Šįkart romantiškoji Jane Austen romane "Įtikinėjimas" atvirai niekina tokias amžinas žmogiškąsias ydas kaip paispūtimas ir silpnavališkumas. Pagrindinė romano veikėja Ana Eliot, supama dviejų seserų ir narciziško tėvo,...

Šįkart romantiškoji Jane Austen romane "Įtikinėjimas" atvirai niekina tokias amžinas žmogiškąsias ydas kaip paispūtimas ir silpnavališkumas. Pagrindinė romano veikėja Ana Eliot, supama dviejų seserų ir narciziško tėvo, dėl savo jautrios širdies yra nuolat išnaudojama ir nevertinama vidurinioji sesuo. Įsimylėjusi "netinkamos" padėties vaikiną, Ana neišlaiko šeimos spaudimo ir atšaukia sužadėtuves. Tokia dramatiška pabaiga gal ir galėtų tokiai istorijai, tačiau Jane Austen visada savo personažams suteikia antrą galimybę ilgai ir laimingai gyventi. Po septynerių metų Ana ir vėl sutinka savo mylimąjį. Dvasiškai subrendusi ji kitaip įvertina ją supančią aplinką, įgauna pasitikėjimo savimi. Išmokusi gyventi ir spręsti savarankiškai Ana Nepraleidžia galimybės gyventi kitaip, susigrąžinti sužadėtinį.

Mano manymu, šis romanas yra silpnesnis nei kiti Jane Austen kūriniai. Kaip bebūtų, šmaikštus, ironiškas ir lengvas rašytojos stilius maloniai džiugina, o jos kūriniai visada tinka nuotaikai pakelti ir kai norisi laimingos pabaigos.

Štai užverčiau ir paskutinį Kristinos Sabaliauskaitės "Silva rerum II" puslapį.

Ši knyga irgi patiko; ne tiek, kiek "Silva rerum", bet patiko. Vėl sklandžiai pinama pasakojimo gija, vėl vaizdingai aprašoma praeitis, bet...

Štai užverčiau ir paskutinį Kristinos Sabaliauskaitės "Silva rerum II" puslapį.

Ši knyga irgi patiko; ne tiek, kiek "Silva rerum", bet patiko. Vėl sklandžiai pinama pasakojimo gija, vėl vaizdingai aprašoma praeitis, bet pagaliau supratau, ko man trūko abiejose knygose. Veikėjų, tiesa, nėra tiek daug, kad pusę jų pamirštum, ir jų gyvenimo istorijos tikrai įtraukia, bet ta pasakojimo maniera, kai viskas beriama ilgiausiais sakiniais tarsi pagavus kažkokią mintį ir bebijant ją pamesti, man neleido prie tų veikėjų "prisirišti". Kažkaip skaitai skaitai, verti verti puslapius, ir įdomu, ir nemažai apie praeitį sužinai, bet tos veikėjų istorijos papasakotos tarsi tik tarp kitko: šovė mintis į galvą, giliai įkvėpiau ir varau. Pritrūko kvapo, įkvėpiau iš naujo ir vėl varau ilgiausią sakinį... apie ką nors kitką. Dar bene pusę knygos erzino tai, kad pasakojimas pradedamas ne nuo ten, kur jis nutrūko pirmojoje knygoje. Kažkaip jautiesi it kuolu per galvą gavęs, kol susigaudai - tas veikėjas jau baisiai pasenęs, anas miręs, o trečias kaip tik atsiradęs.

Bet nežinau, kodėl čia kritikuoju. Knyga buvo įdomi, viena tų, kurias įtraukiu į savo "gerų knygų" sąrašą. Tik kažko pritrūko arba buvo per daug. Bent jau man.

Pirma pažintis su Jodi Picoult praėjo puikiai. Knyga puikiai suręsta, įdomiai pateikta, o mintis - puikiai apgalvota. Kažkaip retai prisėdu prie XXI amžiaus literatūros ir Devyniolika minučių tikrai vertą priskirti prie jo...

Pirma pažintis su Jodi Picoult praėjo puikiai. Knyga puikiai suręsta, įdomiai pateikta, o mintis - puikiai apgalvota. Kažkaip retai prisėdu prie XXI amžiaus literatūros ir Devyniolika minučių tikrai vertą priskirti prie jo perliukų.

Kas pirmiausia labiausiai šioje knygoje pritraukė - reikalo išmanymas. Negaliu kalbėti apie Picoult kaip rašytoją apskritai, bet šioje knygoje ji buvo tikra specialistė, jautėsi, kaip gerai ji įsigilino į visas teisėsaugos subtilybes ir jomis meistriškai žaidė. Esu tikra, kad labai sunku nenusivairuoti į pievas, kalbant apie teisėsaugą, nes iš patirties labai gerai matyti, kad grožinės literatūros ar kino kūrėjai dažnai spjauna į elementarią logiką ir žaidžia ant klišių. O štai šiame romane viskas vaizduojama realiai, nepragražinant ir vietomis net verčia pagalvoti, kad tikrai rašo su teisėsauga susijęs žmogus, tačiau padėkoje labai aiškiai pasakyta, kad ji sunkiai dirbo besistengdama tokį įvaizdį sudaryti, ir tikrai ją už tai gerbiu.

Šiam realiam pasakojimo būdui manau galima dėkoti ir dėl to, kad atsipalaidavusi galėjau labai atidžiai sekti pasakojimą, o ir čia Picoult pagyrų norisi nepagailėti. Kas liečia temą, ji tikrai aktuali ir puikiai atskleista. Daug požiūrių, į temą pažiūrėta visapusiškai - ir iš vaikų, ir iš suaugusiųjų, ir iš populiariųjų, ir iš nuskriaustųjų, ir iš tarpinių, tokių kaip Džouzė, perspektyvos. Kaip neseniai pati baigusi mokyklą, pasakojimą galiu pavadinti gana artimu realiai situacijai mokykloje. Žinoma, Amerikoje, tai, rodos, atsiskleidžia rimčiau, bet analogijų yra. Be visos patyčių ir situacijos mokykloje temos buvo ir kitų, šalutinių, tačiau ne mažiau svarbių skaitytojui ar pačiai istorijai. Viena tokių - tėvų ir jų santykių su vaikais svarba. Iki kaulų smegenų įgrisę žodžiai ir jais formuluojama tema, ypač moksleiviams, bet šį kartą į ją pažiūrėta moderniau ir realiai, todėl galbūt geriau ir rimčiau atskleista. Dar žvelgiama į viešąją nuomonę ir jos vaidmenį kiekvieno žmogaus gyvenime.

"Niekas nenori pripažinti, bet blogi dalykai vis įvyksta. Gal todėl, kad visi jie susiję grandine, kažkas labai seniai padarė pirmą blogą dalyką, o tai paskatino ką nors kitą padaryti dar vieną blogą dalyką, ir taip toliau. Suprantat, kaip tame žaidime: sušnabždi sakinį kam nors į ausį, o tas žmogus sušnibžda tą sakinį darkytam, ir galų gale sakinys išeina visai ne tiks, koks buvo. Tačiau kai pagalvoji, o gal blogi dalykais atsitinka dėl to, kad tai vienintelis būdas mums priminti, kaip turėtų atrodyti gėris. "

Nemažai autorė kelia ir retorinių klausimų. Kaltas ar ne? Kas gali tai apspręsti? Kur yra ta riba tarp kalto ir ne? Ir iš tiesų, manau, kad knyga nepateikia aiškaus atsakymo, o ir aš pati negalėčiau pasakyti, kad susidariau aiškiai nuomonę šiuo klausimu. Jis man atrodo atviras kiekvienam atvejui ir visi turėtų įsisąmoninti, kad negalima žmonių taip tiesiog imti ir teisti, nežinant, kas ir kaip. Tam šiaip ar taip yra teismai. Ir tiesą sakant teisme visą laiką palaikiau Piterio advokato pusę. Aš nekalbu apie išteisinimą, nes tai būtų absurdiška, kai jis nužudė ir sužalojo daugybę žmonių, o dar dėl to ir nesigailėjo. Bet tai, kaip visą istoriją pateikė prokuratūra ir kai kurie klausimai liudytojams tiesiog pykdė tuo, kaip žmonės nesuvokia paprasčiausių dalykų ir pasaulį apskritai mato tik juodai arba baltai.

Turiu pasakyti, kad ir pats pasakojimas tikrai suręstas įmantriai ir nepakartojamai. Stebėtina kaip rašytoja sugeba visą laiką mėtyti užuominas, skleisti tą tokį netikrumą ir tik pačiame gale atskleisti, kas čia kaip ir kur. Gal Džouzės paveikslui tai ir buvo kertinis akmuo, bet pačiai istorijai ta netikėta pabaiga ne tiek daug ir davė. Jei atvirai ir labai subjektyviai, mane pabaiga nelabai įtikino. Žinoma, Matas buvo apskritai vienas labiausiai erzinusių personažų, ir tikrai nesupratau, kur ten jie matė tą meilę, bet kad Džouzė imtų ir taip padarytų? To jau truputį buvo per daug. O ir Džuozės nuteisimas skystokas. Lyg kas nors galėtų nustatyti, dėl kurio šūvio jis iš tikrųjų žuvo. Pasikėsinimas gal būtų buvęs logiškesnis. Na bet subėrusi visus laurus dėl tos teisiškai puikios istorijos, leidžiu sau manyti, kad aš pati kažko neapčiuopiau.

Kaip aš visada mėgstu nueiti į globalizmus, tai ir šiuo atveju turiu pereiti prie žmonijos ir literatūros apskirtai. Viena mintis, išsakyta knygoje, kad šautuvas be žmogaus yra niekas, o tikriausiai ir pati istorija taip pat privertė grįžti prie minčių, kurias sukėlė Bado žaidynės - kad jau pats laikas susirūpinti moraline žmonių sveikata, nes šiandieninis pasaulis žiaurus ir tam žiaurumui atsiveria vis platesni keliai, todėl reikia auklėti visuomenę taip, kad jokie ginklai ar moderniosios technologijos neatrodytų baisūs. Pasaulio pabaiga ankščiau ar vėliau ateis, ir tik nuo to, kokie mes būsime, priklausys, ar gyvensime kaip Paneme, šaudysime mokinius kaip Devyniolikoje minučių, ar prisitaikysime prie naujo pasaulio ir gyvensime toliau, išlikę žmonėmis. Būtent to auklėjimo tikslais, reikia nustoti diegti jaunimui pasenusias antikines dogmas, ar dar blogiau, skatinti galvoti taip, kaip viduramžiai rašė pavieniai šviesūs žmonės vien tam, kad žinotum ir galėtum parašyti rašinį. Reikia įtraukti į programą ir tokias knygas kaip Devyniolika minučių, ne dėl meninės vertės, nes niekas normalioje pagrindinėje menininkų neaugina, bet dėl joje išsakomų minčių. Nes netgi jei dalelė to, ką Jodi Picoult norėjo pasakyti, pasieks keleto žmonių iš vienos klasės smegenis, tai jaus bus didžiulis laimėjimas.

Puikus romanas, paskatinęs į norimų perskaityti sąrašą įtraukti ir kitas Jodi Picoult knygas, privertęs rimtai susimąstyti ir leidęs pasimėgauti keletu vakarų su tikrai gera knyga.

"Kuždesių sala"- pasakojimas, kupinas paslapčių, įtraukiantis iki paskutinio puslapio. Skaitydamas knygą supranti kiek toli gali nuvesti žmogaus proto žaidimai. Knygoje pilna tokių žaidimų, tik labai sunku suprasti kas su kuo...

"Kuždesių sala"- pasakojimas, kupinas paslapčių, įtraukiantis iki paskutinio puslapio. Skaitydamas knygą supranti kiek toli gali nuvesti žmogaus proto žaidimai. Knygoje pilna tokių žaidimų, tik labai sunku suprasti kas su kuo žaidžia: JAV maršalai Tedis su Čaku, atvykę narplioti pacientės dingimo ar garsusis pamišėlis Ledisas, kuriuo labiau nei dingusia paciente domisi Tedis. Kur nuves šie žaidimai, paaiškės tik paskutiniuose knygos puslapiuose. Tik jokiu būdu neskaitykite knygos pabaigos anksčiau laiko, taip neteksite viso įdomumo!

Puiki knyga apie vyrų mąstymą ir apie prancūzų vyrų požiūrį į meilę: "vyras turi žmoną ir meilužę - myli meilužę". Herojus jautrus, įsimylėjęs į moterį, kuri priklauso kitam. Jie susitinka retai, jų susitikimai...

Puiki knyga apie vyrų mąstymą ir apie prancūzų vyrų požiūrį į meilę: "vyras turi žmoną ir meilužę - myli meilužę". Herojus jautrus, įsimylėjęs į moterį, kuri priklauso kitam. Jie susitinka retai, jų susitikimai slapti, tai tik kaitina aistrą. Ore nuolat sklando klausimas - tai meilė ar aistra? Atsakymas yra - jei tai trunka ilgiau nei trejus metus ir tu vis dar esi laimingas, vadinasi, tai meilė :)

"Trans_cen_den_taliai!"

Kokia nuostabi kalba, neprilygstama, nepakartojama, didi ir galinga rusų kalba! - tai pirmoji mintis, perskaičius šią poemą.
Taip, tai tikrai poema - gilios, nuoširdžios rusiškos sielos ir gyvenimo poema...

"Trans_cen_den_taliai!"

Kokia nuostabi kalba, neprilygstama, nepakartojama, didi ir galinga rusų kalba! - tai pirmoji mintis, perskaičius šią poemą.
Taip, tai tikrai poema - gilios, nuoširdžios rusiškos sielos ir gyvenimo poema - kaip ir kam mes gyvename? Ir man nuoširdžiai
juokingi tie siaurapročiai, kurie šioje knygoje mato tik alkoholį ir intelektuoalų girtuoklį. Iš tikrųjų, už paprastai nepaprastų kelionės pasakojimų slypi didingi kultūriniai kartų sluoksniai ir filosofiniai klausimai, nuo kurių atradimo ir suvokimo, dar labiau pradedi žavėtis autoriaus erudicija ir talentu. Tai panašu į savotišką autobiografiją, tačiau ne autoriaus, o visos 60-ųjų/ 70-ųjų kartos. Tai pasakojimas apie vienišą, savyje pasiklydusį žmogų, suprantantį, kad niekada nebuvo gerai ir vargu, ar kada nors bus. Tai savotiškas laisvės manifestas ir bandymas parodyti, kaip didžiulė santvarka surakina žmogų savo gniaužtuose ir nepaleidžia. Tai skausmas, apnuogintas rusiškos sielos nervas, alkoholis, bėgantis venomisvietoj kraujo, kuris ne girdo sąmonę, o leidžia susitaikyti su realybe.
Knyga sukelia didžiules emocijas - iš pradžių juokiesi iš visos širdies, o pabaigoje vos neverki. Ironiškai filosofinė pradžia baigiasi fantasmagorija ir tragedija.
Knygoje be galo daug įvairių nuorodų į užsienio klasikus, Dostojevskio kūrybą ir kitus rusų klasikus, Bibliją, sovietinę propagandą, kas iš tikrųjų maloniai stebina ir dar kartą įrodo, kad knygos autorius ne toks jau ir paprastas, kaip jo herojus.

Patį tekstą norisi suskirstyti citatomis ir skaityti, skaityti, skaityti tol, kol įsimintum.

"Tai ne gėrimas - tai sferų muzika. Kas nuostabiausia pasaulyje? - Kova už žmonijos išlaisvinimą. O dar nuostabiau - štai kas (rašykite): "Žigulinis" alus 100 g

Šampūnas "Sadko - turtingas svetys" 30 g

Rezolis nuo pleiskanų 70 g

Klijai BF 12 g

Stabdžių skystis 35 g

Dezinfekcinis insekticidas smulkiems vabzdžiams naikinti 20 g

Visa tai savaitei užpilama ant cigarų tabako - ir patiekiama į stalą"


P.S. rekomenduoju pažiūrėti režisieriaus P. Pavlovkij 1990 m. sukurtą filmą "Maskva-Petuškai". Iki ašarų.

Iš vienos pusės likau patenkinta šia knyga, tačiau iš kitos nelabai... knygos pradžia gana lėtoka ir lyg ir nedrąsi, tačiau po pirmo skyriaus viskas lyg ir įsibėgėja, norėjosi sužinoti kas gi bus toliau ir nepadėti knygos...

Iš vienos pusės likau patenkinta šia knyga, tačiau iš kitos nelabai... knygos pradžia gana lėtoka ir lyg ir nedrąsi, tačiau po pirmo skyriaus viskas lyg ir įsibėgėja, norėjosi sužinoti kas gi bus toliau ir nepadėti knygos į šalį. Knygos siužetas vietomis ganėtinai sunkus skaityti, keliantis depresiją.

Iš pradžių maniau, kad tai bus eilinė mistinė knyga, tačiau įpusėjus skaityti šią istoriją man ji labai patiko. Buvo puslapių kur net sulaikiusi kvapą skaičiau ir nekantravau kas bus. Siužetas ne tik apie angelus, bet ir...

Iš pradžių maniau, kad tai bus eilinė mistinė knyga, tačiau įpusėjus skaityti šią istoriją man ji labai patiko. Buvo puslapių kur net sulaikiusi kvapą skaičiau ir nekantravau kas bus. Siužetas ne tik apie angelus, bet ir apie tai, kaip žmogus pats turi save surasti. Be to, ji (pagrindinė knygos veikėja) turėjo prisitaikyti gyventi normaliame pasaulyje.

Zaskija blaškosi: ji iki ausų įsimylėjusi žavųjį Fabijoną. Visa bėda, kad jis draugauja su artimiausia Zaskijos bičiule Mira! Kai Fabijonas pakviečia Zaskiją į pasimatymą, jausmai visai susipina. Susitikti su juo ir taip...

Zaskija blaškosi: ji iki ausų įsimylėjusi žavųjį Fabijoną. Visa bėda, kad jis draugauja su artimiausia Zaskijos bičiule Mira! Kai Fabijonas pakviečia Zaskiją į pasimatymą, jausmai visai susipina. Susitikti su juo ir taip pakenkti savo draugystei su Mira?

Su kartus galėsi įsikišti į veiksmą ir lemti likimą. Pagal tai, kaip nuspręsi, veikėjai patirs įvairių meilės nuotykių ir išgyvenimų, o pasakojimas turės keturias skirtingas pabaigas.