Aš nesu literatūros kritikė ir net ne ekspertė, tad mano nuomonė ir atsiliepimas apie tokius kūrinius kaip M.Bulgakovo "Meistras ir Margarita" dažnai būna vienas: tai klasika! Paklausta apie tai, kad yra klasika aš Jums galiu...

Aš nesu literatūros kritikė ir net ne ekspertė, tad mano nuomonė ir atsiliepimas apie tokius kūrinius kaip M.Bulgakovo "Meistras ir Margarita" dažnai būna vienas: tai klasika! Paklausta apie tai, kad yra klasika aš Jums galiu atsakyti, kad klasikai nieko negali nei pridėti nei atimti. Klasika yra tai, kas išliks bet kuriam amžiuje madinga, aktualu ir vienas iš argumentų ynirtingoje diskusijoje.

"Meistras ir Margarita" - tai pirmiausiai pasakojimas apie tikėjimą, amžinąjį gėrio ir blogio konfliktą. Aš visada norėjau perskaityti šį kūrinį, nes buvau įsitikinusi, kad tai meilės istorija, dramos ir ilgas kelias iki mylimojo glėbio. Taip, tai tu gali rasti šioje knygoje, bet pagrindinė ašis apie kurią sukasi istorijos grandis yra šviesa ir tamsa.

"Niekada nieko neprašykite! Niekada ir nieko, ypač iš tų, kurie už jus stipresni. Patys pasiūlys ir patys viską duos. - Volandas". Ši mintis mane sužavėjo. Kūrinys ne tik pasakoja ketvirtojo dešimtmečio aktualijas, bet ir išryškina žmonių silpnybes, trapumą ir galima sakyti kvailumą. Pati kūrinio mintis pateikiama taip, kad pasaulyje yra teisybė, taip jau sutvarkytas pasaulis. Ar ta teisybė ateis anksčiau ar vėliau priklauso nuo mūsų veiksmų ir pastangų. Gėris ir blogis yra tarpusavyje susiję. Vienas iš pagrindinių charakterių - Volandas velnias - pateikiamas kaip dalelė tos jėgos, kuri norėdama vien blogio, gera daro. Jo darbai yra griaunantys, bet tik tenai, kur jau viskas suirę.

Pagrindiniai veikėjai - Meistras ir Margarita- yra įvedami tik kūrinio viduryje. Jie tarsi du žaidėjai, kurie yra įrankis atsatyti griuvėsiams ir kaip vėjas, nupūsti dulkes ten kur jau viskas "sudegę". Man graži ši meilės istorija, nes Margarita išlaisvina Meistrą, suteikią jam atleidimą tam, kad galėtų jis atleisti ne tik sau, bet ir kitiems. Meistro likime Volandas ne velnias-gundytojas, o teisingumo demonas. Jis atstovauja dalelei tos jėgos, kuri linkėdama blogio, daro tik gera, nes atstato išniekintą teisybę. Paleisdamas į laisvę Pilotą, Meistras šiuo gailestingumo gestu prašo atleisti kaltę ir sau, ir visiems tiems, kurie trokšta atleidimo ir nusiraminimo. Atpirkimas yra vienas - be galo ilga kentėjimų trukmė, nieko daugiau, ir atomazga tik viena - atleidimas.

Skaitytų knygų sąrašą galiu papildyti Khaled Hosseini knyga "The Kite Runner". Wikipedia rašo, kad ši knyga kelia daug nepatogių problemų, būta bandymų pašalinti iš JAV bibliotekų, o Afganistane ši knyga yra uždrausta...

Skaitytų knygų sąrašą galiu papildyti Khaled Hosseini knyga "The Kite Runner". Wikipedia rašo, kad ši knyga kelia daug nepatogių problemų, būta bandymų pašalinti iš JAV bibliotekų, o Afganistane ši knyga yra uždrausta vietinės kultūros ministerijos. Kadangi aš esu prieš visokius draudimus, tai niekam šitos knygos skaityti nedraudžiu. O kadangi aš istorijų detales greitai pamirštu, tai šita recenzija bus panašesnė į konspektą, bet skirtą ne tik asmeniam naudojimui. Reikia pastebėti, kad čia potencialiai atsikratau skaitytoju, nes tikėtina sugadinsiu pačios knygos skaitymą. Tačiau, drąsus lietuviai skaitys kaip skaitę, mes juk ne kokie amerikonai, kuriems didžiausias smūgis (tik nežinau, į kurią juostos pusę) dar prieš žiūrint filmą yra sužinoti filmo pabaigą.



Knygos istorija yra sudaryta iš trijų dalių -- trijų pagrindinio knygos personažo Amiro gyvenimo periodų: vaikystė Kabule, emigracija iš Afganistano ir brutalioji dalis. Apie pirmą dalį nėra ko daug pasakoti, tiesiog gyvenimas Kabule su vietinė egzotika ir visokiomis etninėmis-klasinėmis problemomis. Emigracija kaip emigracija -- Afganų gyvinimas JAV, bet va su fiziniu emigravimu tai buvo vaizdingas epizodas, kad reikėjo benzinvežio bake pravažiuoti Pakistano sieną nes nedorieji sovietų kareiviai priešinosi afganų norui palikti savo šalį. Aš būdamas generolu, tai neleisčiau įvažiuot į šalį, o ne išvažiuot, nes juk jei visi padorūs piliečiai išsiskirstys, tai invazijos manevrams daugiau vietos bus. Nors gal Pakistanas priešinosi afganų imigracijai?.. Ilgai užtruko skaitymas -- 10 mėnesių, tai spėjau ir primiršt.



O va trečioji dalis tai pilna visokių fokusų.



Pirma, Amiras pakviečiamas seno tėvo draugo, Rahim Khan, į Pešavarą; ten Amirui papasakojama tiesa apie jo gyvenimą, kad Amiro tarnas, Hasanas, buvo jo pusiau brolis (angl. half-brother) -- tėvas permiegojo su tarno žmona. O čia jau drama visu gražumu, nes Amiras pasijaučia dar labiau kaltas dėl to, kad labai prastai elgėsi su savo ištikimuoju tarnu, o išvis gražiausiai buvo, kai šitą vargšą Hasaną gatvėje išprievartavo, ir dėl to Amiras nusprendė atsisakyti tarno paslaugų (dėl akylam skaitytojui savaime suprantamų priežasčių, Amiro tėvas, Baba, labai priešinosi tokiam sūnaus kaprizui). Kaip ten bebūtų, Pešavare Amiras sužino, kad Hasanas yra ne tai, kad bėdoje, o nužudytas Afganistane siautėjančių talibų. Visai blogai. Bet yra viltis pataisyti reikalus, surandant ir išgelbstint gal dar gyvą Hasano sūnų -- Sohrabą.



Antra, ryžtingai grįžta Amiras į savo vaikystė pasaulį, kuris dabar yra ne tai kad pasaulis, o kažkokia fantasmagorija, kur vietovardžiai tie patys, bet viskas suniokota, o gatvėse raudonais pikapais važinėja barzdotieji ir religingieji talibai (tipinis nūdienos žinių reportažo apie Afganistaną vaizdelis tik be JAV kareivių). Charakteringas vaizdelis, kai viduryje dulkėtų futbolo varžybų akmenimis užmėtomi (nulinčiuojami), vyriškis ir moteriškė, nes neva svetimavo, o talibų Afganistanas yra ne tas kraštas, kur tai būtų toleruojama. Bet Kabule Amiras turi reikalų, todėl su savo kelrodžiu, Faridu, patraukia į vaikų namus. Ten sužino, kad vaikų namų direktorius per daug nesipriešina prekybai vaikais (pasipriešins -- nužudys arba badaus jis ir kiti vaikai ir tada visi mirs) ir, o varge!, prieš savaitę jis pardavė Sohrabą talibų vadeivai. Amiras visiškoje desperacijoje nusprendžia surasti tą talibą ir iš jo nupirkti vaiką (ta pati prekyba žmonėmis tik dėl kilnių tikslų).



Trečia, Amiras susitinka su talibu, kuriam pinigai pasirodo nė motais. Dar gražesnis vaizdas pasidaro, kai šitas talibas besirodo besąs senas Amiro priešas, kuris ir prievartavo gatvėje Hasaną, ir, o varge, šitas vienaakis monstras, vardu Asefas, atpažino Amirą, nors jis ir buvo su dirbtine barzda, o tada ir Amiras suprato su kuo turi reikalą. Situacija kažkodėl kiek primena kažkurį filmo "The Dark Knight Rises" epizodų. Aišku Sohrabas gyvas. Reikia pridurti, kad Asefas perka vaikus, nes jis yra pedofilas. Taigi, Amiras jau tokioj bėdoj, jog gyvas turbūt jau nebeišlips. Bet Asefas nėra beširdis, jis pasiūlo kautis iki galo ir kas jau bus, tas. Amiras rašytojas. Toliau seka Amiro migloti atsiminimai apie springimą savo dantimis, lūžtančių šonkaulių garsus, blaškymasi po kambarį, desperatišką juoką, etc. Bet mažasis laidynės meistras Sohrabas išgelbsti Amirą, nes sviedžia po ranka pasitaikiusį lošimo kauliuką tiesiai Asefui į akį ir ją sėkmingai išmuša.



Ketvirta, jau atomazga: pešavaro ligoninėja Amiras sveiksta, bando tvarkytis Sohrabo įvaikinimo popierius, bet kai, rodos, vienintelė galimybė tai padaryti yra Sohrabą palikti vaikų namuose Pakistane ir iš ten jį įsivaikinti, ir kai vaikas apie tai sužino, jis nusprendžia geriau persipjauti venas, nei grįžti į vaikų namus, nes patirtis sako, kad nieko nėra blogiau už vaikų namus hazara tautybės vaikus. Vėl ligoninė. Bet sėkmė vėl nusišypso. Tik Sohrabas pasidaro dar tylesnis -- judėdamas bando nejudinti oro. Tyla tęsiasi ilgai net ir gyvenant su Amiru JAV. O čia dar ir 9/11. Afganai JAV pasidaro labai bendruomeniški. Amiras or Sohrabas afganų susitikime leidžia aitvarus. Visai kaip kadais Kabule tai darė Amiras ir Hasanas. Amirui pasirodo, kad Sohrabas nusišypso, dėl aitvaro ir dėl to be galo apsidžiaugia.



Daugmaž tiek. Susidomėjusius raginu imtis knygos.

Pirmą kartą susidūriau su Stendalio kūryba. Tiesą sakant nusivyliau. Tikėjausi istorinio romano, o sunkiai perskaičiau meilės romaną, su tokiu de javu jausmu, kad skaitau Altorių Šešėly. Žiuljenas Sorelis -...

Pirmą kartą susidūriau su Stendalio kūryba. Tiesą sakant nusivyliau. Tikėjausi istorinio romano, o sunkiai perskaičiau meilės romaną, su tokiu de javu jausmu, kad skaitau Altorių Šešėly. Žiuljenas Sorelis - prancūziškasis Liudas Vasaris. Vieną dieną jis pareigingas klierikas, kitą dieną pakvaitęs dėl meilės jaunuolis. Na bet kokiu atveju, baigėsi jam liūdnai, gal dėlto, kad nemokėjo pasirinkti. Nemokėjo pasirinkti tarp moterų ir tarp savo pašaukimo gyvenime.

Knygą įvertinčiau 6/10

ŽODŽIŲ MIŠKAS

Ilgas "Silva Rerum" laukimas iš pradžių laužant galvą, kokiu gi būdu knygą susiveikti, vėliau ilgesingai žiūrint į tas dvi gražiai atrodančias knygutes lentynoje ir laukiant, kada rasiu laiko su malonumu...

ŽODŽIŲ MIŠKAS

Ilgas "Silva Rerum" laukimas iš pradžių laužant galvą, kokiu gi būdu knygą susiveikti, vėliau ilgesingai žiūrint į tas dvi gražiai atrodančias knygutes lentynoje ir laukiant, kada rasiu laiko su malonumu ir ramiai perskaityti tuos, kaip dabar jau suprantu lietuvių literatūros šedevrus, vertė klausytis aplinkinių nuomonių, paskalų ir pačiai abejoti, ar tai mano knyga. Kiek girdėjau - puslapio ilgumo sakiniai, istorinis romanas su daug tiesmukos erotikos ir nuodugniais Vilniaus aprašymais, kiek pati spėjau pažiūrėti knygyne - jokių dialogų, permesti akimis per petį vienai merginai skaitant troleibuse - vienuolynas. Vienu žodžiu iš visų nugirstų ar netyčia užmatytų nuotrupų tik numylėtasis Vilnius ir istorija mane galėjo patraukti, bet perskaičiusi likau sužavėta kiekvienu puslapiu, pamilusi rašytoją ir įkvėpta.

Knygose realiu laiku vykusi istorija - trumputė, įdomi, bet pati savaime lyg ir niekuo neišsiskirianti. Stebuklinga ją daro tai, kaip ją pasakoja Kristina Sabaliauskaitė. Tuo savo, antrosios dalies nugarėlėje taikliai "tankiu" įvardintu pasakojimu ji užburia ir vis atsigręždama į praeitį, plačiai, detaliai ir įtraukiančiai pasakodama kiekvieno veikėjo gyvenimo istoriją, paaiškinančią visus to asmens poelgius, charakterio bruožus ir dabartyje vykstančius dalykus, sukuria istoriją, pribloškiančią ryškiais veikėjų charakteriais, kurie nenutrūkstamai stebina abiejuose romanuose, bei išlaikyta istorijos linija, kurią rašytoja nurodo jau bene pirmaisiais sakiniais, ir kuri verčia tarsi būtum Jonas Motiejus mąstyti ir analizuoti.

Romanai labai prisijaukina skaitytoją ir įtraukia į savo sūkurį mažais dailiais atsilikusios viduramžiškos Lietuvos pirštukais. Vis pasikartojančios detalės, tokios kaip Bonifaco veidas ir pranašystės, ar neaiškiai persipinančios siužetinės linijos lyg kokiame nors Levo Tolstojaus kelių tomų romane verčia jaustis savu, žinančiu visas istorijos vingrybes, pažįstančiu veikėjus. Pats tekstas taip pat pulsuoja ir netgi skleidžia aplink tą savotišką gotikinę, viduramžišką atmosferą, pritvinkusią mistikos bei fantastikos, fanatiško tikėjimo, purvo ir naivumo. Ir žinoma, tos viską nurungiančios meilės iš pirmo žvilgsnio, kuri, tiesą sakant, aprašyta ypatingai originaliai ir žaismingai.

"Meilė - tai laimingiausias beprotybės pavidalas, bet dėl to nė kiek ne mažiau pavojingas."(279 p)

Meilės scenos, skirtingai nuo girdėtų davatkiškų atsiliepimų, pasirodė skoningos ir labai kūriniui tinkančios. Erotikos buvo, bet ji toli gražu nebuvo vulgari ir puikiai papildė knygos skleidžiamą atmosferą. Visose scenose buvo išsaugota paslaptis, tekstas išliko subtilus. Žinoma, buvo ir šiurkštesnių žodžių intymiems dalykams apibūdinti, bet tai vėlgi dalis aprašomojo laikotarpio ir autorė turėtų būti gerbiama už tai, kad nepabijojo šiukštesnių žodžių, nepagražino realybės. O ne būti smerkiama už pataikavimą masėms, nes žmonėms, išsiilgusiems erotikos, knygyne galėčiau pasiūlyti daug labiau į tą kategoriją taikančių kūrinių. O apskritai, dar kartą įsitikinau, kad lietuviai - davatkų tauta, kuriai net Baltoje drobulėje buvo per daug atvirų sekso scenų, o ką jau kalbėti apie šį romaną, kuriuo autorė žvelgė į kiekvieną gyvenimo aspektą, todėl negalėjo apsieiti be intymių dalykų ir rašytoja puikiai išvinguriavo tarp atviros erotikos ir vaikiško elementarių dalykų ignoravimo, pateikdama skaitytojui skoningą tekstą. Kai kurie Sabaliauskaitės sprendimai šio tikslo siekiant nustebino savo novatoriškumu ir originalumu. Kad ir ta trumputė Jonelio fantazija, grožintis Uršulės kūnu, kuri vietoje tiesmukos erotinių fantazijų scenos buvo pateikta įsivaizduojant save mažučiu, bet kur patekti galinčiu vabzdžiu.

Stebino, skatino žavėtis ir drauge slapčia pavydėti ir kiti Sabaliauskaitės sprendimai. Pavyzdžiui, pirmuosiuose puslapiuose Uršulės jausmai buvo aprašyti pasitelkiant spintos su daug stalčiukų metaforą. Pradžioje susimąsčiau, ar autorė neperspaudė, bet vėliau supratau, kad tai neatskiriama šio smulkiai išausto teksto dalis. Pribloškė ir antroje dalyje piešiamas iškankinto, savotišku pragaru tapusio Vilniaus vaizdas. Be kita ko autorė tiesiog dievina vienarūšes sakinio dalis, kurių kupina visa knyga, ir nors kartais jos vargina, tekstui ypatingai tinka. Bet nepaisant viso kito, keisčiausias ir mane labiausiai nustebinęs sprendimas - beveik visiškas dialogų išbraukimas iš teksto, kai kuriuos svarbesnius tiesiog perfrazuojant. Būtent šis dalykas mane kiek baugino prieš pradedant skaityti, bet pradėjusi to ėmiau net nepastebėti, o po kurio laiko supratau, kad būtent iš ten kyla taip mane žavinti, Sabaliauskaitės puikiai išlavinta ir tekstą nuostabiai pagyvinanti ironija ir pašiepiantis žvilgsnis. O ir autorės visapusiškas dalyko išmanymas ir rašytojos talentas akivaizdžiai suspindi tokiame sodriame vientisame tekste, kuriame nereikalingos vietos neužima dialogai, kuriais dažnai būna pilstoma iš tuščio į kiaurą.

Abu romanus skaičiau iš karto ir tokiu savo sprendimu džiaugiuosi, nes man šie romanai neatskiriami vienas nuo kito. Tačiau nors visą laiką galvoju, kalbu ir rašau apie juos kaip apie nedalomą visumą, privalau juos šiek tiek ir palyginti. Antroji dalis mane pritraukė kiek labiau nei pirmoji, nors, kaip ir sakiau, sunku atskirti vieną nuo kitos, nes visos tos atminties gijos, siejančios abi dalis, labiausiai ir skatino versti puslapį po puslapio, jaučiant vis kylančią įtampą. Neapleido jausmas, tarsi autorė būtų kažkaip labiau atsipalaidavusi, tarsi žodžiai jai lietųsi dar lengviau nei pirmoje dalyje, tarsi ji pati skubėtų kuo greičiau atskleisti tragiškas senosios kartos paslaptis. Turiu pripažinti, rašytoja meistriškai žaidė skaitytoju viso romano metu, jį visaip maustė ir apgaudinėjo, kol pamažu mažomis detalėmis atskleidė tikrąją Birontų ir Norvaišų gyvenimo tragediją. Skyrėsi ir abiejų dalių nuotaika. Pirmoji dalis man pasirodė kupina lengvabūdiškumo, o štai antroji dalis jau smarkiai dvelkė barokiškumu, tamsa ir niūrumu.

Galiausiai noriu grįžti prie tų stereotipų, matytų ir girdėtų prieš skaitant, kurių dar nepaneigiau. Pritrūko man istoriškumo, kad romanus galėčiau pavadinti istoriniais. Knygos informatyvios, istorinės aplinkybės daug lemia veikėjų likimus, bet mano požiūriu jos ir liko tik fonu, nes kūrinio centre visgi buvo gyvenimas ir jo vingrybės, o ne istorija ar kokios nors realios istorinės asmenybės. Romanas netampa istoriniu vien dėl to, kad rašoma ne apie šiandieną, nors Sabaliauskaitės talento atskleisti laikmečio atmosferą negalima paneigti. Vilniaus taip pat neradau tiek daug, kiek maniau rasianti, bet tai taip pat geras dalykas. Buvo gera jaustis sava aprašomose gatvėse, buvo smagu žinoti, kaip atrodo aprašoma vieta, kur veikėjai eina ir suprasti gatvių labirintus, tačiau įsijautus į Vilnių galima pamiršti ir veikėjus, ir istoriją, ir apskritai apie ką norėta knygą parašyti. O Sabaliauskaitė Vilniaus davė tiek, kiek reikia. Vienintelis nepaneigiamas dalykas - ilgi, vietomis sudėtingi sakiniai, po kuriuos kartais tenka narpliotis pasitelkus visas lietuvių kalbos žinias ir proto galias, bet tokie dalykai manęs negąsdina ir pati amžinai sakiau ir sakysiu: kableliai tam ir yra, kad būtų galima rašyti ilgais sakiniais ir juose išdėti visas mintis, kurias norėjai atskleisti.

Čia turbūt būtų geriausia vieta prisiminti ir brangiąją gimtąją kalbą, kuri tiek daug davė šiems romanams. Sabaliauskaitė, rodos, stengėsi išnaudoti visas lietuvių kalbos galimybes, prisimindama senovinius žodžius, ir taip suteikdama tekstui įvairių atspalvių ir prasmių. Skaitant šį kūrinį galima dar kartą įsitikinti, kad verstas tekstas niekada negali perteikti viso to, ką autorius pasakė originale, nes kalba yra toks svarbus ir gyvas dalykas, kad dažnai nėra sinonimo žodžiui pakeisti, ką jau kalbėti apie kitą kalbą ir kitą žmogų, bandantį atitikmenį surasti. O ir lietuvių kalbos grožis dar kartą naujomis spalvomis suspindi tame Sabaliauskaitės tankiame ir sodriame žodžių miške.

Džiaugiuosi pagaliau radusi lietuvišką literatūros kūrinį, kurį drąsiai galima lyginti su užsienio rašytojais ir didžiuotis tokiu rašytojos talentu. Originali ir šmaikšti, žaisminga ir sodri, verčianti mąstyti ir klausti, šypsotis ir aiktelėti. O viso romano pulsą, mano akimis žiūrint, geriausiai apčiuopė daktaras Gordonas: "Gyvenimas tėra ne kas kita, kaip užkratas, plintantis lytiniu būdu ir ankščiau ar vėliau pasibaigiantis mirtimi". Tačiau nepaisant to, romanas kupinas gyvenimo ir jausmo, lyg būtų stengtasi gyvenimo prasmę neigti, bet pati knyga ir jos veikėjai galiausiai būtų iškrėtę šunybę ir padarę atvirkščiai.

Šią knygą norėjau perskaityti seniai dėl to, kad maniau, kad pagal ją yra pastatytas filmas. Deja, pradėjusi skaityti ir nusprendusi pažiūrėti treilerį supratau, kad čia yra du visiškai skirtingi dalykai. Na, bet dėl to...

Šią knygą norėjau perskaityti seniai dėl to, kad maniau, kad pagal ją yra pastatytas filmas. Deja, pradėjusi skaityti ir nusprendusi pažiūrėti treilerį supratau, kad čia yra du visiškai skirtingi dalykai. Na, bet dėl to knygos nemečiau ir vargais negalais pabaigiau :)

Knygoje pasakojama apie Michalo, jaunuolio narkomano, gyvenimą. Jis pasakoja savo kelią žemyn, kaip pripranta prie narkotikų, kokius žmones sutinka ir pan.


Kodėl sakau, kad pabaigiau vargais negalais.. Nes kartais išties buvo sunku skaityti. Ne dėl baisumų, kuriuos pasakoja, nors ir jie nežavi, bet tiesiog. Kartais buvo gana sudėtinga susigaudyti, nes pasakoja viską trečiuoju asmeniu, tada šast ir išlenda kitam sakiny pirmas asmuo, tada vėl pasikeičia.. Taip ir mėtaisi, žmogus, nesuprasdamas. Dar padėtį apsunkino tai, kad knygoje nėra skyrių. Tiesa, yra atskiri gabalėliai, na, atskirti kaip ir pas mane įrašuose - didesniu tarpu, ir jie net nėra ilgi, sakyčiau, visai trumpučiai. Bet vis tiek kažkaip kai yra skyriai, tai greičiau einasi, nes bent jau sieki tą skyrių pabaigti prieš sustodamas skaityti, o čia tai gali bet kada užversti, ką aš sėkmingai ir darydavau.



Be abejo, nesakau, kad buvo visiškai neįdomu. Jei jau vis dėlto nenumečiau (nors prie to gerokai prisidėjo tai, kad ši knyga iš Iššūkio, bet vis tiek), tai reiškia, kad sudomino. Tiesa, susidūriau su dar viena bėdele - niekaip nepavykdavo perskaityti vienu prisėdimu daug puslapių. Geriausiu atveju po kokių 20-30 puslapių sprogdavo galva ir turėdavau padaryti pertrauką. Bet grįžkim prie įdomumo. Kartais atrodydavo, kad autorius ir pats vartojęs narkotikus ir sukęsis tame pasaulyje.. Labai jau ryškiai nupasakotos scenos, kur narkomanams pasireiškia abstinencija, arba, kaip ten gana dažnai sakoma, kumaras. Iš tiesų dažnai net per gerai įsivaizduodavau pūlinių nusėtas kojas ir rankas.. Ir man visą laiką buvo gaila tų žmonių, nes jų vienintelis tikslas gyvenime - iš kur gauti dar vieną dozę. Liūdna. Ir pabaiga, beje, pakankamai nenuspėjama - tikrai negalvojau, kad baigsis būtent taip.



Taigi knygai Goodreads'e daviau 2 žvaigždutes, kurios reiškia "it's ok". Kad perskaičiau - tikrai nesigailiu. Bet antrą kartą tikrai nesiryžčiau :)

Šį kartą nusprendžiau būti madinga ir aprašyti knygą, susijusią su viena iš aktualiausių šių dienų temų. Kol Jungtinė Karalystė laukia naujojo karališkojo palikuonio, dalinuosi savo įspūdžiais apie būsimojo princo...

Šį kartą nusprendžiau būti madinga ir aprašyti knygą, susijusią su viena iš aktualiausių šių dienų temų. Kol Jungtinė Karalystė laukia naujojo karališkojo palikuonio, dalinuosi savo įspūdžiais apie būsimojo princo senelės biografiją, parašytą Andrew Morton.

Viena įdomiausių knygos dalių - pačios Dianos įspūdžiai ir pasakojimai. Tie keliasdešimt puslapių, mano manymu, atskleidė daugiau nei likusieji. Velso princesė be galo atvirai atskleidė tikrąją savo padėtį, išgyvenimus, kuriuos patyrė įžengusi į karališkąjį pasaulį.

Knygos autoriaus žodžiai taip pat įtikinantys, pasakojimai išsamūs. Žavi jo ryžtas sukurti knygą, kuri sukėlė tokį pasipriešinimą iš Bekingemo rūmų. Taip pat gerbtinos ir jo pastangos bei kantrybė bendraujant su Diana, kurios akis į akį taip ir nesutiko.

Šią knygą rekomenduočiau ne tik besidomintiems karališkąją šeima, bet ir tiems, kuriems įdomūs į tam tikrą nelaisvę patekusios asmenybės išgyvenimai, kurie čia atskleisti labai atvirai - pačios Dianos žodžiais.

''1Q84" - mano pirmoji pažintis su Haruki Murakami kūryba. Prieš pradėdama skaityti maniau, kad tai - viena didžiulė knyga. Prieš paimdama pirmąjį tomą į rankas, turėjau didžiulius lūkesčius, Haruki Murakami - labai...

''1Q84" - mano pirmoji pažintis su Haruki Murakami kūryba. Prieš pradėdama skaityti maniau, kad tai - viena didžiulė knyga. Prieš paimdama pirmąjį tomą į rankas, turėjau didžiulius lūkesčius, Haruki Murakami - labai grasus japonų rašytojas, greičiausiai rašantis labai giliai ir sudėtingai, galvojau aš, todėl buvau labai nustebinta radusi įtraukiantį, puikius veikėjus ir nuostabią knygos aplinką turintį trijų dalių romaną. Pradėjusi skaityti pasijutau visai kitam pasauly, skaitant pirmus šimtą puslapių man greičiau plakė širdis, o labiausiai patraukė išsamūs, tikroviški herojų paveikslai.
"1Q84" turi dvi pagrindines siužetines linijas: Tengo ir Aomamę, Tokijuje gyvenančius vienišius, turinčius išskirtinių sugebėjimų. Tengo Kavana - matematikos mokytojas laisvalaikiu rašantis romanus, Aomamė - sporto instruktorė labai ypatingu būdu žudanti vyrus. Ir nors veiksmas vyksta 1984-taisiais, kai į istoriją įsivelia labai uždara religinė organizacia, veikėjai turi priežasčių suabejoti pasauliu, kuriame gyvena, taip datoje atsiranda klaustukas (question-mark).
Pirmojoje knygos dalyje susipažįstama su veikėjais, regis kiekvieno iš jų pristatymas prasideda nuo ausų aprašymo. Antrojoje dalyje daugiau sužinoma apie fantastinį 1Q84 metų pasaulį, kuriame matomi du mėnuliai, gyvena paslaptingi mažieji žmonės, keistais ryšiais susiejami veikėjai ir įvyksta svarbiausi nutikimai. Trečia dalis, metų pabaiga, Tengo ir Aomamei - slėpimosi metas, todėl atsiranda dar vienas savo skyrių turintis veikėjas Ušikava. Jis - antroje dalyje itin nemaloniai aprašytas seklys, bet užuot veikęs ir atskleidęs naujų detalių susijusių su Aomame, Tengo, religine bendruomene ar nauju pasauliu jis tik kartoja jau žinomus faktus, slepiasi kartu su likusiais veikėjais. Būtent todėl trečia knyga mane truputį nuvylė. Vis dėlto serija suteikia vilties ir galiausiai tampa tikra meilės istorija.
"1Q84" pavadinimas - aliuzija į garsiausią pasaulyje antiutopiją George Orwell "1984-ieji", bet tai ne vienintelė klasika kuri čia minima, kartais cituojama japonų literatūra, kartais viena ar kita situacija palyginama su vakarų garsiausiomis istorijomis. Todėl Murakami knygos pasirodė pažįstamos, suprantamos ir jei ne Tokijas - pamanytum, kad visa tai parašė visai ne japonas. "1Q84" mane labai sužavėjo ir įtraukė, ši istorija neabejotinai yra vienas geriausių šiemet skaitytų romanų.

Slavoj Žižek "The Year of Dreaming Dangerously". Žižekas yra toks žmogus orkestras, kad jo Wikipedia puslapyje nėra vietos jo bibliografijai -- vien knygų publikuota arti 80, kurių dauguma išverstos į keletą kalbų (yra...

Slavoj Žižek "The Year of Dreaming Dangerously". Žižekas yra toks žmogus orkestras, kad jo Wikipedia puslapyje nėra vietos jo bibliografijai -- vien knygų publikuota arti 80, kurių dauguma išverstos į keletą kalbų (yra kelios knygos ir lietuvių kalba), neskaičiuojant galybės visokių straipsnių, video klipų (youtube randa 62400, kur žiūrimiausias video turi 1166790 peržiūrų, kas reiškia, kad jo filosofija tikrai traukia dėmesį), yra dar ir jo filmų ("Perverts Guide to Cinema").



Autorius garsus ("Elvis of cultural theory"), o apie ką jis čia prirašė toje mano perskaitytoje knygoje, kurios pavadinime minimi pavojai? O rašyta buvo apie globalią politinę areną 2011 metais. Tais metais vyko daug tos arenos drebėjimų: arabų pavasaris, Occupy Wallstreet, krūvos protestų visuose pasaulio galuose, Anders Breivik teroras... Daug visko vyko, todėl yra apie ką rašyti.



Knygoje suguldyti dešimt trumpų skyrių gausiai apginkluotų smegenis sprogdinačiomis idėjomis. Grubiai tariant, knygoje nagrinėjamos problemos, kurių sprendimo tikriausiai ir nėra, pvz. globalus kapitalizmas. O čia yra triukas -- Žižekas ir plėtoja teoriją apie būtinybę galvoti apie (ne)įmanomus dalykus. Pavyzdžiui, gražiai aprašė Anders Breivik teorijos prieštaras: Breivik buvo gerbėjas visokių skandinaviškų pro nacių veikėjų (Saga, Max Manus), bet tuo pačiu metu nekentė Hitlerio. Labai gražiai Žižekas aiškina Markso komunizmo sampratą: komunizmas tai idealus kapitalizmas, kapitalizmas be kapitalizmo -- išplėsta savęs reprodukcija (angl. self-reproduction) be pelno ir išnaudojimo. Dar vienas triukas apie kaptalizmą, kuri reikėtų imti ir tvarkyti: "don't act, think." Žodžiu, Žižekas dar kartą parodė, kaip reikia rašyti.



Knygos pabaigoje buvo graži istorija: ateities meno kritikas su laiko mašina nusprendė aplankyti šių dienų dailininką, kuris jį sužavėjo. Bet kai kritikas po kelionės laiko sutiko šitą dailininką, paaiškėjo, kad jis yra tik valkata ir alkoholikas, kuris buvo tiek bjaurus, kad pavogė laiko mašiną ir dingo. Kritikui nebeliko nieko daryti, kaip tik pačiam nutapyti paveikslus, dėl kurių keliavo į praeitį.



Vietoje pabaigos, reikia pasakyti, kad nors puslapių ir nedaug, bet knyga yra gan kietas riešutėlis. Man patiko, daug gerų minčių ten surašyta.

Pagaliau perskaičiau Eric Steven Raymond knygą "The Art of UNIX Programming". Užbėgdadmas už akių turiu pasakyti, kad ši knyga nėra kažkoks tai labai techninis skaitinys, nors iš esmės kalbama apie programinę įrangą....

Pagaliau perskaičiau Eric Steven Raymond knygą "The Art of UNIX Programming". Užbėgdadmas už akių turiu pasakyti, kad ši knyga nėra kažkoks tai labai techninis skaitinys, nors iš esmės kalbama apie programinę įrangą. Pavyzdžiui, pirmos dalies pirmas skyrius vadinasi "Filosofija", o antras "Kultūra", etc. Atitinkami yra ir tų skyrių turiniai. Tad čia visi visokio plauko skaitytojai ras įdomybių. Reikia pridurti, kad autorius sakydamas UNIX čia nori pabrėžti ne tiek specifinę operacinę sistemą, kiek pačios sistemos istoriją.

Eris S. Raymond yra programuotojas, rašytojas, atviro kodo kultūros propaguotojas. Be kita ko dar ir ginklų teisių gynėjas. Wikipedija sako, kad jis yra "Hakerių žodyno" sudarytojas. O tai šį bei tą sako apie autoriaus kompiuterijos pasaulio užkaborių žinias. Kaip ir dažnas hakeris, autorius neieško žodžio kišenėje. Prisiminkim Linus Torvalds arba Zed Shaw ir jų oratorystės sugebėjimus. Knygoje tikrai netrūksta vaizdingų palyginimų (iki Užkalnio gal ir netempia, bet džiaugsmo suteikia skaitant suteikia pakankamai), metaforų ir anekdotų. Mokėjimas valdyti žodį ir yra ta priežastis, kodėl knygą gali skaityti ir ne techniniai skaitytojai -- pagrindinės idėjos pateiktos labai taikliai ir glaustai. Nėra kur pasimesti.

Knygos pavadinime ne veltui yra žodis menas. Atrodytų, koks čia menas -- programuoti, ir dar UNIX? Tačiau geriau pagalvojus, bet kokio programavimo tikslas yra kažkokia tai sistema. Gal net gera sistema. O kaip turi atrodyti gera sistema, niekas tiksliai nežino (o jei sako, kad žino, tai tik apsimeta), todėl čia prasideda kūryba, o kartu išlenda ir mąstymo ypatumai. Šituos mąstymo ypatumus būdingus UNIX programuotojams autorius ir norėjo parodyti. O kaip mąstymo ypatumos galima pristatyti geriau jei ne istorinėje perspektyvoje, kur susiduria skirtingos paradigmos? Būtent, todėl iš šios knygos galima labai daug išmokti.

Knyga pradedama nuo UNIX taisyklių sąrašo (aišku ne baigtinio). Taisyklių visų čia nepateiksiu, nes jų nėra mažai, bet pavyzdžiui "aiškumo taisyklė" sako, kad iškumas yra geriau nei gudrumas (angl. Rule of Clarity: Clarity is better than cleverness). Tolesniuose knygos skyriuose šios taisyklės yra pritaikomos skirtingiems UNIX aspektams.

Nežinau, ar čia tik man taip, bet dažniausiai geriausiai atsimenu mintis dėstytas knygos pabaigoje. Autorius aprašė, ką suprato lankydamasis Apple programuotojų konferencijoje 2003 metais. Jis pamatė, kad Apple programuotojai dažniausiai sistemą kūrimą ar plėtojimą pradeda nuo apmąstymo, kokia turėtų būti vartotojo patirtis (angl. user experience), o jau tada bando kažkaip techninius klausimus išspręsti. Tuo tarpu UNIX programuotojų tipinės problemos yra infrastruktūrinės, pavyzdžiui, kaip iš mašinos A į mašiną B perpompuoti terabaitus duomenų, kai kanalas yra nepatikimas. Diametraliai skirtingi prioritetai duoda skirtingus rezultatus: Apple programos turi nušlifuotą interfeisą ir apribotą funcionalumą, nes visa infrastruktūra nėra be bėdų; tam, kad būtų galima naudotis UNIX sistemomis dažnai prisireikia ekspertinių žinių ir vartotojo patirtis nebūna pati geriausia, bet infrastruktūros atžvilgiu yra sprendimai yra geresni. Palyginimui sakykim taip: Apple -- viešbutis su apypikte administracija; UNIX -- statybų aikštelė, kur pats sau viršininkas.

Knygos pabaigoje yra apžvelgiamos ir didžiosios UNIX problemos (o kas sakė, kad UNIX problemų neturi?). Bet čia apie jas nepasakosiu, nes primygtinai rekomenduoju imti knygą ir patiems persiskaityti.

Dar daugiau, knygoje, o ir knygos prieduose yra zen istorijų. Gražios istorijos yra apie Master Foo ir jo mokinius, kaip antai Script Kiddie. Šita dalis vadinasi "bešaknės šaknys" (angl. rootless roots). Gražus pavadinimas. Arba istorija apie Random Jr. Newbie, kaip jis nenorėjo naudoti svetimo kodo ir viską darė pats, o paskui turėjo daug vargo vargti dėl to.

Aš manau, kad autorius tikrai yra susipažinęs su tarp kompiuterininkų plačiai žinomu Robert Pirsig veikalu "Zen and the art of Motor maintanance", kur nieko apie kompiuterius nėra pasakyta, nors yra labai daug apie juos pasakyta.

Knyga labai įvairiapusė. Todėl ir skaitymas užtruko daugiau nei 7 mėnesius. Pirma, zen yra priešprieša skubėjimui. Antra, labai daug nuorodų į labai gerus tekstus. Kad ir nuoroda į utopinę OS Plan 9. Arba ne tiek utopinę Haiku OS.

Vietoje pabaigos galiu tik pasigirti, kad skaičiau šitą knygą. Jei pačiam įdomu, kas per kosmonautų (kita puiki knyga, pasakojanti, kodėl informatikai yra kosmonautai, yra John Markoff "What the Dormouse Said") "išmistlas" yra kompiuteriai šita knyga gali būti Tavo radonoji piliulė. Žinoma galima rinktis ir mėlynąją piliulę, bet rinkis raudonąją.

Istorinė analitinė knyga, parašyta eiliniam skaitytojui suprantamu stiliumi. Mėgstu istorines knygas, ši nebuvo išimtis. Aprašomas laikas ir vietos yra žiaurūs, tačiau tas žiaurumas yra istorinis, anuometinis, nepalyginamas...

Istorinė analitinė knyga, parašyta eiliniam skaitytojui suprantamu stiliumi. Mėgstu istorines knygas, ši nebuvo išimtis. Aprašomas laikas ir vietos yra žiaurūs, tačiau tas žiaurumas yra istorinis, anuometinis, nepalyginamas su šiuolaikiniu, buitiniu. Knygos anotacijoje yra nurodyti svarbiausi akcentai, gal tik verta pridurti, kad yra aprašyta nemažai įvykių ir statistikos, susijusios su Lietuva, joje vykusiais įvykiais, represijomis, aukomis ir budeliais.

Oficiali anotacija: studijoje "Kruvinos žemės" Timothy Snyderis pasakoja tris neatsiejamai susipynusias istorijas: apie Stalino terorą, Hitlerio holokaustą ir ne žydų tautybės žmonių bei karo belaisvių marinimą badu "kruvinose žemėse". Žemės nuo Vidurio Lenkijos iki Vakarų Rusijos - Ukraina, Baltarusija ir Baltijos šalys - tapo siaubingų įvykių arena, neregėto istorijoje masinio smurto teritorija. Šiuose kraštuose nuo 1933-iųjų iki 1945-ųjų buvo nužudyta keturiolika milijonų ten gyvenusių žmonių. Bet nė vienas jų nebuvo veikiančios armijos kareivis. Dauguma jų buvo moterys, vaikai ir senoliai, nė vienas neturėjo ginklo; iš daugelio buvo atimtas visas turtas, įskaitant drabužius. Ir visi jie tapo ne tiesioginėmis karo, bet tikslingai žudančios Stalino ir Hitlerio politikos aukomis. Kruvinos žemės plytėjo ten, kur gyveno dauguma Europos žydų, kur susikirto Hitlerio ir Stalino imperiniai planai ir kur savo pajėgas telkė Sovietų Sąjungos NKVD ir Vokietijos SS. Todėl ir dauguma žudymo vietų buvo kruvinose žemėse. Dažnai manoma, kad baisiausi dalykai XX a. dėjosi koncentracijos stovyklose, tačiau dauguma nacionalsocializmo ir stalinizmo aukų mirė ne jose - jie žuvo bado regionuose ir žudymo laukuose. Po Antrojo pasaulinio karo milijonai atimtų gyvybių "dingo" už geležinės uždangos ir tikrasis žudynių mastas bei reikšmė gerokai sumenko. "Kruvinos žemės" atveria kraupius įvykius, nepagražintus ir be nutylėjimų; į Europos atmintį sugrįžta dingę patys baisiausi jos puslapiai ir didžiausia moderniosios istorijos tragedija.