Minia ėmė pašėlusiai ploti, dalytis įspūdžiais, o didysis cirkas galingai rėkė visu šimtu tūkstančių balsų. Cirke džeržgė atsimušę į skydus kardai, arenoje pabiro plunksnos, šalmų skeveldros bei sudaužytų skydų...

Minia ėmė pašėlusiai ploti, dalytis įspūdžiais, o didysis cirkas galingai rėkė visu šimtu tūkstančių balsų. Cirke džeržgė atsimušę į skydus kardai, arenoje pabiro plunksnos, šalmų skeveldros bei sudaužytų skydų gabalai, o įtūžę, sunkiai šnopuojantys gladiatoriai, žaibiškai puldami ir traukdamiesi, kirto smūgį po smūgio, kirtį po kirčio. Žmonės šaukė tik vieną vardą - Spartakas, Spartakas, Spartakas...

Tai istorija apie karį gladiatorių, pavadintą Spartaku. Pasipriešinus nevykdant įsakymų, išvadintas dezertyru, paimtas nelaisvėn ir galiausiai priverstas kovoti arenoje su gladiatoriais. Karys - kovojantis už savo garbę, laisvę ir pagrobtą žmoną.

Spartakas - garsiausias visų laikų gladiatorius, gyvenęs I a. pr. Kr. Gimė Trakijoje, romėnų buvo paimtas į nelaisvę, parduotas į vergiją ir atiduotas į Kapujos gladiatorių mokyklą. Iš jos su grupe gladiatorių pabėgo ir pradėjo vadovauti vergų sukilimui. Jo vadovaujama sukilusių vergų armija, kurioje, kai kurių šaltinių teigimu, buvo apie 120 000 žmonių įvarė siaubo ne vienam romiečiui...norėdami sužinoti, kaip Spartakui sekėsi kovoti su Romos priespauda, kovoti už laisvę arenoje ir už jos ribų, siūlau perskaityti populiaraus italų rašytojo, istoriko, romanų ciklo apie Romos imperiją, Rafaelio Džovanjolio, knygą "Spartakas".

Apie legendinį kovotoją sukurtas ne vienas filmas, keli mini serialai, romanai, baletas. Spartakas (109 m. pr. m. e. - 71 m. pr. m. e.) - vergas-gladiatorius, vadovavęs Spartako sukilimui, didžiausiam vergų sukilimui Senovės Romos istorijoje. Spartakas tapo simboliu ir įkvėpimo šaltiniu daugeliui revoliucionierių visose šalyse.

Rubikonas, tai knyga, kuri ne tik prikaustė, bet ir visiškai užvaldė mano dėmesį. Nuožmių politinių intrigų ir kovų labirintai, stebėtina iškalba, stulbinančios pergalės ir žiaurumas. Šis Hollando pasakojimas apie...

Rubikonas, tai knyga, kuri ne tik prikaustė, bet ir visiškai užvaldė mano dėmesį. Nuožmių politinių intrigų ir kovų labirintai, stebėtina iškalba, stulbinančios pergalės ir žiaurumas. Šis Hollando pasakojimas apie senovės civilizaciją parašytas labai suprantamai, todėl jį lengva skaityti. Jame nerasite paviršutiniškų bandymų lyginti aprašomus įvykius su mūsų dienomis, tačiau autorius puikiai perteikia nuolatinę įtampą, kylančią tarp dviejų polių - galios ir taikos."

Autorius primygtinai neperša savo nuomonės, o viską grindžia faktais. Tai rimta knyga apie legendinę Romos respubliką, parašyta remiantis tiek pirminiais, tiek mokslinės literatūros šaltiniais. Šaltinių sąrašas knygos gale netrumpas ir tikrai turėtų pagelbėti norintiems plačiau pažvelgti į senovės Romos laikus. Knyga prikausto dėmesį ir padeda skaitytojui susidaryti vaizdą, kokia buvo Romos respublika, kokie vyravo papročiai, tradicijos, pasaulėvaizdis. Puikiai aprašomi tų laikų istorinių asmenybių charakteriai, jų karjeros svyravimai, neretai panašūs į švytuoklės siūbavimą. Tai buvo laikai, kai didžiulę garbę ar visišką skurdą ir pažeminimą skyrė vos vienas žingsnis, ir net politikos žvaigždūnai neretai baigdavo savo gyvenimą nudurti, nunuodyti ar tremtyje. Knyga tikrai gera ir įdomi.

Kraują stingdanti paskutinių Romos respublikos dešimtmečių drama, sumaniai, gyvai ir įžvalgiai atpasakota istorija, ryškūs šios dramos personažai, kuriuos autorius atgaivina ir perkelia į tokią literatūrinę šviesą, kuri mums nušviečia ne tik pasaulį, kurio jau nebėra, bet ir mūsų laikus. Hollando knyga "Rubikonas", tai šiuolaikiškas įtempto siužeto gyvenimiška istorija, kuri informuoja, ir tinka laisvalaikiui.

Rubikonas. Respublikos triumfas ir tragedija. Tai reiškė, kad kiekvienas respublikos triumfas artino ją prie tragedijos ir sugriūvimo...

Knyga subalansuota labiau paaugliams, tačiau nebloga fantastinė nuotykių istorija su pačiomis visokiausiomis įvairiausiomis išgalvotomis ir mitinėmis būtybėmis. Nerišlumų ir nebūtinų pastraipų yra, šiek tiek trūksta...

Knyga subalansuota labiau paaugliams, tačiau nebloga fantastinė nuotykių istorija su pačiomis visokiausiomis įvairiausiomis išgalvotomis ir mitinėmis būtybėmis. Nerišlumų ir nebūtinų pastraipų yra, šiek tiek trūksta intrigos, bet neblogiausias variantas. Nors tai vienkartinis skaitalas, bet skaitosi lengvai ir greitai, ir kyla noras skaityti tęsinį.

Pasižiūrėjau ir ekranizaciją - gerai pavaizduota pagrindinė istorija. Visai patiko :)

Subjektyvus įvertinimas: 6 iš 10 balų.

Trumpai apie knygos siužetą. Per penkiasdešimt metų turintis vyriškis paguldomas į psichiatrijos kliniką dėl polinkio į savižudybę. Neva tai jau ne pirmas jo bandymas. Pats ligonis, kuris prašosi vadinamas Piligrimu (jo...

Trumpai apie knygos siužetą. Per penkiasdešimt metų turintis vyriškis paguldomas į psichiatrijos kliniką dėl polinkio į savižudybę. Neva tai jau ne pirmas jo bandymas. Pats ligonis, kuris prašosi vadinamas Piligrimu (jo tikrasis vardas ir pavardė nežinomi), teigia, jog jis negali numirti, o yra pasmerktas gyventi amžinai. Bandęs ir skandintis, ir kartis, Piligrimas po kelių valandų atsigaudavo, nors iki tol jau neberodydavo jokių gyvybės ženklų. Taigi, kas yra Piligrimas - pamišėlis, tikintis, jog negali numirti, ar išties gyvenimo metų naštą jaučiantis ir paslaptį turintis žmogus? Viskas po truputį atsiskleidžia skaitant Piligrimo dienoraštį, kurio įrašai datuojami laikotarpiu, kuomet Piligrimas negalėjo gyventi...



Tačiau tai nėra knyga tik apie Piligrimą - pacientą ar Piligrimą - iki psichiatrinės ligoninės. Atsiskleidžia ir jį supančių asmenų gyvenimas, tikėjimas, vertybės. Pradėjus skaityti naują skyrių, ne visada aišku, kas čia pagrindinis ir svarbiausias veikėjas. Kartais autorius pirmiau supažindina su įvykiais ar išgyvenimais, ir tik skyriaus gale iš tam tikrų užuominų pasidaro aišku, kas tai per veikėjas, galbūt mes jį jau žinojome iš anksčiau. Taigi jokių išankstinių simpatijų ar antipatijų.



Net ir pabaigus skaityti knygą, lieka dar neatsakytų klausimų, o gal tiksliau būtų sakyti - lieka vietos apmąstymams. Timothy Findley "Piligrimas" - viena tų retų knygų, kurią perskaičius dar ilgai ją prisiminsi, nes autorius nevedė skaitytojo už rankos aiškindamas, kas gera ar bloga, o tiesiog paliko jį nuspręsti pačiam.

Ši knyga yra toks hitas, kad nėra paprasta rasti kitą knygą apie programų sistemų inžineriją (PSI), kuri nenukreiptų, nesiremtų arba neprieštrautų teiginiams pristatytiems šiame F. Brooks veikale. Originalus leidimas yra...

Ši knyga yra toks hitas, kad nėra paprasta rasti kitą knygą apie programų sistemų inžineriją (PSI), kuri nenukreiptų, nesiremtų arba neprieštrautų teiginiams pristatytiems šiame F. Brooks veikale. Originalus leidimas yra datuotas 1975 metais. Tie metai gali būti vaizdžiai apibūdinti kaip kompiuterijos mokslo priešaušrė. Tais laikais asmeninis kompiuterio idėja būtų buvusi tikkama tik memui su Yao Mingu, o kiekvienam naujam kompiuteriui kurdavo ir naują operacinę sistemą, nes senos netikdavo.

Toliau pasakosiu ne tiek tai, kas yra rašoma knygoje, bet daugiau tai, ką veik savarankiškai sugalvojau vis bevartydamas (arba scroll'indamas (vis tik išmaniajame skaičiau)) knygos puslapius ir besižvagydamas pro autobusų ir traukinių langus.

Tikėtina, kad programų sistemų kūrimas gali būti suprantamas, kaip veikla orientuota į artefaktų kūrimą. Nieko čia stebuklingo, liaudies menininkas drožiantis medinius šaukštus irgi kuria artefaktus. Tik, mano galva, esminis skirtumas tarp programuotojų ir liaudies menininkų yra tas, kad liaudies menininkas turi krūvas apribojimų, kurių pas programuotoją tiesiog nėra arba jie gali būti įvairiai apeinami.

Pavyzdžiui, abu mūsų lyriniai herojai (tarkim, programuotojas Tomas ir liaudies menininkas Lukas) modeliuoja prototipą ąžuolinių šaukštų gamybai. Liaudies menininkas Lukas yra reikalingas specifinės žaliavos savo ąžuolinių šaukštų modeliui, t.y. ąžuolo medienos. Programuotojo Tomo žaliava jo ažuolinių šaukštų modeliui yra Coca-Cola ir čeburėkai arba koks kitas skanėstas. Taip, iš esmės niekas susijęs su kompiuteriais nėra apribojimas ąžuolinių šaukštų modeliavimui kompiuteriu apart paties kompiuterio.

Norėdamas parodyti, kad kompiuteris yra pakankamas Tomo užduočiai galėčiau plėstis, kad konceptuoliai kompiuteris, kaip universalios Tiuringo mašinos implementacija, gali simuliuoti bet kitą specifinę (ar kitą universalią) Tiuringo mašiną (think, ąžuolinių šaukštų modeliavimo Tiuringo mašina), kuri yra algoritmas, kas yra tik instrukcijų seka, kurią va taip paprastai klaviatūra Tomas ima ir surenka, bet nesiplėsiu.

Knygos autorius kelia tokią idėją, kad apribojimai (arba suvaržymai) kūrybinėje veikloje daro tą veiklą paprastesne. Čia tą paprastumą reikia suprasti iš tos perspektyvos, kad kūrėjui reikia priimti mažiau lokalių sprendimų (apribota sprendimų aibė, pvz. Lukui nereikia sukti galvos kokią medieną naudoti), o tai sumažina protinę apkrovą ir dėl to yra lengviau kurti. Kadangi nutarėm, jog programuotojas yra labai silpnai apribotas, tai jis turi priimti daug lokalių sprendimų apie visokias smulkmenas (t.y. kaip save apriboti), o tai didina protinę apkrovą, kas reiškia, kad veiklą galima laikyti sudėtinga.

To make matters worse, tarkime, kad turime programuotojų komandą, kuriai reikia sulipdyti kažkokią didelę sistemą, kurią vienam programuotojui sukurti užtruktų labai ilgai, think, kur du stos visada daugiau padarys. Kadangi galime įsivaizduoti, kad kiekvienas programuotojas turi sąlyginai mažai apribojimų ir gali užduotį atlikti daugybe vienas už kitą elegantiškesnių (arba šlykštesnių), bet tarpusavyje skirtingų būdų (čia splypi ir vienas iš esminių programavimo džiaugsmų), tačiau tuo pat metu reikia turėti omenyje, kad galų gale programos gabalai turi būti sulipdyti į vieną kūną. Šis aspektas užkrauna didelę apkrovą komunikacijai tarp komandos narių, nes reikia suderinti, kaip galų gale turi atrodyti tie gabalai. Idealiu atveju, visi turi žinoti visus lokalius sprendimus (kitaip tariant, visi dėl visko kartu susitarė ir taip apsiribojo sprendimų aibę), tada galima tikėtis sklandaus darbo. Bet ta kiaulė realybė čia kiša koją, nes beveik niekada to nepavyksta padaryti: būna, kad kažkas kažko nesupranta, būna prieštarauja, būna užmiršta, būna, kad pagrindinis architektas išeina atostogų, arba tiesiog netelpa visos detalės vienoje galvoje... Taip ir gimė poreikis visai disciplinai vardu programų sistemų inžinerija, kurios pačioje aušroje F. Brooks ir vadovavo dideliems programinės įrangos kūrimo projektams.

Pirmame skyriuje autorius vaizdžiai programų sistemų kūrimą palygina pasilakstymui po lakiojo smėlio karjerą: gražiausi ir stipriausi bandė, bet Fortūna ko tais jiems šypsenos nerodė. Taigi, tie, kurie sako, kad žino, kaip reikia daryti programų sistemas, tai jie giliai širdyje patys žino kitą dalyką, jog jie nežino kaip tai reikia daryti, o tik kuria iliuziją, kurią daugiau ar mažiau sėkmingai pardavinėja.

Jubiliejiniame leidime yra keturi nauji skyriai. Be žymiojo "No Silver Bullet", kuris tiesiai šviesiai rėžia į akis, kad artimiausioje ateityje nesimato jokių būdų kaip padidinti programuotojų produktyvumą bent jau dešimteriopai, yra ir skyrius kuris susumuoja visą pirmąjį leidimą. Šį skyrių pavadinčiau lengvu ir įperkamu būdu susipažinti su pagrindinėmis autoriaus tezėmis išdėstytomis pirmajame leidime (arba pirmuose 177 jubiliejinio leidimo puslapiuose). Maža to, prie kai kurių tezių yra ir komentarai. Kai kurie jų sako, kad laikas (20 metų) parodė tezės klaidingumą (pvz. PL/1 jau nėra vienintelė programavimo kalba tinkama "for system programming" (nežinau kaip išverst)). Taip, kad yra pateikti keli galimi variantai susipažinti su knygos idėjomis.

Vietoje pabaigos (nes juk reikia pabaigos?), pasikartosiu, kad knygos idėjos tikrai vertos visų tų momentų su itemptais tais veido raumenimis, kurie sukuria surauktų antakių vaizdą. Gero skaitymo!

Onorė de Balzakas - žmogus, beveik fanatiškai atsidavęs literatūrai, viename iš savo romanų - "Šagrenės oda" pasiūlė maloniausią mirties būdą.

Posakis "La peau de chagrin" (šagrenės oda) - reiškia viską, kas...

Onorė de Balzakas - žmogus, beveik fanatiškai atsidavęs literatūrai, viename iš savo romanų - "Šagrenės oda" pasiūlė maloniausią mirties būdą.

Posakis "La peau de chagrin" (šagrenės oda) - reiškia viską, kas neišvengiamai mažėja naudojant. Taip ir pats žmogus tam tikra prasme mažėja (nyksta) naudodamas jam priskirtą gyvenimą. O jei esi pasiryžęs mirti, kaip pagrindinis romano herojus - ar nepasinaudosi galimybe mirtį pasitikti pragyvenęs taip, kaip iki šiol tesvajojai? Ar įmanoma atsisakyti nuostabiojo odos talismano, pildančio visus tavo troškimus?

Ar įmanoma žmogui pasiekti tokį lygį, kai išsibaigia visi norai, kai turi visa, ko trokšti, kai jau nebežinai apie ką dar gali svajoti? Argi neišsenkamas žmogaus troškimų šaltinis? Onorė de Balzakas pateikia gyvenimą, kuriame troškimai pildosi proporcingai sutrumpindami gyvenimo trukmę. Ilgai ir laimingai gyventi šiame romane neįmanoma neapribojant savo laimės, nepažabojant laimės suvokimo, požiūrio į pasitenkinimą gyvenimu.

Galbūt ne veltui rašytojas, gerėjęsis prancūzų kalba, taip pavadino šį romaną - pateikdamas dviprasmybes: Šagrenė - Chagrin - prancūziškai taip pat reiškia ir rūpestis, sielvartas. Argi ne troškimai sielvartą ir atneša? Žmogus sielvartaus nepaisant išsipildys jo troškimai, ar ne.

Skaitant šį romaną tiesiog šiurpuliukai per odą bėgiojo... Skaičiau ir gerėjausi. Tai buvo lyg poezija plačiose eilutėse. Sakiniai liete liejosi, pildė ir sekė vienas kitą. O senienų krautuvėlės aprašymas nenutrūkstamu vienu sakiniu net per kelis puslapius skambėjo lyg muzika mano sielai. Ne, neprailgo ir neatsibodo, norėjosi gerėtis ir stebėtis. Ir apgailestauti, jog nemoku prancūzų kalbos - įsivaizduoju koks malonumas būtų skaityti originalą!

Keliama ne tik norų, troškimo išsipildymo kainos problema, bet ir visuomenės požiūris į beturčius ir turtais aptekusius aukštuomenės atstovus; meilės iš jausmo ir meilės, vedybų, kaip verslo - nes iš išskaičiavimo problema; be to - įtakos darymas aplinkiniams vien dėl didesnio sū (pinigų) kiekio kišenėse; talento pastatymas prieš nuobodžiaujančią ir aukso nuvargintą minią, o savavališkas mirties troškimas pastatomas prieš vaisingą viltį, kur lošėjų skaidrios akys blanksta įdubusiuose ir pajuodusiuose skruostuose ....



Laimė praryja mūsų jėgas, o nelaimė - dorybes. (p.259)

Tegul mirtis ateina kada nori. Aš jau gyvenau! (p. 333)

Dėliodama šių metų savo "must read" sąrašą įtraukiau ir Fiodoro Dostojevskio veikalą "Nusikaltimas ir bausmė". Nežinau, kodėl šis rusų klasiko chrestomatinis kūrinys nepateko į mokyklų programą. Nežinau, kaip tuomet...

Dėliodama šių metų savo "must read" sąrašą įtraukiau ir Fiodoro Dostojevskio veikalą "Nusikaltimas ir bausmė". Nežinau, kodėl šis rusų klasiko chrestomatinis kūrinys nepateko į mokyklų programą. Nežinau, kaip tuomet būčiau vertinusi šią knygą "storulę", greičiausiai penkiolikametei ji būtų "sunkoka".

Niūru, pilka, kaip ir baltosiose naktyse skendintis Sant Peterburgas, kur purvynai plauna medinį grindinį. Kas pastūmėja žmogų pagalvoti apie brutalų nusikaltimą kaip apie galimybę išsigelbėti, susikurti naują gyvenimą? Vienatvė, skurdas? Ir kodėl pagrobti turtai taip ir lieka paslėpti po akmeniu? Kaip susitaikyti su tuo, kas įvyko ir kaip gyventi su šia - nusikaltėlio - stigma? Ar yra dar vilties?

F.Dostojevskio kūrinys - puiki psichologinė nusikaltėlio būsenos analizė. "O gal geriau Sibiras nei tokia kančia?"- klausia pagrindinis herojus Roskolnikovas, pasiklydęs savo jausmuose, susipainiojęs savo mintyse.

Iš tiesų - kas baisiau - tūnojimas lagerio kameroje, ar amžinos kančios savyje. Pabėgti gali, tik ne nuo savęs.

Pradėdama skaityti šią knygą tikėjausi daugiau atvirumo apie musulmonišką gyvenimą, tačiau iki pat paskutinio puslapio neperskaičiau nieko blogo, nieko tokio, kas pažemintų musulmonus, islamą, koraną...Neperskaičiau...

Pradėdama skaityti šią knygą tikėjausi daugiau atvirumo apie musulmonišką gyvenimą, tačiau iki pat paskutinio puslapio neperskaičiau nieko blogo, nieko tokio, kas pažemintų musulmonus, islamą, koraną...Neperskaičiau nieko, kas šį tikėjimą išskirtų kaip kitokį. Kitose knygose, kuriose rašoma apie šio tikėjimo žmones, negailima piktų žodžių, įsigilinimų į mūsų tikėjimo skirtumus, ir nepagarbos jiems.Čia neradau nieko tokio...Priešingai, perskaičiusi knygą, buvau apgaubta šilta skraiste, kuri susidėjo iš rūpestingumo, meilės, tikėjimo gražia ateitimi ir ilgametę draugystę, ypatingu dviejų žmonių ryšiu. It būčiau apgaubta musulmoniško vyro dėmesiu...Kaip jie ir moka...

Šią knygą dar būtinai paimsiu į rankas, praėjus geram dešimtmečiui, sulaukus tokio amžiaus,kaip ir knygos heroja. Šiai dienai manau, kad noriu ją perskaityti dar kartelį, tam, kad po kurio laiko į šią istoriją pažvelgčiau brandžiomis akimis...

Rekomenduoju.

Šiai dienai, galiu drąsiai sakyti, kad ši knyga yra geriausia ką esu perskaičiusi. Skaičiau nepraleisdama nei vienos eilutės, įjausdama ir net gi tapdama knygos heroja pati. Kas bebūtų keista, tas dienas kai skaičiau šią...

Šiai dienai, galiu drąsiai sakyti, kad ši knyga yra geriausia ką esu perskaičiusi. Skaičiau nepraleisdama nei vienos eilutės, įjausdama ir net gi tapdama knygos heroja pati. Kas bebūtų keista, tas dienas kai skaičiau šią nuostabią knygą, tapau ir masčiau kaip "ji"-atšiauri, įžūli, šalta, nepriklausoma, tačiau be galo mylinti...Tik meilės startavimo forma ne įprasta.Kai perskaičiau knygą, negalėjau jos padėti į lentyną dar kelias dienas.Net ir baigusi skaityti nešiojausi kartu. Nenorėdama pripažinti, kad ji baigėsi....Jaučiau beprotišką ilgesį...jai,jam...Ir man labai trūko, kai su paskutinio puslapio užvertimu išejo "jie" ir "jų" meilė iš mano gyvenimo. Kad knyga man padarė tokią įtaką, man buvo sunku patikėti, bet šio klausimo net nemaniau neigti ar analizuoti...

Dabar, kai ši knyga jau pagarbiai padėta į lentyną, aš labai dažnai pažiūriu į ją. Vis dar akimirkai suspaudžia krutinę ir visi įjausti jausmai skaitant, beprotiška jėga sugrįžta...Aš pavydžiu ir beprotiškai ilgiuosi šios knygos istorijos. Perskaitykite ir suprasite viską, ką parašiau daug giliau nei mano paviršutiniai žodžiai...

Pagarbiai,

Gintarė.

Apie knygą - knyga patiko, tačiau antroji dalis skaitėsi itin nuobodžiai. Man apskritai labai patinka aprašomasis laikotarpis XIX a. Rusija. Tai yra nuostabus laikotarpis.

Prieš skaitydama Aną Kareniną aš jau buvau suradusi...

Apie knygą - knyga patiko, tačiau antroji dalis skaitėsi itin nuobodžiai. Man apskritai labai patinka aprašomasis laikotarpis XIX a. Rusija. Tai yra nuostabus laikotarpis.

Prieš skaitydama Aną Kareniną aš jau buvau suradusi kaltuosius ir teisiuosius. Buvau nusprendusi, kad kokia bloga Karenina ir koks vargšas Kareninas, koks niekšas Vronskis. Ir kas būtų nutikę, jei jie visi būtų gyvenę dabartinių standartų pasaulyje? Tiesą sakant nelabai mano nuomonė ir pasikeitė. Žinoma, Anos gaila, tačiau kaip sakoma, kaip pasiklosi taip išsimiegosi. Turėjo moteris viską - na taip - gal ir nemylėjo savo vyro. Tačiau juos siejo sūnus, tai ir gyvenk kaip prikalta - šeimos židinį kūrenk. Iš tikrųjų šioje istorijoje labiausiai gaila Karenino - žmoną jis mylėjo, liko išduotas. Vietoje jo būčiau davus ištuoką Anai ir viso gero. Tačiau vėlgi. Ką žmonės pasakys. Juk jie visi dalyvavo Rusijos aukštuomenės gyvenime ir norėjo jame dalyvauti ir visiškai nenorėjo iš jo trauktis.(ypač Vronskis) Vronskis geras niekšas, tačiau knygos pabaigoje, galima suprasti, kad jis Ana iš tikrųjų mylėjo, tačiau galbūt nemokėjo to visuomet parodyti kai to reikėjo Anai.

Tarpais knygoje daug įdomesnė būdavo Levino ir Kiti meilės istorija.

Knygą įvertinčiau 8/10