"Neprarask vilties" yra ketvirtoji šios autorės knyga, kurią skaičiau. Kiekvieną kartą, skaitydama Jodi Piccoult knygas, prisipildau savo žinių bagažą bei taip pat atveriu širdį ir priimu į ją daugybę naujų autorės...

"Neprarask vilties" yra ketvirtoji šios autorės knyga, kurią skaičiau. Kiekvieną kartą, skaitydama Jodi Piccoult knygas, prisipildau savo žinių bagažą bei taip pat atveriu širdį ir priimu į ją daugybę naujų autorės sukurtų veikėjų.

Jodi Picoult gerbėjai žino, jog autorė mėgsta rašyti itin keistomis, bet tuo pačiu unikaliomis temomis. Šiuo metu esu skaičiusi jos knygas apie išprievartavimą, apie šaudynes mokykloje ir patyčias, apie mirties bausme nubaustą žmogų ir šį kartą apie mažą mergaitę, kuri netikėtai atsiduria žiniasklaidos centre...


Taip pat autorės gerbėjai turbūt pastebėjo, jog visos autorės knygos yra susijusios su tėvyste. Būtent ją autorė ne kartą akcentavo įvairiuose straipsniuose ir interviu.

Prieš pradedant pasakoti apie šią knygą, šiek tiek paaiškinsiu savo žodžius Facebook puslapyje, kur rašiau, jog autorės knygą galėjau paimti tik po kelių mėnesių pertraukos. Jodi Picoult knygos, mano manymu, yra itin įtraukiančios. Niekada nenuspėsite knygos pabaigos, net ir įvykių, kurie bus vos už kelių puslapių. Autorė sugeba rašyti taip, jog net ir nustojęs skaityti, nenustotum galvoti apie kūrinį, jį išgyventi. Vakar pabaigiau šią knygą skaityti ir dar dabar apie ją galvoju, bandau suprasti kai kuriuos įvykius, dalykus. Dar dabar bandau įsisavinti man suteiktą informaciją, nors dažniausiai tai darome tuomet, kai skaitome patį kūrinį.
Todėl ir negalėjau paimti dar vienos jos knygos gan ilgą laiką. Norisi pabaigti išgyventi vieną istoriją ir tik tada pradėti kitą, įsitraukti į ją.

"Neprarask vilties" yra kūrinys moterį, nuskriaustą gyvenimo, Mariją. Ištekėjusi už savo vyro Kolino ji patyrė vien nesėkmes: vyras ne kartą buvo neištikimas jai, vėliau jo dėka ji atsidūrė psichiatrinėje ligoninėje, gyveno nelaimingą gyvenimą, nors labai norėjo, kad tai būtų netiesa. Vienintelis jos gyvenimo džiaugsmas - dukrytė Viltis. Vieną dieną šių trijų žmonių gyvenimai visiškai pasikeičia, kai parėjusi namo Marija rado savo vyra kitos moters glėbyje. Tuomet ji atkakliai pareiškė sau, kad nesitaikstys su tuo daugiau ir išvijo vyrą iš namų. Nuo tos dienos ne tik prasidėjo jos, kaip vienišos motinos gyvenimas, bet įvyko dar vienas posūkis: dukrelė Viltis pareiškė turinti nematomą draugą, kurį laikė Dievu.

Šioje knygoje itin svarbi religijos tematika. Džiaugiuosi, jog autorė taip sklandžiai aprašyti ir ateistų, ir tikinčiųjų mintis, todėl nereikia išsigąsti "bandymo prikišti religiją", nes to tiesiog čia nėra. Buvo iš ties įdomu sužinoti daugybę naujų faktų apie religiją, būtent tuo ir daugiausiai praturtinau savo žinių bagažą.

Marija, kaip mama, stengėsi kaip tik galėjo, norėdama padėti dukrai, ištrinti iš jos gyvenimo neįprastąją slaptą draugę. Taip taip. Mergaitė tvirtino, jog Dievas - tai ji, o tai sukėlė tikrą audrą tikinčiųjų pasaulyje. Bet kol kas norėjau parašyti būtent apie veikėja Mariją.

Jodi Picoult turi savybę įtraukti nemažą skaičių veikėjų į kiekvieną savo kūrinį. Taip pat ji turi neeilinę savybę rašyti iš kiekvieno veikėjo pusės taip, jog tikrai sugebėtum įsivaizduoti. Daugiausiai šiame kūrinyje buvo akcentuojama Marija. Ši moteris man pasirodė labai ryžtinga, labai drąsi ir užsispyrusi. Nepaisant jos problemų praeityje, moteris sugebėjo atsistoti ant kojų, drąsiai žvelgti į gyvenimą vardan dukters gerovės. Marija nenuleido rankų, ji kovojo iš paskutiniųjų.

Kita, ko gero dar svarbesnė veikėja nei Marija, yra jos dukrelė Viltis. Ši maža mergytė iš pažiūros yra eilinis 7 metų vaikas - ji itin mėgo žaisti, žiūrėti filmukus. Kada ji pradėjo pasakoti apie savo draugę, didžioji dalis žmonių, taip pat ir Marija, ja nepatikėjo, kol mergaitė neparodė savo gebėjimų gydyti. Būtent tada, kai ji iš mirties sugebėjo prikelti prieš kelias akimirkas mirusią močiutę, žmonės pašėlo ir pradėjo masiškai būriuotis prie mergaitės namų, neleido jai gyventi, norėdami išvysti stebuklą.

Ijenas Flečeris buvo veikėjas, kuris atstovavo knygoje visus žurnalistus. Jis garsėjo savo ateistinių pažiūrų laida ir norėjo įtikinti, jog Viltis yra melagė. Manau, kad autorės sprendimas sukurti tokį veikėją, kuris atstovautų žiniasklaidą šioje knygoje, buvo geniali mintis...

Kolinas buvo Marijos vyras, Vilties tėvas. Sužinojęs apie pasikeitusį dukros gyvenimą, jis nusprendė atimti globos teises iš Marijos ir įrodyti, jog mergaitė turi gyventi su tėvu. Nenuteikinėsiu nei prieš vieną veikėją jūsų, nes jūs visi turite susidaryti savitą nuomonę apie kūrinį. Gindama šį vyrą turiu pabrėžti tai, jog jis norėdamas atimti globos teises iš mamos, norėjo padėti dukrai.

Taip pat knygoje sutiksite ne vieną veikėją. Itin ryški asmenybė buvo Vilties močiutė Milė, kuri turėjo labai savitą ir ironišką požiūrį į susidariusią situaciją. Na ir neskaičiuosiu visų kunigų, rabinų ir kitų religijos atstovų, kurie tikėjo arba netikėjo Viltimi. Juos visus atskirti buvo sunkiausia, bet tai nėra didelė problema.

Jums turbūt jau įprasta mano aprašymuose skaityti mano pamąstymus apie kūrinių pavadinimus. "Neprarask vilties" pavadinimas, neskaičiusiems knygos gali pasirodyti kaip raginimas nepasiduoti. Tie, kurie skaitė knygą supranta, jog tai reiškia ne tik tai, bet ir tai, jog motina, kūrinio veikėja, gali iš tiesų prarasti dukrą.

Rekomenduoju šią knygą mėgstantiems kūrinius, kuriuos pabaigę skaityti nenustosite galvoti apie juos kurį laiką. "Neprarask vilties" yra vienas senesnių Jodi Picoult kūrinių ir skaitydama komentarus pastebėjau, kad kai kurie žmonės pajaučia tokį "šviežų", "nenugvildentą" autorės rašymo stilių, kuris jiems pasirodė ne visai užbaigtas. Nors skaičiau 4 autorės kūrinį, tikrai to nepajutau :) Iš tiesų ši autorė rašo labiau suaugusiems, tėvams, mokytojams ir žmonėms, dirbantiems su vaikais, bet manau, kad labai pravartu paskaityti tokius kūrinius

Toks švelnus ir mielas, kad norisi paskęsti jo gauruose...

Toks pašėlęs, linksmas ir išdykęs, kad norisi su juo kartu dūkti...

Istorija sužavinti ir pralinksminanti, kad norisi dar kartą ją perskaityti.

Du australai,John...

Toks švelnus ir mielas, kad norisi paskęsti jo gauruose...

Toks pašėlęs, linksmas ir išdykęs, kad norisi su juo kartu dūkti...

Istorija sužavinti ir pralinksminanti, kad norisi dar kartą ją perskaityti.

Du australai,John Rendall ir Anthony Bourke, kurie hipiuojančioje visuomenėje nusprendė pakeisti savo gyvenamąją aplinką ir apsigyventi Londone, net neįsivaizdavo, kad čia jų lauks vienas iš didžiausių gyvenimo nuotykių - liūtukas, vardu Kristianas.

Ši knyga yra pasakojimas (prisiminimai) apie augintinį, išskirtinį ir gana didelį ir mums visiems atrodantį grėsmingai, o taip, apie liūtą. John ir Anthony susitikę Londone vieną dieną atsiduria prekybos centre, kuriame yra parduodamas mažas liūtukas ir jis taip užburia abu vaikinukus, kad jie iš karto nusprendžia jį auginti ir taip išlaisvinti nuo gresiančio zoologijos sodo arba cirko. Istorija prasideda ganėtinai valiūkiškai, tačiau John ir Anthony kuo rimčiausiai prisiima atsakomybę ir stengiasi daryti visa, kas liūtukui būtų geriausia. O tas liūtukas, Kristianas, ganėtinai padykęs, apsigyvena su savo naujaisiais šeimininkais jų apartamentuose, kurie yra viršum baldų parduotuvės, kurioje jie dirbo. Gana greitai parduotuvė tapo traukos centru ir pagrindinis kaltininkas buvo Kristianas, kuris labai mėgdavo pasislėpti ir staiga išlįsti ir taip gąsdinti ne tik savo šeimininkus, bet ir parduotuvės lankytojus. Visgi liūtas nebūtų liūtas auga ir gana greitai, tad greitai jam jau darosi ankšta. Likimas susiklosto taip, kad galų gale Kristianas nugabenamas į Afriką ir bandoma jį įvesdinti į gamtos pasaulį, kuris man tikrai pasirodė žiaurokas, bet liūtas gavo laisvę, kurią turėtų turėti kiekvienas gyvnūnas.

Daugiau apie šią knygą gal nebepasakosiu, nes nieko nebeliks jums sužinoti. Aš ją perskaičiau per vieną vakarą. Pamilau ir aš tą liūtuką, kuris turi ir paskirą facebook'e, o galbūt daugelis esate matę ir vaizdelį youtube, kai po kelių metų Kristiano atvyksta aplankyti buvę šeimininkai John ir Anthony ir jis juos atpažįsta ir meilei sutinka.

Jei norite sušildyti savo vakarą, būtinai paiimkite šią knygą į rankas. Ir pamatysit, kad ir jūs pamilsit Kristianą.

Su šia knyga susidaro šešios knygos, lygiai pusė metų iššūkio knygų, kurios nuvylė, nepatiko, nesužavėjo, pasirodė neįdomios ir tiesiog gaila joms sugaišto laiko.. Greičiausiai dar prisidėjo šventinis metas, bet...

Su šia knyga susidaro šešios knygos, lygiai pusė metų iššūkio knygų, kurios nuvylė, nepatiko, nesužavėjo, pasirodė neįdomios ir tiesiog gaila joms sugaišto laiko.. Greičiausiai dar prisidėjo šventinis metas, bet Kalėdų sezonas netinkamas metas knygai apie žudiką žudantį žudikus ir kitokius iškrypusius maniakus.. Žiauri ir kraupi knyga. Reikia mėgti tokio stiliaus romanus.

Susiskaldė. Du pasauliai, daug požiūrių, suskaldė mano nuomonę, nevienareikšmiškai, bet, ko gero neaiškinamai. Įtraukė ir sustabdė įmantri rašysena.

Kaip ir prie bet ko labai gero ar labai žalingo priprantama greit ir...

Susiskaldė. Du pasauliai, daug požiūrių, suskaldė mano nuomonę, nevienareikšmiškai, bet, ko gero neaiškinamai. Įtraukė ir sustabdė įmantri rašysena.

Kaip ir prie bet ko labai gero ar labai žalingo priprantama greit ir neskausmingai. (Padariniai- kitas klausimas). Ar pasiliksi? Ambicija - nepadėsi pradėtos knygos, ir originalios mintys vedė pirštus per eilutes ir akis per puslapius. BET !

Politizavimas. Kas penktas puslapis 'paskanintas' dvidešimto amžiaus pradžios fikciniais politiniais Portugalijos įvykiais (ne, ne Vilniaus).

Įdomu..

...kaip stilistinė, konstrukcinė detalė, bet kaip siužeto vystymo linija, pakankamai nutolusi ir atjungianti, nors įmantrumą laikau pliusu, vietomis šis pasirodė aiškiai per ilgomis rankomis bandantis apglėbti save patį trimis eilėmis.

Tai jau nebe apakabinimas.

Autoriaus mirtis nebūtinai reiškia personažo mirtį. Paneik iš kapo, jei gudrus, Rikardai Rejišai (joks tu man daktaras).

Stendalis - pseudonimo, apibūdinančio rašytoją, skambesys sunkus tarsi monumentas. Iš tikrųjų taip smagu skaityti jo kūrinius, kurie nuteikia labiau maloniai filosofiškai negu liūdnai ir palieka lengvumo jausmą. Romanas...

Stendalis - pseudonimo, apibūdinančio rašytoją, skambesys sunkus tarsi monumentas. Iš tikrųjų taip smagu skaityti jo kūrinius, kurie nuteikia labiau maloniai filosofiškai negu liūdnai ir palieka lengvumo jausmą. Romanas "Raudona ir juoda" atspindi Prancūzijos visuomenės gyvenimą po Napoleono žlugimo - taip vadinamą Restauracijos laikotarpį (XIX a.). Tiesa, visuomenė vaizduojama kaip egoizmo ir veidmainystės pritvinkusi gauja, tačiau joje vis dažniau pasitaiko žemos kilmės jaunuolių, ragavusių išsilavinimo ir niekinančių monarchus. Vieno tokio jaunuolio šlovės ir smukimo (ne dvasinio, jis tvirtos valios išlieka iki pat savo mirties) istorija kaip tik ir pasakojama šiame romane. Vaizduojant Žiuljeno Sorelio gyvenimą ir detaliai narstant jo psichologinį portretą, nagrinėjama sena ir amžina tema: meilė ir aistra, vieta po saule. Aštriai kritikuojama ne tik visuomenė, bet ir supuvusi dvasininkija, kurios dalimi vienu metu renkasi tapti jaunasis Žiuljenas. Juk dvasininkų įtaka begalinė. Ir, žinoma, iki galo nenuteisiama tiktai meilė. Smagu skaityti visas preliudijas, atliekamas norint suvilioti mylymąją: žvilgsniai, prisilietimai, ilgi meilės laiškai ir žavingas priešinimasis, kai norint ištarti ne, iš tikrųjų pasakoma taip.

Man smagiausi pasirodė subjektyvūs autoriaus intarpai. Stendalis nesidrovėdamas piktinasi arba užjaučia pagrindinį veikėją, aprašydamas kai kurias situacijas, nevengia išsakyti savo nuomonę ar ironiškai pajuokauti. Taip išryškėja ir paties autoriaus asmenybė,kuri man atrodė smagi ir laisvo mąstymo.
Romanas atkartoja to laikotarpio Prancūzijos istoriją, autorius daug cituoja kitų savo laikmečio mąstytojų. Kai kurios frazės privertė šyptelėti: vienas iš markizo De la Molio salono lankytojų piktindamasis užsimena, jog šitaip gyvenant, XX a. Europoje galima bus atrasti tik vos vieną kitą karalių.

Galiausiai pasakysiu, jog pats kūrinio stilius nėra toks, kad užsimanęs knygą "prarytum" per kelis vakarus. Romaną skaičiau lėtai ir ilgai, sakiniai ilgoki, aprašymai detalūs. Tačiau tekstas nestringa, tiesiog dažnai sustodavau susimąstyti. Tai leido prisiminti, kodėl vertinga yra klasika. Populiarioji šiuolaikinė literatūra dabar man priminė tarsi instrukciją, kaip reikia elgtis gyvenime. Dažnai pats skaitytojas nepadaro savarankiškų išvadų, jos pakišamos panosėj. Todėl šįkart žemai lenkiuosi Anri Beliui (Stendaliui) už tai, kad priminė skaitymo malonumą.

Pirmiausia pamačiau filmą ir tai buvo blogiausia, kas galėjo nutikti. Istorija labai sukrečianti, tiek visam Afganistanui, tiek knygoje vaizduojamiems herojams. Dar vienas dalykas - beskaitant knygą nuolat šmėžavo prieš akis...

Pirmiausia pamačiau filmą ir tai buvo blogiausia, kas galėjo nutikti. Istorija labai sukrečianti, tiek visam Afganistanui, tiek knygoje vaizduojamiems herojams. Dar vienas dalykas - beskaitant knygą nuolat šmėžavo prieš akis filmo aktoriai - tai nėra gerai.

Žinoma, daug kas iš Knygų Iššūkio skaitė šią istoriją. Atpirkimas, kaltė... tai siaubingi išgyvenimai žmogui. Ir taip pat noras pamiršti, kad esi kaltas. Istorijoje daug kas jautėsi kaltas - Baba, Amiras, Ramiras Chanas, netgi Hasano motina. Kaltę atpirkti sunku, o atleisti ir sunku. Klausimas kas sunkiau.

Knygą perskaičiau per dvi dienas. Žinau, kad ji liks mintyse ilgam.

Ji skaitoma lengvai, mažai aprašymų, daugiau pokalbių. Nenuobodi.

Knygą vertinu 10/10

Mičas Makdiras ką tik baigė Harvardo teisės studijas. Nors gavo darbo pasiūlymų iš žymių teisinių įmonių, tačiau priėmė iš mažai kam žinomos juridinės firmos. Tuo pačiu iš šios firmos, be nemažo atlyginimo, kaip...

Mičas Makdiras ką tik baigė Harvardo teisės studijas. Nors gavo darbo pasiūlymų iš žymių teisinių įmonių, tačiau priėmė iš mažai kam žinomos juridinės firmos. Tuo pačiu iš šios firmos, be nemažo atlyginimo, kaip paskolą gavo ir naują namą, automobilį. Mičo įsipareigojimas buvo paprastas-įmonė juo rūpinsis, o jis šioje firmoje ir liks dirbti visam laikui. Tačiau ar gali būti tiek daug duodama ir nieko neprašoma mainais? Pagal šią knygą 1993 metais pastatytas filmas su Tom Cruise pagrindiniame vaidmenyje, o 2012 metais ir serialas (su Josh Lucas).



Romanas parašytas 1991 metais, taigi neminimi mobilieji telefonai, sekimas vyksta fiziškai, t.y. jokie GPS įrenginiai čia nepadės. Tačiau skaitant knygą šių laikų technologijų ir nepritrūko. Nors veiksmas išsirutulioja ne iškart, skaityti nebuvo nuobodu, norėjosi išsiaiškinti, kokią paslaptį slepia firma.

F. Dostojevskis - mano mėgstamiausias rusų rašytojas. Nors jo kūriniai ir sudėtingi, tačiau visada verti dėmesio ir laiko. "Broliai Karamazovai" - knyga apie tėvo nužudymą ir sūnų bendrininkavimą dalyvaujant nužudyme. Joje...

F. Dostojevskis - mano mėgstamiausias rusų rašytojas. Nors jo kūriniai ir sudėtingi, tačiau visada verti dėmesio ir laiko. "Broliai Karamazovai" - knyga apie tėvo nužudymą ir sūnų bendrininkavimą dalyvaujant nužudyme. Joje atsispindi ir asmeninė F. Dostojevskio patirta dvasinė trauma dėl tėvo nužudymo, kurį įvykdė jo paties baudžiauninkai. Pagrindinių veikėjų lūpomis autorius tuo pačiu dėsto ir savo paties religinius bei kitus įsitikinimus. Aišku, tai galima suprasti tik pasidomėjus Dostojevskio biografija. Dėmesio centre - viena šeima.Tai tėvas Fiodoras Karamazovas ir 4 jo sūnus - Dimitrijus, Ivanas, Alioša ir pavainikis epileptikas Smerdiakovas. Broliai Karamazovai - ne tik skirtingų motinų vaikai, bet ir augę atskirai, primesti tolimiems giminaičiams, nes visų motinos mirusios, o tėvas nė vieno nenorėjo žiūrėti. Kiekvienas sūnus atstovauja vis kitai idėjai, tačiau bendrai jie visi atskleidžia šeimos irimą ir jo pasekmes vaikams. Romane išaukštinta žmogų taurinanti meilės galia. Kiekviename skyriuje kalbama apie meilę vienas kitam, meilę Dievui, meilę vaikams ar gamtai.

"Meistras ir Margarita" - vienas įspūdingiausių XX a. rusų literatūros kūrinių. Šiame romane susipina keli stiliai - šėtoniškas groteskas, biblijinė epika ir niūri sovietinė satyra, o jų fone vaizduojama jokiam laikui ir...

"Meistras ir Margarita" - vienas įspūdingiausių XX a. rusų literatūros kūrinių. Šiame romane susipina keli stiliai - šėtoniškas groteskas, biblijinė epika ir niūri sovietinė satyra, o jų fone vaizduojama jokiam laikui ir jėgai nepavaldi Meistro ir Margaritos meilė. Mano manymu, tai pakankamai "sunki" knyga, kurią galima įvairiai interpretuoti ir vertinti.

Šios knygos pavadinimą, kuris yra plačiai paplitęs, buvau jau senai girdėjusi, tad pagaliau teko suspažinti ir su pačiu kūriniu. Tai viena iš tų knygų, kuriose autorė labai aiškiai nori pateikti tam tikras vertybes. Knygos...

Šios knygos pavadinimą, kuris yra plačiai paplitęs, buvau jau senai girdėjusi, tad pagaliau teko suspažinti ir su pačiu kūriniu. Tai viena iš tų knygų, kuriose autorė labai aiškiai nori pateikti tam tikras vertybes. Knygos stilius labai paprastas, pasakojama mažos mergaitės lūpomis, iš pradžių gali net pasirodyti kaip vaikiškas kūrinys. Maža mergaitė, žvelgianti į pasaulį savo vaikiškomis akutėmis, suteikia šiam pasakojimui gyvumo, nuoširdumo. Garbė, sąžiningumas, tolerancija - visiems žmonėms ir visais laikais aktualios vertybės, kurios kasdieniniame gyvenime kovoja su žiaurumu ir prietarais. "Nežudyk strazdo giesmininko" - tai knyga, kurią patariu skaityti tiems, kurie pasiilgo gero auklėjimo pavyzdžių, taurių jausmų, nesugadintų vaikų nuoširdumo...