"Fuko švytuoklė" - mistiškas ir paslaptingas pasakojimas apie praeitį ir dabartį, apie Kabalą, tamplierius ir jų Planą. Knyga, kurią skaitant dirba kiekviena smegenų ląstelė, nes reikia "pervirškinti" daug istorinių...

"Fuko švytuoklė" - mistiškas ir paslaptingas pasakojimas apie praeitį ir dabartį, apie Kabalą, tamplierius ir jų Planą. Knyga, kurią skaitant dirba kiekviena smegenų ląstelė, nes reikia "pervirškinti" daug istorinių įvykių ir nežinomų faktų, susijusių su slaptosiomis organizacijomis bei Kabala. Meistriškai parašyta, patiko.

Kartais pasitaiko paimti knygą iš vaikų bibliotekos. Ir kartais skaitant kai kurias "vaikiškų" knygų scenas tenka gerokai nustebti - gan detaliai aprašinėjamas seksas, pateikiami nuodugnūs smurtinių veiksmų aprašymai... Na,...

Kartais pasitaiko paimti knygą iš vaikų bibliotekos. Ir kartais skaitant kai kurias "vaikiškų" knygų scenas tenka gerokai nustebti - gan detaliai aprašinėjamas seksas, pateikiami nuodugnūs smurtinių veiksmų aprašymai... Na, taip, vaikų bibliotekose lankosi ne vien pradinukai, vaikai yra ir šešiolikmečiai, kurių taip lengvai nebenustebinsi, bet vis tiek "vaikiškos" knygos kartais apstulbina kai kuriomis savo turinio detalėmis.

Na, o atmetus, mano nuomone, tam tikrai auditorijai netinkamas kūrinio ištraukas, perskaičiusi beveik pusseptinto šimto Georgeo R. R. Martino "Sostų žaidimo" puslapių vis tiek nesupratau, kodėl šio romano ieškoti reikia vaikų bibliotekoje. Taip, knygoje pasakojama apie išgalvotus žmones ir išgalvotas karalystes, bet be kelių smulkmenų (na, tarkim, kad viena įtakinga giminė yra kilusi iš drakonų), kurios labiau pateikiamos kaip mitai, knygoje nėra nieko fantastiško. Įsivaizduoju, kad maždaug taip, kaip čia aprašoma, turėjo atrodyti Viduramžių Europa - visas kraštas susiskaldęs, karalystės kariauja viena prieš kitą, karaliai grobia nugalėtųjų žemes, riteriai tvatina vienas kitą turnyruose, mojuoja vėliavomis su savo giminės herbais ir prisiekinėja amžiną meilę skaisčiaakėms mergelėms, rūmų intrigantai rezga šlykščias pinkles ir išdavinėja savo siuzerenus, kuriems tarnauti prisiekė iki mirties... Štai ir viskas.

Prisipažinsiu, knyga daug kuo mane nuvylė. Visų pirma tuo, kad pasakojimas pradedamas ganėtinai intriguojančiai ir paslaptingai: būrys karalystės Sienos (taip, iš didžiosios raidės) sargų, išjojusių į žvalgybą, aptinka įtartina mirtimi mirusius žmones, o galiausiai pačius sargus užpuola kažkas - greičiausiai Kiti, apie kuriuos su baime kartas nuo karto užsimenama. Vėliau dingsta dar keletas sargų, tačiau intriga tuo ir baigiasi, nors ir papasakojami keli mitai apie karalystės atsiradimą ir ankstesnius vietovės gyventojus, be kelių skurdžių užuominų net knygos gale nepaaiškinama, kas tie Kiti ir kodėl jų reikia baimintis. Taip pat nepaaiškėja ir Sienos, saugančios karalystę nuo šiaurės, paskirtis. Viena aišku, kad ji užkerta kelią kažkam baisaus, bet kas tas kažkas? Toks jausmas, kad tie pusseptinto šimto puslapių tėra įžanga į antrąją serijos "Ledo ir ugnies giesmė" dalį. Jei pasiseks, gal joje ir bus aprašyta besiartinanti ilgoji žiema, kurios visi bijosi, ir gausime atsakymus į šiuos klausimus.

Taip pat nepatiko pasakojimo maniera. Kiekvienas skyrius pavadintas kurio nors veikėjo vardu ir jame pasakojama būtent apie jį. Tačiau susidaro įspūdis, kad kai kurie veikėjai tiesiog pamirštami, nes jie dingsta visam šimtui puslapių, kol autorius juos tarsi iš netyčių prisimena ir teikiasi informuoti, kaip vienam ar kitam žmogeliui sekasi. Kaip jau minėjau, liko ir daugybė neatsakytų klausimų, bet čia ne toks kūrinys, kai užvertęs paskutinį puslapį dar ilgai suki galvą: "O kas, jei..." Čia neatsakyti klausimai erzina ir nuvilia, nes smalsumas net kelissyk sužadinamas, bet lieka nepatenkintas. Tiesa, ne tiek, kad pulčiau jį tenkinti skaitydama antrą serijos knygą.

Prie malonaus skaitymo neprisidėjo ir nesklandus vertimas - daugybė sakinių sudėlioti angliškai, kai kur taip keistokai parašyta, kad net juokinga. Pamenu, kažkuriame puslapyje buvo kalbama, kad žmonės įėjo į šventyklą ir sustojo "po svogūnu". Turbūt omeny turėtas "svogūno formos kupolas", bet ką jau čia.

Apskritai kalbant, knyga nuvylė. Buvo įdomių epizodų; kaip jau minėjau, ją skaitant labai lengva įsivaizduoti riteriškuosius viduramžius bei klajoklių Azijos tautelių gyvenimą, tačiau tai ne istorinis romanas. Skaityti nebuvo itin įdomu, bet, nežinau, gal berniukams patiks. Juos juk žavi visokios rietynės ir pjautynės.

Kažkodėl labai mažai skaitau lietuvių rašytojų knygų. Nesu prieš juos nusiteikusi, bet tiesiog taip yra. Todėl nusprendžiau taisyti padėtį ir ėmiausi knygos, 2011 m. išrinktos geriausia - Kristinos Sabaliauskaitės "Silva...

Kažkodėl labai mažai skaitau lietuvių rašytojų knygų. Nesu prieš juos nusiteikusi, bet tiesiog taip yra. Todėl nusprendžiau taisyti padėtį ir ėmiausi knygos, 2011 m. išrinktos geriausia - Kristinos Sabaliauskaitės "Silva rerum".

Džiugu, kad knyga tikrai labai patiko. Viena vertus, aš apskritai mėgstu istorinius romanus, kita vertus, pasakojimas šiame kūrinyje teka sklandžiai, visi aprašymai, įvykiai, minimos smulkmenos ir informatyvios (čia gali sužinoti ir senovinių baldų ar namo apdailos elementų pavadinimų, šventinių bajoro pietų receptą ir t. t.), bet ir įdomios, netrikdo netgi tai, kad autorė labai mėgsta viską dėstyti tarsi vienu įkvėpimu - ilgėliausiais sakiniais, kurie kartais nusitęsia per du puslapius. Skaitant šią knygą labai lengva įsivaizduoti jos veikėjus ir aplinką, mintimis persikelti į XVII a. Ne itin pasiturinčio, bet ir nenuskurdusio bajoro dvarelį, o iš jo galvotrūkčiais nerti į Vilniaus gatvelių šurmulį...

Kažkaip net nesinori aiškinti, apie ką knygos turinys. Knyga ganėtinai nestora, norite sužinoti - paimkite ir perskaitykite. Tikrai įdomu.

-

Knyga apie svajones ir viltį, kad svajonės išsipildys. Jaunuolis Pipas nori ištrūkti iš kaimo ir varguoliško gyvenimo, nenori likti kalviu kaip jo dėdė Džo. Jo svajonė - didysis lūkestis - tapti DŽENTELMENU.

Knyga liūdna,...

Knyga apie svajones ir viltį, kad svajonės išsipildys. Jaunuolis Pipas nori ištrūkti iš kaimo ir varguoliško gyvenimo, nenori likti kalviu kaip jo dėdė Džo. Jo svajonė - didysis lūkestis - tapti DŽENTELMENU.

Knyga liūdna, nuotaika knygoje slogi, gal ji priklauso nuo tematikos. Tačiau, nepaisant to, knyga įdomi ir pamokanti kaip reikia siekti savo tikslo, lūkesčio išsipildymo.

Knygą įvertinčiau 8/10

Dalia Jazukevičiūtė, vienintelė LIETUVIŲ poetė, eseistė, kurios knygą užsibrėžiau perskaityti šiame knygų iššūkyje.

Vos pamačius knygą knygyne, bibliotekoje, pas draugus knygų lentynoje atkreipiamas pirmas dėmesys...

Dalia Jazukevičiūtė, vienintelė LIETUVIŲ poetė, eseistė, kurios knygą užsibrėžiau perskaityti šiame knygų iššūkyje.

Vos pamačius knygą knygyne, bibliotekoje, pas draugus knygų lentynoje atkreipiamas pirmas dėmesys į autorių, antras žvilgsnis būna į knygos pavadinimą, o trečiasis - į knygos viršelį. Viršelis man labai svalrbu, nes tai yra prekinė išvaizda, dažnai patraukianti arba atstumianti knygą paimti į rankas. Tad šį kartą duodu dešimt balų už knygos viršelį: trapios moters siluetas, balti (nekaltumo, tyrumo simbolis) marškinėliai, kurie tarsi yra per dideli - tarsi žmogaus kūnas yra daug menkesnis nei plevenanti, tyra žmogaus siela, ir metalinis, blizgantis peilis, perveriantis ne moters krūtinę, o marškinėlius. Peilis turėtų simbolisuoti ką - anarchizmą? laisvę? pasipriešinimą? galią? Turbūt...

Šis virš 300 puslapių kietu viršeliu išleistas romanas, man labiau priminė didelės apimties esė kūrinį. Arba nuolatinį, nepertraukiamą minties srautą, kai tu nebežinai kur yra pradžia, galo iš vis neįsivaizduoji. Kur nėra veiksmo, vystymosi, o tik daug detalių, pagrindinės veikėjos - Katerinos N., dirbančios Statistikos departamente, jausmai, mintys, svajonės, analizavimas tam tikrų gyvenimo įvykių. Knyga prasideda aiškiu mirties troškimu, o pabaigoje pajutau didelį norą gyventi. Knyga parašyta su didele aistra, man net kartais kilo mintis, ar tai nėra autobiografinė knyga, kai autorė pati išliejo savo jausmus, savo pamąstymus, ieškojo klausimų į sau kylančius klausimus.

Knyga nėra šiaip lengvam pasiskaitymui prieš miegą, Detalės, ne visada pozityvus herojės jausmai, nesusitaikymas su dabartine padėtimi, ieškojimas, išsilaisvinimas - visko daug daug. O dar svajingai nuteikiantys Marcinkonys... Knygos vertinimas 2/5.

Būtent į šią knygą dėjau daugiausia vilčių, kurdamasi 2013 metų KNYGŲ IŠŠŪKIO sąrašą. Tikriausiai tiek daug tikėjausi, nes kūrinio pavadinimas sufleravo, kad būsiu supažindinta su vieno iš iškiliausių visų laikų...

Būtent į šią knygą dėjau daugiausia vilčių, kurdamasi 2013 metų KNYGŲ IŠŠŪKIO sąrašą. Tikriausiai tiek daug tikėjausi, nes kūrinio pavadinimas sufleravo, kad būsiu supažindinta su vieno iš iškiliausių visų laikų menininko Pablo Pikaso gyvenimu. Supažindinta buvo. Bet tai ir viskas.

Knyga pasirodė parašyta gan atmestinai, tarsi tik perpasakojant įvykius, bet 'neįdedant' į juos nieko savo, to, kas pritrauktų skaitytojų dėmesį. Knygą perskaičiau greitai, bet, deja, ne todėl, kad buvo labai įdomu... Todėl, kad greičiau ją baigčiau.

Iš šio kūrinio pasimokiau tiek, kad turiu susirasti dar vieną, kokybiškesnę knygą apie šią nuostabią asmenybę.

Daug kur šnekama, kad G. Orwell sukurta utopija, pavadinta "1984-ieji", pavėlavusi gerais 40 metų, atėjo. Iš dalies sutinku - informacijos technologijų galimybės rinkti informaciją bei sekti kiekvieną piliečių žingsnį...

Daug kur šnekama, kad G. Orwell sukurta utopija, pavadinta "1984-ieji", pavėlavusi gerais 40 metų, atėjo. Iš dalies sutinku - informacijos technologijų galimybės rinkti informaciją bei sekti kiekvieną piliečių žingsnį pasiekė sunkiai įsivaizduojamą lygį, o spauda ir televizija kasdien formuoja bendrą nuomonę (nebūtinai teisingą), kuria seka ir besąlygiškai tiki minios. Iš kitos pusės labai noriu tikėti, kad mums dar toli iki vaizduojamos sistemos ir visiško žmogiškumo, savarankiško mąstymo sunaikinimo.

1948-aisias parašyta istorija nukelia mus į 1984-uosius. Pasaulį valdo trys supervalstybės: Okeanija, Rytazija ir Eurazija. Visos valstybės nuolat kariauja tarpusavyje bei įgyvendina teroru pagrįstą vidaus politiką. Šios politikos siekis tik vienas - dar didesnė valdžia. Jos siekiama įmanomais ir, atrodytų, neįmanomais būdais. Šiame pasaulyje naikinama praeitis (didžiulis mechanizmas kasdieną falsikuoja istorinius faktus, nes valdžia juk negali klysti), kalba ir kultūra (sukurta nauja kalba taip susiaurina žodyną, kad nebelieka kaip išsakyti kitokios nei valdžia pageidauja minties), draudžiama laisva mintis (minčių policija gaudo kiekvieną galvojantį kitaip nei varoma propaganda, ar bandantį suvokti, koks gi iš tikrųjų valdžios siekis. Mažiausias krustelėjimas ir susimastęs žvilgsnis gali būti pavojingas, juk šioje tikrovėje netgi vaikai seka savo tėvus). Šiame pasaulyje nebelieka vietos jausmams (išskyrus neapykantą, ugdomą neapykantos seansų metu, ir besąlygišką meilę, skiriamą Didžiajam broliui) ir žmogiškumui. Po truputį sukasi krumpliaračiai naikindami visa kas tikra, galutinai ir visiškai palauždami, priversdami tikėti bet kuo.

Ir šioje baimės visuomenėje atsiranda žmogus, išdrįstantis galvoti savaip ir netgi mylėti. Nors jo kova pasmerkta iš anksto, ji prasminga. Tik kovodamas už tai, kuo tiki, tik mylėdamas ir nepamiršdamas didžiųjų moralinių vertybių bei turėdamas tikslą, žmogus išlieka žmogumi. Toks paprastas tikslas pasirodo besąs labai sunkiai pasiekiamas. Kaip išlikti žmogumi, laikantis žeminančių valdžios taisyklių ir įsakymų? Kaip išlikti žmogumi, jei aplinkiniai seniai tokiais būti? Ir, galiausiai, ar įmanoma netekti žmogiškumo?..

Knyga sužavėjo tiek psichologine gelme, tiek įtaigiai pavaizduota totalitarine santvarka, tiek istorinėmis paralelėmis ir nepaprasta rašytojo įžvalga. Knyga ir šiurpina daugiausia dėl to, kad supranti, kokia ji teisinga ir tikra. Ir tai suprasdamas vis vien tikiesi, kad aprašyta didžiąsias žmonijos vertybes griaunantis ateitis paliks tik šiurpia utopija, vaizduojama viename geriausių XX amžiaus kūrinių...

Mano mėgstamiausio autoriaus knyga ir šįkart nenuvylė. Nors turiu prisipažinti iš pradžių ji man pasirodė kiek per sunki.

Nagrinėjamos kelios temos: abortas, meilė ir karas, kaip visada neatskiriamai persipinusios...

Mano mėgstamiausio autoriaus knyga ir šįkart nenuvylė. Nors turiu prisipažinti iš pradžių ji man pasirodė kiek per sunki.

Nagrinėjamos kelios temos: abortas, meilė ir karas, kaip visada neatskiriamai persipinusios tarpusavyje.

Kelios labiau įsiminusios citatos:

"Naktis sutirština spalvas"
Ir tikrai, naktį viskas atrodo, kiek kitaip, daug sodriau nei iš tikrųjų.

"Kas nenori gimdyti, randa, kaip apeiti įstatymą, skirtumas tik toks, kad kasmet tūkstančiai motinų susigadina sau sveikatą."
Akivaizdu, kad abortų problema seniai jau yra aktuali problema. Ir po teisybei ir iki šiol, kas nenori gimdyti, tas randa laabai daug būtų apeiti šį draudimą, ir deja, paskui dėl to kenčia.

"Mylėti - tai kada trokšti kartu su kitu žmogum susenti?"
Bet ar norim mylimam žmogui atrodyti nebegražiai, nepatraukliai? Abejoju. Tad mintis sakyčiau gera, tačiau širdį visad būni jaunas.

"Per gaila miegoti. Tiek gyvenimo iššvaistai miegodamas."
Man irgi gaila.

Apie moteris: "Nevalia su jomis diskutuoti. Visada praloši. Jų rankose logika - kaip vaškas. Reikia veikti ir viskas."
Dėl ko vertėtų perskaityti knygą vyrams, tai dėl tokių išsireiškimų ir artėjančio karo "įtakos".

"Atsitiktinumų nebūna tik geroje literatūroje - gyvenimas kasdien kupinas pačių absurdiškiausių."

"Likimas niekad neįveiks tvirtos drąsos, su juo supriešintos. Jeigu viskas pasidarys nepakeliama, galima nusižudyti. Gera tai žinoti, bet gera žinoti, kad kol gyveni, dar niekas galutinai neprarasta."
Neverta nuleisti rankų, laimi tas, kuris nenuleidžia rankų.

"Ne su šypsena ateinam į šį pasaulį."
O ar su šypsena išeinam?

"Žmogus gali daug pakelti."

Seniai norėjau paskaityti kokią nors I. D. Yalomo knygą, tad KNYGŲ IŠŠŪKIS padėjo šiam norui išsipildyti. Neturėjau išankstinės nuomonės Yalomo atžvilgiu, tik draugė jį vis girdavo. O koks jis man pasirodė šioje...

Seniai norėjau paskaityti kokią nors I. D. Yalomo knygą, tad KNYGŲ IŠŠŪKIS padėjo šiam norui išsipildyti. Neturėjau išankstinės nuomonės Yalomo atžvilgiu, tik draugė jį vis girdavo. O koks jis man pasirodė šioje knygoje?

Knyga nukelia į psichoterapeuto kabinetą - visos 10 istorijų pasakojamos nešeinant iš jo, tai gal kažkiek riboja ir retkarčiais pasigendi rudens ar pavasario gamtos ar tiesiog didmiesčio peizažo. Dėmesio centre - įvairūs žmonės, kankinami ilgai besitęsiančios meilės, mirties baimės ar vienatvės. Keista, o gal ir ne, bet man kur kas buvo įdomiau sekti psichoterapeuto santykį su klientu nei paties kliento patiriamus išgyvenimus ar jausmus.

Nesinori leistis į gilesnes analizes, tik labai aiškiai supratau, kad didelio malonumo skaitydama šią knygą nepatyriau - visgi tai labai specifinė literatūra ir nesukelia estetinių išgyvenimų kaip kad grožinė, bet jokiais būdais negalima sakyti, kad tai prasta knyga, tik ją vertinat reikia pasitelkti kitus kriterijus.

Ar skaityčiau kitą Yalomo knygą? Kol kas vargu, bet ateity - galbūt.

MANO VERTINIMAS: 7/10

Pasaulyje daug problemų, kurių mes - žmonės negalime išspręsti lengvai. Kai kurias problemas mes išsprendžiame, bet dažniausiai viskas kada nors vėl iš naujo prasideda.

Problemų virtinė, absurdiškas gyvenimas ir...

Pasaulyje daug problemų, kurių mes - žmonės negalime išspręsti lengvai. Kai kurias problemas mes išsprendžiame, bet dažniausiai viskas kada nors vėl iš naujo prasideda.

Problemų virtinė, absurdiškas gyvenimas ir egzistencija, kuri yra beprasmiška, puikiai nusakoma Albero Kamiu romane "Maras". Maras- tai liga, prieš kurią priešnuodžio nėra, kuri tyliai įsėlina ir greitai nukankina žmogų. Tokia liga (taip numanoma, nors ne visi simptomai sutampa) užpuolė Alžyre esantį miestą Oraną 194. - kažkelintaisiais metais (autorius palieka vietos skaitytojo fantazijai). Pagrindinis romano veikėjas daktaras Bernaras Rijė kasdien kovoja su maro epidemija. Taip pat jam padeda netyčia prieš epidemiją užklydęs į miestą Žanas Taru. Visas veiksmas vyksta mieste, kuris dėl kilusios epidemijos izoliuojamas. Žmonių nuotaikos keičiasi kiekvieną dieną kaip ir mirusių statistika.

Romane nagrinėjamos žmogaus susvetimėjimo, Dievo bausmės, absurdiško gyvenimo, žmogaus akistatos su mirtimi, socialinės nelygybės, laisvės troškimo, kančios, pasiaukojimo, beprasmybės temos. Iš tiesų kūrinys labai plataus spektro ir temų, ir problemų jame atrasti galima be galo daug. Pagrindinė šio romano idėja ta, kad žmogus niekada nebus pasiruošęs susidurti su nelaime, jos žmogų užklumpa netikėtai. Manau, kad kūrinio aktualumas neišblės niekada, nes maras - tai metafora, kuri nusako kiekvieno amžiaus, epochos, laikmečio aktualią problemą ir apskritai problemas, kurių niekada niekam netrūksta ir netrūks.

Mane sužavėjo tai, kad pasirinkta nusakyti problemai maro metafora. Juk daugelis sako, kad baisiausi yra trys dalykai: karas, badas, maras. Tad vieną mūsų baimių Alberas Kamiu panaudojo kaip metaforą, kuri yra originali. Mane žavi Kamiu tuo, kad šneka apie užburtą ratą, iš kurio mes, žmonės, niekaip neišsivaduosime, nors ir kokias absurdiškas pastangas dėtume. Taip pat skaitant kūrinį kilo klausimas: kam mums reikalinga laisvė, ką ji mums suteikia? Keista, kad kūrinio veikėjai, nors galėjo laisvai judėti savo mieste, bet vien žinojimas, kad miestas yra izoliuotas, varžė jų laisvę. Vis dar negaliu atsakyti į šiuos užduotus klausimus, kurie kilo skaitant romaną. Ir apskritai seniai skaičiau kažką panašaus, kas sukeltų tiek minčių.

Taigi kiekvieną kartą, kai skaitai knygą tikiesi kažko ypatingo ir atrasti kažką naujo. Tačiau skaitant šią knygą kilo klausimų, kurių atsakymus ieškoti teks kitose knygose.