Mano norimų perskaityti knygų sąraše - dar viena gerbiamo Algimanto Čekuolio knyga "Pokalbiai su Algimantu Čekuoliu". Šioje knygoje žurnalistas dalinasi savo išmintimi, žiniomis ir sąmoju įvairiomis temomis: nuo politikos,...

Mano norimų perskaityti knygų sąraše - dar viena gerbiamo Algimanto Čekuolio knyga "Pokalbiai su Algimantu Čekuoliu". Šioje knygoje žurnalistas dalinasi savo išmintimi, žiniomis ir sąmoju įvairiomis temomis: nuo politikos, valstybių valdymo meno iki mitų ir tikrovės apie vyrus ir moteris ar globalinio atšilimo problemų. Ši knyga, kaip ir kitos A. Čekuolio knygos, turininga visomis prasmėmis: čia gausu ir faktų, ir pasvarstymų, ir klausimų, ir aišku, atsakymų.

Šią knygą skaityti buvo labai labai įdomu. Knyga parašyta pakankamai lengvu, suprantamu stiliumi, todėl skaitėsi tikrai lengvai ir greitai. Jei norite sužinoti dar negirdėtų dalykų apie visiems žinomus istorinius, geografinius, socialinius ar demografinius dalykus, būtinai paimkite į rankas šią knygą! Laikas, kurį skirsite, tikrai nebus praleistas veltui. Priešingai, pasijausite turtingesni moraline bei dvasine prasme ir praplėsite savo žinių bagažą. Linkiu smagaus skaitymo!

Dovilė

P.S. Beje, kaip ir A. Čekuolio laida neįsivaizduojama be arbatos puodelio, taip ir aš, kiekvieną kartą paimdama šią knygą į rankas, ramiai gurkšnodavau arbatą :).

"Kokios vis dėlto knygos išdavikės! Manaisi, kad jos duoda atspirtį, bet jos atsigręžia prieš tave."

-

"Knygos tebuvo viena iš saugyklos rūšių, kur saugodavome tuos dalykus, kuriuos bijojome pamiršti. Jose nėra nieko...

"Kokios vis dėlto knygos išdavikės! Manaisi, kad jos duoda atspirtį, bet jos atsigręžia prieš tave."

-

"Knygos tebuvo viena iš saugyklos rūšių, kur saugodavome tuos dalykus, kuriuos bijojome pamiršti. Jose nėra nieko stebuklinga. Stebuklas tik tai, ką knygos sako, kaip jos iš lopinėlių į vieną drabužį mums pasiuvo visatą."

-

Stiprus ir labai įtaigus antiutopinis pasakojimas apie cenzūrą, kontrolę, žmonių sistemingą bukinimą, susvetimėjimą, perrašomą istoriją ir panašiai. Veiksmas vyksta ateityje, kai ugniagesiai jau gaisrų nebegesina, o juos sukelia ir degina knygas, laikomas slaptose pavienėse namų bibliotekose, informacija žmonėms perduodama milžiniškuose sienrodžiuose (televizoriai per visą kambario sieną) ir nuolat ausyse zvimbiančiose ausinėse. Iš žmonių tiesiog brutaliai išmušamas gebėjimas savarankiškai mąstyti, turėti savo nuomonę ir kritišką požiūrį.

Intriga prasideda tada, kai pagrindinis knygos veikėjas, gaisrininkas Gajus Montegas, paskatintas kaiminystėje gyvenančios mergaitės, pradeda kelti klausimus ir žvelgti į viską iš kitos pusės. Jam pasidaro smalsu, dėl ko tos knygos deginamos, kas jose yra tokio, dėl ko valdžiai gali būti neramu.

Šis kūrinys pirmą kartą išleistas 1953 metais, tačiau net ir praėjus 60 metų, nesijaučia to "senovinės fantastikos" ataskonio, kuris kartais lieka skaitant seniau parašytas fantastines knygas. Galbūt dėl to, kad rašytojas nesileido į detalius technologijų ar aplinkos aprašymus, o rašė apie problemas, kurios, tikriausiai, darosi vis aktualesnės.

Keista, kad šios knygos nėra žymiajame 1001 knygos sąraše. Mano nuomone, ji tikrai nusipelno ten būti. Kūrinys labai primena 1984-uosius, tiesą sakant, užsimaniau ir vėl perskaityti šį legendinį Orvelo kūrinį, tik bijau, kad artimiausiu metu sunkiai atrasiu tam laiko.

Šią knygą pavyko pabaigti skaityti tik iš antro karto. Pirmą kartą perskaičiusi keliasdešimt puslapių, atidėjau ją į šalį, nes nieko nesupratau. Ilga pauzė ir ryžausi vėl paimti ją į rankas. Antras kartas nemelavo,...

Šią knygą pavyko pabaigti skaityti tik iš antro karto. Pirmą kartą perskaičiusi keliasdešimt puslapių, atidėjau ją į šalį, nes nieko nesupratau. Ilga pauzė ir ryžausi vėl paimti ją į rankas. Antras kartas nemelavo, knyga nuostabi, priverčianti susimąstyti, joje išreikštos gilios mintys.

Kelionė į švyturį turi simbolinę reikšmę, pagrindinė mintis yra knygos veikėjų vidiniai išgyvenimai, jų tarpusavio santykiai. Meniškai pavaizduotas nenuilstamai lekiantis laikas ir greitai prabėgantis gyvenimas priverčia sustoti ir pagalvoti, ar spėsime pasiekti savo užsibrėžtus tikslus.

Nancy Farmer - Amerikiečių kilmės rašytoja, augusi Meksikos ir Arizonos pasienyje. Autorės gyvenimas audringas ir įdomus - baigusi mokslus daug keliavo po Indiją ir Afriką, kol ištekėji ir grįžo gyventi į Ameriką. Tai, ką...

Nancy Farmer - Amerikiečių kilmės rašytoja, augusi Meksikos ir Arizonos pasienyje. Autorės gyvenimas audringas ir įdomus - baigusi mokslus daug keliavo po Indiją ir Afriką, kol ištekėji ir grįžo gyventi į Ameriką. Tai, ką ji patyrė vaikystėje, savo kelionių metu ir grįžusi namo, atsispindi ir jos knygose. Todėl smalsesnis skaitytojas pasidomės ir autorės biografija. Nancy Farmer knygos skirtos vaikasm, vyresniesiems paaugliams ir fantastines istorijas mėgstantiems skaitytojams. Kaip rašytoj, ji yra pelnius kelias Newbery garbės premijas, tad visai verta susipažinti.

O knygos siužetas gana netikėtas. Tai istorija apie berniuką Matą, kuris gimė būdamas Opijaus šalies valdytojo, Patrono, klonas. Daugumai Matas yra žemesnis nei gyvulys, todėl vaikas nuo pat gimimo susiduria su panieka, vienatve ir atstūmimu. Tačiau Patronas, valdantis narkotikų valstiją tarp Jungtinių Amerikos valstijų ir Meksikos, Matą laiko savo amžino gyvenimo garantu. Apsuptas nužmogintų ir silpnapročiais paverstų darbininkų, Jis rūpinasi, kad berniukui nieko netrūktų, kad būtų sveikas ir aišku ne iš geriausių paskatų. Nors ir būdamas klonu, Matas randa jį mylinčių žmonių, auga nieko nepristigdamas, tačiau kai išaiškėja, ko iš jo reikia Patronui, tenka sprukti. Nors ir išsilaisvinęs iš Alarkanų dvaro, berniukas vis tiek neranda sau ramybės - jis yra toks pat kaip Patronas ir Matui teks srėbti košę, kurią užvirė narkotikų baronas. Knygoje man patiko pats berniuko personažas, tai kaip jis augo ir keitėsi, kaip pradėjo skirti gera nuo blogo - pati charakterio raida labai svarbi. Šiek tiek trikdė meksikiečių serialams būdingas dramatiškumas, tačiau jų kalbos intarpai maloniai papildė pasakojimą. O istorija įtaigi tiek,kad skaitydamas pradedi pykti ant Mato naivumo, kvailų poelgių ir tai, kaip jis save nuolat nurašo, o vėliau pučiasi. Kita vertus, šiek tiek stinga logikos aprašant ateities pasaulį, ypač ta dalis, kai jis ištrūksta iš skorpiono rūmų. O kam įdomi dar viena ateities pasaulio vizija, susijusi su narkotikų pasauliu, linkiu malonaus skaitymo.

Melodė su šeima atvyko iš Beverli Hilso į Salemą, Oregone, kur grynas oras. Melodei išoperuota nosies kuprelė ir jau nebekankina alinantys astmos priepuoliai, dabar ji - Merstono vidurinės gražuolė. Labai gaila, kad Melodė...

Melodė su šeima atvyko iš Beverli Hilso į Salemą, Oregone, kur grynas oras. Melodei išoperuota nosies kuprelė ir jau nebekankina alinantys astmos priepuoliai, dabar ji - Merstono vidurinės gražuolė. Labai gaila, kad Melodė jaučiasi apgavikė, bet tik... iki pažinties su Džeksonu.Naujokė... na, bet tai nieko nuostabaus.
Bretas - jos svajonių vaikinas. Bet šis turi labai pavydžią merginą.
Dėvi šiurkštų vilnonį kelnių kostiumą (tačiau mėgsta mini sijonėlius ir kašmyrines palaidines be rankovių).

Frenkė visą gyvenimą praleido Saleme, kita vertus, jai - tik penkiolika dienų. Frenkė tikisi užkariauti vidurinę, vaikinus ir parduotuves išvardinta tvarka. Tačiau aplinkiniai, užuot žavėjęsi jos išskirtiniu mados pojūčiu, bjaurisi šviesiai žalia jos oda. Siekdama Merstono vidurinėje pritapti prie normių, turi slėpti savo monstrišką prigimtį.

Tačiau dėl slapto bučinio Frenkė pasiryžusi surizikuoti viskuo ir ši klaida jai gali brangiai kainuoti.

Melodė ir Frenkė stengiasi savo trūkumus paversti pranašumais

Man ši knyga - parodija. Keleto dalykų. Pirmiausia psichiatrijos ir psichologijos rimtų dėdžių ir tetų perdėtai reikšmingo požiūrio į savo mokslą. Antra - religijos šiuolaikiniam vakarų kontekste. Sakyčiau, kad dabar,...

Man ši knyga - parodija. Keleto dalykų. Pirmiausia psichiatrijos ir psichologijos rimtų dėdžių ir tetų perdėtai reikšmingo požiūrio į savo mokslą. Antra - religijos šiuolaikiniam vakarų kontekste. Sakyčiau, kad dabar, naujojo dvasingumo populiarėjimo metu, šis aspektas net aktualesnis nei tuomet, kai knyga buvo parašyta, nors Amerikoje gal šie procesai ėmė suktis anksčiau.

Taip pat šaipomasi iš mūsų visuomenės normų, suvaržančių žmogų, paverčiančių jį neurotiku. Iš masių patiklumo, iš asmenybės bruožų svarbos, sakyčiau iš visko.

Rekomenduoju psichologams, psichoterapiautams, kad neužmigti. Kiekvienam - dėl įdomių idėjų.

Rašytoją J.Picoult atradau, perskaičiusi jos romaną "Mano sesers globėjas". Tai buvo viena iš tų knygų, kurią skaičiau "non stop". Dabar esu perskaičiusi visas jos knygas išleistas lietuvių kalba. Negaliu pasakyti, kad...

Rašytoją J.Picoult atradau, perskaičiusi jos romaną "Mano sesers globėjas". Tai buvo viena iš tų knygų, kurią skaičiau "non stop". Dabar esu perskaičiusi visas jos knygas išleistas lietuvių kalba. Negaliu pasakyti, kad visos man jos paliko tokį įspūdį kaip pirmoji, bet neskaityti jų irgi negaliu.\n\n Naujausia autorės knyga "Iš antro žvilgsnio" nagrinėja mažai kam žinomą eugenikos projektą (aš tikrai apie jį sužinojau tik iš knygos ir paskatino pasidomėti truputį giliau), vykdytą Amerikoje XX a. trečiajame ir ketvirtajame dišimtmečiuose.\n\n Romano veiksmas prasideda, kai žemės sklype, priklausančiame profesoriui Spenceriui Paikui, sumanoma statyti prekybos centrą. Šiam sumanymui prieštarauja abenakiai, teigdami, kad šioje žemėje palaidoti jų protėviai. Nepaisant abenakių protestų, statybos pradedamos, o tada prasideda keisti gamtos reiškiniai: lyja rožių žiedais, vidury vasaros ima šalti... Žmonės ima žnabždėtis apie abenakių protėvių dvasias. Tuo metu į miestelį atvyksta Rosas Veikmanas - jaunas vyras, nerandantis ramybės po mylimos moters mirties. Rosas nori tikėti, kad egzistuoja gyvenimas anapus ir visokiais būdais bando rasti kontaktą su mylimosios siela. Statybų vadovas kreipiasi į Rosą, kad jis ištirtų statybvietę ir paneigtų gandus apie klaidžiojančias abenakių protėvių sielas.\n\n Rosas sutinka, bet statybvietėje randa paslaptingą moterį - Liją Bomont, ji kaip ir Rosas, kažko ieško už gyvenimą ir mirtį skiriančios ribos. Liją įžiebia Rosui gyvybės kibirkštį, viltį vėl pamilti, ir jis žūtbūt nusprendžia išsiaiškinti šią kenčiančią moterį slegiančias paslaptis. Pradėjus tyrimą, ima aiškėti sukrečianti istorija, apimanti kelių šeimų net kartų likimus, tai susija su eugenikos projektu, kurį vykdė Spenceris Paikas, Lijos vyras...\n\n Knyga įdomi, joje yra ir mistikos, ir detektyvo, ir istorijos. Man gal išpradžių pasirodė nuobodoka - pradžioje daug personažų, gyvenimo nuotrupų, kurių tarsi niekas nesieja. Net sunkoka visus įsidėmėti. Bet knyga "užkabina" ir tada jau nesinori jos padėti į šalį. Skaitykite, tikrai nesigailėsite.

Trečioji trilogijos dalis. Jei nnuoširdžiai - pirmąją knygą perskaičiau gana lengvai, antroji jau pradėjo versti nuobodžiauti, trečiąją perskaičiau iki galo todėl, kad nenorėjau palikti nebaigtos skaityti trilogijos.

Jau...

Trečioji trilogijos dalis. Jei nnuoširdžiai - pirmąją knygą perskaičiau gana lengvai, antroji jau pradėjo versti nuobodžiauti, trečiąją perskaičiau iki galo todėl, kad nenorėjau palikti nebaigtos skaityti trilogijos.

Jau aprašydamą antrąją trilogijos dalį minėjau, kad "Fifty Shades" trilogija iš esmės yra pasaka suaugusioms moterims, skaitinys laikui praleisti, kai nesinori skaityti jokios rimtesnės knygos ir apkrauti smegenų mąstymu. Tik nesu tikra, ar tam tikrai reikėjo rašyti net tris knygas :)