Vertinimas 10/10

Lionginas Baliukevičius - vienas žymiausiu partizaninių kovų lyderis. Partizanu tapo labai jaunas, tad buvusios svajonės apie knygų rašymą iškeitė svajonė nors kartais nusiprausti. Tiesa pasakius, tai ne...

Vertinimas 10/10

Lionginas Baliukevičius - vienas žymiausiu partizaninių kovų lyderis. Partizanu tapo labai jaunas, tad buvusios svajonės apie knygų rašymą iškeitė svajonė nors kartais nusiprausti. Tiesa pasakius, tai ne pirmą kartą mano skaityta knyga, pirmą kartą ją paskolino draugas,o štai nesenai suvokiau, kad ją privalu turėti savo bibliotekoje.

Knyga žavi.

Ji įtraukia ir žavi bene vis kuo. Visų pirma, skaitytojas suvokia, kad čia pasakojama jo paties istorija, juk norint žinoti koks esi dabar - reikia žinoti, koks buvai vakar. Taip pat knygoje nemažai istorinių faktų, kurių nepaskaitysi istorijos vadovėliuose. Visi faktai ir įvykiai aprašyti detaliai ir jaunatviškai, juk partizanuo Dzūkui tuomet tebuvo vos 19. Jis pasakodamas apie bunkeriuose praleistas naktis, apie džiaugsmą nusimaudžius ir pilnas laimės kelnes, kai mergina nusišypso. Pasakoja, koks didis sielvartas apima praradus bendražygius ir už viso to slepiasi ryžtas - " Ir kas gi mus nugalės, jei mes mirti nebijom, jei mes nugalėjom mirtį" - sako Dzūkas.

Knyga nestora, autentiška, juk tai - dienoraštis.

Perskaičiau tikrai vertą dėmesio knygą. Joje aprašomas jaunos vergės mulatės Zaritės gyvenimas. Būdama paauglė, ji atiteko cukranendrių plantatoriui Tulūzui Valmorenui. Visas moters gyvenimas sukosi aplink šį žmogų. Ji...

Perskaičiau tikrai vertą dėmesio knygą. Joje aprašomas jaunos vergės mulatės Zaritės gyvenimas. Būdama paauglė, ji atiteko cukranendrių plantatoriui Tulūzui Valmorenui. Visas moters gyvenimas sukosi aplink šį žmogų. Ji gimdė ir augino vaikus, dirbo šeimininko namuose, tarnavo jo žmonoms, bet visada svajojo apie laisvę. Zaritė iškentėjo daug gyvenimo smūgių, tačiau visada išlikdavo tvirta. Jai padėdavo ją supančios stiprios moterys: kurtizanė Violeta, žolininkė Roza, virėja Selestina... Svarbus ir gilias šaknis turintis afrikiečių tikėjimas. Žiaurūs laikai aprašomi knygoje. Vergovės pančiai, prižiūrėtojų ir plantatorių žiaurumas, kova už laisvę bet kokiomis priemonėmis. Nesaugus gyvenimas ne tik vergams, bet ir jų šeimininkams, nuolatinė baimė dėl savo ir artimųjų gyvybės. Knyga lengvai skaitoma, nors dialogų ir nėra daug. Nepaisant skaudžios temos, romanas romantiškas, skaudi realybė persipina su gyvenimo idile. Perskaitykite, nesigailėsite.

Šis F. Kafkos pasakojimas apie jaunuolį, priverstą palikti namus dėl galvą susukusios tarnaitės - tėvai jį išsiunčia į Ameriką. Svečioje šalyje pagrindinis veikėjas bando įsitvirtinti, sutinka abejotinos reputacijos...

Šis F. Kafkos pasakojimas apie jaunuolį, priverstą palikti namus dėl galvą susukusios tarnaitės - tėvai jį išsiunčia į Ameriką. Svečioje šalyje pagrindinis veikėjas bando įsitvirtinti, sutinka abejotinos reputacijos žmonių, kurie taikosi tapti jo draugais iš savanaudiškų paskatų. Jaunuolis patenka į įprastas gyvenimiškas situacijas, kai reikia pasirinkti ir suvokti, kas yra tikra, o kas ne, ar galima pasitikėti ką tik sutiktais žmonėmis, bandyti nuspėti, kokie tikrieji yra jų kėslai, etc. Kartais stebina ir prajuokina veikėjo naivumas, tada pagalvoji "aš tikrai taip nedaryčiau", bet kas iš mūsų nėra gyvenime nei karto naiviai ir gal kiek kvailokai pasielgęs? Juk ir kvaili sprendimai bei jų pasekmės yra vienas būdų pažinti save ir pasaulį.

Paskaičius pirmą dalį "Silva Rerum", vėl norisi to intelektualaus teksto dozės, kuri antroje dalyje perpintais žmonių likimais, graudžiai linksmomis istorijomis nepaleidžia iki paskutinio puslapio. Žaviuosi tokiu stiliumi,...

Paskaičius pirmą dalį "Silva Rerum", vėl norisi to intelektualaus teksto dozės, kuri antroje dalyje perpintais žmonių likimais, graudžiai linksmomis istorijomis nepaleidžia iki paskutinio puslapio. Žaviuosi tokiu stiliumi, žaviuosi tokiais literatūriniais šedevrais, kuriuos beskaitant pamatai, kad jau aušta rytas..

Antroji trilogijos dalis ne tokia stipri kaip pirmoji. Gal per daug amerikietiškų aikčiojimų, prisipažinimų meilėje. Intriguoja tik kokie dar gali būti veiksmai žaidimų kambaryje. Tik jie ir yra stipresnė knygos dalis. Bent...

Antroji trilogijos dalis ne tokia stipri kaip pirmoji. Gal per daug amerikietiškų aikčiojimų, prisipažinimų meilėje. Intriguoja tik kokie dar gali būti veiksmai žaidimų kambaryje. Tik jie ir yra stipresnė knygos dalis. Bent jau man.

Vos pasirodžiusi fantastinės epopėjos "Ledo ir ugnies giesmė" pirmoji knyga "Sostų žaidimas" tiek iš skaitytojų, tiek iš kritikų sulaukė puikių įvertinimų, laimėjo daug apdovanojimų, todėl ir aš nutariau perskaityti ir...

Vos pasirodžiusi fantastinės epopėjos "Ledo ir ugnies giesmė" pirmoji knyga "Sostų žaidimas" tiek iš skaitytojų, tiek iš kritikų sulaukė puikių įvertinimų, laimėjo daug apdovanojimų, todėl ir aš nutariau perskaityti ir susidaryti savo nuomonę :) Didžiulė apimtis, bet istorija gera, tad neprailgo, puslapiai greitai vertėsi. Dabar reikia rasti laiko 2011 m. metų sensacija tapusiam tuo pačiu pavadinimu televizijos serialui pažiūrėti ir tęsiniams skaityti :)



Subjektyvus įvertinimas 7 iš 10 balų.

Seniai žinoma tiesa - kuo geresnis esi, tuo daugiau iš tavęs tikimąsi. Šie žodžiai itin taikliai apibūdina žymiąją britų rašytoją J.K. Rowling. Nieko keisto, kad jos romano suaugusiesiems teko laukti penkerius metus...

Seniai žinoma tiesa - kuo geresnis esi, tuo daugiau iš tavęs tikimąsi. Šie žodžiai itin taikliai apibūdina žymiąją britų rašytoją J.K. Rowling. Nieko keisto, kad jos romano suaugusiesiems teko laukti penkerius metus (paskutinė "Hario Poterio" serijos knyga išleista 2007 metais, romanas "Netikėta vakansija" pasirodė 2012 metų rudenį) - tokia didelė atsakomybė buvo užgulusi autorės pečius. Čia verta paminėti ir tai, kad patį naujausią, šiais metais pasirodžiusį detektyvinį kūrinį, Rowling publikavo prisidengusi išgalvotu vardu.

Grįždama prie knygos, iškart noriu pabrėžti, jog romane "Netikėta vakansija" nevertėtų ieškoti jokių magijos apraiškų. Tiesą sakant, perskaičiusi kūrinį pagalvojau, jog galbūt autorė norėjo pavaizduoti pasaulį, kuriame stebuklai iš esmės neįmanomi: išgyvenimai, kuriuos patiria veikėjai kartais tiesiog nesuvokiami sveiku protu. Būtent todėl, nereikėtų stebėtis, kad knygoje yra tik vienas visiškai teigiamas veikėjas (ir tas miršta jau pirmuosiuose kūrinio puslapiuose), o kiti pavaizduoti tarsi maišant akvarelės spalvas - kažkada galbūt buvę geri, tyri, patiria pasaulio purvą, nors ir siekia jį nusivalyti, bet... į kitus. Keista, bet iš pažiūros niekingiausia, nedoriausia kūrinio veikėja Kristalė man pasirodė verta didžiausios užuojautos ir gailesčio. Ji paskatino mane pamąstyti apie tai, kad, nors šis pasakojimas taip nutolęs nuo "Hario Poterio" istorijų, autorė sugebėjo išlaikyti ir perteikti savo braižą: kalbėti apie žmones, kuriuos gyvenimas išdavė, nagrinėti, kiek daug vienas žmogus gali išgyventi nepavirsdamas monstru ir kaip kiekvienas esame atsakingi už vienas kitą.

Tiems, kurie dar tik galvoja apie kūrinio skaitymą, pasakysiu, kad knyga tamsi, liūdna, net kelianti depresiją. Tačiau tuo pačiu romanas "Netikėta vakansija" skatina pamąstyti, apie tai, kodėl kiekvienas iš mūsų negalime dažniau būti Bariais ir padėti nelaimingiesiems patikėti, kad pasaulis gali būti geras, kad yra vilties pasikeisti. Mano nuomone, kūriniai, kurie sukelia tokias mintis yra verti atsidurti geriausiųjų sąrašuose.

Nepaprasta knyga. Istorijos persipynusius viena su kita, intriga išliekanti iki paskutinio puslapio. Sakiniai barokiški, vinguriuojantys ir verčiantys tik aiktelėti iš nuostabos - kaip keliais žodžiais subtiliai, su humoru...

Nepaprasta knyga. Istorijos persipynusius viena su kita, intriga išliekanti iki paskutinio puslapio. Sakiniai barokiški, vinguriuojantys ir verčiantys tik aiktelėti iš nuostabos - kaip keliais žodžiais subtiliai, su humoru pasakoma visa esmė. Stipru. Intelektualu. Privalu paskaityti.

Neslėpsiu, kad esu nusivylusi. Knyga apie suomius buvo daug šmaikštesnė. Šioje gi daug įžanginių pamąstymų, dirbtinai kuriama intriga, kurios pabaigoje... nelieka. Knyga "suvalgoma" greitai, dėl lengvo turinio, tačiau kažko...

Neslėpsiu, kad esu nusivylusi. Knyga apie suomius buvo daug šmaikštesnė. Šioje gi daug įžanginių pamąstymų, dirbtinai kuriama intriga, kurios pabaigoje... nelieka. Knyga "suvalgoma" greitai, dėl lengvo turinio, tačiau kažko "tokio" taip laukus, teks nusivilti.