Tai nebuvo tokia knyga, kokios aš tikėjausi. Nusivyliau. Tikriausiai pati dėl to kalta, nes neįvertinau, kad knyga parašyta jau ganėtinai senai, o aš tikėjausi tokio atvirumo, kuris yra būdingas šiuolaikinei literatūrai....

Tai nebuvo tokia knyga, kokios aš tikėjausi. Nusivyliau. Tikriausiai pati dėl to kalta, nes neįvertinau, kad knyga parašyta jau ganėtinai senai, o aš tikėjausi tokio atvirumo, kuris yra būdingas šiuolaikinei literatūrai. Norėjosi daugiau jausmų bei minčių analizavimo. Tiek Humberto tiek Lolitos. Knygoje kartojama tik tiek, kad Humbertas negali atsispirti mažametėms mergaitėms, o gal tiksliau jo susikurtiems įvaizdžiams. Man trūko daugiau jausmų, daugiau paieškų. Iš Lolitos pusės tai beveik nebuvo jokių minčių. Norėjosi, kad būtų aprašyti jos jausmai, mintys, išgyvenimai, o jų vietą knygoje man atrodo pakeitė kraštovaizdžio bei viešbučių aprašymai, kurie tikrai nebuvo įdomūs ir kuriuos tiesiog praverčiau.

Knyga skaitėsi sunkiai, bet džiaugiuosi, kad ją įveikiau. Nors ir nebuvo taip įdomu kaip tikėjausi, bet keletą dienų į vyresnius vyrus žiūrėdavau įtartinai. Džiaugiuosi, kad autorius nepabūgo ir nusprendė parašyti šią knygą, kurioje buvo analizuojama tema, apie kurią niekas nekalbėdavo. Gaila, kad šiais laikais tokie santykiai nėra tik labai reti atvejai, o jau gana dažnai pasitaikantis reiškinys į kurį reaguojama ne taip jau ir stipriai.

John Banville - airių rašytojas, pelnęs gerai visiems žinomą Bookers premiją. Perskaičiusi šią knygą neabejotinai suprantu, kad ją laimėjo ne veltui. Knygoje pasakojama apie meno istoriką, kurio žmonai mirus nuo vėžio,...

John Banville - airių rašytojas, pelnęs gerai visiems žinomą Bookers premiją. Perskaičiusi šią knygą neabejotinai suprantu, kad ją laimėjo ne veltui. Knygoje pasakojama apie meno istoriką, kurio žmonai mirus nuo vėžio, jis grįžta į namą prie jūros, kuriame vaikystėje atostogaudavo. Mano manymu, autorius tikrai meistriškai aprašo sielvartaujančio žmogaus, kuris bando gyventi toliau ir dar kartą permąsto visą savo gyvenimą, savijautą. Vaikystėje, kai laimė buvo kitokia, veikėjo sutikti žmonės, amžiams pakeitė jo gyvenimą, deja, su jais jau niekada nebegalės susitikti ir išsiaiškinti to, kas buvo nesuprantama. Galiausiai paslaptys išaiškėja, bet tai nereiškia, kad viskas tampa aiškiau. Tikrai ne. O knygoje vartojamas jūros vaizdinys puikiai tinka tyliam pasimetimui ir melancholijai. Jūra - audringa ir rami, akimis neaprėpiama, kartais pavojinga ir visuomet paslaptinga. Nepaisant to, kad šioje istorijoje nėra daug veikėjų ar ypatingai daug veiksmo (kas šiaip jau man labai patinka), filosofiniai pamąstymai apie didelį pasaulį ir jame gyvenančius mažyčius žmones mane be galo sužavėjo. Užvertus paskutinį puslapį apėmė ramybė ir žinojimas, kad reikia vertinti kiekvieną gyvenimo akimirką.

"Nesu turtinga pinigų nei žemiškųjų gėrybių, nesu graži nei protinga, bet esu ir būsiu laiminga! Gimiau su marškinėliais, myliu žmones, jais pasitikiu, noriu, kad visi būtų laimingi kaip aš.

Tavo...

"Nesu turtinga pinigų nei žemiškųjų gėrybių, nesu graži nei protinga, bet esu ir būsiu laiminga! Gimiau su marškinėliais, myliu žmones, jais pasitikiu, noriu, kad visi būtų laimingi kaip aš.

Tavo ištikima draugė Ana M. Frank"

Taip knygoje rašė Ana. Buvo galima sekti, kaip mergaitė tampa jauna mergina, kaip keičiasi ne tik jos išvaizda, bet ir elgsena, vidinė savijauta, mąstymas. Šis dienoraštis kupinas išgyvenimų, svajonių, planų, skausmo, liūdesio ir apmąstymų. Nuo mažos mergaitės nerūpestingų užrašų, pasakojimų apie draugus ir dovanas dienoraštis tapo vieta, kur Ana galėjo išdėstyti savo mintis apie karą, apie žmones, savo jausmus.

Ana Frank buvo žavi mergaitė, ryžtinga, turinti daug planų ir svajonių, todėl buvo ypatingai skaudu skaityti, kaip ji kuria planus ateičiai, kai žinai, jog Ana neišgyvens, jog jų slėptuvė vis dėlto bus atrasta.

Viena iš Anos svajonių vis dėlto išsipildė- ji tapo rašytoja.

Antroji "Silva rerum" dalis. Sudedanti visus taškus į vietas. Na ir maždaug viskas... Praėjo apie 2 savaitės nuo tada kai perskaičiau ir nežinau ką čia dar apie ją parašyt. Tad matyt labai gilaus įspūdžio nepaliko....

Antroji "Silva rerum" dalis. Sudedanti visus taškus į vietas. Na ir maždaug viskas... Praėjo apie 2 savaitės nuo tada kai perskaičiau ir nežinau ką čia dar apie ją parašyt. Tad matyt labai gilaus įspūdžio nepaliko. Greičiausiai todėl, kad buvo per dideli lūkesčiai, nes baisiai visi giria. Ir aš dabar galiu pliusą užsidėt kad skaičiau Silva.

Žodžiu, jei skaitėt pirmą, tai reik būtinai ir antrą knygą perskaityti, bet nesu tikras ar norėčiau trečios dalies sulaukti.

Knyga "Verslo psichologija" mane patraukė dėl to, jog apskritai labai domiuosi įvairių sričių psichologija, mėgstu skaityti įvairius leidinius ir knygas psichologinėmis temomis.

Šioje knygoje koncentruojamasi į tam tikrus...

Knyga "Verslo psichologija" mane patraukė dėl to, jog apskritai labai domiuosi įvairių sričių psichologija, mėgstu skaityti įvairius leidinius ir knygas psichologinėmis temomis.

Šioje knygoje koncentruojamasi į tam tikrus psichologijos aspektus, kurie būdingi verslo sektoriui. Įdomu buvo skaityti apie derybų sampratą, viešųjų ryšių psichologiją, reklamos psichologiją ir lyderystę. Kadangi ši knyga parašyta akademiniu stiliumi, retkarčiais ją skaityti atsibosdavo, bet vėliau su malonumu ją perskaičiau :).

Visiems, kam įdomu įvairios psichologijos subtilybės, siūlyčiau paimti šią knygą į rankas ir jei ne perskaityti nuo pradžios iki galo, tai bent jau pavartyti ar įsigilinti į konkrečius jus dominančius aspektus.

Y. Slezkine'as teigia, kad šiame modernizacijos amžiuje mes visi tampame (ar jau tapome) žydais: miestuose gyventojų daugiau nei kaimuose, žmonės mobilūs, raštingi, intelektualūs (ar bent jau mano tokie esantys), fiziškai...

Y. Slezkine'as teigia, kad šiame modernizacijos amžiuje mes visi tampame (ar jau tapome) žydais: miestuose gyventojų daugiau nei kaimuose, žmonės mobilūs, raštingi, intelektualūs (ar bent jau mano tokie esantys), fiziškai išlepę, bet profesiškai lankstūs; puoselėjame žmones ir simbolius, bet ne laukus ir bandas; šiam amžiui būdingas "ir prasigyvenimo siekis dėl išsimokslinimo, išsimokslinimas dėl prasigyvenimo ir prasigyvenimas bei išsimokslinimas kaip savitiksliai dalykai"; "paveldėtas privilegijas pakeičia įgytas prestižas".

Man patinka domėtis žydų tauta, apie juos skaityti, klausyti pasakojimų ir legendų apie juos. Jie man įdomūs - dėl to kartais seku jų istoriniais pėdsakais: buvusiuose XX-ojo amžiaus getuose, Aušvice, Štuthofe, Ch. Frenkelio viloje Šiauliuose, Šindlerio fabriko muziejuje Krokuvoje, etc. Mano manymu, jie sykiu buvo ir nuskriausti, ir apdovanoti: ilgą laiką neturėjo savo teisinės valstybės, tekdavo priimti svetimų valstybių, kuriose vis vien buvo svetimi, pilietybes, bet turėjo ir, ko gero, iki šiol turi unikalių gebėjimų išlikti, siekti paties geriausio išsilavinimo, pakilti karjeros laiptais, gauti didelį pelną iš savo veiklos.

Šią Y. Slezkine'o knygą tikrai buvo įdomu skaityti. Pvz., netikėta man buvo tai, kad žydai buvo lojalūs Sovietų valdžiai ir ja labai tikėjo. Kai kurie savo vaikams suteikdavo, pvz., tokius vardus: Melib (Marx-Engels-Liebknecht), Vil (Vladimir Iljič Lenin), Marlen (berniuko vardas, Marx-Lenin), Lenina, Ninel.

Vienas įdomiausių autoriaus apibendrinimų: "buvo tik laiko klausimas, kol svarbiausios nacių smurto aukos taps universaliais pasaulio kankiniais. Iš žydų Dievo išrinktosios tautos žydai pavirto nacių išrinktąja tauta ir, tapę nacių išrinktąja tauta, jie tapo pokario pasaulio išrinktąja tauta. Holokaustas tapo visų nusikaltimų matu, o antisemitizmas - vienintele nedovanotina tautinio fanatizmo forma Vakarų viešajame gyvenime".

Jeigu Saros Gruen knygą "Vanduo drambliams" reikėtų apibūdinti trumpai ir aiškiai, pasakyčiau, kad tai graži istorija apie meilę: moteriai, gyvūnui, draugui, darbui. Knyga man patiko, tačiau, jau antrą kartą iš eilės,...

Jeigu Saros Gruen knygą "Vanduo drambliams" reikėtų apibūdinti trumpai ir aiškiai, pasakyčiau, kad tai graži istorija apie meilę: moteriai, gyvūnui, draugui, darbui. Knyga man patiko, tačiau, jau antrą kartą iš eilės, knygos ekranizacija man palieka didesnį įspūdį nei pati knyga. Šį kartą taip yra galbūt dėl to, kad kur kas įdomiau matyti visą cirko spalvingumą, gyvybingumą, girdėti jo keliamą šurmulį, klegesį nei apie tai tik perskaityti, o galbūt ir dėl to, kad, man asmeniškai, kūrinys pasirodė šiek tiek sausokas ir paviršutiniškas.

Patiko autorės sprendimas istoriją pateikti to paties herojaus akimis, tik skirtingais gyvenimo etapais - jaunystės dienomis ir jau gyvenimo saulėlydyje. Mano manymu, tokiu būdu puikiai įrodyta, kad nei bėgantis laikas, nei besikeičiančios aplinkybės negali pakeisti to, kas yra tikra.

Pirmą kartą skaitant knygą didžiausių mano simpatijų sulaukė herojus gyvūnas. Dramblė Roza, mano manymu, buvo visiškai lygiavertė visiems kitiems knygos herojams žmonėms. Kūrinyje Roza vaizduojama ne kaip eilinis, vienas iš daugelio cirko gyvūnų, o kaip tam tikrus jausmus, supratimą turinti gyva būtybė, kuri savo poelgiais puikiai tai ir įrodo.

Knyga "Vanduo drambliams" lengvai skaitoma, siužetas pakankamai lengvai nuspėjamas. Mano nuomone, gilesnis pakapstymas būtų pridėjęs kūriniui daugiau pliusų, bet, nežiūrint į tai, knyga pakankamai įdomi ir įtraukianti.



Žydrūnė

Kai buvo šios knygos bumas, truputį nespėjau į traukinį.. :) Skaitė tėvai, pradėjau ir aš, bet teko išvažiuoti atgal į mokslus, tai taip ir nepabaigiau. Tada buvau perskaičiusi beveik 200 puslapių, pamenu, patiko, tad...

Kai buvo šios knygos bumas, truputį nespėjau į traukinį.. :) Skaitė tėvai, pradėjau ir aš, bet teko išvažiuoti atgal į mokslus, tai taip ir nepabaigiau. Tada buvau perskaičiusi beveik 200 puslapių, pamenu, patiko, tad nusprendžiau po dvejų metų įtraukti šią knygą į savo Knygų iššūkį ir pabaigti nebaigtą darbą :) Aišku, pradėjau nuo pradžių.. :)



Knygoje pasakojama apie Joaną, kuri gyveno IX amžiuje, tamsiais viduramžiais, kuomet moteris buvo ne vertesnė už šunį, jos darbas buvo gimdyti vaikus, negalėjo mokėti nei skaityti, nei rašyti, o Bažnyčia valdėviską. Joana augo kanauninko šeimoje su dviem broliais. Vyresnysis Matas, matydamas jos žinių troškimą, išmokė ją skaityti ir rašyti lotyniškai, vėliau Joana mokėsi mokykloje, kur sutiko Geraldą - vyresnį už ją vyrą, tačiau tai nesutrukdė įsiliepsnoti meilei. Likimo mėtyta Joana atsiduria vienuolyne, vėliau iškeliauja į Romą, kur tampa artima popiežiui. Na, ir kaip matome iš puikaus spoilerio pavadinimo, pati ja tampa.



Visa knyga yra apie moters padėtį tuometinėje visuomenėje. Šlykštu ir skaityti. Gaila, kad nepasižymėjau tų vietų knygose, kuriose labai aiškiai išsakoma, kas tuo metu buvo galvojama apie moteris. Na, kad jų protas - daug menkesnis nei vyrų, jos nesugeba nieko išmokti, jeigu moka bent šiek tiek rašyti - yra išsigimėlės ir panašūs dalykai. Šlykštu. Tik įdomu, kodėl išsilavinusios moterys buvo laikomos pavojingomis.. Tuomet greičiausiai būdavo apšaukiamos raganomis, su kuriomis susijęs paprotys, beje, man yra graudžiai juokingas. Jei moteris apšaukiama ragana, ją tikrina: jeigu įmetus į vandenį ji išplaukia į paviršių, tuomet buvo ragana, jeigu nuskęsta - nebuvo. Abiem atvejais moteris miršta. Valio viduramžių logikai! Na, bet apie viduramžius galima paskaityti kur nors kitur, o čia reikėtų atiduoti duoklę Joanai.

Visoje knygoje mane žavėjo jos drąsa ir pasišventimas tam, ką daro. Ne visi berniukai buvo tokie drąsūs, o ji, būdama maža mergaitė, ryžtingai paėmė likimą į savo rankas ir, sakyčiau, nugyveno pakankamai sėkmingą gyvenimą. Žinoma, didžiąją jo dalį ji apsimetinėjo vyru, bet sunku ir įsivaizduoti, kiek valios tam reikia, kiek reikia išgyventi bijant, kad kas nors neatskleistų paslapties, nes, be abejonės, Joana būtų buvusi tuoj pat žiauriai nukankinta. Išties labai liūdna, kad būdama mergaitė ji susilaukdavo paniekos už tai, kad siekia žinių ir išmano daugelį dalykų, o apsimetusi vyru už tai sulaukė šlovės ir ja buvo pasitikima.

Man patiko, kad jai buvo sudarytos galimybės patenkinti savo žingeidumą, tokį nebūdingą ne tik to meto mergaitėms, bet ir apskritai visiems vaikams. Joanos gabumai medicinai padėjo daugeliui žmonių. Gydymo būdų ji išmoko Fuldos vienuolyne bei skaitydama Hipokrato veikalus. Tuo metu tikrai ne kiekvienas mokėjo graikų kalbą, tad Joanos (arba Jono Anglo) žinios buvo didžiai vertinamos.

Kalbant apie knygą, negalima neužsiminti ir apie meilės istoriją, nedažnai, bet visgi paliečiančią knygos puslapius. Joana įsimylėjo Geraldą dar būdama nedidelė mergaitė (tuo metu buvo beveik trylikos, tad tai jau kaip ir reiškė, kad ji beveik moteris, bet kažkaip nesinori taip galvoti apie vaikus), tačiau likimui susiklosčius nepalankiai, daugelį metų jo nematė. Apsidžiaugiau, kai knygoje vėl pasirodė Geraldas, supratau, kad dar ne viskas čia prarasta ir kad gali baigtis gerai. Tam tikra prasme, taip ir baigėsi.



Tai va, knygą tikrai rekomenduoju. Perskaičiau per porą dienų, nėjo atsitraukti. Greičiausiai popiežė Joana yra išgalvota, tačiau niekad negali žinoti, suprasdamas, kas dėjosi tuometinėje Bažnyčioje..

Graži, šviesi knyga, tiek viršeliu, tiek stiliumi ir turiniu. Viršelis subtilus, stilius skanus ir sodrus, o turinys pakankamai įdomus. Atrodytų, kad skaitai seniai parašytą lietuvišką knygą, kur daug lietuviško kaimo,...

Graži, šviesi knyga, tiek viršeliu, tiek stiliumi ir turiniu. Viršelis subtilus, stilius skanus ir sodrus, o turinys pakankamai įdomus. Atrodytų, kad skaitai seniai parašytą lietuvišką knygą, kur daug lietuviško kaimo, gamtos ir mitų, pelkių ir laumių - bet parašyta dabar, kai kartkartėmis išnyra ir koks kompiuteris ar mobiliukas, be kurių šiais laikais rašytojai, rašydami šiuolaikinius romanus, sunkiai ir išsiverčia. Sako, kad mobilieji telefonai - šiuolaikinių rašytojų galvos skausmas, kai nebegali taip paprastai pradanginti ar paklaidinti herojaus. Rašytojos E. Kurklietytės herojus padarė savaip - mobiliuką tyčia ar netyčia sudaužė, o kompiuterio atsisakė ir ėmėsi keverzoti ranka popieriuje.

Nebuvo taip, kad negalėčiau nuo knygos atsitraukti. Kaip tik - paskaitai vieną puslapį, ir šiam kartui užteks. Imuosi kitos knygos. Tess detektyvo, pavyzdžiui. Pasimėgavai sodriais sakiniais, gražu. Kažkoks lietuviškų knygų bruožas, manau.

Vertinimas 8,5 iš 10

Kartais prisimenu tam tikrus terminus iš studijų laikų ir jie, netgi sakyčiau, visai nenorom ir tiesiog prieš mano valią, įžūliai įsibrauna į nuosavą grožinį literatūrinį pasaulį, nors galbūt tam terminui jame visai ne...

Kartais prisimenu tam tikrus terminus iš studijų laikų ir jie, netgi sakyčiau, visai nenorom ir tiesiog prieš mano valią, įžūliai įsibrauna į nuosavą grožinį literatūrinį pasaulį, nors galbūt tam terminui jame visai ne vieta.
Šįkart ėmė ir įsibrovė "priežastinis ryšys". Vikipediją cituojant, tai būtų kelių reiškinių tarpusavio priklausomybė, kai vienas reiškinys yra pagrindas atsirasti kitam. Taigi skubu prie reikalo ir veikalo esmės, priežastinis šios knygos ryšys gali būti apibūdinamas taip: reiškinys - narkotikai ir jų vartojimas, o pasekmė - trumpalaikė euforija ir degradacija. Žodžiu, vyrukas (atseit, paskutinis romantikas) lėtai žudosi bohemiškame pasaulyje ir laidoja bendraminčius draugus, prijaučiančius tam pačiam vergavimui kvaišalams. Siužeto nerasta. Knyga parašyta dienoraščio stiliumi. Dienos, savaitės ir metų laikai slenka ir (dėl savaime suprantamų priežasčių) su daugkartiniais pertūkiais išsitrina iš atminties.
Dienoraščius aš mėgstu, skaičiau ir Aną Frank, ir Bridžitą Džouns, ir Adrianą Moulą. Jų rūpesčiai, džiaugsmai ir bėdos man visgi buvo arčiau širdies, nei šito besisvaiginančio jaunuolio. Aišku kaip dieną, (anti)herojaus santykiai su gimdytojais trūkinėjantys ir neharmoningi, profesinis gyvenimas be ateities, draugai tik laikini, šlovė ir pripažinimas itin paviršutiniški, pinigai niekad neapsunkinantys kišenės, o moters glėbys šaltas ir netvarus.
Skaičiau ir "putojau" ant šito jaunuolio, atrodo, gal dar ir yra jame vilties, ims vieną dieną ir išblaivės, arba ateis kokia rimta moteris ir padarys tvarką su jo gyvenimu. Bet neišblaivėja ir niekas jo nesutvarko. Knygos pabaiga nors ir nesibaigia tragiškai, bet ir vietos optimizmui joje nelieka. Aš jokio "kaifo" nepajaučiau ir netgi beveik gailiuosi skaičiusi šią knygą. Nesuprantu, kokiai auditorijai ji skirta. Ar čia narkotikų propagavimas, ar tokia ne itin vykusi prevencija (neįsivaizduoju ir netikiu, kad vartojantys narkotikus turėtų daug laiko ir noro skaityti, o gal klystu?). O gal nei tas, nei anas. Knyga be tikslo ir idėjos. Romantikas be jokio romano (nors knygoje bandyta apibrėžti romantiko terminą, tačiau taip ir nesugebėjau suvokti, kas, anot autoriaus, tas paskutinis tikrasis romantikas). Vienintelis pliusas, turtinga Martin Hall kalba ir taip gaila, kad ji buvo panaudota kažkokiam beverčiam niekalui, narkomano dienoraščiui, mano galva, gavosi viduriavimas metaforomis ir epitetais. Ir dargi ne koks "trumpametražis", o ištisas ir nesibaigiantis keturių šimtų puslapių traktatas apie svaiginimąsi ir merdėjimą... Skaityti nerekomenduoju, bet pabaigoje pacituosiu vieną pastraipėlę ir paliksiu spręsti jūsų sąžinei ir sąmonei, ar prasidėti su Martin Hall kūriniu "Paskutinis romantikas", ar ne. Jei visgi susigundysit, tai negarantuoju, kad išvengsit priežastinio ryšio - "tūpa" knyga -> bergždžiai praleistas laikas. Sėkmės ir svaiginkitės gera literatūra.

"Akimirksniu mane apsupo žvėriškas gatvės atsitiktinumų spiečius. Viskas atrodė tarsi ką tik iš vandens išmesta į žemės paviršių - vasaros dangaus karščiuojantis kupolas švietė kaip televizoriaus ekranas, o saulė atrodė milžiniška. Miestas mirguliavo kaip surūdijęs rubinas nuo šviesos ir atsiminimų pėdsakų, oras buvo tirštas ir beveik neįkvepiamas, o šiltas asfaltas burbuliavo kaip dribsmėlio liūnas tarp kiekvieno grindinio akmens ar šaligatvio krašto, ant kurio dėjau koją. Buvo šeštadienio popietė, o as jaučiausi kaip makrobiotinis jogurtas, tipstantis fermentacijos proceso metu. Buvo viena iš tų gyvenimo akimirkų, kai būtų buvę malonu su savimi turėti kokį nors scenarijų apie tai, kas vyks toliau."