Ko reikia, norint parašyti romaną? Idėjos, gal ir neblogo siužeto - ok, turim. Meilės pasirinktai temai (šiuo atveju, Kuršių Nerijai ir pamirštajai Prūsijai) - ok, su kaupu. Noro - kaip supratau, to irgi nemažai buvo....

Ko reikia, norint parašyti romaną? Idėjos, gal ir neblogo siužeto - ok, turim. Meilės pasirinktai temai (šiuo atveju, Kuršių Nerijai ir pamirštajai Prūsijai) - ok, su kaupu. Noro - kaip supratau, to irgi nemažai buvo. Paramos, o gal net ir "valstybinio užsakymo" (nes viename iš priešlapių nurodyta, kad "Knyga išleista Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai parėmus") - yra ir tai. Na, ar to užtenka? Ar tikrai?

O kaip dėl tos, sakykim, smulkmenos - na, gal talento ir nereikia, bet bent jau sugebėjimo rašyti grožinę literatūrą? Ai, tiek to, apsieisim. Autorius juk ekonomikos mokslų daktaras, profesorius. Rašyti juk moka - neabejotinai yra prirašęs daugybę mokslinių straipsnių. Tiesa, jų daugiausia rusų kalba - pvz., monografija "Miestų dujų tiekimo sistemų optimizavimas" 1989m. (šaltinis - Wikipedia). Dar yra ir "autobiografinė apybraiža", "vienaveiksmė istorinė drama" ir pan. (taipogi Wikipedia informacija). O jei moki rašyti mokslinius straipsnius apie dujų pramonę, tai juk vienas juokas ir romaną parašyti, ar ne? Hmm... Kažkaip nenorėčiau su tuo sutikti. Na, bet šiam ir dar vienam autoriaus kūriniui (romanui "Paskutinis traukinys", kurio po šios knygos tikrai neskaitysiu) net ir Prozos nominacija įteikta - taigi solidumo prideda, pripažinimas visgi. Na, nesigilinkim, kad ta nominacija - viena iš daugelio, įteiktų "tarptautinėje šventėje ir renginyje "Literatūrinis ruduo "Prisijaukinkim žodį, paukštį, debesį... 2012", kurį organizavo Šilutės rajono viešoji biblioteka.

Skaitant knygą akivaizdu, kad autorius yra didžiulis Kuršių Nerijos gerbėjas ir labai nori mus supažindinti su jos nesena, bet mums nežinoma, istorija. Juk ir pats turi vokiško (turbūt - prūsiško) kraujo. Net ir pavardę pasikeitė dėl to - iki 1989m. jis buvo Rokas Alvydas Liaukonis, o vėliau tapo Roku Fliku (Flick) - vėlgi pasak Wikipedia.

Na bet o tačiau... KODĖL jam niekas nepasakė, kad reikia šio to daugiau, norint rašyti romaną? Nieko blogo būti rašytoju-amatininku, bet tokie žmonės (dažniausiai - užsienyje) baigia visokias "creative writing" (kūrybinio rašymo) magistrantūras ar bent jau kursus, ir tik tada pradeda spausdinti savo kūrybą. Mažų mažiausiai knygai reikėjo (labai) gero redaktoriaus. O jo nebuvo visai - va šito tai negaliu suprasti.

Sakot, tiek kritikuoju, gal galėčiau ir pavyzdžių pateikti? Oi, prašom, su kaupu. Galime pradėti ir nuo pirmo puslapio. Antras antrosios pastraipos sakinys: "Šis gėlas 838 km2 ploto, 91 km ilgio ir 6-25 km pločio ežeras, tyvuliuojantis priešais Dancigo įlanką, iš rytų remiasi į Sembos pusiasalio pašonę kaip koks pasiligojęs, besiruošiantis poilsio žvėris (gal miškų elnias, gal dar kitoks gyvūnas)." Na kaip? Kažkaip niekada anksčiau neteko skaityti romano, kuriame būtų kažkas panašaus. Tokių ir panašių sakinių yra nemažai, vien iš pirmojo skyriaus keletą galima cituoti.

Yra ir anachronizmų. Pvz., veiksmas vyksta XIXa. viduryje, ir staiga paminima... liemenėlė (iki kurios atsiradimo dar beveik pusšimtis metų). Vėliau - viskas ok, kituose skyriuose jau tik korsetai. Kažkaip keisti ir tokie XIXa. pabaigos nemokytos jaunos moters vartojami terminai aiškinant apie gimdymo eigą: "Neišsigąsk! Paimk už virkštelės. Turės atsipalaiduoti placenta ir vaisiaus dangalai".

Tiesa, gal domina istorija? O gal ruošiatės istorijos egzaminui ir kaip tik kartojatės temą apie 1870-1871 metų Prancūzijos ir Prūsijos karą? Tuomet trečiasis knygos skyrius - kaip tik jums. Jame lyg iš gausybės rago liejasi faktinė informacija. Pavyzdinis sakinys iš paskutiniosios pastraipos: "Niekas nesitikėjo, kad šiam mūšiui vadovausiantis Prancūzijos imperatorius Napoleonas III ir jo aštuoniasdešimt trys tūkstančiai karių bus paimti į nelaisvę, kad po dviejų mėnesių, t.y. spalio dvidešimt septintą dieną, besitraukianti Paryžiaus kryptimi kita prancūzų armija, vadovaujama maršalo Bazeno, šimtas septyniasdešimt tūkstančių karių, po mūšio prie Meco kapituliuos ir pateks vokiečiams į nelaisvę". Švelniai tariant, keistokas šio skyriaus stilius. O kodėl karių skaičiai rašomi žodžiais? Ar juos parašius skaičiais tai jau nebebūtų romanas?

O gal domina Pirmojo pasaulinio karo pradžia? Ne bėda, tuomet skaitykite XXI skyrių. Jame daug išsamios informacijos apie erchercogo Ferdinando nužudymo aplinkybes. Ir vėl paslaugiai daugybė skaičių pateikta, tik vėl kažkodėl žodžiais. Pvz.: "Jame iš viso dalyvavo trisdešimt trys valstybės ir jų kolonijos, kuriose gyveno vienas milijardas trys šimtai penkiasdešimt milijonų žmonių, arba dvidešimt penki procentai pasaulio gyventojų". Gausu faktinės informacijos apie šį karą ir XXII skyriuje. O jei domina kai kurios Antrojo pasaulinio karo detalės, atsiverskite XXVII skyrių. Na, pvz., tokia neabejotinai knygos apie Kuršių Neriją siužetui svarbi informacija: "Sausio trisdešimt pirmosios naktį sovietų kariuomenės apsupta, visiškai išsekinta ir baisiai nukraujavusi, prie Stalingrado kapituliavo 6-oji vokiečių armija, vadovaujama feldmaršalo fon Pauliaus, taip pat pasidavė 4-osios tankų armijos junginys ir vokiečių sąjungininkai - rumunų ir italų divizijos".

Keisti ir erotiniai intarpai su gan išsamiomis detalėmis. Skaitant tuos puslapius staiga pasijunti lyg atsivertęs eilinį pigų meilės romaną "damoms". Tiesa, kai kurie erotiniai intarpai skirti pagyvenusiems vyrams - kurie "nori įrodyti", kad "dar yra šio to" verti, kad "dar turi parako savo parakinėje".

Stilius - varge vargeli. Jau sakiau, kad knygai verkiant reikėjo redaktoriaus. Būtų išvengta daugybės pasikartojimų (parašo kokią nors frazę, ir jau kitame sakinyje vienas iš veikėjų ją praktiškai pažodžiui atkartoja), naivaus stiliaus, "medinių" ir netikroviškų dialogų. Erzina, kai minint veikėjus pastoviai kartojami junginiai: "globėjas Ansas", "našlė Ilzė", "mokytojas Šulcas". Daugybė nelogiškų veikėjų poelgių, posakių ir neadekvačių reakcijų.

Reziumė: gaila, labai gaila. Mintis nebloga, bet... Na kodėl joks gera linkintis žmogus autoriui nepasakė, kad reikėtų knygą paredaguoti? Niekaip nesuprantu, kaip tokią mėgėjiškai parašytą knygą sutiko išleisti "Tyto Alba". Jei autorius ją būtų savo lėšomis pats išleidęs, dar suprasčiau. Bet kad viena rimčiausių Lietuvos leidyklų sutiktų leisti tokią neredaguotą knygą - sunku suvokti. Nusivyliau "Tyto Alba".

Ar rekomenduočiau šią knygą kitiems? Manau, atsakymas aiškus. Na, nebent lietuvių kalbos ir literatūros mokytojams - kaip pavyzdį, kaip negalima rašyti romanų, kas yra blogas stilius ir t.t.

Tai klasika, ką daugiau ir besakyti. Kukutis pagrindinis personažas, šiuose baladėse gyvenantis pilnavertį gyvenimą, išliejantis jausmus, atspindintis tuometinį laikmetį, istoriją, aktualijas.Tarsi naivuoliška kvailiška...

Tai klasika, ką daugiau ir besakyti. Kukutis pagrindinis personažas, šiuose baladėse gyvenantis pilnavertį gyvenimą, išliejantis jausmus, atspindintis tuometinį laikmetį, istoriją, aktualijas.Tarsi naivuoliška kvailiška kaukė,o slypi po ja tiesa.. Skaitant šypsena veide, bet ir pamąstymų iškyla..man vis norėjosi dar ir dar kartą balades suskaityt, vis atrandi kažką sau ir apie kažką :) kitam :).

Linksmų, šmaikščių istorijų knyga. Sužavėjo R.Černiausko, rašymas apie žmones, žymių, daugiausiai Klaipėdos krašto žmonių prilyginimas paukščiams :D ieškant kažko bendro, ar atvirkščiai atskiro. Skaitant kartais...

Linksmų, šmaikščių istorijų knyga. Sužavėjo R.Černiausko, rašymas apie žmones, žymių, daugiausiai Klaipėdos krašto žmonių prilyginimas paukščiams :D ieškant kažko bendro, ar atvirkščiai atskiro. Skaitant kartais įsiveli į anekdotinę situaciją,o kartais tarsi labai rimtai giliniesi į kūrinio esmę, ieškai kūrybinės laisvės. Užduodi klausimą - ant kiek rašytojas, apskritai kuriantis žmogus yra laisvas pats, nuo visuomenės, nuo visų..kiek pasiduoda ytakoms, aplinkai.

Romanas "1984-ieji" vadintas vienu ryškiausių XX a. kūrinių, savo aktualumu nesitraukia ir iš XXI a. Tiesą sakant, argi klasika išvis gali kadanors pasitraukti iš mūsų akiračio.

Nepasigilinus, gali pasirodyti,...

Romanas "1984-ieji" vadintas vienu ryškiausių XX a. kūrinių, savo aktualumu nesitraukia ir iš XXI a. Tiesą sakant, argi klasika išvis gali kadanors pasitraukti iš mūsų akiračio.

Nepasigilinus, gali pasirodyti, kad George'as Orwell'as parašė sausą skaitalą apie jo laikų politiką, valdžios šešėlius ir visa, kas lieka už antrų durų. Jau įveikusi kone ketvirtadalį knygos, buvau kiek sunerimusi, kad man, tokiai karštai politikos reikalų gerbėjai nepavyks perkąsti dar vieno klasikos perliuko. Tačiau, patirtis rodo: kantrybė - aukso dorybė, greit įsitikinau, kad tai puikus romanas, nestokojantis meilės, moralinių vertybių, aktualijų, pirmose vietose bestovinčių ir šiandien.

Plačiai mąstoma, jog iš žmogaus galima atimti beveik viską: materialinius turtus, artimus žmones, laisvę, tačiau dvasinių, moralinių vertybių bei tikėjimo niekas nėra pajėgus išplėšti. Ši knyga visiškai sužlugdo šį įsitikinimą. Mes tik manome, kad mūsų vidun įsibrauti niekas neturi galios. Tikime, kad dvasinis skausmas kur kas sunkiau pakeliamas nei fizinis. Tačiau geriau pagalvojus, dvasinės kančios mus baugina savo bejėgiškumu ir nežinomybe, savo laiku, kuris nežinia kiek truks. Fizinis skausmas turi galią, akimirkos jėgą, kuri anksčiau ar vėliau išsekina ir palaužia kiekvieną žmogų.

Nedrąsu net mąstyti, kuo gi ypatinga žmogaus egzistencija, jei dvasia tiek pat trapi kaip ir jos kūnas.

Tiesiog šauni knyga, ypač rekomenduoju tiems, kurie karštai įsitikinę primetinėti kitiems savo įsitikinimus ir gyvenimo normas. Nemanykite, kad kad kiti nepajėgūs priversti patikėti savo tiesa. Net jums nenorint.

Labai įtraukiantis pasakojimas. Gyveno sau jauna šeima. Ir staiga dingo jų katinas. Jo beieškant vienas po kito pasipylė vis keistesni įvykiai. Katino ieškojimas persivertė į išėjusios žmonos paieškas. Galiausiai viskas...

Labai įtraukiantis pasakojimas. Gyveno sau jauna šeima. Ir staiga dingo jų katinas. Jo beieškant vienas po kito pasipylė vis keistesni įvykiai. Katino ieškojimas persivertė į išėjusios žmonos paieškas. Galiausiai viskas susipynė į keliones po paralelinius dvasinį ir realųjį pasaulius. Būčiau mėgus išsamesnius viso ko paaiškinimus, bet tuomet, matyt, Murakami nebūtų Murakami. Labai maloniai suskaičiau šitą kūrinį, rekomenduoju.

Įveikiau trečdalį ir supratau, kad daugiau nė puslapio neperskaitysiu. Šiaip aprašomi dalykai visai įdomūs istoriniai faktai apie tai, kaip Lietuvoje vystėsi televizija. Bet toks knygos formatas mane galiausiai pradėjo ne...

Įveikiau trečdalį ir supratau, kad daugiau nė puslapio neperskaitysiu. Šiaip aprašomi dalykai visai įdomūs istoriniai faktai apie tai, kaip Lietuvoje vystėsi televizija. Bet toks knygos formatas mane galiausiai pradėjo ne juokais erzinti. Čia ne šiaip vienisas tekstas, o tiesiog Ž.Pečiulio parašytų straispnelių rinkinys. Tai dar būtų nieko baisaus, bet viską gadina tai, kad pateikiami faktai juose kartojasi, o chronologija atrodo, kad "užbuksavo" - vis kalbama apie tuos pačius senus lakus ir kai jau apsidžiaugiu, kad bus ir toliau kažkas, vėl grįžta į pradžią. Galbūt reikia kitaip skaityti - ne kaip ištisą knygą, o tiesiog prie progos atsiverst bet kurį skyrelį ir paskaitinėt lyg jis būtų laikraščio skiltis. Gink die nepeikiu šios knygos, bet ji bus ta, kurios šiame iššūkyje neįveikiau...

Silmarilijoną, greičiausiai, skaito tik Tolkino fanai, o ne paprasti fantastikos smalsuoliai, tai priešistorė, visko pradžia, epiška Pirmojo Amžiaus istorija. Vien jau faktas, kad Tolkinas visą savo gyvenimą kūrė šią sakmę...

Silmarilijoną, greičiausiai, skaito tik Tolkino fanai, o ne paprasti fantastikos smalsuoliai, tai priešistorė, visko pradžia, epiška Pirmojo Amžiaus istorija. Vien jau faktas, kad Tolkinas visą savo gyvenimą kūrė šią sakmę ir nesugebėjo užbaigti iki mirties, priverčia susimąstyti apie šio epo detalumo, išsamumą, sudėtingumą ir... genealumą.

Tai sakmė apie Pasaulio sukūrimą, Pirmagymių Iliuvatarų vaikų elfų maištą prieš Valarus, jų pastangas susikurti geresnį gyvenimą Ardoje, pragaištingą karą prieš Tamsos Valdovą Morgotą bandant atgauti šventuosius akmenis Silmarilus ir nuolatines negandas, sukeltas Feanoro prakeiksmo.

Silmarilijoną skaitau jau antrąjį kartą, tačiau šįkart jau žinodama siužetą neėmiau tiek į širdį dėl desperatiškos knygos baigties, Beleriando žlugimo, grožio ir išminties sunaikinimo. Viskas atrodė prasminga, nes labiau įsigilinau į prakeiksmą, užgulusį elfus, ir svarbų tamsos valdovo Morgoto vaidmenį kovoje tarp gėrio ir blogio. Vis išlendančios mažos detalės, susiejančios su Žiedų Valdovo trilogija, sukelia nepaprastą satisfakciją. Galadrielės, Kirdano, Earendilo, Elrondo, Barahiro, Bereno ir Lučienos ir kitų veikėjų, paminėtų Žiedų valdove, priešistorės padaro šią knygą neišplėšiamu iš rankų skaitalu.

‚Quest' tai paskutinioji iš keturių Egipto serijos knygų. Wilburis Smitas tai ne fantastikos rašytojas, jis mėgsta pasiknaisioti rankraščiuose ir metraščiuose ir atradęs įdomų laikotarpį, šokiruojantį įvykį, mistišką...

‚Quest' tai paskutinioji iš keturių Egipto serijos knygų. Wilburis Smitas tai ne fantastikos rašytojas, jis mėgsta pasiknaisioti rankraščiuose ir metraščiuose ir atradęs įdomų laikotarpį, šokiruojantį įvykį, mistišką personą pasiraitoja rankoves ir apipina viską į jaudinančią istorinę nuotikinę dramą. Ši Egiptietiška serija, susidedanti net iš keturių knygų, irgi ne išimtis. Visos knygos apima daugiau nei 100 metų istoriją, kurioje figuruoja vergas, vardu Taita, per daugelį metų tapęs galingu išminčiumi. Taita pasakoja istoriją apie Egipto visuomenės sandarą vienoje galingiausių senovės civilizacijų, apie sunkų laikotarpį užgulusį abi karalystes, faraonų kovas dėl sosto ir tyrą meilę. Paskutinėje knygoje Viršutinę karalystę užgula maras ir negana to, visus maitinantis Nilas ima džiūti. Išminčius Taita išsiruošią į dar vieną kelionę išsiaiškinti, kas atsitiko Nilo ištakose ir susiduria su nepaaiškinamais dalykais.

Ši istorija, tai mišinys egzotiškų nuotykių, jaudinančių meilės ir kovos scenų ir geros porcijos Egiptologijos. Visose Egipto serijos knygose viskas yra taip gyva, tarsi jaustum dykumos karštį, smėlį burnoje, užuostum karių prakaitą ir jaustum nuolatinį troškulį. Kievienas skaitytojas suras, kas jam prie širdies ir pamils W.Smito rašymo stilių, įsitraukęs į nesibaigiančius nuotykius. Puikus rašytojas, su neišsenkančiomis idėjomis! Rekomenduočiau kiekvienam!

Romanas apie puolusią Prancūzijos visuomenę. Ir ne tik tą jos dalį, iš kurios galima to tikėtis, bet ir apie puolusią aukštuomenę bei jos veidmainystę ir dvigubus gyvenimus.

Ne kartą su trenksmu puolusi į patį...

Romanas apie puolusią Prancūzijos visuomenę. Ir ne tik tą jos dalį, iš kurios galima to tikėtis, bet ir apie puolusią aukštuomenę bei jos veidmainystę ir dvigubus gyvenimus.

Ne kartą su trenksmu puolusi į patį socialinį dugną, nusižeminusi, leidžianti save pažeminti, tiesiog laukdama ir prašydama to, Nana sugebėjo vėl grįžti į aukštuosius visuomenės sluoksnius. Ji laikė visus Paryžiaus aukštuomenės vyrus po savo sijonu tiesiogine ta žodžio prasme. Kartu su vyrais gaudavo ir jų turtus.

Triukšmingai įžengusi į aukštuomenės gyvenimą Nana liko ištikima sau. Esant poreikiui, ji galėjo apsimesti aukštuomenės dalimi, bendrauti taip kaip jie, tačiau tai ilgai netrukdavo. Laukinė, gosli ir nepažabota Nanos asmenybės pusė anksčiau ar vėliau išsiverždavo su didžiausiu vulgarumu ir triukšmu.

Jos nepasotinamas godumas malonumams ir prabangai pražudė daugelio Paryžių vyrų turtus ir ateitį. Vienas po kito jie krito prie jos kojų nusilpę ir nuskurdę, o Nana, be jokios sąžinės graužaties juos nuspirdavo iš savo kelio į dar didesnį malonumą, paleistuvystę ir prabangą. Visas jos gyvenimas buvo skirtas atkeršyti Paryžiaus aukštuomenei už tai, kad ji gimė skurde, kad ją niekino, nelaikė žmogumi, žemesnės formos būtybe, nevertos žmogiškų jausmų ar pagarbos. Atkeršyt gal ir pavyko, tačiau mirė ji vis tiek skurde, apsupta tokios pačios reputacijos moterų. Nesulauksi nei vieno vyro, bijančio užsikrėsti mirtina liga, kaip jie visi užsikrėtė jos aklos aistros, goslumo, pseudo meilės liga.

Turėdama visus ir viską, ji visgi buvo nelaiminga. Praradusi visus artimiausius žmones, galiausiai liko viena. Vieniši gimstame, vieniši ir mirštame.