Marie - Aude Murail "Oh, boy!" - tai istorija apie viską nugalinčią brolišką meilę.

Mirus motinai, dvi sesutės ir brolis lieka našlaičiai. Į jų globą pretenduoja homoseksualus ir kiek kvailokas to pačio tėvo sūnus...

Marie - Aude Murail "Oh, boy!" - tai istorija apie viską nugalinčią brolišką meilę.

Mirus motinai, dvi sesutės ir brolis lieka našlaičiai. Į jų globą pretenduoja homoseksualus ir kiek kvailokas to pačio tėvo sūnus Bartelmi ir jo sesuo - pasiturinti, tačiau negalinti susilaukti vaikų, okulistė Žoziana. Gydytoja iškart sutinka prisiimti žaviosios jaunėlės Venizos globą. Bėda ta, kad vaikai nieku gyvu nesutinka būti išskirti. Prasideda arši kova dėl vaikų globos, kurią dar apsunkina vyriausiąjį brolį, vunderkindą Simeoną užklupusi leukemija.

Knygos siužetas įtraukiantis, ją lengva skaityti, viskas aprašoma paprastai ir nuoširdžiai. Vis dėlto, negaliu pasakyti, kad ji man paliko labai didelį įspūdį. Skaityti tikrai nebuvo nuobodu, romaną sukrimtau per dieną, tačiau negalėčiau jo įtraukti į mėgstamiausiųjų sąrašą. Labai keista man pasirodė vieta, kai vaikai neteko motinos. Atrodo, lyg būtų mirusi ne jų mama, o kokia nors auksinė žuvelė, tiesa, dažnai ir dėl tos vaikai labiau išgyvena. Turiu pasakyti, kad dažniausiai skaitant knygą aš tartum susigyvenu su veikėjais, džiaugiuosi, pykstu ir liūdžiu drauge su jais. Negalėčiau pasakyti kodėl, tačiau šįkart nepajutau simpatijos knygos herojams... Turbūt dėl to ypatingos simpatijos nepajutau ir knygai. Ypač man nepatiko Bartas. Jei būčiau globos reikalų teisėjos Loransos vietoje, nieku gyvu nenorėčiau patikėti trijų vaikų globos išsiblaškiusiam, bailiam, kvailam ir, mano manymu, gerokai "daužtam" homoseksualui. Tiesa, knygos pabaigoje Bartas kiek pasikeitė. Meilė ir rūpestis sergančiam broliui šiek tiek išdildė minėtus jo būdo bruožus. Ir vis dėlto jo "bukumas" skaitant knygą mane be galo erzino...

Visa tai - tik mano nuomonė. Knyga tikrai nėra bloga. Ji, kaip ir kiekviena knyga kažko moko, todėl perskaityti ją tikrai verta. :)

Knygą perskaityti užtruko dešimt metų...

Arba ne visai. Dėl to ji ir buvo įtraukta į iššūkio sąrašą (jo tikslas buvo perskaityti knygas, kurios nugulė lentynoje, bet taip ir nesulaukė dėmesio. Lentynos atžvilgiu mano...

Knygą perskaityti užtruko dešimt metų...

Arba ne visai. Dėl to ji ir buvo įtraukta į iššūkio sąrašą (jo tikslas buvo perskaityti knygas, kurios nugulė lentynoje, bet taip ir nesulaukė dėmesio. Lentynos atžvilgiu mano pomėgis lankytis bibliotekoje yra tiesiog siaubingas).

Nuo tada, kai daugmaž prieš dešimt metų perskaičiau "Raitelį be galvos", labai norėjau ir "Kvarteronę" perskaityti. Tad pagaliau tą padariau.

Ir pačiu laiku. Nes vasara ir nesinorėjo kažko sunkesnio skaityti (Šilerio laiškai ir vėl buvo pradėti ir nebaigti). Nes, pasirodo, jau naudingos patirties turėjau, kuri padėjo suvokti veikėjų jausmus. Nes knygą noriu išvežti iš namų ir palikti vietos lentynoje naujoms.

Pati knyga... Banali, lengvai skaitoma, nuspėjama... Bet tik jei vertini pagal dabartinius standartus.

Atsižvelgus į laikmetį, kuomet ji rašyta, svarbu tai, kad juodaodžiai čia - žmonės. Bet ne tai mane labiausiai žavėjo. Net ne žavėjo, o atkreipė dėmesį.

Knygoje daug smulkių detalių, kurios padeda įsivaizduoti, kaip atrodė tuometės JAV. Neabejoju, kad ir tuomet, kai knyga buvo pirmą kartą publikuota, šios detalės buvo tiek pat svarbios. Juk pasaulis dar nebuvo tiek susitraukęs.

Jei knygą įsivaizduočiau, kaip filmą, tai dokumentinė jo pusė man buvo daug įdomesnė, nei banalioji kūrybinė, tad nelieka ką daugiau pridurti. Juk dokumentinių filmų recenzijų niekas neskaito.

I dalis: knyga įdomi. Tačiau yra labai neįdomių vietų, tokių kaip karo ir vienuolyno aprašymas. Knygoje nutrūksta istorijos (pačioj pabaigoj jos susipina). Atrodo lyg rašoma daug knygų, tik vėliau visoms parašyta viena...

I dalis: knyga įdomi. Tačiau yra labai neįdomių vietų, tokių kaip karo ir vienuolyno aprašymas. Knygoje nutrūksta istorijos (pačioj pabaigoj jos susipina). Atrodo lyg rašoma daug knygų, tik vėliau visoms parašyta viena pabaiga. Intriguojantis pasakojimas apie buvusį katorgininką, kai už paprastą duonos kepalo vagystę buvo baudžiama katorga. Istorija apie mažą mergytė paverstą tarnaite. Šiaip knyga įdomi.

II dalis: pati istorija įdomi, tačiau karo aprašymas ne man. Džiaugiuosi, kad istorija nėra pilstymas iš tuščio į kiaurą.

Vienišasis prišaukia mirtį



Japonų rašytojas Haruki Murakami - Lietuvoje labai mėgstamas autorius. Todėl ne vienas, prieš tai skaitęs kitas šio rašytojo knygas "Norvegų girios" atžvilgiu išlieka santūrus ar, neretai,...

Vienišasis prišaukia mirtį



Japonų rašytojas Haruki Murakami - Lietuvoje labai mėgstamas autorius. Todėl ne vienas, prieš tai skaitęs kitas šio rašytojo knygas "Norvegų girios" atžvilgiu išlieka santūrus ar, neretai, ir kritiškas. "Norvegų girioje" H. Murakami esąs "ne tas" ar bent jau "nevisai tas", kurį skaitytojai yra pratę pažinti iš kitų jo knygų. Paradoksalu, tačiau būtent "Norvegų giria" yra laikoma autobiografiškiausu H. Murakami kūriniu.

Jau nuo pačių pirmų eilučių susipažįstame su pasakotoju ir pagrindiniu personažu - Toru Vatanabe. Jam trisdešimt septyneri metai, jis Hamburgo oro uoste, tačiau netikėtai išgirsta "The Beatles" dainos "Norwegian Wood" (liet. "Norvegų giria") melodija priverčia Toru leistis į visiškai kitokią kelionę - taip jo prisiminimų gija nuveda Toru visai į kitą vietą ir kitą laiką - į jo studijų metus Tokijuje, beveik prieš 20 metų. O minėtos dainos leitmotyvas lydės visą jo pasakojimą.

Kam reikalinga tokia laiko retrospektyva, kodėl autorius neleido "tiesiogiai" kalbėti aštuonioliikmečiui Toru? Galbūt todėl, kad vyresnis Toru to meto įvykius ir poelgius dabar vertina kiek kitaip nei tada. Ir todėl, kad pasakojant būtų galima savotiškai "užbėgti įvykiams už akių" - t.y. nukelti skaitytojus į "artimesnę" praeitį ir tuos du praeities taškus susieti priežastiniais ryšiais.

Ir sklandus Toru pasakojimas apie studentišką kasdienybę (žinoma, studentiškame barake su trenktu kambarioku, pačioje ankstybėje žvitriai šokančiu iš lovos daryti mankštos) vyniojasi tarsi rami, lygi upė. Tačiau ši upė rami tik iš pažiūros. Pirmiausia imame kliūti už povandeninių uolų - Toru draugų savižudybių. Jos ženklina kiekvieną pasakojimo vingį, kaip ir viską persmelkiantis ir į save įtraukiantis verpetas - vienatvė.

Mirtis ir vienatvė yra du pagrindiniai šio pasakojimo išeities taškai, neatsiejamai susiję vienas su kitu. Vienišas ne tik Toru. Net ir būnant tarp kitų žmonių. Vieniši yra praktiškai visi Toru draugai (jei tik taip tuos vienas nuo kito lyg salos nutolusius žmones galima pavadinti): Kidziukis, Naoko, Nagasava, Hacumi, Toru kambario draugas Smogikas... Nagasava tą visa smelkiančią vienatvę bando paneigti permiegodamas su šimtais merginų, Naoko užsisklendžia savyje taip, kad prisibelsti iki to, kas liko iš jos asmenybės, prireikia psichiatrinio gydymo. Tokiu būdu iš pirmo žvilgsnio lengvas paviršutiniškas pasakojimas apie studentų gyvenimą tampa giliai suaustu pasakojimu apie žmonių ryšius. To aštuoniolikmetis Toru Vatanabė nebūtų galėjęs papasakoti.

Gaivaus oro gurkšniu tampa kiek ekscentriška Midori, kartais nesivaržanti nei vulgariai kalbėti, nei dėvėti ypatingo trumpumo sijonus. Su ja daug kas kitaip, tačiau Toru jaučiasi taip, lyg išduotų Naoko; savo ruožtu Naoko taip pat neapleidžia baimės, kad Toru nelauks jos pasveikstant. Vienišieji prasideda dviese.

Gydymo centre aplankęs Naoko Toru susipažįsta su šios kambario drauge Reiko - moterimi, besišypsančių raukšlelių išvagotu veidu su amžina cigarete dantyse. Pildydama Naoko pageidavimus Reiko kartais pagroja "Norwegian Wood".

Su Norvegija ši knyga teturi tiek pat bendra, kiek ir to paties pavadinimo bitlų daina - t.y. nieko. Tik kuo toliau į mišką, tuo daugiau savižudžių. Atrodo, kad pats Toru gyventų tarp dviejų pasaulių - mirusieji jo nepaleidžia - jie išlieka dalimi jo gyvenimo, lygiai tokia pačia (ar net didesne), kokia jie buvo būdami gyvi. Ir Toru jaučia, kad sulig kiekvieno draugo savižudybe savotiškai miršta ir jis pats.

Iš klaidžios savižudžių girios vienišąjį Toru gali išvesti Reiko ir Midori, pasidalijusios savo tamsa su juo. Tačiau galutinis sprendimas priklauso Toru - ar taip ir likti apsuptam mirusiųjų šnabždesių, ar surinkti Midori telefono numerį ir leistis išgelbėjamam. Reiko tik parodo taką, kuriuo Toru gali - turi - eiti, kad išeitų į šviesą. Pats Toru tą supranta - mėnesio trukmės bastymasis po Japoniją po turbūt labiausiai sukrėtusios (tačiau, deja, chronologiškai ne paskutinės) savižudybės padėjo viską daugiau mažiau sudėlioti į savas vietas.

Kaip jau minėta, romanas laikomas autobiografišku, nors pats H. Murakami tai neigia. Tačiau turbūt bet kuris autorius, rašydamas knygą apie studentišką gyvenimą, naudotų savąją patirtį apie studijų metus. O iki smulkmenų tikslus Tokijo paveikslas tik parodo, kad autorius šį miestą puikiai pažįsta.

Vienatvė sklinda laidais, plinta skersgatvių plytomis, kvėpuoja iš knygų, bibliotekų archyvuose daužosi, šiepia dantis, kada skutatės... "Norvegų giria" ramus ir tykus, sklandžiai plaukiantis, tačiau kaskart vis netikėtai sukrečiantis ir supurtantis pasakojimas, paprastai, netgi be H. Murakami būdingų fantastikos elementų, pasakoja apie mirtį ir vienatvę dideliame mieste - mirtį, kaip būdą pabėgti nuo vienatvės ir vienatvę, kurią mirę draugai tik pagilina.

Skaitant "Musių valdovą" mintyse nuolat šmėstelėdavo Daniel Defoe "Robinzonas Kruzas". Intuityviai ieškojau šių romanų panašumų, bet radau daugiau skirtumų. Panašumas tik tas, kad tiek Robinzonas, tiek vaikai buvo...

Skaitant "Musių valdovą" mintyse nuolat šmėstelėdavo Daniel Defoe "Robinzonas Kruzas". Intuityviai ieškojau šių romanų panašumų, bet radau daugiau skirtumų. Panašumas tik tas, kad tiek Robinzonas, tiek vaikai buvo nublokšti į negyvenamą salą, kurioje žūtbūt stengėsi išgyventi. Įdomu buvo palyginti suaugusiojo ir vaikų elgesį patekus į tokią pačią situaciją. Robinzonas Kruzas darė viską, kas įmanoma, kad nenutoltų nuo civilizacijos - skaitė Bibliją, išmokino papūgą kalbėti ir net sumanė išsikepti duonos. Tuo tarpu vaikai "Musių valdove" iš pradžių mėgino gyventi saloje pagal taisykles, bet vėliau subūrė gentį, išsipiešė veidus ir tapo instinktų valdomais laukiniais. Nežinia ar vaikų elgesį nulėmė jų amžius kuomet pernelyg įsijaučiama į žaidimus, ar Liuciferio efektas, kuomet geri žmonės tampa blogais įtakoti esamos situacijos ir paklusnumo valdžiai. Šią knygą rekomenduočiau skaityti tuo pačiu paanalizuojant savo paties ir aplinkinių elgesio motyvus.

Pirmiausia - didelis pliusas autoriui už idėja. Niekada anksčiau įdėmiau nesusimastydavau apie žudikų, prievartautojų ar kitų psichopatų mąstymą. Atrodė idiotai, beširdžiai ir tiek. Ką čia daugiau galvoti? Bet esu...

Pirmiausia - didelis pliusas autoriui už idėja. Niekada anksčiau įdėmiau nesusimastydavau apie žudikų, prievartautojų ar kitų psichopatų mąstymą. Atrodė idiotai, beširdžiai ir tiek. Ką čia daugiau galvoti? Bet esu dėkinga Faulzui, kad privertė mane labiau pamastyti.

Įdomu kaip Klegas aiškina savo elgiasi. Jis visiškai nieko blogo tame nemato. Jis pagrobė merginą, ir kas čia tokio? Juk nieko blogo jai padaryti nenori, tik, kad ji jį pamiltų. O dėl to kaip viskas baigėsi, jis irgi nekaltas. Iš kur galėjo žinoti, kad įvykiai pakryps tokia linkme? Ir dėl visų savo veiksmų jis nekaltas, tai aplinkiniai kalti, nes jo nesuprato. Tai kiti kalti, nes negyveno taip, kaip jis norėjo, kad jie gyventų, nes nevertino jo gerumo. Tai pat puiki drugelių kolekcionavimo metafora - uždaryti grožį, kad jis būtų matomas tik tau.

Kita dalis - Mirandos dienoraštis žavėjo savo meilės gyvenimui skleidimu, nenoru pasiduoti, kovojimu. Ir tokios geros mintys apie meną! Gėrte gėriau jos interpretacijas, mintyse priverčiau kovoti savo ir Mirandos mintis apie tam tikrus reiškinius mene, kad gimtu nauja idėja.

Rekomenduoju visiems, nebijantiems įlysti į kitų žmonių pasąmonę, pabandyti ją pritaikyti sau ir drįstantiems įsivelti į ginčą su pačiais savimi,ir perkratyti visus savo įsitikinimus.

"Jį užvaldė jausmas, kad čia pat - svarbiausias atradimas.Taigi net truputį nesmagu rašyti, kad šiuo momentu mokslininką įveikė nuovargis. Mendelejevas palinko, pasidėjo galva ant rankų vidury išblaškytų ant stalo...

"Jį užvaldė jausmas, kad čia pat - svarbiausias atradimas.Taigi net truputį nesmagu rašyti, kad šiuo momentu mokslininką įveikė nuovargis. Mendelejevas palinko, pasidėjo galva ant rankų vidury išblaškytų ant stalo kortelių ir vos tik užsnūdęs susapnavo sapną...."

Ši knyga, anaiptol, ne kiekvienam. Tai knyga, skirta mokslo mylėtojams, besidomintiems nuostabiu ir nenuspėjamu chemijos pasauliu. Jeigu mokykloje nemėgote chemijos ir ji jum ji kelia pasišlykštėjimą, ši knyga tikrai ne jums! Tai knyga, tarytum vienas National Geography filmas apie chemijos istoriją, nuo filosofų, alchemikų iki vieno žmogaus - Mendelejevo, kurio viename sapne telpa visa chemijos istorija.

Chemija - tai mokslas apie elementus, jų prigimtį sąveikauti tarpusavyje. Taip pat šis mokslas mums atskleidžia mūsų prigimtį. Nuo pat žilos senovės žmonės bandė suprasti, iš ko sudaryta žemė ir aplinka, kuri juos supa. Noras tyrinėti paskatino eksperimentuoti, mąstyti, samprotauti. Chemija kaip mokslas ilgus amžius patyrė didelę agoniją. Pirmiausia, alchemikai stabdė jos tolesnę pažangą, ir dėl šios priežasties, cheminiai virsmai vėliau buvo suvokiami klaidingai. Galiausiai tašką padėjo tokie mokslininkai, kaip Brantas, Toričelis, Bercelijus, Lavuzje ir daugelis kitų. Na, o finalinį akordą šiame kūrinyje padėjo rusų mokslininkas Dmitrijus Mendelejevas. Jis suprato, kad šis, iki tol buvęs padrikas mokslas, kažkokiu būdu turi būti susistemintas ir turi būti atrastas ryšys, dėsningumas tarp cheminių elementų. Taigi 1869 metų 17-ąją dieną D. Mendelejevui pavyko įgyvendinti lūkesčius. Jis suklasifikavo visas visatos statybines plytas. Jo darbas - tai tarytum visų iki tol gyvenusių ir dirbusių mokslininkų darbų apibendrinimas, savotiška visos žmonijos siekių alegorija. Dabar nerasime nei vienos chemijos ar gamtos mokslų laboratorijos, kurioje iškilmingai ant sienos nekabotų didžiulė, spalvota, simbolių išmarginta lentelė su užrašu "Periodinė elementų sistema", o pažiūrėję į 101 langelį rasime užrašą "Mendelevis (Md)" - tai labai nestabilus elementas, kurio branduolys savaime skyla. Šis elemento apibūdinimas labai primena ir didžio rusų mokslininko charakterį. Taigi visa tai, apie ką žmonija mąstė tūkstančius metų, sutelpa vieno žmogaus sapne.

Taigi, taip gana pasibaigus pirmai knygai teko atsiverst antrą. Nebekreipiau dėmesio į vertėjos liaupsusus, rašytojos mažaliteratyškumą ir skaičiau su prisėdimais. Tai ir juokiausi, ir buvo neramu, ir įdomu, kaip ten tie...

Taigi, taip gana pasibaigus pirmai knygai teko atsiverst antrą. Nebekreipiau dėmesio į vertėjos liaupsusus, rašytojos mažaliteratyškumą ir skaičiau su prisėdimais. Tai ir juokiausi, ir buvo neramu, ir įdomu, kaip ten tie Grėjaus reikalai. Sprendžiasi jie į gerąją pusę, tik autorė sugebėjo įterpti papildomų niuansų ir sekso buvo jau tik po kartą skyriuje. Kai jau atrodė, kad viskas bus gerai, autorė (meistriškai to nepavadinčiau tad..) įkišo naują siužeto liniją, kurią plėtos trečioje dalyje.

Antroji dalis daug geresnė už pirmą! Tačiau stebuklų nesitikėkite. Žinoma, būčiau iškart perskaičiusi ir trečią dalį, grąžinusi knygas ir pamirši amžiams, bet nėr jos dar, nėr... Tad dabar nesikankindama laukiu spalio (???), atrodo, kad tada lietuviškai pasirodys trečioj ir paskutinė (!!! tikiuos, nes vis dėlto vėjai) dalis.

Kažkuo priminė "Saulėlydį" su Bela ir Edvardu, tik abu žmonės. Na, dėl "abu" nesu tikra, nes atsirastų, kurie mane bandytų užginčyt. Bet aš vis tiek prie savo, kad abu žmonės, nors su savo ganėtinai iškreiptais pomėgiais.

Knygą gavau visai netikėtai. Apie ją nieko nebuvau girdėjusi ir neturėjau susidariusi jokios išansktinės nuomonės. Apart to, kad tai "šviečiamojo pabūdžio knyga" - tariant mamos ir vienos jos draugės žodžiais.

Tai...

Knygą gavau visai netikėtai. Apie ją nieko nebuvau girdėjusi ir neturėjau susidariusi jokios išansktinės nuomonės. Apart to, kad tai "šviečiamojo pabūdžio knyga" - tariant mamos ir vienos jos draugės žodžiais.

Tai pabandžiau... skaitėsi sunkiai dėl vertėjos nuopelnų. Jau pirmuose lapuose mano mėgstamo meisto Seattle pavadinimas t.y. jo lietuviška versija ne tik badė, bet ir kėsinosi iškabinti akis, todėl, jau ir taip lėkšta knygos pradžia, ir nekokybiškas, nekompetetingas ir visoks anoks vertėjos (ar vertėjo, jau nepamenu) darbas sukūrė gana neigiamą atmosferą.

O paskui prasidėjo... seksas, seksas, sekas... daug jo. Na, seksas šioks ir anoks, ir tiek. Tiesa, dar daug nuraudimų ir panašiai. Skaitykit damutės, skaitykit ir antai skaitydamos permastykit. Nuobodus jūsų gyvenimas buvo, arba šiuolaikiniai vaikai ir išaugę iš jų, jau per daug sugadinti. Neperskaičiau nieko, ko nebūna filmuose ar serialuose (tiesa, juose gal ne tiek daug, o čia vos ne kas antrame puslapyje).

Taigi, galėjau numest, bet pabaigiau, nes ganėtinai sudomino psichologinis aspektas. Kodėl, kas, kaip, dėl ko...? Nors literatūriniais gebėjimais autorė nepasižymi, tačiau sugebėjo įtraukti su klausimu "kas bus toliau???".
Ir toliau pasibaigė knyga! :D

Knyga išbibliotekos, vos pamačius stvėriau net neskaičiusi anotacijos. Nes Coelho! Nnesu jo fanatikė, bet metuose kartą ar du paimu jo knygą į rankas ir nepeleidžiu, kol neperskaitau. Būna lengva kelionė su apmąstymais....

Knyga išbibliotekos, vos pamačius stvėriau net neskaičiusi anotacijos. Nes Coelho! Nnesu jo fanatikė, bet metuose kartą ar du paimu jo knygą į rankas ir nepeleidžiu, kol neperskaitau. Būna lengva kelionė su apmąstymais. Šįkart to nebuvo. Nekabino, perskaičiau iš pareigos, nes reikia mažinti knygų kalną ant stalo. Nesakau, kad nieko gero. Buvo kelios vietos, kur tikrai linksėjau galva pritardama. tačiau jų buvo ne daug.

Tad daugiau čia: (ne mano)


Paulo Coelho romanas "Brida" - tai jaunos airių kilmės merginos, jaučiančios nenugalimą potraukį magijai, kelionės į savęs pažinimą istorija. Keliaudama Brida sutinka Mokytoją ir Saulės Tradicijos Magą, kurie padeda jai įveikti baimes ir patikėti gėriu, išmoko priimti raganystės dovaną ir šokti pagal slaptą pasaulio muziką. Tačiau Magas iškelia jai sąlygą: norėdama pažinti Visatos išmintį ir jos slėpinius, ji turi atsisakyti asmeninės laimės. Kokį kelią pasirinks Brida?

"Nesistenk aiškinti jausmų. Viską išgyvenk visa širdimi ir saugok tai, ką patyrei, kaip Dievo dovaną. Jeigu manai, jog nesugebėsi pakęsti pasaulio, kuriame gyventi svarbiau negu jį suprasti, tuomet atsisakyk magijos. Lengviausia sugriauti tiltą, jungiantį regimąjį pasaulį su neregimuoju, ‒ tai bandyti aiškintis jausmus."