Mano nuomone "Rumio dukra" per daug skambus pavadinimas šiai knygai. Pirmos kilusios mintys perskaičius romaną: "O tai kur tas Rumis? Ir kas jis toks?". Na taip, sutinku, jog šioje knygoje pagrindinis dėmesys turėjo būti...

Mano nuomone "Rumio dukra" per daug skambus pavadinimas šiai knygai. Pirmos kilusios mintys perskaičius romaną: "O tai kur tas Rumis? Ir kas jis toks?". Na taip, sutinku, jog šioje knygoje pagrindinis dėmesys turėjo būti skiriamas ne jam, o jo dukrai, bet knygos pavadinimas juk šiek tiek turėtų atitikti turinį, tuo labiau, kad Rumis buvo realus asmuo. Bent jau man skaitant apie realius žmones norisi sužinoti smulkmenų iš jų gyvenimo, o perskaičius šią knygą nieko nesužinojau. Net ir pagrindinė herojė nėra jo dukra, o tik auklėtinė, kurios gyvenimas nutrūksta vardan "kažko aukščiau". Apskritai visa knyga yra apie kažką, bet apie ką neaišku.

Apokalipsinis romanas, tikrai patiksiantis visiems The Walking Dead gerbėjams. O viskas prasidėjo nuo nekalto eksperimento, kuriame dalyvavo buvę kaliniai ir niekuo dėta mergaitė. Eksperimento baigtis - zombiai, pasirengę...

Apokalipsinis romanas, tikrai patiksiantis visiems The Walking Dead gerbėjams. O viskas prasidėjo nuo nekalto eksperimento, kuriame dalyvavo buvę kaliniai ir niekuo dėta mergaitė. Eksperimento baigtis - zombiai, pasirengę išnaikinti visą žmoniją ar bent jau Amerikos žemyną.

Nicholo Sparkso romaną "Paskutinė daina" skaičiau vasarą. Labai tinkamas metas tokiai knygai, nes joje ir aprašomi vienos vasaros įvykiai.

Ronė (Veronika) - išsiskyrusių tėvų dukra. Vasarą kartu su mažuoju broliu atvyksta...

Nicholo Sparkso romaną "Paskutinė daina" skaičiau vasarą. Labai tinkamas metas tokiai knygai, nes joje ir aprašomi vienos vasaros įvykiai.

Ronė (Veronika) - išsiskyrusių tėvų dukra. Vasarą kartu su mažuoju broliu atvyksta paviešėti pas tėtį. Ronei tai tikra kankynė, nes ji nekenčia savo tėvo už tai, kad jis juos paliko. Visgi Ronė nežino vieno dalyko: jos tėtis serga paskutine vėžio stadija.

Šio romano siužetas apima daugybę temų: pirmąją meilę, santykius su tėvais, finansinius skirumus tarp žmonių. Tai labai jautri knyga, paliečianti kiekvieną savo skaitytoją, priverčianti jį apmąstyti savo vertybes. Romanas atkreipia dėmesį ir į tai, kad gyvenimas nėra amžinas ir kiekvieną dieną reikia išnaudoti kuo geriau, nuveikti kuo daugiau ir neatidėlioti ko nors kitai dienai, savaitei, mėnesiui ar net metams. Gyventi reikia dabar. Taip pat nereikia kaupti pykčio, nes jis neatneša nieko gero, nereikia teisti žmonių, nes dažnai yra tau nežinomų aplinkybių. Reikia išmokti atleisti ir suprasti, nes niekad nežinai, ar tu pats neatsidursi kaltinamojo vietoje. Štai tokias mintis man sukėlė "Paskutinė daina".

Mano mylimiausia autorė, kaip ir tikėjausi, neapvylė. "Pavojaus Endhauze" siužetas buvo nenuspėjamas ir įdomus, labai tiko atsotogų pradžiai, kada ir skaičiau šį romaną. Puaro nusprendžia padėti jaunai merginai, į kurios...

Mano mylimiausia autorė, kaip ir tikėjausi, neapvylė. "Pavojaus Endhauze" siužetas buvo nenuspėjamas ir įdomus, labai tiko atsotogų pradžiai, kada ir skaičiau šį romaną. Puaro nusprendžia padėti jaunai merginai, į kurios gyvybę jau keturis kartus pasikėsino nežinomas užpuolikas - taip prasideda knygos veiksmas. Kaip jis baigiasi?

Artūro Heilio "Galutinę diagnozę" perskaičiau greitai. Ji buvo gan intriguojanti ir įdomi. Siužetas pasakoja apie kasdienį ligoninės gyvenimą, darbuotojus, ligonius ir jų tarpusavio ryšius. Tikrai verta knygą perskaityti...

Artūro Heilio "Galutinę diagnozę" perskaičiau greitai. Ji buvo gan intriguojanti ir įdomi. Siužetas pasakoja apie kasdienį ligoninės gyvenimą, darbuotojus, ligonius ir jų tarpusavio ryšius. Tikrai verta knygą perskaityti jeigu domina medicina. Visgi nepaisant to, kad skaityti buvo tikrai įdomu, ji nepadarė man ilgalaikio įspūdžio, greitai pasimiršo.

Tikras optimizmo ir šviesos gurkšnis bet kokio amžiaus skaitytojui - nuo ikimokyklinuko iki senjoro. Ir net rimtose "saviauklos" knygose nerasite tokių šaunių patarimų, KAIP SIEKTI SAVO SVAJONIŲ ! Ne tik svajoti, bet nebijoti...

Tikras optimizmo ir šviesos gurkšnis bet kokio amžiaus skaitytojui - nuo ikimokyklinuko iki senjoro. Ir net rimtose "saviauklos" knygose nerasite tokių šaunių patarimų, KAIP SIEKTI SAVO SVAJONIŲ ! Ne tik svajoti, bet nebijoti siekti, nors kartais jos atrodo sunkiai pasiekiamos.

Tai švedų rašytojų J.ir T. Wieslander sukurtos istorijos apie dvi drauges - karvę ir varną. Nuostabias iliustracijas sukūrė S.Nordgvist. Mamulė Mū ir yra toji - įrodanti, kad viskas yra pasiekiama net karvei: pasisupti supynėse, pasidaryti namelį medyje, imtis didžiojo tvarto tvarkymo, pasimerkti gėlių ir "skanauti" pavasarį, priimti draugus su jų trūkumais ir privalumais, padėti įgyvendinti jų svajones, švęsti Kalėdas miške prie didžiulės papuoštos eglės ar šokinėjant suplakti ūkininkui grietinėlės...

Tad jei nesugalvojate ką skaityti sau ar savo vaikui arba jaučiatės pavargę nuo neigiamų emocijų - iš aplinkos, iš ekrano, iš žiniasklaidos, jei sunkiai sekasi spręsti savo gyvenimo "kryžiažodžius", užsukite į biblioteką ar knygyną ir bent trumpam pasikvieskite pas save optimistę Mamulę Mū ir jos draugę Varną. Gausite šaunias "gyvenimo džiaugsmo" pamokas.

Mano skaityti į lietuvių k. išversti rinkiniai: "Mamulė Mū", "Mamulė Mū tvarkosi", "Mamulė Mū laipioja po medžius" ir "Mamulės Mū ir Varnos Kalėdos". Žinau, kad yra ir daugiau. Nepraleisiu !

Labai esu savimi nusivylusi. Neberandu motyvacijos iš širdies aprašyti patikusią knygą. Nesvietiškai graužia sąžinė! Bet ir šįkart, matyt, nepasitaisysiu. Gana lakoniškai ir glaustai pasisakysiu apie Peter Høeg knygą...

Labai esu savimi nusivylusi. Neberandu motyvacijos iš širdies aprašyti patikusią knygą. Nesvietiškai graužia sąžinė! Bet ir šįkart, matyt, nepasitaisysiu. Gana lakoniškai ir glaustai pasisakysiu apie Peter Høeg knygą "Dramblių prižiūrėtojų vaikai", kuri man padarė nežmoniškai didelį įspūdį. Manau, šis autorius gali tapti vienu iš mano mėgiamiausiu. Kodėl? Sunku atsakyti. Šioje knygoje buvo visko tiek daug, jog mano varganas protelis niekaip nesusigaudė, kaip įmanoma taip sugalvoti ir parašyti. Dar pastebėjau vieną dalyką, kuo knyga keistesnė ir galbūt absurdiškesnė, tuo labiau ji man patinka. Galbūt tai kokia nors pamišimo forma, nežinau! Žinau tik tiek, kad aš taip nesugalvočiau ir tai lemia mano susižavėjimą šiuo autoriumi.
O ir autorius neįprastas, sakyčiau... P. Høeg išbandė scenos meną, baletą, jūrininkystę, fechtavimąsi. Toks žmogus ir negali rašyti tiesiog įprastų knygų.
"Dramblių prižiūrėtojų vaikai" įtraukė ir nepaleido nuo pradžios iki galo. Rašytojas perteikė pasakojimą žaismingai ir ironiškai - taip kaip man patinka ir visiškai nuginklavo paslėpta simbolika. Dramblių knygoje nerasit, nevarkit ir neieškokit. Dramblys - tai kas yra tavyje, tavo esybė, siela. Ji labai didelė ir sunki. Su ja tvarkytis nelengva. Bet jei rasi bendrą kalbą su ja, matyt, rasi ir atsakymą į klausimus, dėl ko gyveni ir kas yra laimė.
Žodžiu, rekomenduoju perskaityti ir susipažinti su dramblių prižiūrėtojų vaikais bei kitais įspūdingais personažais ir jų istorijomis. Neperpasakosiu knygos siužeto, jei norėsite, paskaitysite anotaciją, bet nemanau, kad ji atspindės knygos esmę ir turinį. Šią knygą tiesiog būtina perskaityti ir pasisemti... žinojimo.

"Žemės gyventojus sudaro vienas trečdalis tokių, kurie ilgisi tų, kurie juos paliko, kitas trečdalis, kurie ilgisi to, kurio dar nesurado, ir paskutinis trečdalis, kurie turi tokį, kurio pa­prasčiausiai nevertina, kol juos palieka, ir tada jie staiga atsidu­ria pirmajame trečdalyje."

Tai pirma trilogijos dalis, kurioje Frank McCourt aprašo savo vargingą vaikystę. Tokią, kurios nenorėtų niekas. Tokią, kokią menkai gali įsivaizduoti tas, kuriam neteko to patirti. Jei visada turėjote ką valgyti, gyvenote...

Tai pirma trilogijos dalis, kurioje Frank McCourt aprašo savo vargingą vaikystę. Tokią, kurios nenorėtų niekas. Tokią, kokią menkai gali įsivaizduoti tas, kuriam neteko to patirti. Jei visada turėjote ką valgyti, gyvenote šiltuose namuose, o tėvai buvo dirbantys ir viską parnešdavo namo, vargu ar galėsite skaitydami patirti būtent tai, ką iš tiesų išgyveno Frenkis, jo broliai ir mama. Lygiai taip pat ir man tai buvo sunku įsivaizduoti. Prieš visą tą skurdą net nublanksta alkoholikas tėvas, neparnešantis pinigų į namus, o viską prageriantis baruose, po to vėlai grįžęs namo prikeliantis vaikus ir liepiantis jiems prisiekti absurdiškus dalykus. Kėlimasis naktimis taip tikrai nevargino kaip nuplyšę batai ir gurgiantys pilvai. Vaikystėje net nelabai ir gėda jaučiama dėl to, kokie jie yra, nes paprasčiausiai dar sunku suvokti tai. Tik augant, bręstant pamatai, kad kiti į tavo skarmalus žiūri net ne su gailesčiu, o su panieka, o pasisakyti, kad nieko nevalgei visą dieną tampa gėda ir nemalonu, jau nekalbant apie mamą, vaikštančią prašyti labdaros.

"Namuose gali trūkti arbatos ar duonos, bet mama ir tėtis visada sugeba apsirūpinti cigaretėmis..." (161 psl)

Tad Frenkis ir pasakoja savo istorija nuo pat mažų dienų iki subrendimo (berods 19-os metų). Kadangi pasakojama jo vardu, mes galime matyti viską iš vaiko perspektyvos. Juk visai kitaip pasakotų mama, tėvas, kaimynas ar koks giminaitis. Frank McCourt rašo įtikinamai, t.y. skaičiau ir jaučiau, kad viską pasakoja vaikas, o tai man atrodo taip sudėtinga - įsijausti į vaiko rolę. Juk jis dar daug ko nesuvokia, hiperbolizuoja nebūtinai tai, kas iš tiesų yra svarbu (pvz. kad ir tėvo alkoholizmas vaizduojamas taip kone atmestinai, kai kiekvienam, turėjusiam tokį tėvą, aišku, kad gyventi su tokiu būna tiesiog sunku, o namai tampa pragaru), apskritai, jei mamos pasakojimas priverstų tikriausiai ašaroti visą laiką, Frenkio žodžiai priverčia net nusijuokti ne kartą, nepaisant to, kad pati situacija yra siaubinga, visiškai niūri, tamsi ir, rodos, neturinti nė menkiausio išėjimo.

"Dažniausiai bepročiai į beprotnamį įvelkami jėga, bet ji vienintelė, kuri būna ištempiama jėga atgal pas savo penkis vaikus ir bokalų gėrimo čempioną." (134 psl)

Kad ir neįtraukė manęs ši knyga tiek, kiek tikėjausi (eh, tie lūkesčiai prisiskaičius daugybę nuostabių atsiliepimų ir kone įteigus sau, kad kas jau kas, bet ši knyga man taps gal net viena geriausių skaitytų), kad ir pabodo vietomis buvo pernelyg ištęsta ir nuobodoka, bet vis vien tai yra knyga, kuri nors truputį palies, o istorija privers susimąstyti, kad reikia džiaugtis, ką turime, ir kokių nelaimingų žmonių šiame gyvenime yra. Ir jie galbūt gyvena jums už sienos, kaimynystėje, galbūt prasilenkiate su jais eidami gatve ir nė nepamatote... O galbūt net nenorite pastebėti...

"Nežinau, kodėl ji visada pikta. Jos bute šilta ir sausa. Namuose yra elektra, už namo stovi nuosava išvietė. Dėdė Pa turi pastovų darbą ir kiekvieną penktadienį parneša namo uždarbį. Jis išlenkia kokį bokalą Pietinėje aludėje, bet niekada negrįžta namo dainuodamas apie ilgą liūdną Airijos istoriją." (291 psl)

Ilgą laiką ieškojau knygos, kuri ne tik skatintų pasikeisti, bet ir nurodytų kaip tą padaryti. Ir kartą važiuodama autobusu pamačiau vaikiną, skaitantį knygą itin daug žadančiu pavadinimu "Esminė transformacija"....

Ilgą laiką ieškojau knygos, kuri ne tik skatintų pasikeisti, bet ir nurodytų kaip tą padaryti. Ir kartą važiuodama autobusu pamačiau vaikiną, skaitantį knygą itin daug žadančiu pavadinimu "Esminė transformacija". Pavadinimą iš karto įsidėmėjau ir nusprendžiau pasidomėti šia knyga internete. Taip ji ir atsirado mano rankose.

"Esminė transformacija" - tai dviejų seserų parašyta knyga, kuri iš tiesų padeda pakeisti nepageidaujamą elgesį, emocijas, reakciją, požiūrį. Neįmanoma? Priešingai, to pasiekti gali kiekvienas žmogus. Reikia tik didžiulio noro, kantrybės ir žinoma, pastangų. Kova su savimi yra beprasmė! Juk galiausiai mes patys ir pralaimėsime. Knygos autorės teigia, jog dabar mums nepatinkantis elgesys buvo naudingas ir net būtinas anksčiau, todėl jo ir išmokome. Paprastai pamatai būna pakloti dar vaikystėje, tad norint pasikeisti neužtenka vien žinių kaip turi būti, o kaip ne. Taip pat knygoje traktuojama, jog jau minėti "pamatai" nėra neigiami, kaip mes galvojame. Kiekvienas jų turi kažkokį teigiamą tikslą.

Pirmuosiuose skyriuose Connirae ir Tamara supažindina skaitytoją su pačia idėja ir padeda suvokti transformacijos esmę. Toliau nurodo ką ir kaip daryti. Po kiekvienos dalies seka proceso apibendrinimas, padedantis nepasiklysti. Knyga papildyta kitų žmonių pasakojimais, patirtimis, išgyvenimais. Connirae ir Tamara nepaleidžia skaitytojo rankos iki pat paskutinio puslapio. Tai išties nuostabu!

Aš taip pat perėjau šį procesą. Mano nepageidaujamas elgesys buvo nejaukumas, negalėjimas atsipalaiduoti esant tarp mažiau pažįstamų žmonių. Ir tai tikrai pasikeitė! Sunku patikėti, bet... Aš labai džiaugiuosi!

"Esminė transformacija" yra nepaprastai vertinga knyga, kurią perskaityti turėtų kiekvienas. Tai knyga, kurios anotacija nė kiek nepagražinta. Rekomenduoju!

"Perėja" yra pirma trilogijos apie apokalipsę Žemėje dalis. Pirmasis komplimentas šiai knygai, jog formatas yra kaip lietuvių-užsienio kalbos žodyno, netgi šrifto dydis pakankamai smulkus. Galbūt šis komplimentas būtų nieko...

"Perėja" yra pirma trilogijos apie apokalipsę Žemėje dalis. Pirmasis komplimentas šiai knygai, jog formatas yra kaip lietuvių-užsienio kalbos žodyno, netgi šrifto dydis pakankamai smulkus. Galbūt šis komplimentas būtų nieko vertas, jei knyga nebūtų įtraukianti ir įdomi.



Knygoje aprašomi įvykiai rutuliojasi mūsų laikais. Amerikos kariuomenė vykdo eksperimentus, tačiau galiausiai jie tampa nebevaldomi ir pasekmes pajaučia visi. Nutrūkus susisiekimui su kitais žemynais daroma prielaida, kad nutikusios baisybės išplito po visą pasaulį. Justin Cronin skaitytojus supažindina su veikėjų, tiesiogiai ar netiesiogiai nulėmusių senojo pasaulio žūtį, gyvenimais, ir nors kol kas gyvenimas teka įprasta vaga, jaučiama stipri įtampa, jog nutiks tikrai kažkas siaubingo. Netgi ne tiek katastrofos prasme, kiek visa apimančio blogio. Vėliau veiksmas mus nukelia į Koloniją po šimto metų, kur gyvena kartos, nebeprisimenančios senojo pasaulio, tačiau ir toliau kovojančios dėl išlikimo. Kaip dabar atrodo Amerika? Kaip gyvena išlikę paskutinieji žmonės? Ir svarbiausia, ar pavyks išgyventi, o gal neliks nei vieno žmogaus Žemėje?



Knyga nėra apie išgyvenusių žmonių buitį po apokalipsės. Įvykiai rutuliojasi sparčiai, o autorius tarsi paerzina skaitytojus, tuos pačius įvykius perteikdamas iš skirtingų veikėjų požiūrio, tačiau kiekvieną kartą nežinant visko iki galo. Arba atvirkščiai, autorius užsimena, kaip viskas baigsis, tačiau taip tik sužadina dar didesnį smalsumą, nes skaitytojas vis dar nežino, kaip viskas išsirutuliojo. Taigi belieka patogiai įsitaisyti ir skaityti, skaityti, skaityti, kol bus atsakyti visi klausimai. Tiesa, paslapčių lieka didelių. O kaip gi kitaip, juk čia tik pirmoji trilogijos dalis.