Tai jau išėjo, kad perskaičiau knygą rusų kalba iphone. Esmės nekeičia, knygos tekstas paprastas, todėl, vargu, ar būtų skirtumas dėl vertimų į skirtingas kalbas. Pati knyga yra parašyta pasakojimų ir prisiminimų forma,...

Tai jau išėjo, kad perskaičiau knygą rusų kalba iphone. Esmės nekeičia, knygos tekstas paprastas, todėl, vargu, ar būtų skirtumas dėl vertimų į skirtingas kalbas. Pati knyga yra parašyta pasakojimų ir prisiminimų forma, tema viena - bėgimas, na dar iš dalies rašymas. Kadangi pats bėgioju ilgas distancijas jau kelinti metai, įskaitant dalyvavimą maratonuose, tai knyga buvo greitai ir lengvai "suvalgyta". Kaip bėgiojančiam ir mėgstančiam knygas įdomiausi dalykai buvo kaip Haruki motyvuoja save bėgti ir rašyti. Visa tai knygoje dailiai ir nuosekliai išdėstyta per rašytojo subjektyvią prizmę. Knygą rekomenduoju perskaityti visiems Murakami gerbėjams, net ir nemėgstantiems bėgimo.

Atostogų metu ėmiau ir perskaičiau istoriją apie Siono protokolų kūrėją. Tai dar viena knyga, visiškai atitinkanti Eco stilių ir mano, kaip skaitytojo, lūkesčius. Gal tik istorijos apie italų ir prancūzų praėjusių poros...

Atostogų metu ėmiau ir perskaičiau istoriją apie Siono protokolų kūrėją. Tai dar viena knyga, visiškai atitinkanti Eco stilių ir mano, kaip skaitytojo, lūkesčius. Gal tik istorijos apie italų ir prancūzų praėjusių poros amžių reikalus nėra lengvai įsikertamos, nes nesu gerai susipažinęs su šiuo istoriniu laikotarpiu tose šalyse. Kaip ten bebūtų, šitos knygos nepriskirčiau prie įspūdingiausių ir mėgstamiausių Eco knygų. Pati tema labai įdomi ir jos vystymas knygoje intriguojantis, bet vis dėl to kažko trūksta, kad visuma paliktų gilesnį įspūdį. Nors knyga atrodo nemoralizuojanti, bet perskaičius lieka toks jausmas, kad reikia daryti tokias išvadas: antisemitizmas buvo visais laikais, bet tam tikrais laikais jis buvo dirbtinai sukuriamas ir paaštrinamas, tačiau taip jau išėjo, kad žydai, nors ir niekaip niekaip neprisidėjo prie priežasčių kilti antisemitizmui, tačiau tai jų negelbėja nuo dirbtinai sukurtos neapykantos. Gal čia viskas ir gerai, gal kitiems pasirodys kitaip, o aš ta proga persižegnosiu. Amen.

Pradėjau skaityti knygą lietuvių kalba popieriniame formate, užbaigiau rusų kalba iphone. Jausminga knyga, aukštinanti kazokus ir tikrąjį pravoslavų tikėjimą ir visaip niekinanti lenkus, katalikus ir žydus. Jei atsirastų...

Pradėjau skaityti knygą lietuvių kalba popieriniame formate, užbaigiau rusų kalba iphone. Jausminga knyga, aukštinanti kazokus ir tikrąjį pravoslavų tikėjimą ir visaip niekinanti lenkus, katalikus ir žydus. Jei atsirastų šiuolaikinis autorius, norintis parašyti kažką panašaus, tai visų pirma, būtų apšauktas antisemitu, sugadintų santykius tarp Ukrainos ir Lenkijos, ir greičiausiai tokia knyga būtų uždrausta ir nurašyta į istorijos šiukšlyną. Bet dabar tai yra Gogolio parašyta klasika, pagal kurią statomi filmai, mokomasi mokykloje, pats Tarasas Bulba yra nacionalinis ukrainiečių herojus. Nepaneigsi, kad Gogolis talentingai aprašė to meto peripetijas, aišku, smarkiai sutirštindamas ir hiperbolizuodamas įvykius beigi veikėjus. Pats kūrinys kažkuo primena Nikos Kazandzakio "Kapitoną Michalį", ta pati kretiečių kova su turkais, krikščionybės ir islamo priešprieša, panaši nelaimingos meilės istorija. Knygą skaityti verta, ir geriausia originalo kalba, jei yra tokia galimybė.

Vienos knygos aprašinėti neverta, o ir nelabai galiu - skaičiau visą trilogiją. Ne taip jau lengva sustoti perskaičius tik vieną knygą. Įtraukė, sudomino ir neleido padėti knygos iki pat pabaigos. Kaip ir visos, istorija turi...

Vienos knygos aprašinėti neverta, o ir nelabai galiu - skaičiau visą trilogiją. Ne taip jau lengva sustoti perskaičius tik vieną knygą. Įtraukė, sudomino ir neleido padėti knygos iki pat pabaigos. Kaip ir visos, istorija turi savo herojų, ir nors kartais herojė savo ilgais svarstymais atsibosdavo, galų gale ji vis tiek pasielgdavo teisingai. Knygos istorija gan paprasta: pavergti regionai nori atgauti laisvę, o tam reikia herojaus, kuris visus įkvėptų. Juo tampa Ketnė, pasiaukojusi tam, kad išgelbėtų savo jaunesniąją sesutę. Tad Ketnė išvyksta į bado žaidynes kovoti dėl savo išlikimo. O čia ir prasideda istorija, kaip ji savo nuoširdumu ir drąsa pavergia kitus regionus ir parodo, kad kovoti prieš priespaudą įmanoma.

Keliuose atsiliepimuose teko skaityti, kad ši knyga ne iš lengvųjų: vieniems skaitymą apsunkina neįprasta Humberto pasakojimo maniera, kitiems šlykšti pagrindinio veikėjo aistra nepilnametei, o kai kuriems vyriškio mintys ir...

Keliuose atsiliepimuose teko skaityti, kad ši knyga ne iš lengvųjų: vieniems skaitymą apsunkina neįprasta Humberto pasakojimo maniera, kitiems šlykšti pagrindinio veikėjo aistra nepilnametei, o kai kuriems vyriškio mintys ir jausmai atrodo pernelyg dviprasmiški.

Ką jautė Humbertas Humbertas Doloresai - savo mažajai Lolitai? Meilę? Gal tai buvo tik aistra? Gal tik užgaida, kurios pasiekimas nuvedė pernelyg toli? Man atrodo, Humbertas tiesiog nenumatė, kas jo ir Lolitos laukia ateityje. Jei būtų žinojęs, kuo pasibaigs visas šis nuotykis, gal jis būtų elgęsis visiškai ir nebūtų sugadinęs nerūpestingo ir vaikiško Lolitos gyvenimo. Deja, jaudinantis nuotykis virto pilka bei žudančia kasdienybe.

Mane nustebino romano pabaiga - tikrai nesitikėjau, kad abiejų veikėjų gyvenimo linijos pasisuks tokiomis apgailėtinomis likimo kreivėmis.

Belieka pridurti, kad meilė gana keistas dalykas: ji gali suteikti sparnus, suteikti stimulą tobulėti, tačiau taip pat meilė gali nusviesti į gyvenimo šalikėlę ar bedugnę, iš kurios būna labai sunku išsikapstyti. Tad mylėkite ir būkite mylimi atsargiai!

Knuto Hamsuno romanas "Badas" atmintyje prikėlė Roberto Benignio filmo "Gyvenimas yra gražus" vaizdus. Greičiausia tai įvyko dėl pagrindinių veikėjų panašumo. Abu juos sieja gebėjimas šmaikščiai žvelgti į situacijas,...

Knuto Hamsuno romanas "Badas" atmintyje prikėlė Roberto Benignio filmo "Gyvenimas yra gražus" vaizdus. Greičiausia tai įvyko dėl pagrindinių veikėjų panašumo. Abu juos sieja gebėjimas šmaikščiai žvelgti į situacijas, kurios aplinkiniams sukelia siaubą, baimę, neviltį... Jie išdidūs ir tai pritrenkia skaitytoją / žiūrovą, nes vaizduojamos aplinkybės, dėl kurių žmogus vargu ar gali ir toliau jaustis žmogumi...

Knutas Hamsunas romane "Badas" meistriškai kuria skurdą išgyvenančio intelektualo portretą. Aplinka tampa nebesvarbi. Visas dėmesys sutelkiamas į tragedijos vystymosi ir įsigalėjimo procesą. Žmogus vis labiau ir labiau nyksta. Ne tik fizinis jo pavidalas, tačiau ir protas, išmintis. Kartkartėmis jį vis ištinka smegenų užtemimai, nors visa tai ne vien dėl bado, šitaip išbadėjusį organizmą veikia ir maistas. Aplinkiniai tai vertina kaip alkoholio vartojimo pasėkmes, tačiau priežastis kur kas skaudesnė. Nepaisant to, jog nykstama visapusiškai, protas, trikdomas menkų beprotybės išpuolių, vis tik veikia ir geba sukurpti rašinį, vertą kelių kronų, o tai reiškia, vertą duonos kąsnio.

Skaitant šį romaną stebina dar keli dalykai. Visų pirma, lietuviams arba apskritai šiam amžiui nebūdingas pasirinkimas gyventi, kai gyvenimas iš tavęs atiminėja galimybę jaustis žmogumi. Personažas vis vysta, tačiau nė karto romane neužsimena apie svarstymą nusižudyti. Net ir visiškai išsekęs, norėdamas išsivaduoti iš jį slegiančios kančios, jis nekelia prieš save rankos, nesvarsto apie tokią galimybę, tik burnoja ant Dievo, kuris taip ilgai delsia ir jo nepasiima.

Antras dalykas, kuris stebina - sąžinė. Ši personažo savybė itin stipriai išreikšta, greičiausia galėtų būti esmine knygoje skelbiama vertybe. Kai kuriais atvejais veikėjo sąžiningas elgesys tragedijos akivaizdoje pribloškia. Kelia sumaištį paties skaitytojo viduje: ar aš gebėčiau taip sąžiningai pasielgti, net jei situacija viso labo būtų kasdieninė, o badas nešnopuotų į nugarą?

Sukrečiantis, tačiau ir gebantis pradžiuginti romanas (imi ir nejučia mokaisi iš pagrindinio veikėjo surasti bent sekundę džiaugsmo net tada, kai atrodo, kad tavo gyvenime jo nė kruopelės). Romanas parašytas taip įtaigiai, jog skaitydamas ir pats, rodos, imi justi nežmonišką alkį, bet jausdamas pagarbą pagrindiniam personažui, nedrįsti valgyti, kol knyga atversta, o kai tik veikėjui nušvinta laimės akimirka, lengviau atsidūsti ir imi šypsotis.

Knyga puiki, tik skaitydama "Lietuvos ryto" serijos leidimą, piktinausi aplaidžiu redaktorių darbu, nes knygoje apstu klaidų. Taip pat šiek tiek nuvilia faktas, jog šiam leidimui pasirinkta versti ne iš originalo, bet iš vokiečių kalbos. Na, bet tai tikrai ne kūrinio trūkumai, tad džiaugiuosi atradusi ir rekomenduoju.

Užvertus paskutinį romano puslapį dar ilgai neblėsta vaizdai iš senojo Vilniaus gatvių. Tai viena tų knygų, kurias perskaičius galvoje lieka nemaža minčių, o širdį paglosto išraiškinga autorės rašybos maniera. Niekada...

Užvertus paskutinį romano puslapį dar ilgai neblėsta vaizdai iš senojo Vilniaus gatvių. Tai viena tų knygų, kurias perskaičius galvoje lieka nemaža minčių, o širdį paglosto išraiškinga autorės rašybos maniera. Niekada nesidomėjau istorija ir visi istoriniai romanai atrodė kažkuo atgrasūs. Skaityti knygą susiviliojau vien dėl jos nominacijos metų knygos rinkimuose, ir pasirodo, šis sprendimas buvo teisingas.

Romanas nukelia į XVII a. LDK bajorišką atmosferą - pasakojama Norvaišų šeimos istorija ir jos narių likimai. Gražiai plėtojama Norvaišų dvynukų Uršulės ir Kazimiero gyvenimo linija. Skaitytojas supažindinamas su dar nedideliais vaikais, tyrinėjančiais aplinkinį pasaulį ir mąstančiais apie gyvenimo ir mirties prasmę. Skaitydami romaną matome dvynių elgesį, mąstyseną, pastebime vaikų tobulėjimą augant ir bręstant. Įdomu tai, kad autorė per daug neprisiriša prie vieno veikėjo - pasakojama tai iš vieno, tai iš kito asmens pozicijų.

Bene gražiausiai perteikiama mirties alegorija pačioje knygos pabaigoje. Mirus Jonui Motiejui Norvaišai, ant palangės nutupia žvirblis. Čia jis tarsi įkūnija mirusiojo sielą. Paukštis skrenda per miestą ir mato visas vietas, kur bėgo Uršulės ir Kazimiero gyvenimai, kur dabar yra ir ką veikia kiti herojai. Tai tarsi finalinis apžvalginis iškeliavusios sielos skrydis, tuo pačiu primenantis veikėjų gyvenimo svarbiausias detales.

Oficiali dalis: kaip Anglija XVIII a. kolonizavo Australiją, kaip anglas Ričardas Morganas, smuklininkas ir ginklakalys, tampa vienu pirmųjų katorgininkų, pasiųstų į naują koloniją. Tai buvo vienas didžiausių eksperimentų...

Oficiali dalis: kaip Anglija XVIII a. kolonizavo Australiją, kaip anglas Ričardas Morganas, smuklininkas ir ginklakalys, tampa vienu pirmųjų katorgininkų, pasiųstų į naują koloniją. Tai buvo vienas didžiausių eksperimentų su žmonėmis: apgyvendinti nepažįstamame žemyne Anglijos nusikaltėlius. Ričardas Morganas, dvylika mėnesių kalėjęs audringose jūrose, pradeda sukrečiamą mėginimą išgyventi priešiškoje naujoje žemėje, kur, nugalėjęs visas kliūtis, atras naują meilę ir naują gyvenimą.

Mano jausmai:

Knyga stora -792 p. Beveik mokslinis darbas. Kaip rašytoja pati sako: "Esu linkusi remtis originaliais šaltiniais." Tai va, faktai.

Įdomu tai, kad rašytojos vyras - Ričardo Morgano proproproproanūkis.

Daug aprašymų. Viskas vyksta iš lėto - diena iš dienos... tačiau skaityti buvo nenuobodu (aišku, priklauso nuo nusiteikimo). Detalus aprašymas padėjo įsijausti į to meto aplinką, tradicijas, kalbėseną, buitį, pvz kokios buvo mokyklos, kokias privilegijas turėjo turtingieji vaikai, darbai, kuriuos dabar padeda atlikti technika, o tada viskas buvo daroma kitaip-rankomis, kalėjimo aprašymas (net kelionė iki pačio kalėjimo) ir kalinių gyvenimas tenai: "kaliniai gaudavo 2 pensus per dieną, kai ketvirtis duonos kepaliuko kainuoja 16 pensų.", teismai :"Anglijos teismuose remiasi vien žodžiais. Įkalčiai retai pateikiami." Vien vagystė kiek verta - 7 metų katorgos.

Ypač smulkus aprašymas kelionėje laivu į Australiją. Daug informacijos apie laivo sandarą (priminė laikus, kai skaičiau kažką iš F. Kuperio ar Dž. Londono) ir nauja aplinka pateikta per keleivių suvokimo prizmę, kuriems kelionė jūra buvo pirmas kartas, tarkim jausmas, kuris užklupo pamačius ryklį, arba Rio de Žaneiro pakrantę, arba apelsinų ragavimas, ar juodukai Gerosios Vilties iškyšulyje... Čia tokie šviesesni intarpai sunkioje kasdienybėje.

"Jei katorgininkai būdavo ramūs ir drausmingi, niekas jais nesirūpindavo." Na, čia kalbama ne tik apie bausmes, bet apie tvarką, vandenį, maistą taip pat.

Apie švarą laive rašoma "Tai reiškė, kad kūno išskyroms ir deniui plauti jie turėjo vieną kibirą, o skalbti ir praustis - kitą."

O Laivas - kalėjimas buvo: "dviguba platformų eilė driekėsi palei visas sienas, niekur nebuvo jokio pertrūkio. Štai kaip pavyko sugrūsti 210 nelaimėlių į 35 pėdų pločio ir mažiau nei 70 pėdų ilgio patalpą. Jie supakavo mus kaip butelius ant lentynos."(Internetas rašo, kad 1 pėda lygi 0,3048 metrų). Įgula: "nei įgula, nei jūrų pėstininkai nesutiktų kelionėje negerti. Romas leido iškęsti gyvenimą prisigrūdusiose kajutėse ir šlykštų maistą, taigi romo turėjo būti."

Port Džeksone (ar Naujame Pietų Velse) - katorgos vietoje: "Maistas išduodamas savaitei. Kaip buvo sunku būti protingam ir nesuryti viso davinio per dvi dienas." Būstus reikėjo pasistatyti patiems. Įrankių beveik nebuvo. Saloje buvo Alkio uola, prie kurios grandinėmis buvo kaustomi žmonės, prieš tai nuplakami, kurie vogė maistą iš sandėlių. Nereikia pamiršti, kad tarp katorgininkų vyrų ir moterų buvo tokių, kurie turėjo mažus vaikus.

"Kuo daugiau aukštesnių valdininkų, tuo mažiau jie žino, kas vyksta apačioje."- čia tokia tvarka buvo.

Va taip, ir dar visokių baisybių prirašyta apie nežmoniškumą.

Daug dėmesio skirta gyvenimui Norfolko saloje.

Pradžioje pagrindinis veikėjas blankokas. Už jį daromi sprendimai,o gyventi tenka jam.

Citata, kai Ričardas prarado visas savo santaupas, patikėjęs vienu verslininku:

"- Ir tu nepyksti? - susiraukė Dikas.

- Ne, tėvė. Jei vienintelis rūpestis - prarasti pinigai, tada džiaugiuos. Kas būtų, jei prarasčiau Pegę? - jam užėmė kvapą. - Arba Viljamą Henrį? "

Bet kartu jis buvo unikalus. Baigęs mokyklą, tarnavo pas ginklakalį, pats buvo smuklininko sūnus, teko dirbti spirito varykloje, brolis turėjo lentpjūvę.

Ričardas Norfolko saloje: "Niekas nekelia kojos į mano valdas, o čia mano valdos. Nesu, toks vyras, su kuriuo kiti nesiskaitytų."

Man patiko, kad knyga reikalauja pasitempti ir pasiskaitynėti plačiau jau primirštus istorinius faktus apie Amerikos Nepriklausomybės karą, apie Anglijos monarchiją, Australijos žemyno atradimą, Dž. Kuką ir pan.

"Knygos - tai mano vaikai' - autorės mintis.

Tai ne visai tradicinio žanro knyga: tai 23 interviu su įvairiais, daugiausia lietuvių meno ir kultūros veikėjais, iš kurių, prisipažinsiu, ne visi buvo gerai pažįstami. Vis dėlto skaityti, susidomėti net ir nežinomais...

Tai ne visai tradicinio žanro knyga: tai 23 interviu su įvairiais, daugiausia lietuvių meno ir kultūros veikėjais, iš kurių, prisipažinsiu, ne visi buvo gerai pažįstami. Vis dėlto skaityti, susidomėti net ir nežinomais vardais tai nė kiek nesutrukdė.

Pokalbius su mėgstamais žmonėmis paprastai stengiuosi skaityti lėtai, atidžiai, nes kitaip ir nepavyksta - man tai it kokie dvasiniai mokymai, tekstai apie gyvenimo filosofiją. Todėl akys nuolat stabteli prie pasibrauktinų, išsirašytinų, asmeninėms mantroms tinkamų citatų, muzikos, kino, literatūros veikėjų vardų, kurie tampa ir labai maloniais atradimais. Gal tikrai kaip Eglė Gabrėnaitė viename iš šių interviu sakė: galbūt visą gyvenimą į viską žiūrėjau pernelyg rimtai - net ir tokio žanro knygą skaitydama persisemiu kiekvieno pokalbio nuotaika, apmąstau net ir savo atsakymus į kitiems užduotus klausimus. Mat tai giliau nukreipiantys tekstai, ne įprastas pasakojimas apie viešo žmogaus asmeninį gyvenimą ir kūrybos gimimą, taigi knygoje prabylančio asmens gerai žinoti nė nebūtina.

Skaitydama interviu nejučiomis imu stebėti ir tai, kaip vystomas pats interviu žanras, kaip tokias skirtingas asmenybes - nuo roko muzikanto iki dvasininko - gebama prakalbinti taip giliai, tokiomis skirtingomis ir netikėtomis (o kartais visiškai tomis pačiomis!) temomis, pastarąsias kiekvienam pokalbiui tarsi nujaučiant. Taigi nors klausimai kartais ir per platūs (gal todėl ne visi atsakyti), šie švelnūs tardymai, pašnekesiai gana sklandūs - netgi atrodo, jog klausimus užduodanti rašytoja J. Ivanauskaitė neturi jokio išankstinio "paruoštuko" - klausimai išplaukia vienas iš kito ar tiesiog iš atsakymų. Jaučiamas rašytojos pasidomėjimas kalbinamuoju, jo asmenybe ar gyvenimo principais, o šito kartais akivaizdžiai trūksta ne vienam radijo ar spaudos žurnalistui, kurio interviu netampa sklandus ir apskritai vertingas. Vadinasi, šis žanras nėra pats lengviausias - čia nėra dublių, jis gyvas, ir jo meną reikia išmanyti. Pagalvoję, kokius klausimus kam nors užduotume patys, tuo nesunkiai galime įsitikinti.

Kodėl dar įdomu skaityti tokią knygą (taigi jos idėja pasiteisino)? Nes interviu nebanalūs: akivaizdi abiejų pusių erudicija, turtingas asmenybių vidinis pasaulis, stebina temų gilumas ir atsakymų atvirumas, nuoširdumas - ar kiekvienas bent su savo draugu, su savimi pačiu (taigi juo labiau viešoje erdvėje) leistumėmės į nepatogias temas, apsinuogintume ir atvirautume apie savo tikėjimą, mirties ir gyvenimo po jos suvokimą, kūrybos gimimą, kančios sąvoką ir t.t.? Vargu. Tačiau šią knygą skaitydamas bent jau su savimi paatvirauji. Tikiu, jog tokios provokacijos galėjo būti įdomios ir šioms 23 asmenybėms. Man būtų, tik vargu ar sugebėčiau į jas tinkamai sureaguoti, atsiverti. Juk tampam vis uždaresni, vis daugiau dėl ko nors užsidedame kaukes.

Savo žinių bagažą vėl papildžiau nauja įsimintina autobiografija. Tai - Galina Dauguvietytė. Aktorė, buvusi televizijos laidų vedėja, choro dainininkė, rašytoja... "Post Scriptum" knyga įamžina energingą, ugningą,...

Savo žinių bagažą vėl papildžiau nauja įsimintina autobiografija. Tai - Galina Dauguvietytė. Aktorė, buvusi televizijos laidų vedėja, choro dainininkė, rašytoja... "Post Scriptum" knyga įamžina energingą, ugningą, charizmatišką asmenybę; daug ko mačiusį, patyrusį, keliavusį žmogų, bet kartu ir be galo menišką, teisingą, užjaučiančią, tvirtą sielą.

Visa autobiografija paremta interviu klausimais - atsakymais. Nėra nei skyrių dalijančių Galinos gyvenimo metus, ar įvykius, bet ištisas pokalbis, kaip ir pats gyvenimas - nedalomas, vientisas, ilgas. Jau kai įpusėjau autobiografijos vidurį - jaučiausi lyg pati klausčiau Galinos šių klausimų, lyg gyvai kalbėčiausi su ja. Nuoširdūs, atviri, dažnai humoristiški ir tiesmukiški jos atsakymai vertė tai susimąstyti, tai pakritikuoti. Galbūt net pagalvoti, o kaip aš pati atsakyčiau į tokius klausimus.

O klausimų virtinė buvo įvairiausia - vaikystė, pauglystė, karo laikotarpis, studijos, draugai, išdaigos, darbas, meilė, vyrai, šeima, kelionės, pasiekimai, prisiminimai, filosofija, gyvenimo krizė, mirtis, politika, dvasingumas ir t.t.t. Kiek daug išgyventa, pamatyta, kiek patirties sukaupta! Galina - neeilinė asmenybė, giliai įėjusi į savo artimiausių draugų, Lietuvos žmonių širdis. Kaip pati save apibūdino - relikvija šiandienos jauniems žmonėms. Knygą rašė ne dėl populiarumo, o dėl to, kad papasakotų ir pasidalintų savo gyvenimu su visais, kurie negyveno nuo 1940m... Ir visiškai pritariu.

Pokalbyje atsiskleidė ne vien Galinos gyvenimas, bet ir Lietuvos istorija - karai, okupacijos, sovietmetis, nepriklausomybė. Knyga mane labai įtraukė, tiek keliauti mintimis šiose istorijos datose , tiek jautriai išgyventi įvykius. Ir kartu pasidžiaugti, kad dar turime žmonių, kurie gali papasakoti tiek daug praeities...