Ko jau nesitikėjau, tai nesitikėjau, kad teks rinktis knygą iš alternatyvų, bet po tai, kai du mėnėsius niekaip nesusidorojau su "enciklopediškąja" Umberto Eco "Fuko švytuokle", o laikas seko, teko griebtis kitos knygos. ...

Ko jau nesitikėjau, tai nesitikėjau, kad teks rinktis knygą iš alternatyvų, bet po tai, kai du mėnėsius niekaip nesusidorojau su "enciklopediškąja" Umberto Eco "Fuko švytuokle", o laikas seko, teko griebtis kitos knygos. Dėl šios priežasties, dabar trumpai pasidalinsiu savo įspūdžiais apie Zitos Čepaitės knygą "Emigrantės dienoraštis".

"Emigrantės dienoraštis" - knyga, nepasižyminti dideliu literatūriniu prasmingumu, tačiau, mano nuomone, autorė rašydama šį kūrinį to visai ir nesiekė. Greičiau pasidalijo savo atsiminimais, patirtimi ir patarimais. Man, taip pat emigrantei, buvo visai įdomu pasmalsauti kaip ten sekasi tautiečiams kitoje šalyje.

Knyga dinamiška, lengvai skaitoma. Kai kurios kūrinio vietos privertė skaniai nusijuokti, kai kurios pakraupti, o kai kurios pasidžiaugti, kad bent jau vietoje, kurioje aš gyvenu, dar ne visi mūsų tautiečiai yra praradę sąžinę ir gėdą.

Mano nuomone, Zitos Čepaitės knyga "Emigrantės dienoraštis" puikiai tinka lengvam poilsio skaitymui ir turėtų patikti ne tik emigrantams.

Labiausiai įstrigusi knygos citata, kuri iki šiol kelia šypseną, apie tai kaip Londonas sugadina žmones: " - Atvažiuoji, randi kur gyventi už dyką, pavalgyti tris kartus per dieną gali už dyką, po pusę cigaretės numesta, pasirenki parūkyti... Vieno tik už dyką čia negausi - degtinės. Tai tenka padirbėti...".



Žydrūnė

Pasirinkimas skaityti Haruki Murakami "Avies medžioklę" lapkričio mėnesį pasirodo buvo geras pasirinkimas. Šio paties mėnesio žurnale "Aš ir psichologija" paskelbtas ir interviu su šiuo japonų rašytoju. Atsitiktinumas,...

Pasirinkimas skaityti Haruki Murakami "Avies medžioklę" lapkričio mėnesį pasirodo buvo geras pasirinkimas. Šio paties mėnesio žurnale "Aš ir psichologija" paskelbtas ir interviu su šiuo japonų rašytoju. Atsitiktinumas, tačiau pakankamai malonus.

Nors kurį laiką priešinausi imti į rankas knygynus užplūdusias knygas su keistais juodo debesies formos šešėliais ant viršelių, galiausiai nusipirkau "Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės" susiviliojęs nuolaida. Nustebino, jog nieko siurrealistiško ilgą laiką neradau, tačiau istorija traukė skaityti toliau. Po to sekė mažiau žinomas kūrinys "Pernakt". Supratau, jog rašytojas "kažką turi". Tad skatinamas klausimo "ką jis turi?" nusprendžiau, kad verta susipažinti su vienu pirmųjų jo romanų "Avies medžioklė".

Štai iš pasipylė - Žiurkė, Avis ir karvės, ieškančios plokščiareplių. O kur katės, juk pats Murakamis prisipažino jas labai mylintis?.. Taip, pagrindinis herojus augina ir katę! Kaip rašoma wikipedijoje, tai atspindi japoniškąjį animizmą - trumpai, tai pasaulėžiūra, jog gyvūnai taip pat turi sielą.

Ar šis kūrinys apie tapatybės paieškas? Ar jis padės atsakyti į klausimą "Kas aš esu?" Juk baigiantis romanui, tarsi įžanga į jo kulminacija, skamba žodžiai: "Grįžau į svetainę, atsisėdau ant sofos ir pamėginau kaip nors sudėlioti į visumą pasklidus savo gyvenimo gabalus. Gautas rezultatas anaiptol nebuvo prasmingas, tačiau pajutau nors tiek, kad tai - mano gyvenimas. Mano, o ne kažkieno kito" (363 p.). Taigi pagrindinis herojus taip ir neįgauna vardo, tačiau netekęs beveik visko, kas jam buvo brangu, jis tarsi gimsta iš naujo ir tokiu būdu lieka gyvas. Galime numanyti, grįžta pas savo katę, kuri, pasak vairuotojo taip pat pasikeitė - "sustorėjo kaip sviedinukas!.."

Taigi knyga-mįslė laukia jūsų. Nepabijokite ir perskaitykitę ją!

Sakyčiau kiek keistoko ir man nesuprantamo siužeto knyga. Neįtikino nei herojų jausmai, nusivyliau siužetu. Gal reikia žvelgti kiek giliau, skaityti tarp eilučių, tačiau tai ne mano tipo knyga. Beje mano nuomone,knygos...

Sakyčiau kiek keistoko ir man nesuprantamo siužeto knyga. Neįtikino nei herojų jausmai, nusivyliau siužetu. Gal reikia žvelgti kiek giliau, skaityti tarp eilučių, tačiau tai ne mano tipo knyga. Beje mano nuomone,knygos pavadinimas istorijai netinka.

Šią knygą į savo sąrašą įtraukiau vien dėl to, kad norėjau susipažint su šio autoriaus kūrybą. Taip pat internete pradėjus šmėžuoti naujienoms apie kuriamą filmą pagal šį filmą galutinai nusprendžiau, kad turiu...

Šią knygą į savo sąrašą įtraukiau vien dėl to, kad norėjau susipažint su šio autoriaus kūrybą. Taip pat internete pradėjus šmėžuoti naujienoms apie kuriamą filmą pagal šį filmą galutinai nusprendžiau, kad turiu būtinai perskaityt. Dar nesuradau filmo, kuris buvo geresnis už knygą.

Kadangi Keruako kūrybos teko paragaut prieš pusmetį, nedėjau per daug vilčių, kad rasiu daug naujų idėjų. Tiesa didelį įspūdį paliko tranzavimo teikiamas džiaugsmas ir ilgi veikėjų pokalbiai.

Tačiau tas lengvabūdiškumas greičiausiai pakišo romanui koją ir negalėčiau sakyt, kad tai knyga, kurią norėčiau skaityt antrąjį kartą. Nors daug kas sako, kad ji privertė susimąstyt apie gyvenimą, tačiau palikta šeima, paleistuvavimas, girtuoklystė manęs nesužavėjo ir neužkabino. Gal dėl to, kad jau ne pirmas romanas Keruako pas mane rankose, kur yra daug laisvo elgesio.

Vietomis knyga pasirodė ištęsta, rodos vis kartojamas scenarijus. Tomis vietomis pamesdavau mintį, ir suprasdavau, kad nesuvokiu apie ką rašoma paskutiniuose puslapiuose.

Norėčiau perskaityti originalų rinkinį, kadangi kiek skaičiau apžvalgas ten yra daugiau keiksmų, erotinių scenų. Manau, tada sumažėtų to kartojimo ir viskas sustotų į savas vietas.

Po sunkios dienos, tai puiki knyga, kuriai nereikia daug įsiskaitymo, nereikia trumpų pertraukų, kad suvoktum ką perskaitei. Senokai skaičiau tokią "lengvą" knygą.

Knygą vertinu 4/5

Labiau patiko "Dharmos valkatos".

Kelios citatos:

"-Kas bus kai mes mirsime?
Ir jis atsakė:

-Kai mirsi, būsi miręs, ir viskas... "



"Mes turėjome traukti ilgais keliais. Bet tai nebuvo svarbu, nes pats kelias - tai gyvenimas."

Visada, skaitytami knygą, galvojame apie pavadinimą. Beveik iki pat pabaigos ieškojau ryšio tarp turinio ir pavadinimo. Sekėsi gana sunkiai.

Knyga apibūdinama kaip technotrileris. Reikia perskaityti daugiau tokio tipo knygų, kad...

Visada, skaitytami knygą, galvojame apie pavadinimą. Beveik iki pat pabaigos ieškojau ryšio tarp turinio ir pavadinimo. Sekėsi gana sunkiai.

Knyga apibūdinama kaip technotrileris. Reikia perskaityti daugiau tokio tipo knygų, kad suprastum, kas tai yra. Knygoje radau daug informacijos apie mokslinius tyrinėjimus. Kai kurie dalykai sunkiai suprantami, nes šioj srity viaiškai nieko nesusigaudau. Todėl kartais tenka grįžti vieną kitą puslapį atgal, kad taptų bent kiek aišku.

Ir kodėl toks pavadinimas, paaiškėja tik pabaigoje. Pastebimas politikos prieskonis. Geriausias būdas žmogų valdyt - sukurti baimės būseną. Tada žmogus tampa pažeidžiamas ir silpnas.

Dar knygą sunku skaityti buvo ir dėl to, kad pačioje pradžioje aprašoma labai daug įvykių, kuriuos tarpusavyje sunku susieti. Ir sąsaja tarp jų tampa aiški tik pabaigoje.

Patiko ši knyga, nors atėmė daug laiko, tačiau buvo verta. Gal netgi reiktų perskaityt dar kartą.

"Fuko švytuoklė" - mistiškas ir paslaptingas pasakojimas apie praeitį ir dabartį, apie Kabalą, tamplierius ir jų Planą. Knyga, kurią skaitant dirba kiekviena smegenų ląstelė, nes reikia "pervirškinti" daug istorinių...

"Fuko švytuoklė" - mistiškas ir paslaptingas pasakojimas apie praeitį ir dabartį, apie Kabalą, tamplierius ir jų Planą. Knyga, kurią skaitant dirba kiekviena smegenų ląstelė, nes reikia "pervirškinti" daug istorinių įvykių ir nežinomų faktų, susijusių su slaptosiomis organizacijomis bei Kabala. Meistriškai parašyta, patiko.

Kartais pasitaiko paimti knygą iš vaikų bibliotekos. Ir kartais skaitant kai kurias "vaikiškų" knygų scenas tenka gerokai nustebti - gan detaliai aprašinėjamas seksas, pateikiami nuodugnūs smurtinių veiksmų aprašymai... Na,...

Kartais pasitaiko paimti knygą iš vaikų bibliotekos. Ir kartais skaitant kai kurias "vaikiškų" knygų scenas tenka gerokai nustebti - gan detaliai aprašinėjamas seksas, pateikiami nuodugnūs smurtinių veiksmų aprašymai... Na, taip, vaikų bibliotekose lankosi ne vien pradinukai, vaikai yra ir šešiolikmečiai, kurių taip lengvai nebenustebinsi, bet vis tiek "vaikiškos" knygos kartais apstulbina kai kuriomis savo turinio detalėmis.

Na, o atmetus, mano nuomone, tam tikrai auditorijai netinkamas kūrinio ištraukas, perskaičiusi beveik pusseptinto šimto Georgeo R. R. Martino "Sostų žaidimo" puslapių vis tiek nesupratau, kodėl šio romano ieškoti reikia vaikų bibliotekoje. Taip, knygoje pasakojama apie išgalvotus žmones ir išgalvotas karalystes, bet be kelių smulkmenų (na, tarkim, kad viena įtakinga giminė yra kilusi iš drakonų), kurios labiau pateikiamos kaip mitai, knygoje nėra nieko fantastiško. Įsivaizduoju, kad maždaug taip, kaip čia aprašoma, turėjo atrodyti Viduramžių Europa - visas kraštas susiskaldęs, karalystės kariauja viena prieš kitą, karaliai grobia nugalėtųjų žemes, riteriai tvatina vienas kitą turnyruose, mojuoja vėliavomis su savo giminės herbais ir prisiekinėja amžiną meilę skaisčiaakėms mergelėms, rūmų intrigantai rezga šlykščias pinkles ir išdavinėja savo siuzerenus, kuriems tarnauti prisiekė iki mirties... Štai ir viskas.

Prisipažinsiu, knyga daug kuo mane nuvylė. Visų pirma tuo, kad pasakojimas pradedamas ganėtinai intriguojančiai ir paslaptingai: būrys karalystės Sienos (taip, iš didžiosios raidės) sargų, išjojusių į žvalgybą, aptinka įtartina mirtimi mirusius žmones, o galiausiai pačius sargus užpuola kažkas - greičiausiai Kiti, apie kuriuos su baime kartas nuo karto užsimenama. Vėliau dingsta dar keletas sargų, tačiau intriga tuo ir baigiasi, nors ir papasakojami keli mitai apie karalystės atsiradimą ir ankstesnius vietovės gyventojus, be kelių skurdžių užuominų net knygos gale nepaaiškinama, kas tie Kiti ir kodėl jų reikia baimintis. Taip pat nepaaiškėja ir Sienos, saugančios karalystę nuo šiaurės, paskirtis. Viena aišku, kad ji užkerta kelią kažkam baisaus, bet kas tas kažkas? Toks jausmas, kad tie pusseptinto šimto puslapių tėra įžanga į antrąją serijos "Ledo ir ugnies giesmė" dalį. Jei pasiseks, gal joje ir bus aprašyta besiartinanti ilgoji žiema, kurios visi bijosi, ir gausime atsakymus į šiuos klausimus.

Taip pat nepatiko pasakojimo maniera. Kiekvienas skyrius pavadintas kurio nors veikėjo vardu ir jame pasakojama būtent apie jį. Tačiau susidaro įspūdis, kad kai kurie veikėjai tiesiog pamirštami, nes jie dingsta visam šimtui puslapių, kol autorius juos tarsi iš netyčių prisimena ir teikiasi informuoti, kaip vienam ar kitam žmogeliui sekasi. Kaip jau minėjau, liko ir daugybė neatsakytų klausimų, bet čia ne toks kūrinys, kai užvertęs paskutinį puslapį dar ilgai suki galvą: "O kas, jei..." Čia neatsakyti klausimai erzina ir nuvilia, nes smalsumas net kelissyk sužadinamas, bet lieka nepatenkintas. Tiesa, ne tiek, kad pulčiau jį tenkinti skaitydama antrą serijos knygą.

Prie malonaus skaitymo neprisidėjo ir nesklandus vertimas - daugybė sakinių sudėlioti angliškai, kai kur taip keistokai parašyta, kad net juokinga. Pamenu, kažkuriame puslapyje buvo kalbama, kad žmonės įėjo į šventyklą ir sustojo "po svogūnu". Turbūt omeny turėtas "svogūno formos kupolas", bet ką jau čia.

Apskritai kalbant, knyga nuvylė. Buvo įdomių epizodų; kaip jau minėjau, ją skaitant labai lengva įsivaizduoti riteriškuosius viduramžius bei klajoklių Azijos tautelių gyvenimą, tačiau tai ne istorinis romanas. Skaityti nebuvo itin įdomu, bet, nežinau, gal berniukams patiks. Juos juk žavi visokios rietynės ir pjautynės.

Kažkodėl labai mažai skaitau lietuvių rašytojų knygų. Nesu prieš juos nusiteikusi, bet tiesiog taip yra. Todėl nusprendžiau taisyti padėtį ir ėmiausi knygos, 2011 m. išrinktos geriausia - Kristinos Sabaliauskaitės "Silva...

Kažkodėl labai mažai skaitau lietuvių rašytojų knygų. Nesu prieš juos nusiteikusi, bet tiesiog taip yra. Todėl nusprendžiau taisyti padėtį ir ėmiausi knygos, 2011 m. išrinktos geriausia - Kristinos Sabaliauskaitės "Silva rerum".

Džiugu, kad knyga tikrai labai patiko. Viena vertus, aš apskritai mėgstu istorinius romanus, kita vertus, pasakojimas šiame kūrinyje teka sklandžiai, visi aprašymai, įvykiai, minimos smulkmenos ir informatyvios (čia gali sužinoti ir senovinių baldų ar namo apdailos elementų pavadinimų, šventinių bajoro pietų receptą ir t. t.), bet ir įdomios, netrikdo netgi tai, kad autorė labai mėgsta viską dėstyti tarsi vienu įkvėpimu - ilgėliausiais sakiniais, kurie kartais nusitęsia per du puslapius. Skaitant šią knygą labai lengva įsivaizduoti jos veikėjus ir aplinką, mintimis persikelti į XVII a. Ne itin pasiturinčio, bet ir nenuskurdusio bajoro dvarelį, o iš jo galvotrūkčiais nerti į Vilniaus gatvelių šurmulį...

Kažkaip net nesinori aiškinti, apie ką knygos turinys. Knyga ganėtinai nestora, norite sužinoti - paimkite ir perskaitykite. Tikrai įdomu.

-

Knyga apie svajones ir viltį, kad svajonės išsipildys. Jaunuolis Pipas nori ištrūkti iš kaimo ir varguoliško gyvenimo, nenori likti kalviu kaip jo dėdė Džo. Jo svajonė - didysis lūkestis - tapti DŽENTELMENU.

Knyga liūdna,...

Knyga apie svajones ir viltį, kad svajonės išsipildys. Jaunuolis Pipas nori ištrūkti iš kaimo ir varguoliško gyvenimo, nenori likti kalviu kaip jo dėdė Džo. Jo svajonė - didysis lūkestis - tapti DŽENTELMENU.

Knyga liūdna, nuotaika knygoje slogi, gal ji priklauso nuo tematikos. Tačiau, nepaisant to, knyga įdomi ir pamokanti kaip reikia siekti savo tikslo, lūkesčio išsipildymo.

Knygą įvertinčiau 8/10

Dalia Jazukevičiūtė, vienintelė LIETUVIŲ poetė, eseistė, kurios knygą užsibrėžiau perskaityti šiame knygų iššūkyje.

Vos pamačius knygą knygyne, bibliotekoje, pas draugus knygų lentynoje atkreipiamas pirmas dėmesys...

Dalia Jazukevičiūtė, vienintelė LIETUVIŲ poetė, eseistė, kurios knygą užsibrėžiau perskaityti šiame knygų iššūkyje.

Vos pamačius knygą knygyne, bibliotekoje, pas draugus knygų lentynoje atkreipiamas pirmas dėmesys į autorių, antras žvilgsnis būna į knygos pavadinimą, o trečiasis - į knygos viršelį. Viršelis man labai svalrbu, nes tai yra prekinė išvaizda, dažnai patraukianti arba atstumianti knygą paimti į rankas. Tad šį kartą duodu dešimt balų už knygos viršelį: trapios moters siluetas, balti (nekaltumo, tyrumo simbolis) marškinėliai, kurie tarsi yra per dideli - tarsi žmogaus kūnas yra daug menkesnis nei plevenanti, tyra žmogaus siela, ir metalinis, blizgantis peilis, perveriantis ne moters krūtinę, o marškinėlius. Peilis turėtų simbolisuoti ką - anarchizmą? laisvę? pasipriešinimą? galią? Turbūt...

Šis virš 300 puslapių kietu viršeliu išleistas romanas, man labiau priminė didelės apimties esė kūrinį. Arba nuolatinį, nepertraukiamą minties srautą, kai tu nebežinai kur yra pradžia, galo iš vis neįsivaizduoji. Kur nėra veiksmo, vystymosi, o tik daug detalių, pagrindinės veikėjos - Katerinos N., dirbančios Statistikos departamente, jausmai, mintys, svajonės, analizavimas tam tikrų gyvenimo įvykių. Knyga prasideda aiškiu mirties troškimu, o pabaigoje pajutau didelį norą gyventi. Knyga parašyta su didele aistra, man net kartais kilo mintis, ar tai nėra autobiografinė knyga, kai autorė pati išliejo savo jausmus, savo pamąstymus, ieškojo klausimų į sau kylančius klausimus.

Knyga nėra šiaip lengvam pasiskaitymui prieš miegą, Detalės, ne visada pozityvus herojės jausmai, nesusitaikymas su dabartine padėtimi, ieškojimas, išsilaisvinimas - visko daug daug. O dar svajingai nuteikiantys Marcinkonys... Knygos vertinimas 2/5.