Isabelos Abedi knygos į mano rankas papuola jau nebe pirmą kartą. Kol kas nenusivyliau. ir ši knyga įdomi. Tas paslaptingas Lučianas - kas jis toks. Aišku tampa tikknygos pabaigoje. Skaitant paaiškinimus, nori ar nenori, imi...

Isabelos Abedi knygos į mano rankas papuola jau nebe pirmą kartą. Kol kas nenusivyliau. ir ši knyga įdomi. Tas paslaptingas Lučianas - kas jis toks. Aišku tampa tikknygos pabaigoje. Skaitant paaiškinimus, nori ar nenori, imi tikėti stebuklais. Svajoji, mintimis nukeliauji ten, kur egzistuoja tai, kas neegzistuoja čia ir dabar.

Kūrinyje "Gyvenimo dovana" visas veiksmas vyksta 1950-aisiais, kai merginos arba būdavo paklusnios, arba ne. Danielė Styl mums pasakoja istoriją apie dvi šeimas, kurios nariai pakeis vieni kitų gyvenimus. Kūrinys yra iš tų...

Kūrinyje "Gyvenimo dovana" visas veiksmas vyksta 1950-aisiais, kai merginos arba būdavo paklusnios, arba ne. Danielė Styl mums pasakoja istoriją apie dvi šeimas, kurios nariai pakeis vieni kitų gyvenimus. Kūrinys yra iš tų knygų, kurios prikausto tavo tavo dėmesį ir nebepaleidžia. Romanas nėra didelės apimties, bet kupinas netikėtų situacijų. Skaitykite!

"H" [heroinas] = herojus.
Viename žodyje "lomkė" pasireiškia visas beribis ir neapčiuopiamas skausmas.
Vienoje knygoje chaotiškai išsibarsčiusios 23 neaiškios dalys.
Tai košmaras, pilnas slaptų agentų/ pakvaišusių...

"H" [heroinas] = herojus.
Viename žodyje "lomkė" pasireiškia visas beribis ir neapčiuopiamas skausmas.
Vienoje knygoje chaotiškai išsibarsčiusios 23 neaiškios dalys.
Tai košmaras, pilnas slaptų agentų/ pakvaišusių gydytojų/ gangsterių/ falinių monstrų ir dziundzinių vempyrų, įsipainiojusių į sado_mazo orgijas/ transformacijas ir tarp pasaulinius karus/ narkomanų pritonai/ seksualiniai perversmai/ haliucinacijos ir purvinas pasaulis - tiems, kas geba nukreipti savo protą už pasąmonės ribų.

Labai seniai norėjau perskaityti šią knygą, tačiau labai ir nusivyliau.

Istorija apie šeimą, apie paauglio Johano gyvenimą. Draugų, mokyklos, šeimos įtaka.

Knygoje nėra aiškaus siužeto, kartais nesuprantama apie ką...

Labai seniai norėjau perskaityti šią knygą, tačiau labai ir nusivyliau.

Istorija apie šeimą, apie paauglio Johano gyvenimą. Draugų, mokyklos, šeimos įtaka.

Knygoje nėra aiškaus siužeto, kartais nesuprantama apie ką rašoma. Šiaip skaitosi labai greitai.

Įtraukiau šią knygą į iššūkį, nes dienoraščio motyvai mane visad žavėjo, o kai sužinojau, jog aprašytas realiai gyvenusio žmogaus gyvenimas su įterptais užrašais iš jo dienoraščio, tai išvis susigundžiau.

Deja,...

Įtraukiau šią knygą į iššūkį, nes dienoraščio motyvai mane visad žavėjo, o kai sužinojau, jog aprašytas realiai gyvenusio žmogaus gyvenimas su įterptais užrašais iš jo dienoraščio, tai išvis susigundžiau.

Deja, teko nusivilti. Tai knyga su daug paveikslėlių - nuotraukų iš pagrindinės veikėjos Florensos gyvenimo, žurnalistės (kuri rašė šią knygą) rastų archyvinių nuotraukų iš tų laikų Manhetano ir pan. Kadangi realiai rašyto dienoraščio struktūra buvo labai glausta - kiekvienai dienai buvo skirtos 3 eilutės, tad ir Florensos užrašai trumpi, apibendrinantys tą dieną. O greta jų yra žurnalistės perpasakojamas knygos veikėjos gyvenimas, o rašymo stilius tarsi priderintas prie dienoraščio formos - glaustas, be emocijos, atskleidžiama tik įvykių esmė, vietomis įvykiai padriki. Ši sprendimas man labai nepatiko - trukdė įsijausti, susidarė įspūdis, jog kūrinys parašytas tik norint iškepti knygą, skubotai, neapgalvotai.



Nepatiko ir pati pagrindinė veikėja - ne mano stiliaus žmogus, lėkštas, galvojantis apie madą ir kaip patenkinti savo įgeidžius. Tuštutė, taip sakant. Taip pat mane nervino kiekvienam puslapyje atsirandančios nuorodos iš minimo miesto - konkrečios kavinės, gatvės, pastatai, kino teatrų pavadinimai. Gal amerikiečiui ir įdomu, bet kai aš nesu buvusi tame Manhetane, tai man visiškai vienodai šviečia, ar ten tokia gatve ji praėjo, ar kita.



Gaila, tikėjausi kažko dvelkiančio prisiminimais, įdomių personažų, bet gavau tik gražų viršelį (vienas įspūdingiausių mano matytų), taigi vertinu 4/10.

TAU

Prašalaiti! Jei praeidamas tu susitinki mane ir nori pasikalbėti, tai kodėl su manim tau nepakalbėti?
Ir kodėl gi man nepakalbėti su tavimi?

*

AŠ NESUDRUMSČIAMAS

Aš nesudrumsčiamas stoviu Gamtoj,
Aš visko esu...

TAU

Prašalaiti! Jei praeidamas tu susitinki mane ir nori pasikalbėti, tai kodėl su manim tau nepakalbėti?
Ir kodėl gi man nepakalbėti su tavimi?

*

AŠ NESUDRUMSČIAMAS

Aš nesudrumsčiamas stoviu Gamtoj,
Aš visko esu šeimininkas ar šeimininkė, pasitikįs savimi tarp neprotingų būtybių,
Pasotintas, kaip ir jie, abejingas, jautrus, tylus, kaip ir jie,
Aš supratau, kad mano darbai, neturtas, garbė, silpnybės, prasikaltimai nėra tiek svarbūs, kaip aš maniau;
Ar prie Meksikos jūros aš gyvenu, ar Manhetene, ar Tenesyje, ar šiaurėje kur toli, ar šalies viduje,
Ar prie upės, ar fermoje, ar miške, ar Kanadoje prie ežerų,
Vis tiek, kur begyvenčiau, - o kad tik visada pusiausvyrą aš išlaikyčiau, pasiruošęs būčiau netikėtumams,
Kad aš drąsiai sutikčiau badą, audras, smūgius, patyčias, nesėkmes, kaip sutinka juos medžiai ir gyvuliai.

*

BĖGIKAS

Lygiu keliu bėga gerai išmankštintas bėgikas,
Liesas, stiprus, raumeningomis kojomis,
Jis plonai apsivilkęs, bėgdamas pasiduoda į priekį,
Lengvai suspaudęs kumščius, veržliai kilnoja kojas.

Baigusi Galinos Dauguvietytės knygą "Dialogai su savimi", dar ilgai ją nešiojausi su savimi. Širdyje. Mintyse. Knyga padovanojo nuostabių akimirkų ir privertė susimąstyti. Tokių asmenybių kaip Galina Dauguvietytė nėra daug....

Baigusi Galinos Dauguvietytės knygą "Dialogai su savimi", dar ilgai ją nešiojausi su savimi. Širdyje. Mintyse. Knyga padovanojo nuostabių akimirkų ir privertė susimąstyti. Tokių asmenybių kaip Galina Dauguvietytė nėra daug. Tokių, kurie nebijo pasakyti tai, ką mąsto ir ką jaučia. Atvira. Kandi. Bet ne niekinanti ar įžeidžianti. Tiesiog mokanti atvirauti net ir apie tokius gyvenimo momentus, kuriuos daugelis norėtų pamiršti.

Galina Dauguvietytė galėtų būti įkvėpimo šaltinis daugeliui. Kiekvienam jaunam žmogui, kuris bijo keliauti per gyvenimą. Ji tarsi moko, jog gyvename tik kartą, tad reikia iš gyvenimo pasiimti viską, kas duodama ir niekada to nesigailėti. Jos patarimais verta pasinaudoti, verta atrasti save ir nesidairant į kitus keliauti savuoju keliu. O kas svarbiausia visda tikėti, jog einame teisingu keliu, kurio spalvos ir garsai sukuria nuostabų paveikslą. Įkvėpkime rudens šaltuko ir pasileiskime nauju keliu. Be pavydo, be pykčio ir be jausmo, jog mes negalime ar nemokame gyvent taip, kaip norime. Ir kaip gyvenimo vadovą šalia savęs turėkime Galinos Dauguvietytės knygas. Atėjus sunkiam momentui paimkime jas į rankas ir vėl atsigausime.

Knyga jau lentynoje, bet mintyse vis girdžiu:

"Gyvenimas yra meilė"

Gyvenkime. Mylėkime.

Rūta

Pagaliau baigiau! 2. Vis dar negaliu apsispręsti, tai didžiausias mano literatūrinis nusivylimas, ar aš šiai knygai dar neužaugau. Jeigu romane nebūtų ilgų, sunkiai skaitomų mokslinių paaiškinimų, mano nuomonė...

Pagaliau baigiau! 2. Vis dar negaliu apsispręsti, tai didžiausias mano literatūrinis nusivylimas, ar aš šiai knygai dar neužaugau. Jeigu romane nebūtų ilgų, sunkiai skaitomų mokslinių paaiškinimų, mano nuomonė tikriausiai būtų kitokia. Be abejo, kai romanas buvo parašytas, informaciją apie spermacentinių banginių išvaizdą rasti buvo sunkiau, bet dabar (o šią savo nuomonę ir rašau šiuolaikinio žmogaus, kuris ieško nemirštančių dalykų, akimis), literatūra man turi keli norą domėtis, pačiai ieškoti informacijos, o ne pateikti sukramtytą maistą. Nes tuomet gilintis į banginio išvaizda man tampa prievole, o ne savanorišku noru kažką sužinoti ir išmokti. Pavyzdžiui dabar skaitau Emmos Goldman knygą "Anarchizmas ir kitos esė" kurioje yra daugybė nuorodų į grožinę literatūrą ar politinius įvykius. Tai skatina mane pačią pavarginti makaulę ir susirasti nežinomą informaciją, įsiglinti į tai ką skaitau. "Mobis Dikas" be visų mokslinių, aiškinamųjų įsikišimų (kurie sudarė daugiau nei puse romano) knygą būtų buvę skaityti daug lengviau ir maloniau, nes dabar vos įsijautus į siužetą, veikėjų emocijas ir charakterius, buvau užverčiama krūva, man neįdomių, faktų apie banginius (dar kartą kartojau - man turėjo sukelti norą domėtis, o ne versti). Autorius neapsakomai gerai sužeidė su simboliais (pavyzdžiui pakabintu karstu), Ahabo vidinis konfliktas ( ir iš to gimstantis klausimas: ar tik aš pati neturiu savojo Mobio Diko?) taip pat vertas tik pagyrų. Tačiau tas sausas aiškinimas (kai visą skyrių užima detalės apie banginio odą) labai išvargina, neleidžia įsijausti, atbaido skaitytoją. Gal anksčiau jie buvo ir labai naudingi, tačiau dabar tai knygos minusas. Širdis neleidžia "Aną Kareniną", "Karas ir taika", "Vakarų fronte nieko naujo", "Nusikaltimas ir bausmė", klasikinę literatūrą, talpinti į tą patį skyrelį su "Mobiu Diku". Nes mano išvardinti kūriniai yra nemirštanti, neatsibostanti klasika, iš kurios neįmanoma išmesti nė vienos dalelės. Jie visada bus aktualus. O "Mobį Diką" įveiks ne kiekvienas. Jame slypi nuostabus išminties krislas, tačiau rašymo formą labai atbaido, sunku nepadėti jos į šoną. Gyvenimas per trumpas, kad skaitytume blogas knygas. Tai jei jau kažką skaitom ir dar vadinam tai klasika, būtų nuostabu, jei ji nesentu. Kad knygos puslapiai nevirstu tuščiais, varginančiais sakiniais.