Šią knygą laimėjau Obuolio leidyklos organizuotame facebook konkurse. Knyga nebloga, bet esu skaičiusi ir geresnių. Pirma knygos pusė atrodo tiesiog kaip paprastas romanas beveik be jokios fantastikos, o antroje dalyje jau...

Šią knygą laimėjau Obuolio leidyklos organizuotame facebook konkurse. Knyga nebloga, bet esu skaičiusi ir geresnių. Pirma knygos pusė atrodo tiesiog kaip paprastas romanas beveik be jokios fantastikos, o antroje dalyje jau atsiranda ir angelai, ir velniai ir daugybė kitų mistinių dalykų. Knygoje trūko daugiau veiksmo, intrigos, nes nemažai buvo galima nuspėti iš anksto, o tai neprideda knygai įdomumo... Šiaip jaunimui gal ir nebloga knyga, bet vyresniems ji šiek tiek nuobodoka ir banaloka. Abejoju, ar skaitysiu kitas jos dalis, nes kaip ir dauguma iš dabartinių knygų, ši irgi yra trilogijos dalis.

Kai kurie sprendimai neturi didelės įtakos. Bet yra ir tokių, kuriuos priėmus, visas gyvenimas apsiverčia aukštyn kojom. Vieną tokių sprendimų priima ir Nuolankiųjų luomo atstovė Beatričė. Mergina nusprendžia nepaklusti...

Kai kurie sprendimai neturi didelės įtakos. Bet yra ir tokių, kuriuos priėmus, visas gyvenimas apsiverčia aukštyn kojom. Vieną tokių sprendimų priima ir Nuolankiųjų luomo atstovė Beatričė. Mergina nusprendžia nepaklusti ir pasirenka beprotiškai pavojingą, bet kartu ir maloniai svaiginančią, Bebaimės dalią.

Nors ši knyga ir yra "topinė", netgi drįsčiau sakyti - vienadienė, skaityti buvo gana įdomu. Kovingumas, pasaulio problemų tematika kiek priminė "Bado žaidynes", o šios knygos man taip pat patiko. Knygą pagyvino "įpintos" romantikos detalės, paslaptys. Jos skatino nenuobodžiauti versti puslapį po puslapio.

Tiesą sakant, nustebau sužinojusi, jog kūrinio autorė yra tokio jauno amžiaus. Manau, pagirtina ir žavinga tai, kad ji ryžosi nagrinėti psichologiškai pakankamai sudėtingą temą - baimę. Žiūrėdama vieną jos interviu sužinojau, kad V. Roth kurį laiką domėjosi baimės poveikiu žmogui, norėjo geriau suvokti, ko reikia žmogui, kad jis išdrįstų pažvelgti savo fobijoms tiesiai į akis ir jas įveikti.

Taigi nors "Divergentė" nėra ir pasaulinės klasikos lygio knyga, paskaityti ją šaltą rudens vakarą, galima. Ypač smagu turėtų būti tiems, kurie mėgsta kiek fantastines, mistiškas istorijas - be to, ši knyga netrukus sulauks ir ekranizacijos premjeros kino teatruose. Aš jos tikrai nepraleisiu.

Kodėl pasirinkau skaityti Milano Kunderos "Nepakeliamą būties lengvybę"? Buvau skaitęs keletą kitų šio rašytojo kūrinių: "Lėtumą" bei "Juoko ir užmaršties knygą". Mane nustebino nestandartinis rašymo stilius,...

Kodėl pasirinkau skaityti Milano Kunderos "Nepakeliamą būties lengvybę"? Buvau skaitęs keletą kitų šio rašytojo kūrinių: "Lėtumą" bei "Juoko ir užmaršties knygą". Mane nustebino nestandartinis rašymo stilius, filosofiniai apmąstymai. Taip pat traukė tai, jog Milanas Kundera pristatomas kaip vienas svarbiausių kūrėjų iš (dabar jau) posovietinių šalių, tokių kaip Lietuva.

Čekų rašytojas pasakoja istoriją apie trapius santykius tarp vyro ir moters. Karas ir okupacija čia nėra pateikiami kaip tragedija, kaip kažkas kas sugniuždo ar suluošina žmones. Vieniems tai dar viena proga maištauti, kitiems tai dar viena žmonių kvailybės išraiška, dar kitiems - dar vienas valdžių ir postų pasikeitimas. Tomas, Tereza ir Sabina mato pasaulį per savo prizmę, interpretuoja įvykius taip, kaip jų suformuotas mąstymas padiktuoja. Todėl jiems sunku suprasti vienam kitą. Juk viena karo priežasčių taip pat yra žmonių nesusikalbėjimas, nenoras pamatyti pasaulio savo "priešo" akimis.

Nors paėmiau šią knygą iš bibliotekos, supratau, kad noriu ją turėti savo asmeninėje knygų lentynoje - tiek daug įdomių minčių, citatų, interpretacijų. Esu tikras, kad skaitydamas antrą kartą gaučiau ne ką mažiau įžvalgų apie istoriją, menus, žmones. Tokia daug apimanti ši knyga!

Milano Kunderos profesionalumą ir išmintį rodo tai, kaip stebėtinai lengvai ir su subtilia ironija jis kalba apie kitiems sudėtingus ar tragiškus dalykus, kaip žaidžia įvairiomis idėjomis, kičais, nors kartu pripažįsta, kad nuo jų nepabėgsi: "Nė vienas iš mūsų nėra antžmogis, sugebantis išvengti kičo. Kad ir kaip jį niekintume, kičas yra žmogaus likimo dalis" (155 p.). Ką gi, manau, ir apie patį Milaną Kunderą egzistuoja daugybė kičų. Mano galvoje tai žymiausias rašytojas iš posovietinių šalių, kiti žmonės jį įvardintų kaip laisvės ir nepriklausomybės gynėją, drąsų kalbėtoją apie tai, apie ką kiti bijo kalbėti.

Taigi galiu tik rekomenduoti šią knygą visiems, besidomintiems tuo, ką mes čia veikiame šiame pasaulyje ir kas aplink mus vyksta. Man "Nepakeliama būties lengybė" buvo netikėtas atradimas, o Milanas Kundera tapo vienu mėgstamiausių rašytojų.

Ilgai sukau galva nuo ko pradėti šios knygos aprašymą ir vis dėlto nusprendžiau pradėti nuo pliusų, kurių, deja, šiame aprašyme nebus daug.

Visų pirma reiktų paminėti tai, kad perskaičius Nicholo Evans knygą "Arklių...

Ilgai sukau galva nuo ko pradėti šios knygos aprašymą ir vis dėlto nusprendžiau pradėti nuo pliusų, kurių, deja, šiame aprašyme nebus daug.

Visų pirma reiktų paminėti tai, kad perskaičius Nicholo Evans knygą "Arklių užkalbėtojas" kilo noras pasidomėti visa jo kūryba. Be fakto, kad pagal šią knygą pastatytas to paties pavadinimo filmas, nieko daugiau nežinojau.

Taigi, Nichol Evans yra parašęs nevieną knygą, kurioje gamta ir gyvūnai užima tokią pat svarbią vietą kaip ir jais besirūpinantys žmonės, tačiau turbūt nesuklysiu pasakydama, kad būtent knygą "Arklių užkalbėtojas" jam atnešė didžiausią sėkmę. Atvirai pasakius, nelabai suvokiu, kas lėmė šio kūrinio sėkmę (su 15 mln. parduotų kopijų, knyga buvo įtraukta į visų laikų geriausiai parduodamų knygų sąrašą), nes be netikėtos pabaigos (čia antras ir paskutinis šio kūrinio pliusas) nieko įspūdingo ar netikėto joje nesuradau.

Taip, tai gražus ir lengvas kūrinys, tikrai nesiginčysiu dėl to, tačiau, mano manymu, tai tiesiog vieno vakaro knyga, kuria paėmei, perskaitei, padėjai ir daugiau apie ją nebegalvoji. Tikrai tikėjausi daugiau iš šios knygos, o pasirodė, kad tai tik dar viena meilės istorija, drįstu teigti, kad netgi banali. Tikėjausi istorijos apie sužalotos paauglės, patyrusios nelaimingą atsitikimą su mylimu žirgu, išgyvenimus, susitaikymą su pasikeitusiu gyvenimu, ją ir jos gyvūną užgriuvusius sunkumus ir jų įveikimą. Bet neilgai trukus supratau, kad tai viso labo istorija apie mergaitės motinos ir arklininko slaptą meilės romaną. Mergaitės ir žirgo nelaimė buvo tik tarsi fonas, dėl ko, man asmeniškai, buvo labai gaila.

Nors knyga "Arklių užkalbėtojas" nebuvo mano literatūrinis atradimas, bet atvirai pasakius, manęs tai tai neatbaidė. Planuoju kada nors perskaityti, dar kurią nors iš Nicholo Evans knygų.



Žydrūnė

Knygą galiu apibūdinti vienu žodžiu - SUŽVERĖJIMAS. Įdomu buvo stebėti kaip nedidelių berniukų susžavėjimo šūksniai dėl laukinės, paslaptingos, egzotiškos gamtos pasikeitė į drebančia ranka nušauto žvėries, savo...

Knygą galiu apibūdinti vienu žodžiu - SUŽVERĖJIMAS. Įdomu buvo stebėti kaip nedidelių berniukų susžavėjimo šūksniai dėl laukinės, paslaptingos, egzotiškos gamtos pasikeitė į drebančia ranka nušauto žvėries, savo bendruomeniškų santykių, savitarpio supratimo, pagalbos vienas kitam. Lauiknėje gamtoje tuoj atsiranda vadas ir paklūstantieji bei nepritampantys prie būrio.

Taip pat įdomu stebėti kaip berniukai iškelia mintį, jog smagu gyventi be suaugusiųjų, be taisyklių, be namų darbų, be pareigų, tačiau laukinėje gamtoje greitai susikuria savos taisyklės, savos tradicijos ir išlikimo instinktas, kuris vis dėlto yra kiekviename iš mūsų. Įdomu kaip mes, suaugę elgtuimėmės tokioje situacijoje, net drįsčiau teigti, kad būtų labai panaši situacija.

Kai perskaičiau knygą visai kitaip žiūrėjau į gatvęje, mokyklos valgykloje besistumdančius mokinukus. Juk ir ne egzotiškoje saloje vyksta nuolatinis karo būvis: reikia išgyventi, išsirinkti autoritetus, vadus, susirasti maisto...

Taip taip,nebuvau aš dar skaičiusi šios knygos :)...dėlto ir čiupau ją pirmai progai pasitaikius.Knyga mane /turbūt ne tik mane/ sužavėjo, įtraukė, įvėlė į yvykių sūkūrį, užkerėjo,nukautavo :D. Paliko neabejingą, o...

Taip taip,nebuvau aš dar skaičiusi šios knygos :)...dėlto ir čiupau ją pirmai progai pasitaikius.Knyga mane /turbūt ne tik mane/ sužavėjo, įtraukė, įvėlė į yvykių sūkūrį, užkerėjo,nukautavo :D. Paliko neabejingą, o manau tai tikrai svarbu skaitytojui :).

Romanas apie tai kaip Dydysis brolis valdo pasaulį, žmogaus sąmonę, jausmus.. čia negalima netik mąstyti, norėti, /net tarkim popieriaus lapas,pieštukas, ar tiesiog skani pupelių kava, juoda arbata su pienu-tabu/ čia negali būti jokios iniciatyvos..jei bandysi-būsi ištrintas iš visuomenės,be jokios abejonės.

Herojas šio romano prieštaraujantis šiai visuomenei, jaučiantis, mylintis, svajojantis ir svarbiausia galvojantis-mąstantis..suprantantis ir atrandantis bendraminčių... norintis pakeisti tai,bet... tai tik kova , beviltiška kova prieš sistemą...

A.Huxley- vienas reikšmingiausių intelektinio romano atstovų Europos literatūroje. Susigundžiau ir aš perskaityti nors vieną jo knygą. Pasirinkau vieną iš geriausių jo parašytų romanų. Ši knyga įtraukė iškart į gausų...

A.Huxley- vienas reikšmingiausių intelektinio romano atstovų Europos literatūroje. Susigundžiau ir aš perskaityti nors vieną jo knygą. Pasirinkau vieną iš geriausių jo parašytų romanų. Ši knyga įtraukė iškart į gausų įvykių sūkūrį. ŠI Knyga su ateities įžvalga..knyga parašyta 1932m.o joje ir narkotikai ir klonavimas, ir žmonių auginimas mėgintuvėliuose-jų viendumas,tai tarsi privalumai... kraupus, nesuprantamas meilės ir visiškas šeimos modelio niekinimas, jausmų atsiribojimas, paminami žmoniški jausmai..viskas eina link to..privalu susimąstyti,kur link mes einam?

Nebuvau jaunystėje skaičiusi nė vieno Žiulio Verno romano - baisu ir kam pasakyt. Todėl garbės reikalas perskaityt nors vieną kurį, susipažint su žymiojo prancūzų fantasto stiliumi. Filmai lieka filmais - kas jų nėra...

Nebuvau jaunystėje skaičiusi nė vieno Žiulio Verno romano - baisu ir kam pasakyt. Todėl garbės reikalas perskaityt nors vieną kurį, susipažint su žymiojo prancūzų fantasto stiliumi. Filmai lieka filmais - kas jų nėra matę: "Paslaptingoji sala", "Kelionė į Žemės centrą" ir kt. Pasirinkau bene ploniausią iš jo knygų - kad įveikčiau, jeigu netyčia nepatiks.

Patiko, nemaniau, kad taip patiks. Skaitysiu dar ir kitas, storesnes, kuriose, numanau, yra kur kas daugiau ateities (ar jau greičiau praeities) fantastikos. "Kelionėje aplink Žemę" fantastikos nedaug - garvežiai, garlaiviai, drambliai - visa, kuo galima keliauti, buvo jau ir prieš 100 metų. Na, gal mažne oru skriejančių rogių, ko gero, nebuvo.

Stilius kiek sausokas, galbūt trūko vaizdingesnių detalių (ne veltui rašytojui buvo prikišama, kad jo stilius nelygus, knygos labiau panašios į mokslinius veikalus, o ne į meninius kūrinius. Bet tai suprantama, ko gero, neužtektų gyvenimo ir parašyti 100 tomų kūrybos, ir dar išgludinti visą stilių), bet skaityti lengva ir įdomu, herojų charakteriai įdomūs, nuoseklūs.

Džiaugiuosi, kad įtraukiau Žiulį Verną į savo iššūkį.



Vertinimas 9 iš 10

Dar viena perskaityta S. Meyer knyga vėl nepaliko manęs abejingos. Šiame kūrinyje ne tik įžvelgiu rašytojos talentą sudominti skaitytoją, bet ir kitokių, moralinių ar net didaktinių aspektų.

Kūrinio situacija yra...

Dar viena perskaityta S. Meyer knyga vėl nepaliko manęs abejingos. Šiame kūrinyje ne tik įžvelgiu rašytojos talentą sudominti skaitytoją, bet ir kitokių, moralinių ar net didaktinių aspektų.

Kūrinio situacija yra absoliučiai fantastinės knygos siužetas. Tiems, kurie yra kategoriškai nusiteikę prieš šį žanrą, knygos net nerekomenduočiau. Tačiau mano nuomone, net ir fantastika fantastikai nelygu. Skaitant knygą tiesiog įsijauti į veiksmą, susigyveni su personažais ir ta neįtikėtina aplinka tiesiog ištirpsta.

Be galo buvau patenkinta pačia knygos mintimi. "Sielonešė" - skirta jaunimui, paaugliams, vis dėlto formuluoja aiškią mintį - gėris visuomet nugali blogį, tik gėriu galima pasiekti kur kas daugiau nei prievarta. Pats kūrinys skatina būti panašiu į pagrindinę knygos heroję - iš kitos planetos atkeliavusią sielą Klajoklę. Ji moko pasiaukoti, pirma pagalvoti apie artimą ir stengtis, kad būtų gerai net tavo priešui. Čia savanaudiškumas yra absoliučiai svetimas. Reikia mokėti peržengti savo ambicijas ir stengtis dėl kitų. O kai skleidi meilę, šilumą ir gėrį, visa tai sugrįžta dešimteriopai. Knygą tikrai vertėtų perskaityti augantiesiems - kad pasimokytų kaip galima tapti geresniu. Juk visuomet sakoma - jei nori pakeisti pasaulį, pirmiausia pradėk nuo savęs.

Parodija ir tiek. Nelabai juokinga. Labiau suaugusiems nei vaikams. Istorija visai gera su netikėta pabaiga, nors ir prasilenkią su tikrąją Hario Poterio istorija, mat tuo metu dar nebuvo visos knygos parašytos. Trumpas ir lengvas...

Parodija ir tiek. Nelabai juokinga. Labiau suaugusiems nei vaikams. Istorija visai gera su netikėta pabaiga, nors ir prasilenkią su tikrąją Hario Poterio istorija, mat tuo metu dar nebuvo visos knygos parašytos. Trumpas ir lengvas skaitalas, kurį pabaigus visai užėjo noras vėl išsitraukti HP, vistik jau nemažai metų prabėgo.