Sekmadienio vakarą įveikiau anglišką klasiką - Čarlzo Dikenso DIDŽIUOSIUS LŪKESČIUS. Čia galėčiau pažongliruoti ir intertekstualumo sąvoka: vieną dieną kavinėje belaukdama dienos pietų varčiau žurnalą VEIDAS,...

Sekmadienio vakarą įveikiau anglišką klasiką - Čarlzo Dikenso DIDŽIUOSIUS LŪKESČIUS. Čia galėčiau pažongliruoti ir intertekstualumo sąvoka: vieną dieną kavinėje belaukdama dienos pietų varčiau žurnalą VEIDAS, kuriame buvo publikuojama ištrauka iš naujojo Irvingo romano, kurio pagrindinis veikėjas, kad sužavėtų į akį kritusią bibliotekininkę, antrąkart eina pasiimti DIDŽIŲJŲ LŪKESČIŲ. Taigi ši knyga, net palikta neskaitoma namie, mane persekioja mieste :)

Trumpai apie ką: Kento apylinkėse auga mažas berniukas našlaitėlis Pipas, kurį augina vyresnė sesuo su savo vyru kalviu Džo. Kartą pelkėje Pipas užtinka du kalinius, kurie persekioja visą pasakojamos istorijos laiką. Vėliau Pipas atsiduria turtingos ponios Hevišem namuose, čia jautriai ir subtiliai įsimyli gražuolę Estelą. Gavęs paslaptingo globėjo laišką Pipas atsiduria Londone - kitoje erdvėje, kurioje reikia prisitaikyti ir išbūti.

Knyga įtraukia, užburia, bent pradžioje, nes ją skaitai kaip pasaką, pavergia vaikiškai naivus ir žaisimingas Pipo paveikslas. Kartais pagalvodavau, koks vertėjo indėlis į vertimą, nes kalbiniu atžvilgiu tikrai gera knyga. Nors nesu didelė intrigų ir veiksmo gerbėja, bet įpusėjus gal kiek pabodo, bet tai jokiu būdu nesumenkino knygos vertės.

Belieka dabar susirasti filmą ir pažiūrėti - kaip kūrinį pamatė režisierius.

MANO VERTINIMAS: 8/10

Woop woop! Priešpaskutinė Knygų iššūkio knyga :)) Taip jau gavosi, kad ir ji iš alternatyvių knygų sąrašo. Kai šis romanas pasirodė (tai jau prieš kažkiek laiko), tai iškart užsimaniau perskaityti. Matyt, todėl, kad...

Woop woop! Priešpaskutinė Knygų iššūkio knyga :)) Taip jau gavosi, kad ir ji iš alternatyvių knygų sąrašo. Kai šis romanas pasirodė (tai jau prieš kažkiek laiko), tai iškart užsimaniau perskaityti. Matyt, todėl, kad pavadinimas sudomino.



Knygos pagrindinis veikėjas Alanas - nusivylęs gyvenimu jaunuolis. Išgyvendamas sunkią akimirką jis sutinka paslaptingą vyrą, kuris pasiūlo sudaryti lyg ir sutartį - padės Alanui atsikratyti visų bėdų, bet jis turi pasižadėti daryti viską, ką šis jam palieps, antraip Alanas sumokės savo gyvybe. Taip ir pradeda vystytis istorija.



Na, jei kai kurie bijotų imti šią knygą dėl pavadinime minimo Dievo, tai nei vienam puslapy jis net neminimas. Sakyčiau, kad Dievas per šią knygą keliauja būtent incognito :) Jei nenori, tai ir nematai.

Šiaip jau knygoje yra nemažai pamąstymų apie gyvenimą, galima rasti ir minčių, kurias norėtumei užsirašyti į kokią nors gilių minčių knygelę. Bet man patiko, kad viso to nepergrūsta. Vis dėlto mane labiausiai domino tai, kaip vystosi istorija.

O ji išties įdomi! Patiko tai, kad padedamas kitų, žmogus vėliau gali pats puikiausiai kreipti savo gyvenimą tinkama linkme. Tik va kai kuriems reikia, kad kas nors parodytų, kaip galima tai padaryti. Bene labiausiai patiko tai, kaip Alano.. emm.. dvasinis vadovas, tarkim, padėjo jam mesti rūkyti. Iškart atsiprašau, jei pasirodys atskleista per daug, bet gal, pavyzdžiui, kas nors visai nenori skaityti šios knygos, bet užtat nori mesti rūkyti ir pasinaudos tuo, ką papasakosiu. Taigi. Alanas sakydavo, kad rūko tam, kad bent tais momentais pasijustų laisvas, nevaržomas kitų. Žodžiu, jam vienintelė laisvė savame gyvenime atrodė rūkymas - liūdna, kai pagalvoji. Tuomet Alanas pradėjo netikėčiausiu laiku gauti sms žinutes, kuriose buvo liepiama eiti rūkyti. Žinutės ateidavo ne tik dieną, darbo metu, bet ir naktį - trečią, penktą valandą.. Galų gale cigarečių skonis ir kvapas tapo nebepakeliamas, Alanas jausdavosi suvaržytas tų paliepimų rūkyti. Ir metė, nebegalėdamas daugiau to ištverti. Ir pasijuto daug geriau :)
Tokių ir visokių kitokių pavyzdžių galima rasti šioje knygoje. Kaip jau sakiau, nemažai pamąstymų apie gyvenimą, bet taip pat - šiokių tokių pamokų nemoralizuojant. Apie tai, kaip galima elgtis tam tikrose situacijose, kaip kontroliuoti savo gyvenimą.
Rekomenduočiau!

Dažnai pasidžiaugiu, kad kai kurias knygas perskaitau, sakykim, truputį pavėluotai, ne visai pagal amžių. Ir šios knygos auditorija kiek jaunesnė, bet joje tiek daug teisingų minčių, jas reika ne tik užsirašyti, bet gal net...

Dažnai pasidžiaugiu, kad kai kurias knygas perskaitau, sakykim, truputį pavėluotai, ne visai pagal amžių. Ir šios knygos auditorija kiek jaunesnė, bet joje tiek daug teisingų minčių, jas reika ne tik užsirašyti, bet gal net ir išmokti mintinai.

Kaip ir kitoje šio autoriaus knygoje "Sofijos pasaulis", čia taip pat gausu filosofijos, retorinių klausimų ir labai teisingų atsakymų. Tiesa, nereikėtų šių knygų skaityti vieną po kitos, nes daug kas, atrodo, kartojasi. Bet vis dėlto, istorija labai miela, paslaptinga ir įtraukianti.

Berniukas Hansas Tomas ir jo tėtušis keliauja ieškoti mamos. Kelionėje jie patiria kai ką nepaprasto, netgi stebuklingo. Randa ne tik mamą, bet ir patys save, savo praeitį ir ateitį.

Pavadinimas nusako, jog kortos čia vaidina svarbų vaidmenį, niekada nebuvau pagalvojusi, kodėl jos 52, kodėl būtent pikai, kryžiai, kodėl tiek spalvų, kas yra džokeris? Dabar į kortas jau nebežiūrėsiu taip, kaip visada. Kortos buvo kortos, žaidimas, burtai, kurių aš šiek tiek prisibijau, o dabar man jos tokios magiškos ir paslaptingos, kad negaliu nesižavėti, kaip ir Jostein Gaarder. Dabar norisi paskaityti ką nors "nevaikiško", iš suaugusiųjų J. Gaarder repertuaro, manau, turėtų nustebinti. Maloniai.

Čia viena iš stebinančių Hanso Tomo (o gal J. Gaarder) minčių:

"Visiems, kurie nori surasti save, galiu patarti ir toliau likti toje pačioje vietoje. Kitaip kyla didelis pavojus pasimesti amžiams."

"Evangelija pagal Greisę" - tai 24 valandų kronika apie gyvenimą gatvėje, kurį supa narkotikai ir jų platintojai. Greisė išpasakoja savo skaudžiausiąją gyvenimo istoriją dviem policininkams, kurie tenori kuo daugiau...

"Evangelija pagal Greisę" - tai 24 valandų kronika apie gyvenimą gatvėje, kurį supa narkotikai ir jų platintojai. Greisė išpasakoja savo skaudžiausiąją gyvenimo istoriją dviem policininkams, kurie tenori kuo daugiau sužinoti apie jos buvusį vyrą - vieną stambiausių narkotikų platintojų, kuris Greisę ir privedė prie nuolatinės dozės poreikio ir kančių jos negavus.

Knygos siužetas ne vientisas, kertasi dvi istorijos. Viena istorija ta, kurioje pasakodama gyvena Greisė ir kita vykstanti tuo pačiu laiku, tik už policijos nuovados sienų. Abi istorijos siejasi su tuo pačiu faktu - narkotikai ir juos vartojantys žmonės.

Nors yra vietų, kurios atrodo neįtikinamos ir netikroviškos, tačiau ši knyga ne vieną kartą verčia skaitytoją susimastyti, moko, net gąsdina savo įvykiais. Gaila, kad ji neparemta tikrais kokio nors žmogaus gyvenimo įvykiais, nes tokiu atveju, turbūt neliktų dvejojančių, kad tai kas vyksta kai kurių žmonių gyvenime yra žiauru ir negailestinga. Kartais gali tapti norkomanu ir prieš savo valią, ši knyga tai puikiai patvirtina ir nupasakoja vieną iš galimybių, kaip tai gali nutikti.

Perskaičiau ją per du ramius rudens vakarus. Nors knyga nėra didėlės apimties, tačiau man patiko, kad kalbama aiškiai, neištemptai. Juk gyvenant tokį gyvenimą kaip Greisės nėra laiko kalboms, tau reikia kuo greičiau gauti dar vieną dozę narkotikų iki kol jų poveikis baigsis ir tu ieškosi dar vienos (ir taip ne vienerius metus).

Baisu kiek žmonės gali paaukoti dėl to, kas sugriovė jų gyvenimus. Baisu, kaip jų neištempia iš to liūno brangių žmonių mirtys, žmonių, kuriems jie rūpi meilė ir pasitikėjimas.

Kažkam ši knyga galbūt pasirodys banali, ir kad joje nerašoma nieko ypatingo, nei kitose knygose panašia tematika, tačiau kiek skirtingų knygų būtent panašia tema esu perskaičiusi, ši buvo kitokia...

Sako, kad meilė nugali viską. Bet su kokiomis kliūtimis ji susiduria, gali atsakyti tik tas, kuris mylėjo, kuris labai labai mylėjo. Verena ir Kalidas ju jauni, gražūs ir vienas kitą mylintys žmonės, tad kas gali sukliudyti...

Sako, kad meilė nugali viską. Bet su kokiomis kliūtimis ji susiduria, gali atsakyti tik tas, kuris mylėjo, kuris labai labai mylėjo. Verena ir Kalidas ju jauni, gražūs ir vienas kitą mylintys žmonės, tad kas gali sukliudyti jų laimei, jų meilei. Iš tiesų gali, - skirtingi tikėjimai, tautiniai skirtumai, netgi ir artimieji. Juk Verena - europietė, o Kalidas - vienos iš septynių valdančių Jungtinių Arabų Emyratų šeimų sūnus

Man ši knyga buvo graži, jaudinanti ir liūdna meilės istorija, bandanti sulaužyti kultūrinius stereotipus, padedanti suprasti kitataučių tautinę savimonę, bet tuo pačiu ir liūdinanti, nes dar ir dar kartą parodė, kad dažnoje kultūroje moteris nėra lygiavertė vyrui, net ir mylintis vyras nesugeba, nemoka ar net nesupranta, kad moters prigimtis nėra tik paklusti vyriškajai giminei ir nuolankiai nulenkus galvą pasitraukti...

Algimanto Čekuolio mintis galima tik arba mėgti, arba ne, neutraliu išliks tik nesusidūręs su šio asmens darbais. Knyga "Faktai ir šypsenos" - tai tarsi mini straipsnių rinkinys įvairiausiomis temomis, nuo to, kas yra meilė,...

Algimanto Čekuolio mintis galima tik arba mėgti, arba ne, neutraliu išliks tik nesusidūręs su šio asmens darbais. Knyga "Faktai ir šypsenos" - tai tarsi mini straipsnių rinkinys įvairiausiomis temomis, nuo to, kas yra meilė, kaip auklėjami ir mokomi vaikai kitose šalyse, iki pasaulio pabaigos teorijų. Skaitant knygą negali atsikratyti jausmo, kad autorius tiesiog šnekučiuojasi su skaitytoju, jam pasakoja, ką pats perskaitęs ar girdėjęs, išsako savo nuomonę. Paliečiamos labai įvairios temos, kurioms parengti teko išnagrinėti ne vieną šaltinį, o mes, skaitytojai, jau gauname surinktą ir apibendrintą informaciją. Tiesa, tai nėra tik sausų faktų pateikimas, greičiau įdomus pasakojimas. Dažnai jaučiamas Algimanto Čekuolio požiūrio taškas, tačiau kam autoriaus nuomonė nepatinka, tas knygos ir nepradės skaityti.

Mano vardas Smila. Esu grenlandė. Na, pusiau, mat motina - eskimė, tėvas - danas. Man trisdešimt septyneri ir gyvenu Kopenhagoje. Nemėgstu šios vietos, tvarkingų, taisykles gerbiančių danų, bet ką jau čia tie danai,...

Mano vardas Smila. Esu grenlandė. Na, pusiau, mat motina - eskimė, tėvas - danas. Man trisdešimt septyneri ir gyvenu Kopenhagoje. Nemėgstu šios vietos, tvarkingų, taisykles gerbiančių danų, bet ką jau čia tie danai, nemėgstu visų europiečių, pasipūtėliškai laikančių save pasaulio bamba, nes kažkada "atsilikusioms" tautelėms atnešė civilizaciją. Neklauskit, ką patys iš to gavo, bet būkit tikri, kad neblogai pasipelnė. Gimiau ten, kur klimatas atšiauresnis už atšiaurų, buvau iš tos terpės išplėšta ir dabar esu tokia, kokia esu. Atšiauri kaip Grenlandijos vėjas. Neprieinama kaip ledynas. Nemaloni. Dygi. "Nepritampanti", kaip pareiškė vienas pareigūnas. Na, ir gerai. Neprivalau niekam teisintis dėl to, kad mano gyvenimas susiklostė vienaip, o ne kitaip. Kad neturiu vyro ir porelės apsisnarglėjusių bamblių, besipainiojančių po kojom. Ir kad darbo neturiu. Gyvenu iš pašalpų, dar šiek tiek prisiduriu iš šen bei ten. Gyvenu daugiabutyje, kurį galėtumėte pavadinti socialiniu būstu, mat visi mes čia tokie - "pašalpiniai". Nesuku galvos dėl buities ar smulkių patogumų. Svarbu, kad esu pavalgiusi. Ir gražiai apsirengusi. Ir dar kad vaizdas už lango geras - į uostą, į erdvę. Mat erdvę aš suprantu ir vertinu. Erdvė - tai laisvė. Jei norit mane įbauginti, pagrasinkit uždaryt į belangę. Va, tada gal ir išsigąsiu, nes daugiau nieko nebijau. Ir nemyliu nieko. Nei žmonių, nei augintinių. Kam ką nors įsileisti į gyvenimą ir rizikuoti trapia savo būtimi vien tam, kad liktum apgauta, įskaudinta, išduota? Aš netikiu meile - nes kas gi ji daugiau, jei ne cheminių reakcijų mūsų smegenyse rezultatas? Pripažįstu, gražūs vyrai mane traukia, bet aš ne geltonsnapė jauniklė, vakariene prie žvakių šviesos ir saldžiais žodeliais manęs nesuvystysi. Gyvenimas ir taip pernelyg sudėtingas, neverta apsisunkinti visokiomis romantinėmis sapalionėmis. Va, ką vertinu ir suprantu, tai matematika. Matematika yra visko pagrindas. Matematika - tai tiesa. Tai grožis. Visas gyvenimas vien matematika, tik mažai kas tą supranta. O aš suprantu. Ir dar vieną dalyką suprantu - sniegą. Ar žinojote, kad eskimų kalboje yra šimtas žodžių sniegui apibūdinti? Aš žinau visus tuos žodžius ir skiriu visas sniego ir ledo rūšis bei darinius. Paleiskit mane kur Grenlandijos ledynuose ir išaiškinsiu jums, kaip, kada, kodėl, iš ko ir kokiomis sąlygomis atsirado kiekvienas ledo grumstas, kiekvienas vėpūtinis. Tiesa, studijavau glaciologiją, nesiginčysiu, kad tai praturtino mano žinias, bet vis tiek, kaip kai kurie žmonės jaučia Dievą, taip aš jaučiu sniegą.

Tokia aš esu ir man nusispjaut, ką apie mane galvoja kiti. Prie nieko neprisirišu, bet kada galiu susikrauti lagaminą ir "pakelti sparnus". Nėra nieko, kas galėtų mane sulaikyti vienoje vietoje, jei panūsiu iškeliauti. Niekam nepuoselėju švelnių jausmų. Tik va, tas berniukas iš apačios. Eskimukas. Nepasisekė jam su šeima: tėvas žuvo, motina - beviltiška alkoholikė. Tiesą sakant, tai ne mano reikalas. Ne jis pirmas ir ne jis paskutinis žiūri į aplinkinius primušto šuniuko akimis ir viliasi švelnesnio žodžio ar, ką čia slėpsi, šaukšto karštos sriubos. Na, tiek to, kad jau toks atkaklus, tegu pasėdi pas mane ant sofos, kol garsiai skaitysiu knygą, tiesa, vaikiškų neturiu ir nesiruošiu įsigyti, bet atrodo, kad Euklido "Elementai" puikiausiai tinka ir šitokiu atveju - berniukas klausosi. Ir vakarienės lėkštę pakišiu, ir numaudysiu, ir pernakvoti leisiu, jei ponia Julijana, mamytė, taip sakant, su linksma kompanija ūš ligi aušros. Turbūt supratot, kad nesu minkštaširdė. Aš - ne socialinė darbuotoja ar labdaringa moterėlė, kad lakstyčiau ašaromis laistydama visus kampus ir šelpčiau kiekvieną vargetą. Tik kad tas berniukas kažkoks kitoks. Tylus. Mąslus. Regis, protingas ne pagal savo amžių. Vienišas eskimukas. Gal truputį panašus į mane. Bet nekapstykim per giliai.

Darsyk pakartosiu: aš nieko nemyliu. Tik va, kodėl negaliu susitaikyti, kad mano eskimuko nebėra? Nukrito nuo stogo ir užsimušė. Žaidė, strakaliojo, paslydo ir nudribo - taip sako policija. Bet žaidžiantys vaikai tokių pėdų, kokias pamačiau aš, sniege nepalieka. Juk sakiau: aš jaučiu sniegą. Ir jaučiu, kad čia dedasi kažkas negero. Nešvarūs žaidimėliai, taip sakant. Todėl dovanokit man, gerbiamieji, bet akmens ant akmens nepaliksiu, kol išsiaiškinsiu, kas čia nutiko.

...

Va taip prisistatyčiau, jei būčiau Smila Jaspersen - pagrindinė Peter'io Hoeg'o knygos "Panelės Smilos sniego jausmas" veikėja. Geras jausmas perskaityti gerą knygą - ją užvertus lieka nemažai peno mintims ir gailestis, kad knyga, visgi, jau perskaityta, vadinas, su šia malonumo porcija baigta. Knyga paskatino pažiūrėti ir bemaž prieš 20 metų sukurtą filmą (ne tiek nusivyliau juo, nes šiaip jau iš esmės filmas neblogas, kiek mintyse piktžiugiškai kikenau: čia ne taip padarė, čia apmainė vietomis, čia pakeitė, iškirpo, sutrumpino, peršoko... neee, į filmą tiek gėrio kiek į knygą niekaip nesukišit). Kūrinys šiek tiek primena Dan'o Brown'o "Deception point" (nors iš tiesų reikėtų sakyti, jog "Deception point" primena "Panelės Smilos sniego jausmą", nes Peter'io Hoeg'o knyga parašyta dešimtmečiu anksčiau), o pati Smila savo aštroku humoro jausmu - Joaną iš Joanos Chmelevskos "Gyvų negyvėlio žodžių". Tad "Panelės Smilos sniego jausmą" lentynoje padėčiau kažkur tarp tokių knygų. Žodžiu, labai nuoširdžiai rekomenduoju perskaityti visiems gerų detektyvų ir šiaip gerų knygų mėgėjams. Viena antra dienelė malonumo garantuota.

Šįkart įnikusi buvau į detektyvinį kūrinį, kurio intrigos traukė kuo greičiau jį perskaityti. Taigi keletas dienų ir visas knygos turinys jau guli mano sąmonės kertelėse.
Sakyčiau veiksmo šiame romane ne...

Šįkart įnikusi buvau į detektyvinį kūrinį, kurio intrigos traukė kuo greičiau jį perskaityti. Taigi keletas dienų ir visas knygos turinys jau guli mano sąmonės kertelėse.
Sakyčiau veiksmo šiame romane ne per daugiausiai, bet štai netikėtumų apstu. Vienas siūlo galas atveda prie kito ir taip aiškėja žmogžudystės byla, pamažu atskleidžiama nužudytojo juodoji gyvenimo pusė.
Vyras - prievartautojas. Ši tema ryški kūrinyje, ir matyti iš autoriaus pozicijos, jog jis mano, jog dažnai sunku moterims įrodyti, jog jos buvo išprievartautos, kad galbūt pačios išprovokavo savo elgesiu. Kita vertus, paliečiama ir atpildo tema - už blogį anksčiau ar vėliau atlyginama. Tik gaila, jog neįmanoma ištaisyti moterims padarytos skriaudos. Skriaudos visam gyvenimui. Žodžiu, pats detektyvinis kūrinys užgriebė skaudžias temas, priverčiančias susimąstyti.
Tiesa, ne itin sužavėjo veikėjų vardai, vietovardžių pavadinimai. Suprantama, jog tai yra verstas kūrinys, tačiau skaitant neįprasti mums, lietuviams, vardai įneša šiokios tokios painiavos, verčia "laužyti liežuvį" juos betariant. Pvz., Erlenduras, Elinborg, Kolbrun, Sigurduras ir t.t.

TŪLISAS



Neperseniausiai užverčiau "Lolitą", kurią atverčiau su žodžiais: "Lolita, mano gyvenimo šviesa, mano strėnų ugnie". Praskėtęs "Tūlos" puslapius, išvydau panašaus plauko kreipimąsi į Ją: "Kalbėk man,...

TŪLISAS



Neperseniausiai užverčiau "Lolitą", kurią atverčiau su žodžiais: "Lolita, mano gyvenimo šviesa, mano strėnų ugnie". Praskėtęs "Tūlos" puslapius, išvydau panašaus plauko kreipimąsi į Ją: "Kalbėk man, Tūla, kuždėk man..." Jaučiausi lyg vakarą pradėjęs Kauno Savanorių prospekte, o ryte atsibudęs to paties pavadinimo gatvėje, tik Vilniuje. Po Tūlos į Vlinių žiūrėsiu kitaip. Noriu rasti Tą namą su abside. Noriu eskursijos pagal knygoje išspaudintą žemėlapiuką (1993 metų leidimas). Girdėjau apie rengiamus pasivaikščiojimus pagal Sabaliauskaitės "Silva Rerum" ir Vilniaus Bazilisko paieškas. Metas Tūlisui - Kunčino įkvėptai odisėjai po kiekvieną Užupio ertmę, skylę po grindimis, linoleumu, plytelėmis, po kiekvieną šikšnosparnio, Betmeno olą, urvą. Bus tų tūlų, ši knyga - paminklas Vilniui. Bet ką aš čia kalbu, bus tų vilnių, šis romanas - varinė urna Tūlai. Matot, užsivedžiau. Sudie nuosekliai kūrinio apžvalgai ir prizui už geriausią mėnesio recenziją...



"Tūla" taip pat negali pasigirti tolygiu siužeto eiliškumu, tačiau skaitymas neįkyrėjo. 194 puslapiai (ploju autoriui už saiką) su keliais tiesiogine kalba parašytais dialogais. O susidūręs su tokiomis pasakotojo mintimis: "Kartais man atrodo, kad tave, Tūla, aš pats sugalvojau - iš tikrųjų tavęs nė nebuvo", nejučiom prisiminiau monologu-įsivaizduojamu dialogu parašytą A. Camus "Krytį". Jei jau pradėjau terliotis su asociacijom, tai pagrindinio veikėjo vagabundiška gyvensena ir kelionės (kad ir į dulkėtąją Ukrainą) kažkuo neša į Keruaco "Kelyje". Apsistojimas beprotnamyje, alkoholikų skyriuje, panašus į filmą "Skrydis virš Gegutės lizdo", o dienelės kalėjime - į "Pabėgimas iš Šoušenko". Gerai, užteks. Įsivažiavau. Jei norite reiškmingesnio fakto, tai vienoje "Literatūros akiračių" laidoje Jurgio Kunčino bičiulis mini, kad vienu metu lyg ir buvo atsiradusi Tūlos prototipo motina, be to, lyg ir egzistuoja nuotrauka Tūlos...



Girdėjau, kad dabar "Tūla" įtraukta į mokyklos skaitinių programą. Gaila, tačiau aš vietoj jos gaudavau, pavyzdžiui, A.Vaičiulaičio "Valentiną". Tad, mieli moksleiviai ir jų tėveliai, įvertinkit šią jums suteiktą dovanėlę - istoriją apie nuogus, destruktyvius santykius be savisaugos ir apsaugos priemonių ne mažiau pavojingu laikmečiu. Apie kankinamai ilgus, taip nuostabiai neišvengiamai, tarsi pačio likimo (fatumo, kaip pasakytų Kunčinas) pasmerktus žlugti (tačiau tokiu budu nesibaigti, nevirsti nuobodžia vedybine rutina) santykius tarp dviejų žmonių, mačiusių vienas kitą vos savaitę ir dar kelis kartus. Gal visgi apsėdimas vienpusis? Tūla nė velnio neįsimylėjusi, tiesiog jos toks būdas, o Kunčino alter ego - viso labo kažkuo artimesnis partneris, su kuriuo sutapo jų stadijos? Jei norit dar poetiškiau - važiuojant liftu sutapo išlipimo aukštas ar užstrigimo momentas. Kita vertus, čia tik desperatiškas mano cinizmo bandymas įgelti, įkąsti taip ir nepavykus aptikti sentimentalių saldėsių romane, kuris priskiriamas "meilės romanų" žanrui.



Tuojau, Tūla, tuojau keliausim namo... Pakentėk dar. Ši citata jums - jau gabenantiems ar ne už ilgo gabensiantiems Tūlą namo. Nepamirškite perskaitę knygą užkasti ją kareivišku kastuvėliu kur nors miške prie upelio ar įmūryti į grindis (pasiekę paskutinius romano puslapius, suprasite, kodėl). Jei bijote erkių ar nesate nagingi - tą patį atlikite savo smegenų dirvonuose, lysvėse ar stingstančioje makaulės košėje.



O aš savo dukrą pavadinsiu Tūla ir paranojiškai saugosiu ją nuo pirties.

Knyga kančia. Yra keletas momentų, kurie lyg ir įtraukia, bet vėliau viskas išblėsta. Kartais būna, kad sunkiai perskaityta knyga palieka ryškios ir įsimenančios visumos įspūdį, tačiau "Slapta istorija" ne tas atvejis....

Knyga kančia. Yra keletas momentų, kurie lyg ir įtraukia, bet vėliau viskas išblėsta. Kartais būna, kad sunkiai perskaityta knyga palieka ryškios ir įsimenančios visumos įspūdį, tačiau "Slapta istorija" ne tas atvejis. Skaitant (tiksliau klausantis) vis nepaliko jausmas, kad ta amerikietiška istorija jau kažkur skaityta, girdėta, matyta. Man pasirodė panašu į "Ketverto taisyklę" ir į "Mirusių poetų draugiją". Na, nepagavo manęs ta amerikietiška psichonanalizė, bandymas prilygti "Nusikaltimui ir bausmei", nors internete klaidžioja bent keli šią knygą iki padebesių liaupsinantys apsiliepimai. Nežinau, ką ten kiti rado toje knygoje, bet aš jutau tik reklaminius šūkius apie įspūdingą debiutą, devynis metus rašytą knygą, tiražus, bestselerius, bet tos žadėtos gilumos ir paveikumo nepajaučiau. Nors tu ką. Eisiu paieškosiu kitur.