Būtent į šią knygą dėjau daugiausia vilčių, kurdamasi 2013 metų KNYGŲ IŠŠŪKIO sąrašą. Tikriausiai tiek daug tikėjausi, nes kūrinio pavadinimas sufleravo, kad būsiu supažindinta su vieno iš iškiliausių visų laikų...

Būtent į šią knygą dėjau daugiausia vilčių, kurdamasi 2013 metų KNYGŲ IŠŠŪKIO sąrašą. Tikriausiai tiek daug tikėjausi, nes kūrinio pavadinimas sufleravo, kad būsiu supažindinta su vieno iš iškiliausių visų laikų menininko Pablo Pikaso gyvenimu. Supažindinta buvo. Bet tai ir viskas.

Knyga pasirodė parašyta gan atmestinai, tarsi tik perpasakojant įvykius, bet 'neįdedant' į juos nieko savo, to, kas pritrauktų skaitytojų dėmesį. Knygą perskaičiau greitai, bet, deja, ne todėl, kad buvo labai įdomu... Todėl, kad greičiau ją baigčiau.

Iš šio kūrinio pasimokiau tiek, kad turiu susirasti dar vieną, kokybiškesnę knygą apie šią nuostabią asmenybę.

Daug kur šnekama, kad G. Orwell sukurta utopija, pavadinta "1984-ieji", pavėlavusi gerais 40 metų, atėjo. Iš dalies sutinku - informacijos technologijų galimybės rinkti informaciją bei sekti kiekvieną piliečių žingsnį...

Daug kur šnekama, kad G. Orwell sukurta utopija, pavadinta "1984-ieji", pavėlavusi gerais 40 metų, atėjo. Iš dalies sutinku - informacijos technologijų galimybės rinkti informaciją bei sekti kiekvieną piliečių žingsnį pasiekė sunkiai įsivaizduojamą lygį, o spauda ir televizija kasdien formuoja bendrą nuomonę (nebūtinai teisingą), kuria seka ir besąlygiškai tiki minios. Iš kitos pusės labai noriu tikėti, kad mums dar toli iki vaizduojamos sistemos ir visiško žmogiškumo, savarankiško mąstymo sunaikinimo.

1948-aisias parašyta istorija nukelia mus į 1984-uosius. Pasaulį valdo trys supervalstybės: Okeanija, Rytazija ir Eurazija. Visos valstybės nuolat kariauja tarpusavyje bei įgyvendina teroru pagrįstą vidaus politiką. Šios politikos siekis tik vienas - dar didesnė valdžia. Jos siekiama įmanomais ir, atrodytų, neįmanomais būdais. Šiame pasaulyje naikinama praeitis (didžiulis mechanizmas kasdieną falsikuoja istorinius faktus, nes valdžia juk negali klysti), kalba ir kultūra (sukurta nauja kalba taip susiaurina žodyną, kad nebelieka kaip išsakyti kitokios nei valdžia pageidauja minties), draudžiama laisva mintis (minčių policija gaudo kiekvieną galvojantį kitaip nei varoma propaganda, ar bandantį suvokti, koks gi iš tikrųjų valdžios siekis. Mažiausias krustelėjimas ir susimastęs žvilgsnis gali būti pavojingas, juk šioje tikrovėje netgi vaikai seka savo tėvus). Šiame pasaulyje nebelieka vietos jausmams (išskyrus neapykantą, ugdomą neapykantos seansų metu, ir besąlygišką meilę, skiriamą Didžiajam broliui) ir žmogiškumui. Po truputį sukasi krumpliaračiai naikindami visa kas tikra, galutinai ir visiškai palauždami, priversdami tikėti bet kuo.

Ir šioje baimės visuomenėje atsiranda žmogus, išdrįstantis galvoti savaip ir netgi mylėti. Nors jo kova pasmerkta iš anksto, ji prasminga. Tik kovodamas už tai, kuo tiki, tik mylėdamas ir nepamiršdamas didžiųjų moralinių vertybių bei turėdamas tikslą, žmogus išlieka žmogumi. Toks paprastas tikslas pasirodo besąs labai sunkiai pasiekiamas. Kaip išlikti žmogumi, laikantis žeminančių valdžios taisyklių ir įsakymų? Kaip išlikti žmogumi, jei aplinkiniai seniai tokiais būti? Ir, galiausiai, ar įmanoma netekti žmogiškumo?..

Knyga sužavėjo tiek psichologine gelme, tiek įtaigiai pavaizduota totalitarine santvarka, tiek istorinėmis paralelėmis ir nepaprasta rašytojo įžvalga. Knyga ir šiurpina daugiausia dėl to, kad supranti, kokia ji teisinga ir tikra. Ir tai suprasdamas vis vien tikiesi, kad aprašyta didžiąsias žmonijos vertybes griaunantis ateitis paliks tik šiurpia utopija, vaizduojama viename geriausių XX amžiaus kūrinių...

Mano mėgstamiausio autoriaus knyga ir šįkart nenuvylė. Nors turiu prisipažinti iš pradžių ji man pasirodė kiek per sunki.

Nagrinėjamos kelios temos: abortas, meilė ir karas, kaip visada neatskiriamai persipinusios...

Mano mėgstamiausio autoriaus knyga ir šįkart nenuvylė. Nors turiu prisipažinti iš pradžių ji man pasirodė kiek per sunki.

Nagrinėjamos kelios temos: abortas, meilė ir karas, kaip visada neatskiriamai persipinusios tarpusavyje.

Kelios labiau įsiminusios citatos:

"Naktis sutirština spalvas"
Ir tikrai, naktį viskas atrodo, kiek kitaip, daug sodriau nei iš tikrųjų.

"Kas nenori gimdyti, randa, kaip apeiti įstatymą, skirtumas tik toks, kad kasmet tūkstančiai motinų susigadina sau sveikatą."
Akivaizdu, kad abortų problema seniai jau yra aktuali problema. Ir po teisybei ir iki šiol, kas nenori gimdyti, tas randa laabai daug būtų apeiti šį draudimą, ir deja, paskui dėl to kenčia.

"Mylėti - tai kada trokšti kartu su kitu žmogum susenti?"
Bet ar norim mylimam žmogui atrodyti nebegražiai, nepatraukliai? Abejoju. Tad mintis sakyčiau gera, tačiau širdį visad būni jaunas.

"Per gaila miegoti. Tiek gyvenimo iššvaistai miegodamas."
Man irgi gaila.

Apie moteris: "Nevalia su jomis diskutuoti. Visada praloši. Jų rankose logika - kaip vaškas. Reikia veikti ir viskas."
Dėl ko vertėtų perskaityti knygą vyrams, tai dėl tokių išsireiškimų ir artėjančio karo "įtakos".

"Atsitiktinumų nebūna tik geroje literatūroje - gyvenimas kasdien kupinas pačių absurdiškiausių."

"Likimas niekad neįveiks tvirtos drąsos, su juo supriešintos. Jeigu viskas pasidarys nepakeliama, galima nusižudyti. Gera tai žinoti, bet gera žinoti, kad kol gyveni, dar niekas galutinai neprarasta."
Neverta nuleisti rankų, laimi tas, kuris nenuleidžia rankų.

"Ne su šypsena ateinam į šį pasaulį."
O ar su šypsena išeinam?

"Žmogus gali daug pakelti."

Seniai norėjau paskaityti kokią nors I. D. Yalomo knygą, tad KNYGŲ IŠŠŪKIS padėjo šiam norui išsipildyti. Neturėjau išankstinės nuomonės Yalomo atžvilgiu, tik draugė jį vis girdavo. O koks jis man pasirodė šioje...

Seniai norėjau paskaityti kokią nors I. D. Yalomo knygą, tad KNYGŲ IŠŠŪKIS padėjo šiam norui išsipildyti. Neturėjau išankstinės nuomonės Yalomo atžvilgiu, tik draugė jį vis girdavo. O koks jis man pasirodė šioje knygoje?

Knyga nukelia į psichoterapeuto kabinetą - visos 10 istorijų pasakojamos nešeinant iš jo, tai gal kažkiek riboja ir retkarčiais pasigendi rudens ar pavasario gamtos ar tiesiog didmiesčio peizažo. Dėmesio centre - įvairūs žmonės, kankinami ilgai besitęsiančios meilės, mirties baimės ar vienatvės. Keista, o gal ir ne, bet man kur kas buvo įdomiau sekti psichoterapeuto santykį su klientu nei paties kliento patiriamus išgyvenimus ar jausmus.

Nesinori leistis į gilesnes analizes, tik labai aiškiai supratau, kad didelio malonumo skaitydama šią knygą nepatyriau - visgi tai labai specifinė literatūra ir nesukelia estetinių išgyvenimų kaip kad grožinė, bet jokiais būdais negalima sakyti, kad tai prasta knyga, tik ją vertinat reikia pasitelkti kitus kriterijus.

Ar skaityčiau kitą Yalomo knygą? Kol kas vargu, bet ateity - galbūt.

MANO VERTINIMAS: 7/10

Pasaulyje daug problemų, kurių mes - žmonės negalime išspręsti lengvai. Kai kurias problemas mes išsprendžiame, bet dažniausiai viskas kada nors vėl iš naujo prasideda.

Problemų virtinė, absurdiškas gyvenimas ir...

Pasaulyje daug problemų, kurių mes - žmonės negalime išspręsti lengvai. Kai kurias problemas mes išsprendžiame, bet dažniausiai viskas kada nors vėl iš naujo prasideda.

Problemų virtinė, absurdiškas gyvenimas ir egzistencija, kuri yra beprasmiška, puikiai nusakoma Albero Kamiu romane "Maras". Maras- tai liga, prieš kurią priešnuodžio nėra, kuri tyliai įsėlina ir greitai nukankina žmogų. Tokia liga (taip numanoma, nors ne visi simptomai sutampa) užpuolė Alžyre esantį miestą Oraną 194. - kažkelintaisiais metais (autorius palieka vietos skaitytojo fantazijai). Pagrindinis romano veikėjas daktaras Bernaras Rijė kasdien kovoja su maro epidemija. Taip pat jam padeda netyčia prieš epidemiją užklydęs į miestą Žanas Taru. Visas veiksmas vyksta mieste, kuris dėl kilusios epidemijos izoliuojamas. Žmonių nuotaikos keičiasi kiekvieną dieną kaip ir mirusių statistika.

Romane nagrinėjamos žmogaus susvetimėjimo, Dievo bausmės, absurdiško gyvenimo, žmogaus akistatos su mirtimi, socialinės nelygybės, laisvės troškimo, kančios, pasiaukojimo, beprasmybės temos. Iš tiesų kūrinys labai plataus spektro ir temų, ir problemų jame atrasti galima be galo daug. Pagrindinė šio romano idėja ta, kad žmogus niekada nebus pasiruošęs susidurti su nelaime, jos žmogų užklumpa netikėtai. Manau, kad kūrinio aktualumas neišblės niekada, nes maras - tai metafora, kuri nusako kiekvieno amžiaus, epochos, laikmečio aktualią problemą ir apskritai problemas, kurių niekada niekam netrūksta ir netrūks.

Mane sužavėjo tai, kad pasirinkta nusakyti problemai maro metafora. Juk daugelis sako, kad baisiausi yra trys dalykai: karas, badas, maras. Tad vieną mūsų baimių Alberas Kamiu panaudojo kaip metaforą, kuri yra originali. Mane žavi Kamiu tuo, kad šneka apie užburtą ratą, iš kurio mes, žmonės, niekaip neišsivaduosime, nors ir kokias absurdiškas pastangas dėtume. Taip pat skaitant kūrinį kilo klausimas: kam mums reikalinga laisvė, ką ji mums suteikia? Keista, kad kūrinio veikėjai, nors galėjo laisvai judėti savo mieste, bet vien žinojimas, kad miestas yra izoliuotas, varžė jų laisvę. Vis dar negaliu atsakyti į šiuos užduotus klausimus, kurie kilo skaitant romaną. Ir apskritai seniai skaičiau kažką panašaus, kas sukeltų tiek minčių.

Taigi kiekvieną kartą, kai skaitai knygą tikiesi kažko ypatingo ir atrasti kažką naujo. Tačiau skaitant šią knygą kilo klausimų, kurių atsakymus ieškoti teks kitose knygose.

Popietės su Algimantu Čekuoliu irjo žymiuoju puodeliu arbatos tikriausiai daugumai lietuvių tiesiog įaugusios į kraują. Vieni apie šią asmenybę kuria pokštus, kiti jį garbina, kad ir kaip ten bebūtų, reikia pripažinti -...

Popietės su Algimantu Čekuoliu irjo žymiuoju puodeliu arbatos tikriausiai daugumai lietuvių tiesiog įaugusios į kraują. Vieni apie šią asmenybę kuria pokštus, kiti jį garbina, kad ir kaip ten bebūtų, reikia pripažinti - A. Čekuolis tikrai neeilinė Lietuvos asmenybė.

Dėl jo unikalumo, erudicijos ir nusprendžiau perskaityti knygą "Šešios progos numirti".

Kadangi studijos ir pačios smalsumas įpareigoja domėtis tuo, kas vyksta pasaulyje, knygą tiesiog 'prarijau'. Patiko tai, kad rašymo stilius paprastas, be jokių įmantrybių, pritaikytas bet kokio amžiaus, išsilavinimo žmogui. Tai, manau, puiki knygos savybė, nes straipsniai skatina domėtis, ieškoti, atrasti.

Taip pat įdomu buvo skaityti ir asmeninius žurnalisto išgyvenimus. Kaip ir buvo minėta knygos anotacijoje, pats Čekuolis nedaug rašo apie savo asmeninį gyvenimą, tad šiokios tokios ištraukos tikrai pritraukė dėmesį ir greitai 'susiskaitė'.

Kaip ir minėjau, ši knyga turėtų patikti labai įvairiems žmonėms. Tad, jeigu bent kiek domitės tuo, kas vyksta Lietuvoje ir už jos ribų, nedvejodami griebkite šią ar kitą A. Čekuolio knygą.

Velnio tuzinas. Keistas skaičius, reiškiantis visuos tuos metus, kuomet morališkai ruošiausi, "brendau" iki pasiryžimo paimti šią knygą į rankas ir pagaliau perskaityti. Paėmiau, perskaičiau ir susidraugavau. Kūrinys taip...

Velnio tuzinas. Keistas skaičius, reiškiantis visuos tuos metus, kuomet morališkai ruošiausi, "brendau" iki pasiryžimo paimti šią knygą į rankas ir pagaliau perskaityti. Paėmiau, perskaičiau ir susidraugavau. Kūrinys taip patiko, jog kitų, t.y. 2014 -ųjų, metų pageidaujamų perskaityti knygų sąraše pirmaisiais numeriais jau dabar įsirašiau F. Dostojevskio "Brolius Karamazovus" ir "Idiotą".

Baimė. Maniau, turimos dvi romano "Nusikaltimas ir bausmė" dalys skaitant pabos iki nebegalėjimo ar nebenorėjimo jas skaityt iki galo. Visgi baimintasi be reikalo - kūrinys jau nuo pat pirmų puslapių taip įtraukė tarsi būčiau žiūrėjus gerą filmą ir nenorėjus atsitraukt nuo ekrano nei minutėlei, kad, neduokdie, ko nepražiopsoti.

Nusikaltimas. Keletą akimirkų savęs klausiau - ar išvis toks buvo? O gal tai tik Rodijono Raskolnikovo pasąmonės žaidimai - pakrikusių nervų padarinys? Visgi nusikaltimo būta. Dvigubo. Apgalvoto. Žiauraus. Neskaičiusieji kūrinio galbūt paklausite, kokiu tikslu jis (nusikaltimas) padarytas? Iš idėjos, kad ir kaip keistai beskambėtų ("Senė buvo tiktai liga... aš ne žmogų užmušiau, aš principą užmušiau"), iš noro sukurti gražesnį ir tobulesnį pasaulį ("<...> ėmiausi išlaikyti teisingumą, koks tik begalimas, svorį ir saiką, ir aritmetiką; iš visų utėlių pasirinkau pačią nenaudingiausiąją ir, ją užmušęs, nusprendžiau iš jos paimti lygiai tiek, kiek man reikia pirmajam žingsniui žengti, ne daugiau ir ne mažiau" p. 337). Taigi Raskolnikovo padarytas nusikaltimas yra vienas iš baisiausių ir iki šiolei visuomenėje vertinamas kaip antihumanizmo apraiška.

Bausmė. Ar įmanoma jos išvengti nužudžius žmogų? Net jei fiziškai būtų ir įmanoma išvengti, tačiau, manu, psichologiškai vis vien atkentėti turėsi. Kaip sakoma, nuo savęs nepabėgsi. Tad iškart po nužudymo, kūrinio pagrindinis veikėjas pajunta, ką reiškia sąžinės balsas, pajunta jo verdiktą - kaltas. Raskolnikovą apima savigraužos jausmas, persekioja įvairios baimės, haliucinacijos, kol galiausiai jis neištveria ir savo kaltę išpažįsta visam pasauliui. Netgi sakyčiau, nužudydamas moteris, kartu su jomis vaikinas nužudė ir dalelę savęs (savo ramybę, savo dvasinę pusiausvyrą). O tai ir yra didžiausia bausmė.

Pasiryžkite. Jei vis dar nėra tekę skaityti F. Dostojevskio "Nusikaltimo ir bausmės", tai nebedvejokite ir pasiryžkite kelionei į slapčiausius, bjauriausius žmogaus sąmonės užkaborius, kur sprendžiasi atskirų žmonių likimai.

Robert Goddard - Negrįžk atgal - Romane rašoma apie buvusius šauktinius, kurie po 50 metų susitinka senovinėje Škotijos pilyje. Visi jie dalyvavo eksperimente, kuris vadinosi "Švari lenta" (Tabula rasa). Eksperimentas truko 3...

Robert Goddard - Negrįžk atgal - Romane rašoma apie buvusius šauktinius, kurie po 50 metų susitinka senovinėje Škotijos pilyje. Visi jie dalyvavo eksperimente, kuris vadinosi "Švari lenta" (Tabula rasa). Eksperimentas truko 3 mėnesius. Jo metu buvo bandoma nepažangius dalyvius išugdyti ir įdiegti jiems žinių, izoliavus nuo aplinkinio pasaulio. Oficialiu teigimu, eksperimentas nepavyko ir dalyviai išsiskirstė kas sau. Tačiau eksperimento rezultatais suabejota po to, kai per susitikimą prasideda paslaptingos žmogžudystės. Gal eksperimentas buvo tik priedanga? Įdomus siužetas ir netikėti įvykiai - viskas, ko reikia geram detektyvui, o šiame kūrinyje apstu abiejų dalykų.

Marius Katiliškis - Miškais ateina ruduo - Trumpai galėčiau pasakyti - nepatiko. Iš pradžių maniau - knyga kaip knyga, nors ir lietuvių autoriaus (tiesą sakant, lietuvių kūrybą skaitau ne per dažniausiai...), bet knygos...

Marius Katiliškis - Miškais ateina ruduo - Trumpai galėčiau pasakyti - nepatiko. Iš pradžių maniau - knyga kaip knyga, nors ir lietuvių autoriaus (tiesą sakant, lietuvių kūrybą skaitau ne per dažniausiai...), bet knygos veiksmas labai sumaišytas. Pradžioj rašė apie medkirčius, po to aprašinėjo turgaus prekybą (tada pamaniau, kad čia bus trumpų kūrinių rinkinys). Pavyzdžiui, prasideda naujas skyrius ir nesupranti apie ką ten rašo. Kuo tai susiję su knyga? Viskas pasidaro labai painu. O sąsaja išaiškėja tik skyriaus pabaigoj. Būdavo, kad skaitydama pamesdavau mintį. Knygoje yra labai daug nutylėjimų, o dėl to skaityti darėsi dar sudėtingiau. Be to, romano siužetas nesudomino, o skaičiau vien dėl to, jog nemėgstu numesti neperskaitytos knygos. Kita vertus, tai mano individuali nuomonė ir nenorėčiau niekam jos piršti... Skaitykit šią knygą ir spręskit patys!