Susirgau nepagydoma liga- skaitau visus Grange parašytus kūrinius. Istorija, mistika, truputis romantikos- visa tai sudėta į šio rašytojo rašomus detektyvus. Jau kelintą skaitant pagauni save, kad žinai kas toliau bus rašoma,...

Susirgau nepagydoma liga- skaitau visus Grange parašytus kūrinius. Istorija, mistika, truputis romantikos- visa tai sudėta į šio rašytojo rašomus detektyvus. Jau kelintą skaitant pagauni save, kad žinai kas toliau bus rašoma, bet vis tiek įdomiai skaitosi.Aprašinėti kiekvienos knygos siužetą tikrai nėra reikalo, ką žavi šio rašytojo rašymo maniera, tas tikrai perskaitys jo kūrinius. Jo detektyvai ir įdomūs tuo, kad supinta daug įdomių dalykų, ne tik žmogžudystės. Gero skaitymo.

Ši knyga yra kitokia nei buvau skaičius. Man ji labai patiko. Ją "skaičiau" labai ilgai. Nusipirkus gegužę perskaičius tik liepą. Ne todėl, kad ji neįdomi. Vis atidėliodavau... Gegužę perskaičiau 30 puslapių ir padėjau....

Ši knyga yra kitokia nei buvau skaičius. Man ji labai patiko. Ją "skaičiau" labai ilgai. Nusipirkus gegužę perskaičius tik liepą. Ne todėl, kad ji neįdomi. Vis atidėliodavau... Gegužę perskaičiau 30 puslapių ir padėjau. Liepą išvažiavau į Palangą ir ją pasiėmiau. Kažkurią dieną lijo ir pradėjau skaityti. Negalėjau atsitraukti! Negirdėdavau kai šaukdavo valgyti. Mane ji taip sužavėjo.
Pati knyga apie mergaitę vardu Lizelė. Veiksmas vyksta nacistinėje Vokietijoje. Gyvenimas jai nebuvo lengvas. Motina ją atidavė įvaikinti. Jos broliukas mirė. Pamotė buvo griežta, patėvis geraširdis žmogus. Kiekvieną naktį Lizelė sapnuodavo košmarus,bet atsibudusi šalia savęs rasdavo tėtį. Jis jai skaitydavo. Hansas Hubermanas ją išmokė rašyti ir skaityti. Ji turėjo geriausią draugą Rudį. Jis visada troško pabučiuoti Lizelę. Kai atėjo sunkūs laikai Hubermanai priglaudė žydą, tačiau... Žydus vesdavo pagrindine gatve, kad žmonės išvystų juos. Vieną kartą Lizelės tėtis netlaikė ir priėjęs prie išbadėjusio žydo padavė jam pusę riekutės duonos. Už tai Hansas buvo "apdovanotas" keturiais rimbo kirčiais, o žydas šešias. Po miestą pasklido kalbos, kad Hubermanai žydų myletojai. Bijodami, kad juos apiieškos ir ras žydą, jie išvarė Maksą. Gyvenimas tęsės toliau. Vokietiją atakavo bbombos. Apie vieną bombardavimą nepranešė. Visi žuvo išskyrus... Lizelę! Ji tuop metu rusyje rašė knygą ir šitaip išgyveno. Tą dieną Rudis gavo taip ilgai lauktą bučinį, bet buvo miręs...
Man patiko pabaiga. Jokių ilgai ir laimingai. Lizelė mirė. Viskas. Pabaiga. Knygoj buvo daug vokiškų žodžių ir aš užsimaniau išmokti vokiškai. Auf Wiedersehen! Iki pasimatymo!

Sunkus ir sudėtingas tekstas, nes pradėtas visiškai nuo nulio, su minimaliom, beveik mokyklinėm žiniom apie Indijos civilizacijas, kultūrą, religiją ir papročius. Todėl nieko nuostabaus, kad sudėtingos vietos atrodė labai...

Sunkus ir sudėtingas tekstas, nes pradėtas visiškai nuo nulio, su minimaliom, beveik mokyklinėm žiniom apie Indijos civilizacijas, kultūrą, religiją ir papročius. Todėl nieko nuostabaus, kad sudėtingos vietos atrodė labai aiškios, o visumoj nelabai ką ir supratau.

Tačiau kas papirko ir kas dabar bus mano įspūdžiu apie Upanišadas (tegu ir neteisingu, bet mano) - kad tai yra būdas mokytis ir suprasti, kaip surėdytas pasaulis, ir kad Upanišadoms reikia abiejų - ir mokytojo, ir mokinio. Mokytojo tam, kad būtų iš ko mokytis, mokinio tam, kad būtum kam savo žinias perduoti. Atrodo, tai taip paprasta, kad net neįdomu, Ir kartu tai taip svarbu, nes yra daug mokančių ir besimokančių, tačiau mažai mokytojų ir mokinių - tų, kurie nori ne tik išmokti, bet ir pradėti gyventi tuo, ko mokosi.

Džiaugiuosi, kad įtraukiau šią knygą į sarašą, džiaugiuosi, kad ją perskaičiau ir džiaugiuosi, kad skaitydama galėjau prisiminti tuos, iš kurių mokiausi.

(NE)KALTAS



Prieš metus ar pora vienas žmogus (beje, taip pat vardu Lolita) šį romaną man apibūdino kaip pedofilijos pradžiamokslį. Būdamas nepatiklus, nusprendžiau patikrinti.

Rašyti anotaciją nebūtų tikslinga, nes...

(NE)KALTAS



Prieš metus ar pora vienas žmogus (beje, taip pat vardu Lolita) šį romaną man apibūdino kaip pedofilijos pradžiamokslį. Būdamas nepatiklus, nusprendžiau patikrinti.

Rašyti anotaciją nebūtų tikslinga, nes istorija ir taip daugumai girdėta, eskaluota (be dviejų žinomų filmų, "Lolita" ne kartą pabuvojo teatro, operos ir baleto scenose, o kūrinio įtaką galime įžvelgti kad ir W.Allen'o "Manhatene" ar Lanos Del Rey kūryboje). Todėl trumpą siužeto nupasakojimą praleisiu, kaip knygos pasakotojas prabėgom "prasuka" kai kuriuos aprašymus: "Aš turbūt čia pat ir aprašysiu ponią Heiz, idant ja atsikratyčiau". Užuot nuodugniai, balzakiškai piešęs veikėjo paveikslą, jis pamini tik esminius faktus, pavyzdžiui, "pojaunė jo žmona, kuri buvo jam puseserė, buvo ilgakojė dama su įkypų rėmų akiniais; ji turėjo du gelsvus buldogus, dvi smailias krūtis ir didelę rausvą burną" arba teisinasi dėl perdėto detalizavimo: "Skaitytojau, prašau tave! Kad ir kaip tave siutintų gailestingas, liguistai jautrus ir be galo apdairus mano knygos herojus, nepraleisk šių labai svarbių puslapių!". Kaip jau turbūt pastebėjote, pasakotojas sieka prisiartinti skaitytoją, tarsi tekstas būtų rašomas bendromis pastangomis. Knygoje ne kartą be užuolankų kreipiamasi tai į pliktelėjusį, tai į šviesiabarzdį, tai į 21-ojo amžiaus žmogų, tai į galimą kūrinio ekranizuotoją. Verta paminėti, kad pasakojimas kartu yra ir ginamoji kalba, pasiteisinimas prieš teisėją ir prisiekusiuosius. Kita vertus, empatija, skaitytojo norų paisymas ar praktiški aprašymai nesutrukdė Nabokovui parašyti šiek tiek per ilgos knygos. Paskutiniai 100 iš 338 puslapių (nežinau, kokio šrifto ir apimties yra, buvo ar bus jūsų "Lolita") jau nebedžiugino kaip ankstesnieji, nebestebino, vertė nuobodžiauti. Galbūt pasakodamas apie Humberto Humberto ir Lolitos monotonišką važinėjimą per JAV miestelius, autorius norėjo pabrėžti Amerikos kičinį vienodumą, vartotojišką neindividualumą, intelektualinį nykumą ir nesivystančius, niekur nevedančius santykius su kino žurnalais pasitenkinančia nimfete. BRANGUS SKAITYTOJAU, ATSIPRAŠAU UŽ ŠIĄ SMULKMENIŠKĄ RECENZIJOS DALĮ IR KVIEČIU EITI PRIE REIKALO.

Tai pedofilas jis ar ne? Tikriausiai taip, bet kažkodėl nepavyksta pagrindinio veikėjo nekęsti, laikyti iškrypusiu šūdžium. Gal todėl, kad Humbertas nuolat kritiškai analizuoja savo specifinę aistrą, lygina ją su panašiais atvejais literatūriniame pasaulyje. Gal todėl, kad pati Lolita galų gale pripažįsta jį buvus geru tėvu, o prievartos santykiuose nerasta. Keista, bet būtent paauglę kažkodėl norisi laikyti "blogiete". Nekaltybę ji prarado dar prieš sutikdama pagyvenusį meilužį, o lepumas, įnoringumas, manipuliacija žmonėmis neatsiejami nuo šios nimfetės charakterio. Be to, kai pagalvoji, kas naudingiau bręstančiai mergaitei, stabilumo ir pastovumo negalintis užtikrinti spuoguotas berniūkštis ar išsilavinęs, globą ir saugumą garantuojantis vyriškis? Kita vertus, lyginant su dabartinėmis, greitai užaugančiomis trylikametėmis, 5-ojo dešimtmečio atstovė, matyt, buvo tik mergaitė. Tai byloja ir jos kūno apimtys, išmatuotos 12-ojo gimtadienio metu:



Per klubus: 69cm

Blauzdos apimtis ir kaklo apskritimas: 28cm

Šlaunis (prie pat sėdmenų): 43cm

Krūtinė: 69cm

Ranka aukščiau alkūnės: 20cm

Talija: 58cm

Ūgis: 145cm

Svoris: 35kg

PIK (protinio išsivystymo koeficientas): 121

Kirmėlinė atauga: neišpjauta



Visgi, pasakotojas pamini ūgtelėjimą per tuos pora metų, kai veikėjai bastėsi kartu. O štai dvigubai už Lolitą vyresnė Rita, Humberto meilužė po išsiskyrimo su nimfete (ups, netyčia atskleidžiau siužetą), svėrė 47 kilogramus.

Vieni patraukliausių knygos aspektų - ironija ir sarkazmas: "(Džoana! Kad ir kas tu būtum, kad ir kur tu būtum, minusinėje edrvėje ar pliusiniame laike, atleisk man už viską - ir už šiuos skliaustelius.)"; "o apskritai kalbant, jos sielos atvėrimas buvo toks pat neįdomus, koks būtų buvęs jos kūno skrodimas". Tačiau romane netrūksta ir gilių, net romantiškų vietelių - Humbertas kartais apsinuogina: "O leiskite man bent kartą pabūti sentimentaliam! Man taip įgriso būti ciniku."

Aišku viena, pavaizduoti pedofiliją taip, kad santykiaujantis su mažamete nebūtų vienareikšmiškai laikomas pasibaisėtinu iškrypėliu, o tokio tipo santykius pakelti iš fiziologinio lygio į kultūrinį faktą - velniškai sunki užduotis. Jei netikit, tai pabandykie intelektualiai perteikti, racionalizuoti, pavyzdžiui, Ūso aistrą Mergaitei. Šiaip ar taip, nuo šiol aš visiškai kitaip žiūrėsiu į nimfetes. Nabokovai, čia tu kaltas.

Knyga įtraukė iki tokio lygio, kad pastarąją skaičiau net darbe. Stengdavausi kuo greičiau įvykdyti pavestą užduotį, kad galėčiau apsimesti dirbanti ir skaityti [spėju, kad mano darbo našumas ženkliai padidėjo ;]

Dar...

Knyga įtraukė iki tokio lygio, kad pastarąją skaičiau net darbe. Stengdavausi kuo greičiau įvykdyti pavestą užduotį, kad galėčiau apsimesti dirbanti ir skaityti [spėju, kad mano darbo našumas ženkliai padidėjo ;]

Dar iki šiol virškinu tai, ką perskaičiau ir mąstau, kad tai yra viena iš stipriausią įspūdį palikusių knygų, kurias esu perskaičiusi pastaruoju metu. Ne, tai tikrai nėra lengva fantastikos knyga, kvepianti šiuolaikiniais popsiškais nuotykiais svetimoje planetoje. Knyga iš tikrųjų labai sunki ir ne kiekvienam įkandama. Nerekomenduočiau šios knygos per daug švelniems žmonėms, tikintiems rožinio Velykų kiškučio egzistavimu.

"Aklumas" - tai kvapą gniaužiantis žmonijos degradavimas, pasireiškiantis šlykščiu ir vimdančiu lėtiniu nužmoginimo procesu, kuris iki smulkiausių detalių yra aprašomas knygoje, tai stingdantis abejingumas ir žvėriškas žiaurumas, tai žmonių, kaip dvikojų padarų, atgrasumas ir apatiškas požiūris į mus supančią aplinką. Tai būna tada, kai žmogus žmogui tampa vilku.

Iš tikrųjų, visi mes iš prigimties esame akli, vienokia ar kitokia prasme.

P.S. Remiantis šia knyga 2008 m. buvo pastatytas filmas "Blindness".

Mane visuomet traukė meilės istorijos, tad nenuostabu, kad skaityti knygą "Džeinė Eir" buvo vienas malonumas. Nors buvau mačiusi net ne vieną kino filmą, pastatytą pagal šią istoriją ir...

Mane visuomet traukė meilės istorijos, tad nenuostabu, kad skaityti knygą "Džeinė Eir" buvo vienas malonumas. Nors buvau mačiusi net ne vieną kino filmą, pastatytą pagal šią istoriją ir žinojau, kaip klostysis įvykiai, tai nesumažino patiriamo malonumo. Knyga mane pagrinde sužavėjo vaizdingais aprašymais, dideliu dėmesiu aplinkai ir žmonėms. Tie ilgi pokalbiai prie židinio, atskleidžiantys įdomius veikėjų charakterius tiesiog priklijuodavo mane prie knygos.

Džeinė - tvirto charakterio savininkė, gyvenanti pagal tai, kaip jai atrodo teisinga, tačiau tuo pat metu ji ir gležna būtybė, kurioje atsispindi nekaltumas ir kartais naivumas. Manau, kad būtent dėl veikėjų įvairiapusiškumo knyga man ir buvo tokia patraukli.

Meilės istorija be kažkokių dramatiškų ar tragiškų įvykių nebūtų įdomi, todėl kuo daugiau dramatizmo ir tragizmo - tuo geriau man!

Man visada baisoka pradėti kokio nors nusipelniusio rašytojo apdovanotą knygą. O jeigu nepatiks? Ir nors jau seniai supratau, kad visuotinai pripažinti šedevrai neprivalo manęs žavėti, ir nesijaučiu kalta, kai nesužavi, vis...

Man visada baisoka pradėti kokio nors nusipelniusio rašytojo apdovanotą knygą. O jeigu nepatiks? Ir nors jau seniai supratau, kad visuotinai pripažinti šedevrai neprivalo manęs žavėti, ir nesijaučiu kalta, kai nesužavi, vis dar būna baisu.
Pirma pažintis su Dagu Solstadu irgi ėjosi vangiai. Pradėjau skaityt, žinoma, kaip normalią knygą. Tikėjausi kažkokio apčiuopiamo siužeto, įvykių su priežastimis ir pasekmėmis, veiksmo. Tvarkingo ir aiškaus veiksmo!
Po kokių 50 puslapių supratau, kad normaliai čia nebus. Ir atsipalaidavau. Šitas gi Solstadas suka aplink tą pačią vietą po tris kartus. Rašo, kas ką pagalvojo ir kodėl. Kodėl pagalvojo, kaip ir ką. Kas iš to išėjo ir kodėl išėjo būtent taip, kad kitu atveju greičiausiai būtų išėję ne visai šitaip.

Žiauriai veža. Tas sugebėjimas aprašinėti eilinę nesąmonę iš visų pusių taip, kad neatsibostų. O be to, Dagas S. dar kalba apie tokius sudėtingus dalykus, kaip santykiai, vyro ir moters, vyro ir vaikystėje palikto sūnaus, vyro ir jo aplinkos. Dar įsipina intriga, kai pagrindinis veikėjas sugalvoja įgyvendinti didžiausią savo gyvenime avantiūrą. Viskas paprastais, sausais žodžiais, kurie šokinėja iš sakinio į sakinį, maišosi, kartojasi, be vis dėlto nevargina ir neklaidina. Taip labai greitai (per greitai) ir baigiasi šita istorija apie vidutinio amžiaus vyruką Bjorną Hanseną, rodos, niekuo neišskirtinį, bet tokį, kurio negalima pamiršti.

"Sykį jis pažiūrėjo į laikrodį, pabudęs dėl to, kad Peteris grįžo į namus. Penkios po pusės pirmos. Kitą šeštadienį jis vėl taip pabudo. Girdėjo sūnų atsirakinant duris ir ant pirštų galiukų nucimpinant per butą. Pažiūrėjo į laikrodį. Tuoj pusė pirmos. Ir kitą šeštadienį pabudo. Nenorėjo nė žiūrėt į laikrodį. Bet visgi pažiūrėjo. Verčiau būtų nežiūrėjęs. Penkios po pusės pirmos. Taigi: jo sūnus, pasilinksminęs mieste, grįždavo namo penkios po pusės pirmos."

Susipažinkite su Ruta Koul! Ji - garsi rašytoja, turinti didžiulį gerbėjų ratą. Tiesa, ji gana sudėtinga asmenybė, bet nepamirštama - moterims dėl aprašomų istorijų, o vyrams dėl įspūdingos krūtinės.

Pirmą kartą...

Susipažinkite su Ruta Koul! Ji - garsi rašytoja, turinti didžiulį gerbėjų ratą. Tiesa, ji gana sudėtinga asmenybė, bet nepamirštama - moterims dėl aprašomų istorijų, o vyrams dėl įspūdingos krūtinės.

Pirmą kartą Rutą sutinkame ketverių. Šiuo laikotarpiu ji gyvena su mirusiais broliais -Tomu ir Timočiu, ir tėvais. Deja, Tedas ir Merion Koulai labiau užsiėmę savais reikalais - vienas nusivylusių jaunų moterų viliojimu, o kitas potraukiu vyrukams, panašiems į mirusius sūnus, nei dukros auklėjimu. Ir čia atsiranda Edis, patrauklus 16-metis, pasamdytas dirbti Tedo padėjėju, nors Rutos tėvas jam numatęs visai kitas pareigas. Taip Edis nustoja žavėtis savo dėstytojo žmonos apžėlusiomis pažastimis ir prasideda šešiasdešimt kartų apėmęs vasaros romanas...

Kito susitikimo metu Ruta 36-ių metų rašytoja, negalinti apsipręsti dėl tolimesnio savo gyvenimo. Ar tekėti už gerokai vyresnio leidėjo? Bet juk ji dar neišgirdo savo geriausios draugės nuomonės apie jį. Hana tikra vyrų ekspertė, keičianti juos kaip kojines. O kiek dar aplink pagundų...

Trečiajį ir paskutinį kartą Ruta keturiasdešimt vienerių metų, įsimylėjusi vyruką, dėl kurio kelnaitės pačios krenta žemyn. Edis vis dar dūsauja dėl Merion. Hana niekaip neišsirenka tinkamo vaikino, o Tedas...

Tikriausiai daugelis yra skaitę Danielio Defo romaną "Robinzonas Kruzas". Paskatinta šiuo anglų rašytojo kūriniu, nusprendžiau paskaityti ir jo paskutinįjį romaną "Laimingoji kurtizanė". Ir jeigu iš tiesų šiuo romanu...

Tikriausiai daugelis yra skaitę Danielio Defo romaną "Robinzonas Kruzas". Paskatinta šiuo anglų rašytojo kūriniu, nusprendžiau paskaityti ir jo paskutinįjį romaną "Laimingoji kurtizanė". Ir jeigu iš tiesų šiuo romanu autorius visuomenėje siekė pasmerkti nedorybes ir paleistuvystes, bet jam tai nepavyko, nes itin primityviai ir paprastai, su visomis smulkmenomis papasakota realiai gyvenusios moters, istorija sukelia ne priešiškumą, o atjautą ir supratimą, kaip istorija pažįstamos, kuriai likimas nepašykštėjo keistų gyvenimo vingių, tai man šis romanas nesukėlė absoliučiai jokių jausmų, nei atjautos, nei pasmerkimo. Skaitant įstrigo vos viena D. Defo citata, kad Roksana tai velnias moters pavidalu, kurios visi poelgiai buvo juodesni už juodžiausią pragaro užkampį, kad visas jos gyvenimas - nusikaltimų grandinė ir kad kiekvienas garbingas žmogus, sužinojęs apie juos, privalo neapkęsti ne tik jos, bet ir jos vardo skambesio...

Man neužteko ryžto perskaityti ir nuodugniai ištyrinėti mano mylimos rašytojos Jurgos Ivanauskaitės knygos "Mėnulio vaikai", kadangi jau pirmuosiuose romano puslapiuose kalbama apie tai, kas paprastai man nėra aktualu - mintys...

Man neužteko ryžto perskaityti ir nuodugniai ištyrinėti mano mylimos rašytojos Jurgos Ivanauskaitės knygos "Mėnulio vaikai", kadangi jau pirmuosiuose romano puslapiuose kalbama apie tai, kas paprastai man nėra aktualu - mintys apie savižudybę. Taigi šios mintys, , susimaišiusios su kitomis mintimis apie bejėgiškumą, vidinę tuštumą, linkusios smerkti pačią save ir visa, kas mane supa, perteiktos per meninius romano veikėjų išgyvenimus, man pasirodė tiesiog žalingos ir trikdančios. Todėl aš neperskaičiau knygos iki galo.

Manau, "Mėnulio vaikai" turėtų padėti suprasti rašytojos jaunystės vidinį pasaulį, jausmus, ir parodyti tų jausmų rezultatus jos gyvenimo eigoje.

Vienas iš dalykų, kurie ypač pabrėžiami knygoje - tai be galo aistringa, net iliuziška, nelaiminga meilė vyrui. Sunkus prisirišimo jausmas neleidžia blaiviai mąstyti, o moterį paverčia tarsi vyro verge, kuri priklauso nuo jo meilės, sprendimų, dėmesio.

Tam tikra prasme šią knygą galima būtų apibūdinti kaip atskleidžiančią žmogaus vidinę krizę, dvasinį ir fizinį suglebimą. Panašus emocinis išsekimas būdingas Vakarų pasaulio piliečiams, tačiau žmonės linkę maskuoti tuos jausmus, nuginti toliau, atsiriboti nuo jų.

Gerbiu rašytojos drąsą kalbėti tokiomis temomis, išjaustai jas perteikti skaitytojams, ir, nors nenoriu pasinerti į savikritikos būseną šios knygos dėka, nuoširdžiai žaviuosi autorės kūryba.