Vieną kartą su drauge vaikščiojant knygyne ėmėme aptarinėti Veronica Roth knygos "Divergentė" pavadinimą. Prisiminėme, kad per matematikos paskaitas skaičiuodavome integralus su rėžiais nuo minus begalybės iki...

Vieną kartą su drauge vaikščiojant knygyne ėmėme aptarinėti Veronica Roth knygos "Divergentė" pavadinimą. Prisiminėme, kad per matematikos paskaitas skaičiuodavome integralus su rėžiais nuo minus begalybės iki plius begalybės. Jei atsakymas gaudavosi begalybė, o ne konkretus skaičius, sakydavome, kad integralas diverguoja. Skaičiuodavome ir divergenciją - vektoriniam laukui pritaikydavome tam tikrą operatorių. Bet kas yra divergentė, taip ir nesugalvojom. Atsakymas, aišku, slypi pačioje knygoje.



Pagal aprašymą jau žinojau, kad knygos veiksmas vyksta ne dabartinėje visuomenėje, o kitokioje - susiskirsčiusioje į luomus. Nors apie laikmetį, kuriuo rutuliojasi veiksmas, nėra užsiminta, bet viskas primena postapokaliptinį pasaulį. Todėl iš karto kilo sąsajos su Suzanne Collins knyga "Bado žaidynės". Skaitant pastarąją knygą iš pradžių man buvo sunku perprasti naują pasaulio santvarką ir ją įsidėmėti. Bet po kelių skyrių viskas pasisuko įdomesne linkme ir nebegalėjau atplėšti akių nuo knygos, kol neperskaičiau jos ir likusių dviejų dalių. "Divergentė" šiuo atžvilgiu yra šiek tiek kitokia. Čia detaliai neaiškinama, kur vyksta veiksmas, pateikiami tik būtiniausi paaiškinimai. Todėl dažnai mano vaizduotė nupiešdavo vienokį aplinkos ar veikėjų vaizdą, o po kelių puslapių ar skyrių jį tekdavo pakeisti. Pavyzdžiui Ketvertą, vadovavusį Bebaimių iniciacijai, įsivaizdavau vyresnį, kol paaiškėjo, kad jis vos pora metų vyresnis už tuos, kuriuos moko luomo paslapčių.



Pastebėjau ir dar vieną dalyką, kuris panašus abiejose knygose. "Bado žaidynėse" yra 12 apygardų. Pagrindinė veikėja Ketnė Everdin yra iš 12-os apygardos, kurioje kasamos anglys. Ši apygarda yra pati skurdžiausia. "Divergentėje" yra 5 luomai. Pagrindinė veikėja Beatričė Prior priklauso Nuolankiųjų luomui. Jis labiausiai suvaržytas, ir labiausiai nemėgstamas kitų luomų. Jos abi šešiolikmetės. Abi išgyvena pirmąją meilę, atsiduria pavojingose situacijose, beatodairiškai rizikuoja savo gyvybėmis ir gelbsti pasaulį (ar, tiksliau, savo šalį). Beatričę aš iš pradžių net ir įsivaizduodavau atrodančią kaip Ketnę. Gerai, kad pakankamai dažnai buvo primenama, kad ji yra šviesiaplaukė ir žemo ūgio. Taigi, knygų siužetas yra ganėtinai panašus. Bet pastebėjau ir vieną skirtumą. "Bado žaidynėse" esanti santvarka laikoma bloga ir revoliucija vyksta norint ją pagerinti. "Divergentėje" teigiama, kad toks susiskirstymas į luomus yra tinkamas ir siekiama išlaikyti šią santvarką.



Taip pat vienas aprašymas "Divergentėje" man priminė Stephenie Meyer knygą "Sielonešė". Tai Bebaimių būstinė - Pragaras, kuris panašus į "Sielonešėje" aprašytą žmonių slėpimosi vietą. Didelė požeminė ola, su koridoriais ir gyvenamosiomis patalpomis. Gyventojų nepasiekia saulės šviesa, yra požeminių upių, kurių srauni srovė gali lengvai pražudyti.



Skaitydama knygą nejučiomis ėmiau bandyti save priskirti kuriam nors luomui. Galėčiau priklausyti Teisuolių luomui, nes vertinu sąžiningumą ir nemėgstu melo. Bet nenorėčiau nuolat rėžti tiesą į akis, kai ji gali įskaudinti kitą asmenį. Bebaimių luomas turi tam tikro žavesio, ir, nors nebijau aukščio, bet negalėčiau šokti nuo namo stogo. Taikingųjų luomui save priskiriu mažiausiai. Jie stengiasi būti draugiški ir išlaikyti taiką. Bet ar ne visi žmonės iš prigimties to siekia? Nuolankiųjų luomas man tiktų pagal turimas charakterio savybes, bet abejoju, ar ilgai jame ištverčiau laikantis visų suvaržymų. Greičiausiai slapta vilčiausi, kad gabumų testas priskirs mane Eruditų (vertinančių protą) luomui. O gal vis tik būčiau divergentė?



Turiu prisipažinti, kad Veronica Roth "Divergentė", nors ir buvo įdomi, manęs neįtraukė taip, kaip kitos čia paminėtos knygos. Pabaigusi ją skaityti pagalvojau, kad, jeigu būtų parašytas epilogas, nušviečiantis situaciją šiek tiek į priekį, knygai visai nebūtų reikėję tęsinio. Juk vienas mūšis jau įvyko, kam reikia viską išpūsti? Taip pat man iškilo klausimas apie šiuolaikinės literatūros turinį: Nuo kada pasaulio gelbėjimas yra patikimas šešiolikmečiams?

Bibliotekos būna jaukios ir šaltos, didelės ir mažos, jose visko tiek daug - praeities, ateities ir dabarties taip pat. Tai saugykla, kurioje kaupiami didžiausi turtai...

Žinau, knygos kai kam tik popierius išmargintas keistais...

Bibliotekos būna jaukios ir šaltos, didelės ir mažos, jose visko tiek daug - praeities, ateities ir dabarties taip pat. Tai saugykla, kurioje kaupiami didžiausi turtai...

Žinau, knygos kai kam tik popierius išmargintas keistais rašmenimis, bet aš savo Rojų įsivaizduoju kaip kamuolinių debesų įlanką, apstatytą ilgiausiomis lentynomis, pilnomis storiausių knygų, skraidydama tap jų jausčiausi turtingiausiu angelu dangaus mėlynėje... Na gerai gerai, dar norėčiau sodo, kuriame augtų stebuklingi vaisiai ir kiti augalai, užsiveisčiau kampelį su mylimais ir artimais, skaityčiau jiems garsiai tas nuostabias istorijas norėtų jie to ar ne, nes tai mano Rojus, kuriame aš esu vienasmenis valdymo organas - Jo Didenybė Bibliotekininkė.

Beje, ar jums niekada nekirbėjo vienas įkyrus klausimas, kodėl bibliotekose šnabždama, kalbama pusbalsiu? Galbūt tai akivaizdu, žmonės nori susikaupti, negalima trikdyti skaitymo pašaliniais garsais. Bet man atrodo, jog paslaptis glūdi giliau. Čia tiesiog reikia ištempti ausis ir įsiklausyti, ką mums seka knygos, kokiais jausmais kalba viršeliai, kurie puslapiai verčiasi savaime, piešdami mums tobulus gyvenimus ir peizažus. Tik tyloje galime išgirsti visą teisą, kad ir kokia ji bebūtų...

"Kapitono Nemo bibliotekos" tiesa vienu metu tokia graži ir skaudi, tokia stipri ir trapi, kad sunku ją pamiršti ir manau, kad greit nepamiršiu. Vienareikšmiškai šį kūrinį tituluoju viena geriausių kada nors skaitytų knygų. Visgi įveikti pirmuosius puslapius nebuvo taip lengva. Vienu metu netgi pagalvojau, kad būsiu nusipirkusi antrą knygos dalį, tęsinį. Niekaip nesusivokiau kas vyksta ir kodėl. Tačiau pamažu knyga atskleidė savo paslaptį. Šioje bibliotekoje surinkti liūdnos istorijos trupiniai, nubirę duonriekiu pjaunant duonelę, kurią teko dalintis dviems šeimoms. Apie ką aš čia? Apie vaikų sukeitimą gimdymo namuose ir jų atmainymą bei sugrąžinimą tikriesiems tėvams.

Ar įsivaizduojate ką reikštų būti išplėštam iš jaukios vaikystės ir priverstam staiga suaugti? Suvokti, kad pasaulis gali subirti tarsi kortų namelis?Ar norėtumėt matyti buvusią mamą, apkabinančią kitą sūnų, tikrąjį? O tuo tarpu tavo motina gyvena savame pasaulyje ir jai labiau reikia šilto apkabinimo nei tau, nors esi tik penkerių...

Autorius taip įtaigiai perteikia pasakojimą, jausmas įleidžia šaknis ir auga, bujoja... Suvoki, kad padaryta baisi klaida, neatitaisoma žala, vedanti į neišvengiamą tragediją. Atrodo, įsiveržtum į tą dramą, bandytum kažką pakeisti, bet viskas pasakyta paskutiniu sakiniu:

"Viskas buvo taip, kaip turėjo būti - štai ir visa istorija."

Graži, liūdna istorija kapitono Nemo bibliotekoje. Užsukite į ją!

Pavadinimas kuo aiškiausiai pasako, apie ką ši knyga. Tačiau hipnotizuotojas nėra pats svarbiausias veikėjas. Knygoje jų daug, visi tarpusavyje vienaip ar kitaip susiję. Hipnotizuotojas Erikas Marija Barkas davė sau priesaiką,...

Pavadinimas kuo aiškiausiai pasako, apie ką ši knyga. Tačiau hipnotizuotojas nėra pats svarbiausias veikėjas. Knygoje jų daug, visi tarpusavyje vienaip ar kitaip susiję. Hipnotizuotojas Erikas Marija Barkas davė sau priesaiką, kad daugiau niekuomet neužsims hipnoze, tačiau ją sulaužo. Ir tik todėl, kad užhipnotizuodamas pauglį, tikisi padėti surasti jo seserį.Įvykiai, atrodo, visai neliečia Eriko, tačiau užsisuka tokie įvykiai, kad iškyla grėsmė pačiam Erikui ir jo šeimai.

Knyga sudėtinga, nes pasakojama apie tokią mažai ištirtą sritį, kaip hipnozė. kartais pasakojimas vyksta lėtai ir net nuobodžiai, o staiga sprogsta su baisiausia jėga, tuo sukeldamas skaitytojui netikėtumą. Pasakojimas intriguojantis, nenuspėjamas. Pabaigos neatspėjau, nes nebuvo kada ir spėlioti - toks supintas pasakojimas. Atrodo, kad viskas painu, lyg veiksmas vyktų nerialiame gyvenime, tačiau, pasirodo, niekas nevyksta be priežasties.

Rašytojas sumaniai piešia veikėjų paveikslus - Eriko, jo žmonos, Josefo, komisaro Linos. Į vieną pasakojimą suveda skirtingiausius žmones, kuriuos vienija tikslas - sužinoti, kas atsitiko.

Kai skaičiau, kartais išlįsdavo mintis, o ką, jei jie iš tiesų taip padarytų? Negi būtų taip jau sunku? Galų gale kai kur panašiai ir yra, netgi šiais laikais - moteris neturi teisių, tik pareigas ir mažyčius džiaugsmus,...

Kai skaičiau, kartais išlįsdavo mintis, o ką, jei jie iš tiesų taip padarytų? Negi būtų taip jau sunku? Galų gale kai kur panašiai ir yra, netgi šiais laikais - moteris neturi teisių, tik pareigas ir mažyčius džiaugsmus, kuriuos jai leidžia vyras. Labai dažnai prisidengdamas religija.
Kodėl taip atsitiko Gileado respublikoje, įsikūrusioje buvusioje JAV teritorijoje, kad moterys staiga tapo vertinamos tik pagal padorumą bei vaisingas įsčias? Tarsi dėl to, kad reikėjo jas apsaugoti nuo išnaudojimo ir prievartos, išnaikinti supuvusios visuomenės palikimą (pavyzdžiui, "pornonamelius") bei leisti gyventi pagal tikrąją prigimtį - atsiduoti vaikų gimdymui. Tai tiesa - moterims miesto gatvėse dabar žymiai saugiau, jas dengia ilgi dukslūs rūbai, o vyrai nesiryžta nei kalbinti, nei tuo labiau prisiliesti - nenori rizikuoti gyvybe. Visos yra suskirstytos į kastas, kurios apibrėžia jų pareigas ir gyvenimo būdą apskritai. Istoriją pasakoja Tarnaičių atstovė, kurios gyvenimo tikslai gan paprasti - eiti apsipirkti ir pagimdyti sveiką vaiką. Savo šeimininkams - Vadui su Žmona. Lyg ir išaiškėja kitokios moterų "apsaugojimo" priežastys.

Visas pasakojimas skamba šaltokai, šiek tiek jausmų prasiveržia tik prisiminus kažką ypač skaudaus iš ne tokios tolimos normalios praeities ar patyrus netikėtą mažą džiaugsmą, nes toje sintetinėje respublikoje Tarnaitę pradžiugina net padovanotas degtukas (gal pavyktų padegti Vado namus?).
Jei leistum įsivyrauti emocijoms, turbūt išprotėtum tame dviveidžiame, korumpuotame kaip ir anksčiau pasaulyje, kuriame iš tavęs reikalaujama besąlygiško paklusnumo ir baudžiama taip, kad daugiau nebenusikalstum.

Vis dėlto šito utopinio romano pabaiga nėra visai juoda. Ne, absoliučiai neaišku, kas atsitinka Tarnaitei, bet atsiranda viltis, kad viskas bus gerai. Bet kol kas. Bent trumpam. O išeičių visada atsiras.

"Štai turiu tarnaitę Bilhą. Sueik su ja, idant ji pagimdytų ant mano kelių ir aš per ją turėčiau vaikų."*

*Pr 30,1-3

Niekam nėra paslaptis, jog visame pasaulyje priklausomybė nuo alkoholio ar narkotikų yra pripažįstama problema. Tačiau šalys skiriasi tuo, kaip šią problemą sprendžia. Juk nepaisant akivaizdžių neigiamų pasekmių alkoholis...

Niekam nėra paslaptis, jog visame pasaulyje priklausomybė nuo alkoholio ar narkotikų yra pripažįstama problema. Tačiau šalys skiriasi tuo, kaip šią problemą sprendžia. Juk nepaisant akivaizdžių neigiamų pasekmių alkoholis ir tabakas atneša į šalies biudžetą nemažai pajamų, be to žmones, kurie nemoka gyventi savarankiškai, lengviau kontroliuoti. O kaip pastebi šioje knygoje psichiatrė Vilma Andrejauskienė - priklausomybė tai liga, kada žmogus "įpranta gyventi nesavarankiškai ir nebeįsivaizduoja, jog galima gyventi kitaip. Ne tik neįsivaizduoja, bet nesupranta, kodėl verta stengtis kitaip gyventi. Dėl ko?" (37 p.).



Pirmiausia knygą "Sutemos tirščiausios prieš aušrą" skaičiau kaip specialistas, pats dirbantis su priklausomais asmenimis. Tačiau manau, jog ji skirta tiek profesionalams, tiek žmonėms, kurie nėra susipažinę su šia liga. Juk priklausomybė visuomenės mąstu dar ir nėra pripažįstama kaip liga! Taigi žmonės skaitysiantys šią knygą turėtų būti nusiteikę keisti savo požiūrį ir mąstymą. Čia pateikiami įrodymai, kad alkoholizmo priežastys nėra valios trūkumas ar moralės stoka. Jeigu būtų taip, tai greičiausiai visi mes taptume alkoholikais! Nes vargu ar galime pasigirti esantys tobulai moralūs ar visada atliekantys reikalingus darbus - nepristygstantys valios.



Kokie tie įrodymai? Knyga sudaryta iš trijų dalių - interviu su specialistais, kur kalbama apie įvairius priklausomybės aspektus, pačių sergančiųjų pasakojimai apie savo gyvenimo istorijas bei įstaigų, į kurias galima kreiptis pagalbos pristatymai. Knygoje pateikiami interviu su įvairiais priklausomybės ligų specialistais - psichiatrais, psichologais, socialiniais darbuotojais. Dalis jų patys yra priklausomi.



Galiu pasakyti, jog nepaisant to, jog pats dirbu su priklausomais asmenimis, šią knygą norėčiau skaityti dar ne kartą, nes joje kaskart galima atrasti kažką naujo. Knyga svarbi ne vien dėl vertingos informacijos, tačiau ir dėl vilties suteikimo, nes neša žinią, jog nėra tokios blogos padėties, iš kurios negalima išsikapstyti. Be to, joje galima rasti ir nuorodų, kaip reiktų elgtis pačiam, norint iš tiesų pradėti spręsti savo problemas ar kaip galima (ir kaip negalima) padėti savo artimiesiems.



Galiausiai noriu padėkoti knygos sudarytojams kunigui Kęstučiui Dvareckui ir daktarui Andriui Navickui (bernardinai.lt) už svarbų darbą, kurį jie atliko prisidėdami prie visuomenės švietimo.



P.S.

Šių metų 20 numeryje "Veido" žurnalas rašė, kad Lietuva yra viena pirmaujančių šalių Europoje pagal mirties atvejų, susijusių su alkoholiu, skaičių. Beveik pusė vyrų gali būti probleminiai alkoholinių gėrimų vartotojai, o tarp jų dauguma dar gali būti ir priklausomi nuo alkoholio.

Romanas apie senąjį Egiptą, valdžios troškimą ir kovas dėl jos, meilę, apie išskirtinę moterį - Kleopatrą ir jos likimą.

Nepaisant keistoko rašymo stiliaus, arba prastoko vertimo (nežinau, kuris iš jų), skaityti buvo...

Romanas apie senąjį Egiptą, valdžios troškimą ir kovas dėl jos, meilę, apie išskirtinę moterį - Kleopatrą ir jos likimą.

Nepaisant keistoko rašymo stiliaus, arba prastoko vertimo (nežinau, kuris iš jų), skaityti buvo labai įdomu.

Išgirtoji knyga, vadinama amžiaus šedevru - "Didysis Getsbis" - nepaliko man jokio įspūdžio.

Paslaptingojo Getsbio veiksmus aš dar supratau, bet jo meilė - Deizė - mane taip erzino savo neveiklumu ir "mėmiškumu", kad baisu....

Išgirtoji knyga, vadinama amžiaus šedevru - "Didysis Getsbis" - nepaliko man jokio įspūdžio.

Paslaptingojo Getsbio veiksmus aš dar supratau, bet jo meilė - Deizė - mane taip erzino savo neveiklumu ir "mėmiškumu", kad baisu. O pabaigoje truputį virktelėjau dėl būtent tokios atomazgos ir likimo ironijos. Net po siautulingų vakarėlių su šimtais žmonių Getsbis nesurado daugiau draugų, kurie norėtų su juo atsisveikinti. Ir viskas dėl beprotiškos meilės...

Na gerai gerai, gal ir buvo knygoje puikiai sudėliotų scenų, bet kadangi vos perskaičiusi knygą, iš karto pažiūrėjau ir ekranizaciją, kuri mane tiesiog sužavėjo savo eklektika ir detalėmis, dabar mintyse iškyla tik matyti vaizdai, o ne tie, kuriuos skaitant sukūrė mano vaizduotė.

Bet knygą bendrajam išsilavinimui ir savos nuomonės susidarymui perskaityti tikrai verta.

Buvau sau prižadėjusi perskaityti "Dekameroną" tada, kai pamačiau ne patį intelektualiausią ir truputį nepadorų filmą "Virgin Territory" - jo aprašyme sakoma, kad remtasi būtent Džiovani Bokačo novelėmis. Bet štai, knygos...

Buvau sau prižadėjusi perskaityti "Dekameroną" tada, kai pamačiau ne patį intelektualiausią ir truputį nepadorų filmą "Virgin Territory" - jo aprašyme sakoma, kad remtasi būtent Džiovani Bokačo novelėmis. Bet štai, knygos laikas atėjo tik dabar. Ir tai, turėjau labai su savimi kovoti, kad romano nenumesčiau kažkur pakeliui.

Apie ką knyga? Maro metu Florencijoje susibūrė dešimties jaunuolių grupė, kuri nusprendė iškeliauti į kaimą. O kad ten laikas neprailgtų, jie pasakojo vienas kitam noveles išrinkto draugijos karaliaus parinkta tema. Pasakojimai buvo patys įvairiausi, bet labai dažnai su lengva gašlumo gaidele. Nupasakoti "mėgavimaisi" ir "jodinėjimai" dažniausiai vyko ne santuokoje, o kartais ir ne tik tarp vyro ir moters (šiandienos aktualijos, ar ne?).

Kai pagalvoji, kad knyga parašyta dar apie 1350 metus, šiek tiek kilsteli antakį ir susimąstai apie moralės normas. Bet greitai nustoji ir skaitai toliau.

Asmeniškai, skaityti buvo nelengva, bet kartais tiesiog juokiausi balsu iš viduramžių gyventojų išmonių - būtent tai buvo žaviausios knygos akimirkos.

Didžiosios Pohuliankos 16-ajame name, Vilniuje, gyveno toks ponas Piekielny. Tame pačiame name 1917 - 1924 m. gyveno ir prancūzų rašytojas Romain Gary, kaimynui žydui pažadėjęs kiekvieną kartą, kai susitiks su garsiais...

Didžiosios Pohuliankos 16-ajame name, Vilniuje, gyveno toks ponas Piekielny. Tame pačiame name 1917 - 1924 m. gyveno ir prancūzų rašytojas Romain Gary, kaimynui žydui pažadėjęs kiekvieną kartą, kai susitiks su garsiais žmonėmis, paminėti to mažo žmogelio egzistenciją ir vykdęs pažadą JTO tribūnose, Prancūzijos ambasadoje Londone, Federaliniuose rūmuose Berne, Eliziejaus laukuose, prieš Šarlį de Golį ir Višinskį... Tačiau tai tik vienas R. Gary aušros pažadas.

Antrąjį pažadą vaikystėje davė motina, apgaubusį vaiką besąlygiška meile, globa, švelnumu ir moteriškumu, kurių R. Gary truko visą likusį gyvenimą - jis leido laiką laukdamas ir ieškodamas to, ką jau gavo. R. Gary motina užaugino viena ir dėjo visas pastangas, kad vaikui nieko netrūktų. Tai priversdavo ją daug dirbti, griebtis netgi ne itin sąžiningų būdų, melo, kuriam išaiškėjus, ji neleisdavo savęs žeminti, o tapdavo tik dar išdidesnė. Ryžtą, o kartu ir panieką jos teisėjams stiprindavo iliuzijos apie genijų sūnų: Niekingos buržujiškos blakiūkštės! Jūs nežinote, su kuo turite garbės kalbėti! Mano sūnus bus Prancūzijos ambasadorius, Garbės Legiono ordino kavalierius, didysis dramaturgas, Ibsenas... Kartais, skaitant žymių menininkų biografijas, stebina, kiek meilės, kiek nesuvaidintų jausmų, kiek neįtikėtinų likimo vingių sutelpa mažuose jų gyvenimuose. Skaitant "Aušros pažadą" apėmęs jausmas buvo visiškai atvirkštinis. Pamaniau: istorija gal net nėra tokia jau ypatinga. Juk kiekvienam jo vaikas yra pats geriausias, pats tobuliausias, nors ne visi tai garsiai pasako. Kiekvienas savo tėvams esame ir tas literatūros genijus, ir Prancūzijos ambasadorius.

Tačiau R. Gary istorija ir šiek tiek kitokia. Nekuklios motinos svajonės iš esmės buvo išpildytos. Jis tapo Generaliniu Prancūzijos konsulu, buvo apdovanotas Išvadavimo judėjimo ir Garbės Legiono ordinais, netgi sugebėjo du kartus gauti prestižinę Prancūzų literatūros premiją - Gonkūrų premiją, kuri paprastai rašytojui teikiama vieną kartą gyvenime. Padaryti neįmanomą R. Gary sugebėjo, parašęs knygą Emilio Ažaro vardu, kuris tariamai buvo jo sūnėnas. Ši gudrybė primena tas, kurias Vilniuje, siekdama užtikrinti savo mados namų sėkmę, ir vėliau darė motina. Motinos įtaka jaučiama ir daugelyje kitų įvykių. Mintyse jis kalbasi su ja, o kalbėdamas apie savo pasiekimus, sako jog tai ji, jo motina, įvykdė savo misiją, įgyvendino svajonę, tapo didžia menininke. Iš tikrųjų jausmas, kad jis turi įgyvendinti neišsipildžiusias savo mamos svajones, atsakomybė už tai R. Gary persekiojo visą gyvenimą, dažnai net trikdė ir vertė jaustis apgailėtinu: Man buvo jau devyniolika. Mane graužė išlaikytinio vaidmuo. Žiauriai kentėjau. Gyvenau iš jos darbo, iš jos sveikatos.<...> Norėdamas pasiekti didingumo viršūnę, atsitrenkdavau į žvangesį ir pompastiką, nusprendęs tapti genijumi, tik parodydavau, kad man stinga talento.

Knyga įdomi dar ir tuo, kad dalis veiksmo vyksta Vilniuje, kur R. Gary užaugo ir išėjo gladiatoriaus mokslus, pritaikytus ateities kovose. "Aušros pažado" puslapiuose būsimas rašytojas vaikšto mediniais miesto šaligatviais su motina, kai kuriuose ji - Nina Borisovskaja - tampa be išlygų karaliaujančia vietiniame madų pasaulyje. Kita vertus, kūriniui jau įpusėjus ir toliau jaučiama praradimo nuotaika, nuojauta, kad viskas baigta. R. Gary rašo: Gyvenimas - jaunas. Sendamas jis tampa tąsa, laiku, atsisveikinimu. Jis paėmė iš jūsų viską, jis nebeturi jums ko duoti. Likus 20 metų iki mirties rašytojas jau sako: Aš gyvenau. Gal tokią slogią skaitymo nuotaiką sustiprina ir tai, kad šiandien jau žinome, jog R. Gary pats nusprendė pasitraukti iš gyvenimo. Priešingu atveju, atsikračius išankstinio žinojimo, "Aušros pažadas" - odė motinystei. Nugyventų metų apžvalga ir nuopelnų surašymas tarsi svarstant, ar motinos lūkesčiai pateisinti ir ar įvykdytas gyvenimo aušroje jai duotas pažadas.

-

Mano motina mirė prieš trejus su puse metų, praėjus keliems mėnesiams po to, kai išvykau į Angliją. Tačiau žinodama, kad aš neatsilaikysiu, jei nejausiu jos paramos, ėmėsi atsargumo priemonių. Paskutinėmis dienomis prieš mirtį parašė daugiau kaip du šimtus laiškų ir persiuntė juos savo draugei į Šveicariją. Taigi vis dar gaudavau motinos jėgą ir drąsą, kurių reikėjo, kad išlikčiau, nors jau daugiau kaip treji metai jos nebebuvo tarp gyvųjų.

Ne jūsų mamų romanai! - autorės tinklalapio šūkis, puikiai tinkantis Ebės pasakojamai istorijai apie jos ir Treviso meilę.

Jis - tikras pramuštgalvis, ji - rami, iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskirianti mergina. Jis nuolat...

Ne jūsų mamų romanai! - autorės tinklalapio šūkis, puikiai tinkantis Ebės pasakojamai istorijai apie jos ir Treviso meilę.

Jis - tikras pramuštgalvis, ji - rami, iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskirianti mergina. Jis nuolat apsuptas gražuolių, ji nekreipa į jį dėmesio. Jis - šiek tiek nestabilios psichikos, ji - ne tokia jau nekalta. Jų meilės įprasta nepavadinsi, greičiau jau beprotiška, o kartais gal net šiek tiek vaikiška.

Taigi, perskaičius šią knygą pasijaučiau šiek tiek per sena, o gal tiesiog pavydžiu Ebei ir Trevisui tokio jaunatviško polėkio...

P.S. Yra antra knyga, kurioje apie meilę Ebei pasakoja Trevisas. Niekaip negaliu atsikratyti minties, kad gal ją perskaičius Trevisas neatrodytų toks jau beprotis :)