verpetas. Danielle Trussoni - JAV žurnalistė, apžvalginininkė. "Angelologija" - pirmasis jos romanas.

Mano jausmai:.

Taip, taip, tikrai jaučiasi, kad autorės knyga pirma... pasitaikė knygoje vietų, kurios keldavo klausimų "iš kur taip?", "kaip čia visa tai?", "kodėl taip viskas susidėliojo, jei niekur knygos eigoje nebuvo apie tai net užsiminta?" Tikrai yra spragų, kurias rašytoja pražiūrėjo. Ir galbūt per greitai viskas išsisprendė... Visos knygos metu veiksmas buvo lėtas, daugiau dėmesio buvo skiriama patiems angelams ir jų tyrinėjimui, tai ir pabaigos tokios norėjosi- lengvos, ne staigios... o rašytoja lyg netekus kantrybės užsivedė... bum bum, ir viską greitai sudėliojo... Na, bet nieko... vis tiek įdomu buvo.

Rašymo stilius labai priminė Dan Brown. Tik lėčiau veiksmas vystėsi. Bet informacijos užtat labai daug pateikiama. Gal dėl to, net ir pati autorė pasimetė tame sraute žinių. Patiko, kad knygos kalba literatūrinė. Rašytojai, kurie nori skaitytoją sudominti įtemptu siužetu dažnai pamiršta, kad žodis turi žavėti ir skaitant teikti malonumą, svarbi ne vien idėja. Tai va, šitoje knygoje rašytoja nepamiršo, kad rašo KNYGĄ.

Štai kelios citatos iš knygos:

"Krikščionybės eroje pradėta manyti, kad Velnio gerklės urvas yra vieta, į kurią nupuolė iš dangaus ištremti maištingi angelai. Šiame regione gyvenę krikščionys tikėjo, kad vertikalus nuolydis prie olos kiaurymės yra išmuštas liepsnojančio Liuciferio kūno, kai šis krito per žemę į pragarą,- iš čia ir urvo pavadinimas. Be to, ilgą laiką manyta, kad ola yra kalėjimas, ne tik tikrųjų puolusių angelų, bet taip pat ir "Dievo sūnų" - daug ginčų keliančių būtybių... Ši grupė nepaklusnių angelų, kurie Enocho veikale vadinami "Stebėtojais", o Biblijoje "Dievo sūnumis", užsitraukė Aukščiausiojo rūstybę, kai susidėjo su žemiškomis moterimis ir pradėjo angelų-žmonių mišrūnų rūšį, vadinama nefilimais..."

" Kadaise dvasininkai skyrė angelologijai didžiulį dėmesį, ji buvo laikoma viena iš gerbiamiausių teologijos atšakų. Bet greitai viskas pasikeitė. Po kryžiaus žygių ir inkvizicijos siautėjimo angelologai suprato, kad atėjo laikas atsiriboti nuo bažnyčios. Be abejo, nefilimai taip pat iš peties paplušėjo atskirdami intelektualus nuo religijos. Jie padarė viską, kad žmonija nebeturėtų kito Niutono ar Koperniko - mąstytojų, kurie gerbia ir Mokslą, ir Dievą. Svarbiausias jų išrastas dalykas - ateizmas... Nefilimams puikiai sekėsi įtikinti žmoniją, kad ji yra savo pačios kūrinys, kad ji savarankiška, nepriklausoma nuo Apvaizdos."

"New York Times" apžvalgininkė Janet Maslin romaną pavadino knyga, trykštančia erudicija ir jaudinančių detalių gausa, o sukurtą įtampą - gerokai pranokstančia "Da Vinčio kodą".

Dabar belieka laukti antros dalies.

O kas nenorėtų nors vieną dieną pabūti karaliene. Skaitant šį romaną tikrai galima pasijusti karaliene ir ne bet kokia, o - šilko karaliene. Kadangi man patinka istoriniai romanai, tai ši knyga tikrai pati ta, kuri...

O kas nenorėtų nors vieną dieną pabūti karaliene. Skaitant šį romaną tikrai galima pasijusti karaliene ir ne bet kokia, o - šilko karaliene. Kadangi man patinka istoriniai romanai, tai ši knyga tikrai pati ta, kuri praskaidrina tamsius rudens vakarus, praplečia žinias ir nuteikia maloniai kitai dienai. Man patiko vaizdžiai ir įtikinamai pavaizduotas XV a. moterų gyvenimas, dvarų intrigos, paslaptys ir neblėstantys meilės nuotykiai.

Su kokiu užsidegimu pradėjau skaityti knygą, jau pirmosios eilutės kuždėjo, kad tai tikrai geras pasirinkimas. Deja, vėliau entuziazmas kiek išblėso, tačiau pats siužetas, dėstymas bei veikėjai vertintini tikrai teigiamai....

Su kokiu užsidegimu pradėjau skaityti knygą, jau pirmosios eilutės kuždėjo, kad tai tikrai geras pasirinkimas. Deja, vėliau entuziazmas kiek išblėso, tačiau pats siužetas, dėstymas bei veikėjai vertintini tikrai teigiamai. Knyga tikrai nebloga, tiesiog pradėjus skaityti tikėjausi visai ko kito, bet jokiu būdu negaliu sakyti, kad ji mane nuvylė. Knygoje labai subtiliai atskleidžiami motinos ir dukters santykiai, gražiai vaizduojami Lidijos ir Čangu Anlo draugystės, o vėliau ir aistringos meilės virpesiai, kuriuos stengiamasi užgožti Kinijos valžios gniaužtais.

Sužadino norą pamatyti filmą, aiškiau supratau viena "The simpsons" seriją, tačiau labai didelio įspūdžio nepadarė. Žinoma, buvo įdomu (ir kartu liūdna) suvokti, kad per beveik septyniasdešimt metų (nuo dramos parašymo)...

Sužadino norą pamatyti filmą, aiškiau supratau viena "The simpsons" seriją, tačiau labai didelio įspūdžio nepadarė. Žinoma, buvo įdomu (ir kartu liūdna) suvokti, kad per beveik septyniasdešimt metų (nuo dramos parašymo) kai kurių visuomenės sluoksnių gyvenimas taip mažai tepakito. Argi nejuokinga? Milžinišku greičiu tobulėja technologijos, švietimo sistema, atrodo, kad šiais laikais žmonės turi visas galimybes tobulėti ir atsikratyti pasaulio negandu, tačiau didžiosios pasaulio problemos išlieka. Smurtas šeimoje (ir taikstymasis su tuo), alkoholizmas, nesugebėjimas išlipti iš užburto rato, santuokos negerbimas, vienas kito žeminimas - visa tai niekur nedingsta. Žemesnės klasės žmonių gyvenimas beveik visiškai nesikeičia, jis tarsi sustingo. Ir nors knyga užkabino daug gerų, visuomenei skaudžių temų, manau buvo šokta per stipriai. Norint pavaizduoti daug, dingsta paveikumas, įsigilinimas į problemą. Kita vertus, gal tai patvirtina nelaimėlių nekenčiamą tiesą, kad bėdos po vieną nevaikšto.

Kuo toliau, vis labiau "krentu į meilę" su skandinaviškais detektyvais. Jų dėka galima pamiršti kasdieninį gyvenimą ir pasinerti į nusikaltimų bei policijos tyrimų kupiną gyvenimą. Vis tenka prisiminti, kaip buvau...

Kuo toliau, vis labiau "krentu į meilę" su skandinaviškais detektyvais. Jų dėka galima pamiršti kasdieninį gyvenimą ir pasinerti į nusikaltimų bei policijos tyrimų kupiną gyvenimą. Vis tenka prisiminti, kaip buvau skeptiškai nusiteikusi prieš detektyvo žanrą - kaip taip gali būti tokio ažiotažo knygų pardavimai, kodėl jos perkamiausiųjų sąrašuose... Mano monologai besiklausančiajam tuo metu, būtų atrodę mažų mažiausiai makabriški ir kupini nepatyrimo (!). Gėda pripažinti, bet buvau teperskaičius gal tik vieną kitą detektyvą, o kad nesudomino - reiškia buvo abejotinos kilmės.. Iš tikrųjų, pilnam "atsijungimui" nuo aplinkos meilės romanas netinka - skaudančias širdies žaizdas drąsko tos visos meilės ir seilės; grožinis kūrinys, klasika - turėtų būti itin įtraukianti, o ne įvykių stumdymas iš vieno puslapio į kitą; na ir detektyvas - aš nemanau, kad įmanoma skaityti detektyvą, neįsigilinant, neatkreipiant dėmesio į detales, nesekant nusikaltėlio pėdsakais.... Man, su lyg keturračio pervažiuota širdimi, meilės romaną skaityti būtų koktu (švelniai pasakius), tad įsikimbu į detektyvus, kad atgauti pusiausvyrą ir negraužti savęs aklinoje tamsoje, kupinoje neigiamų minčių . Eilėje laukia antroji Lars Kepler rašyta knygą (trečiosios vis dar neįsigijau..), Tess Gerritsen pora knygų, Sharon Sala trilogija - pradžiai tiek ir pakaks, vis gi norėčiau knygų iššūkį pabaigti bent dviem trečdaliais iš sąrašo perskaitytų knygų, tad ir vien tik detektyvais apsikrauti nereikia...



Apie knygą. Gėda pelėda man, perskaičiau prieš porą mėn. tačiau aprašau tik dabar.. Knygos apimtis dažniausiai išgąsdina dėl galimybės jos tiesiog neperskaityti, tačiau tokioms populiarioms knygoms tai visiškai negręsia. Jei jau sugebėdavau vakarais po 100psl perskaityti vienu prisėdimu, tai daug reiškia, nes jei knyga neįdomi - nejučia imu skaičiuoti puslapius, kiek liko iki skyriaus pabaigos/iki pačios knygos pabaigos. Beskaitant būdavo ir kraupu, ir baisu, ir norėjosi tiesiog įsikąst į krumplius, nes knygos įvykių įtampa mane užvaldydavo visais šimtu procentų. O gal ir daugiau. Kartais ir su baime imdavau, nes reikdavo skaityti situacijų kulminacijas, kurios būdavo greitai besiplėtojančios.



Bet kam, kuris dar nėra skaitęs šios - visiškai rimtai rekomenduoju - įvykių gausybė, pradžioje pasipila daug veikėjų, tad nori nenori turi gilintis ir nepamiršti svarbių detalių. O kur dar knygos teikiama galimybė atpalaiduoti save ir protą nuo darbų..

Aš irgi esu viena iš tų, kuriems "Rugiuose prie bedugnės" paliko neišdildomą įspūdį. Pirmiausia į akis krenta tai, kad romanas parašytas pirmuoju asmeniu. Tai teikia nuoširdumo, atvirumo, priartina skaitytoją prie...

Aš irgi esu viena iš tų, kuriems "Rugiuose prie bedugnės" paliko neišdildomą įspūdį. Pirmiausia į akis krenta tai, kad romanas parašytas pirmuoju asmeniu. Tai teikia nuoširdumo, atvirumo, priartina skaitytoją prie pasakotojo išgyvenimų, leidžia į viską pažvelgti jo akimis.

Gali pasirodyti kvaila, tačiau mane sužavėjo Houldeno savybė iš visko šaipytis, kritikuoti, ironizuoti. Tai teikia romanui papildomo žavesio. Atrodo, turėtum imti nervintis, kai kiekviename puslapyje būtinai pasišaipoma iš kokio bendraamžio arba suaugusiojo, tačiau mane tai pralinksmino kone labiausiai.

Houldeną galime gerbti už tai, kad jis nėra paviršutiniškas jaunuolis, kad nė nemano taikstytis su veidmainiavimu ir žmonėmis, nesvetimiems tam. Turiu galvoje tokį veidmainiavimą, kai apgaudinėjami ne tik kiti, bet ir tu pats. Būtent dėl to Houldenas Kolfildas metė vieną iš mokyklų. Taip vėl išryškėja maištingoji jaunuolio pusė.

J.D. Selindžeris sudrebino populiariąją to meto literatūrą. Dabar irgi daug rašytojų stengiasi atskleisti paauglio mąstymą, tačiau visgi "Rugiuose prie bedugnės" yra neginčijamai geriausias romanas, padėjęs pamatą vėlėsniems panašaus pobūdžio kūriniams.

"Ji atsakys, kad ji- moteris ir jai nėra ko teisintis. Jis vėl ją pabučiuos, nes ji sako tiesą."

Mane visada žavėjo šis rašytojas. Kodėl? Nežinau, galbūt su savo taikliomis pastabomis, puikiais pasakymais. Iš jo knygų...

"Ji atsakys, kad ji- moteris ir jai nėra ko teisintis. Jis vėl ją pabučiuos, nes ji sako tiesą."

Mane visada žavėjo šis rašytojas. Kodėl? Nežinau, galbūt su savo taikliomis pastabomis, puikiais pasakymais. Iš jo knygų visada galima daug ko pasimokyti. Galbūt, todėl šią knygą ir įtraukiau į šį sąrašą. Savotiškas rašymas, štai kas labiausiai žavi. "Jis stengėsi sutelkti dėmesį į jos aurą, tačiau jis buvo vyras, o vyrai žiūri į moters kūną."

"Brida" - tai užburianti meilės misterija, sukurta iškart po fenomenalios sėkmės sulaukusio ir net į 67 kalbas išversto romano "Alchemikas". Romane pasakojama jaunos airių kilmės merginos, jaučiančios nenugalimą potraukį magijai, kelionės į savęs pažinimą istorija. Keliaudama Brida sutinka Mokytoją ir Saulės Tradicijos Magą, kurie padeda jai įveikti baimes ir patikėti gėriu, išmoko priimti raganystės dovaną ir šokti pagal slaptą pasaulio muziką. Tačiau Magas iškelia jai sąlygą: norėdama pažinti Visatos išmintį ir jos slėpinius, ji turi atsisakyti asmeninės laimės. Ji apsvarčiusi pasirenką patį geriausią variantą. O koks tas variantas sužinosite perkskaitę šią knygą.:}