Kodėl ši knyga yra mano iššūkyje? Todėl, kad ją man prieš beveik dvejus metus paskolino bendradarbė kartu su kita Zweig (Cveigo) knyga. Vieną jau seniai perskaičiau ir grąžinau - apsakymų rinkinį "24 valandos iš moters...

Kodėl ši knyga yra mano iššūkyje? Todėl, kad ją man prieš beveik dvejus metus paskolino bendradarbė kartu su kita Zweig (Cveigo) knyga. Vieną jau seniai perskaičiau ir grąžinau - apsakymų rinkinį "24 valandos iš moters gyvenimo". O "Širdies nerimas" ilgai stovėjo lentynoje, kaip priekaištas koks. Nutariau, kad pats metas būtų ją perskaityti ir grąžinti skolą kolegei.

Autorius: Stefan Zweig (Stefanas Cveigas), XXa. pradžios austrų rašytojas. Pasak Wikipedia svetainės, savo literatūrinės šlovės viršūnės metais (1920-ieji bei 1930-ieji) jis buvo vienas žymiausių pasaulio rašytojų. 1934 metais, po Hitlerio atėjimo į valdžią Vokietijoje, paliko Austriją (nes buvo žydas). Gyveno Anglijoje, tada JAV. 1940 persikraustė į Braziliją, kur 1942 metais su savo antrąja žmona (savo sekretore) nusižudė, nusivylęs augančia netolerancija, autoritarizmu bei nacizmu, netekęs vilties dėl žmonijos ateities.

Pavadinimas: "Širdies nerimas". Knygos pirmuose puslapiuose pateikiama citata, kuri vėliau sutinkama gerokai įsibėgėjus veiksmui: "Užuojauta būna dvejopa. Viena - silpnadvasiška ir sentimentali, iš tiesų ji tėra tik širdies nerimas norint kuo greičiau atsikratyti nemaloniu grauduliu dėl artimo nelaimės, tai ne užuojauta, o tik instinktyvus siekimas atsiriboti nuo kito žmogaus kančių. Ir kita - tikroji, ne sentimentali, bet veiksminga užuojauta, kuri žino, ko ji nori, ir yra pasiryžusi kantriai kentėti kartu su kitu, kiek tik leidžia jėgos, ir net dar daugiau". Angliškas pavadinimas - "Beware of Pity" ("Saugokis gailesčio").

Vieta ir laikas: mažas miestelis Vengrijos pasienyje, prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą.

Maždaug apie ką? Jaunas leitenantas netyčia pasielgia netaktiškai ir įsitraukia į neįgalios merginos bei jos šeimos gyvenimą. Dėl savo užuojautos pačiam ir džiugu, ir nepatogu. Norėdamas gero, bet nelabai susigaudydamas, kokios gali būti pasekmės, su ta užuojauta, gailesčiu, "širdies nerimu" nejučia klimpsta vis giliau, kartu klampindamas ir merginą bei jos artimuosius.

Ar rekomenduočiau kitiems? Jei patinka psichologija, veikėjų gilinimasis į save, nuolatinė savo poelgių analizė ir t.t. Tuo man ši knyga priminė anksčiau skaitytą W.S. Maugham "Aistrų naštą". Kažkuo panašūs abu pagrindiniai herojai savo mazochizmu, neapsisprendimu. "Širdies nerime" mane nervino Hofmilerio blaškymasis, dažnas staigus nuomonės keitimas pasidavus kitų įtakai.

Labai apsidžiaugiau paėmusi į rankas lietuvišką mokslo populiarinimo knygą. Skaityti apie mokslą man patinka, ypač kai knyga parašyta taip, kad suprastų ir tiksliųjų mokslų nebaigęs žmogus.

Tačiau o bet tačiau... Nors...

Labai apsidžiaugiau paėmusi į rankas lietuvišką mokslo populiarinimo knygą. Skaityti apie mokslą man patinka, ypač kai knyga parašyta taip, kad suprastų ir tiksliųjų mokslų nebaigęs žmogus.

Tačiau o bet tačiau... Nors knyga skaitosi labai lengvai, maloniai ir yra pakankamai įdomi, labai daug žinių iš jos nepasisemsi. Nemažai yra rašoma apie dabartines mokslo problemas - finansavimo svarbą, etikos ir mokslo santykius, verslo ir mokslo bendradarbiavimą ir panašiai. Sutinku, kad tokių straipsnių reikia, bet knygą įsigijau ne tam. Liaudiškai sakant, ir arkliui aišku, kad mokslas - mūsų ateitis, bet buvo momentų, kai pagalvojau, kad geriau jau būčiau nusipirkusi keletą "Iliustruoto mokslo" numerių ir paskaitinėjusi verstinius straipsnius.

Neturiu pakankamai žinių, kad įvertinčiau knygos mokslinės dalies turinį, bet skaičiau keletą recenzijų, kur su autoriaus nuomone buvo gan argumentuotai nesutinkama. Na bet perskaityti keletą nuomonių net įdomiau.

Nors "Sekundė" ir neprilygsta B.Brysonui ar C.Saganui, kurie ir įkvėpė mano pomėgį tokio stiliaus knygoms, visgi knygą rekomenduočiau. Perskaičiau greitai, lengvai ir kuriam laikui negrožinės literatūros poreikį patenkinau.

Oficiali dalis: Teismo medikas Deividas Hanteris jau buvo netoli namų, kai jį sustabdė telefono skambutis. Runoje, vienoje iš Hebridų salų toli Atlanto vandenyne, rastas lavonas. Atvykęs į audrų purtomą salą, teismo medikas...

Oficiali dalis: Teismo medikas Deividas Hanteris jau buvo netoli namų, kai jį sustabdė telefono skambutis. Runoje, vienoje iš Hebridų salų toli Atlanto vandenyne, rastas lavonas. Atvykęs į audrų purtomą salą, teismo medikas susiduria su sunkiu nusikaltimu. Beveik visiškai suanglėjęs lavonas rastas senoje lūšnelėje; vietos policijos pajėgos linksta tai laikyti nelaimingu atsitikimu, tačiau Deividas tuo netiki. Tirdamas gaisravietę, jis padaro išvadą, kad auka buvo nužudyta. Padėtis tampa dar grėsmingesnė, kai audra atskiria salą nuo išorinio pasaulio, pastiprinimas neatvyksta, o velniška ugnis įsiplieskia vėl. Tai reiškia tik viena: žudikas tyko saloje ir teismo medikas privalo jį rasti, kol dar ne per vėlu.

Mano jausmai:

Detektyvas.

Prasideda intriguojančiai: "Esant tinkamai temperatūrai dega viskas. Medis. Drabužiai. Žmonės." Toliau tiksliau aprašoma, kaip tie žmonės dega ir sudega.

Istorija pasakojama teismo medicinos antropologo akimis...(jau kažkur girdėta... ir matyta... ir mėgstama, jei kalbėsime apie vieną rodomą serialą Lietuvoje).

Pagrindinis veikėjas apibūdina save: "Verčiu mirusiuosius papasakoti savo istorijas"

Na, ir papuola tas teismo medicinos antropologas į tolimas Škotijos salas kažkur Atlanto vandenyne... Maža bendruomenė... vieni kitus pažįsta. Į svetimus žvelgia įtariai ir nedraugiškai. Bet ir tame užkampyje gyvena žmonės. O žmonės visada turi savų paslapčių. O dabar tarp tos saujelės žmonių atsirado nedorėlis, kuris drumsčia salos ramybę... vat vat... tad dar daugiau klausimų ir paslapčių, ir įtarimų, ir hipotezių... o dar audra saloje...vat vat...

Viskas susipina, persipina ir išaiškėja, kai tam laikas, bet... rašytojas ilgai vedžioja už nosies...

Knyga turi viską, ko galima tikėtis iš įtempto siužeto knygos.

Veikėjai pristatomi, kaip pramoga skaitytojui, kad jis galėtų spėlioti, kas ko prisidirbęs ar prisidėjęs prie negerumų saloje.

Kiekvienas skyrius užsibaigia taip, kad toliau norisi skaityti ir skaityti. Rašytojas pasako tik tai, ko reikia, nesileidžia į ilgas diskusijas, plepėjimus. Dalykai sudėlioti logiškai ir skaitant nekyla jausmas, kad likai neįtikintas. O svarbiausia, pagarba rašytojui, jokių sekso scenų... baisiai nervina, kai vidury įtampos, kai aplinkui žvanga ginklai ar vaikosi koks maniakas, dar spėjama įterpti (ne į temą) erotiką...

Aišku, geresnės vaizduotės skaitytojus gali ir paveikti vietos, kur aprašomas antropologo darbas, bet tikrai nepersistengta ir nesinori nuo knygos nusisukti.

Tekstas nesausas. Yra humoro gaidelių, kurios nuspalvina dialogus.

Labai gera laisvalaikio knyga. Ypač per atostogas, kur nors prie jūros.

"Sofijos pasaulis" - norvegų rašytojo Josteino Gaarderio knyga, jau aštuoniolika metų stebinanti ir keičianti skaitytojus." - štai kaip apibūdinamas šis kūrinys. Ką gi aš nesu iš tų "nustebintų ir pakeistų". Man ši knyga...

"Sofijos pasaulis" - norvegų rašytojo Josteino Gaarderio knyga, jau aštuoniolika metų stebinanti ir keičianti skaitytojus." - štai kaip apibūdinamas šis kūrinys. Ką gi aš nesu iš tų "nustebintų ir pakeistų". Man ši knyga buvo neišpasakytai nuobodi, skaičiau tik "iš pareigos" - savišvietos tikslais ir dėl "Knygų iššūkio". O kadangi knyga nepatiko, neišsiplėsiu, nes jai paaukojau nemažai savo laiko, gaila jo dar skirti ir aprašymams.

Taigi trumpai drūtai. Rekomenduoju knygą tiems, kurie neturi ką veikti ir mėgsta filosofuoti menkiausiais gyvenimo klausimais, tačiau nesuka galvos, kad "ketvirtadieniais parduotuvėje akcija pomidorams" (laisva citata iš knygos), kitaip tariant, tiems, kuriems atrodo, kad gyvenimas, kurį dabar gyvename, yra netikras ir svarbiausias mūsų egzistencijos tikslas - išsiaiškinti, kas gi tikra (ir tikrai jau ne pirkti pigesnius pomidorus). Taip pat rekomenduoju universitetų studentams, kuriems visiems pirmame kurse privalomas filosofijos dalykas. Labai gali būti, kad skaitant šią knygą galvoje pasiliks truputėlį daugiau žinių apie visus filosofus negu klausantis nuobodžių dėstytojo burblenimų (tegu neįsižeidžia filosofijos dėstytojai, nes gal ne visi tokie, bet manasis buvo kaip tik toks).

O visiems kitiems šios knygos nerekomenduoju - jei tikėsitės malonaus, įtraukiančio, praturtinančio, gerų emocijų keliančio, galbūt sukrečiančio ar intriguojančio skaitymo - nusivilsite. Tiesa, knygoje yra ir intriga - mergaitės Sofijos istorija, kurios pasakojimo rėmuose ir pateikiamas visas filosofinis skaitalas, bet man asmeniškai ji buvo tik bereikalingi išvedžiojimai. Žodžiu, nepatiko, veltui sugaišau šitiek laiko ją skaitydama.

Pirmą kartą skaičiau kažką Gavelio. Tai įspūdis panašiai kaip su Kunčinu. Reikia pavargt, norint perskaityt knygą. Rimtai atsidėt, įsigilint. Tik Kunčinas dar davė šiokį tokį išrišimą, atsigavimą, o Gavelis jau...

Pirmą kartą skaičiau kažką Gavelio. Tai įspūdis panašiai kaip su Kunčinu. Reikia pavargt, norint perskaityt knygą. Rimtai atsidėt, įsigilint. Tik Kunčinas dar davė šiokį tokį išrišimą, atsigavimą, o Gavelis jau nieko. Perskaičiau ir kažkaip likau apmąstymuose. Bet kaip ir Kunčino Tūlą užsimaniau perskaityt, taip Vilniaus pokerį irgi :).

Iš pradžių nesupratau kas veikėjai, kada kuris kalba (visoje knygoje būdavo tokių tarpų). Vis padėdavau į šalį, bet kažkas viduje kirbėjo, jog reik perskaityti, o ir įpusėjus, buvo įdomu kaip herojų likimas susiklostys....

Iš pradžių nesupratau kas veikėjai, kada kuris kalba (visoje knygoje būdavo tokių tarpų). Vis padėdavau į šalį, bet kažkas viduje kirbėjo, jog reik perskaityti, o ir įpusėjus, buvo įdomu kaip herojų likimas susiklostys. Na ir ką, po truputi po truputi ir perskaičiau. Knyga apie 4 žmones, savaip keistus, skirtingus; apie draugystę, meilę, įsipareigojimą.

Rešato Nurio Giuntekino "Čiauškutė"- naivi turkiška pasaka apie meilę - gražią, nepalaužiamą ir visiškai netikrovišką...

Vos pradėjus skaityti, labai nepatiko paika ir neįtikėtinai naivi pagrindinė herojė Čalykušu...

Rešato Nurio Giuntekino "Čiauškutė"- naivi turkiška pasaka apie meilę - gražią, nepalaužiamą ir visiškai netikrovišką...

Vos pradėjus skaityti, labai nepatiko paika ir neįtikėtinai naivi pagrindinė herojė Čalykušu arba Čiauškutė. Vėliau merginai augant susigyvenau su ja, jos poelgiai ir požiūris tapo brandesni. Pradėjo patikti jos gera širdis, linksmumas ir meilė vaikams. Ir vis dėl to, kiek daug savęs apgaudinėjimo, neryžtingumo ir idealizmo perskaičiau šioje dienoraščio forma pateiktoje istorijoje...

Įdomūs pasirodė Čalykušu sutikti žmonės - spalvingi, talentingai atskleisti. Sudomino pati XX a. pradžios Turkijos kultūra bei papročiai - daugeliu atžvilgiu mums svetimi ir, matyt, šiandieną jau pasikeitę.

"Čiauškutė" - labai paprastai parašyta, šilta, greitai ir, negali sakyti, kad neįdomiai susiskaitanti knyga, tačiau įspūdžio ji nepalieka (galbūt tik man, nebetikinčiai rožinėmis svajonėmis). Puikiai tiko atostogoms, siekiant pravedinti galvą, tačiau šiek tiek gaila, kad tokią knygą įtraukiau į knygų iššūkį. Nemanau, kad ką nors būčiau praradusi, jei jos nebūčiau skaičiusi...

Yra knygų, apie kurias nuolatos girdi, bet vis neprisiruoši perskaityti. Man taip buvo su Tolkien kūriniu. Sudarydama 2013 metų Knygų Iššūkio sąrašą prisiminiau neseniai pasirodžiusią šios knygos ekranizaciją ir...

Yra knygų, apie kurias nuolatos girdi, bet vis neprisiruoši perskaityti. Man taip buvo su Tolkien kūriniu. Sudarydama 2013 metų Knygų Iššūkio sąrašą prisiminiau neseniai pasirodžiusią šios knygos ekranizaciją ir nusprendžiau griebti jautį už ragų.
Visų pirma, ši knyga netapo viena mėgstamiausių. Perskaičiau todėl, kad buvau pasiryžusi tai padaryti. Kūrinys manęs neįtraukė, nesužavėjo. Galbūt taip nutiko todėl, kad nuolat jį lyginau su savo Magiškuoju idealu "Hariu Poteriu". Taip taip... "Hobitas" sukurtas gerokai anksčiau ir (gali būti) įkvėpė pačią J.K. Rowling kuriant savo istoriją, tačiau pastarosios knygos man buvo ir išliko daug artimesnės.
Nenorėdama likti kategoriška pasakysiu, kad man patiko vietų aprašymai. Kad ir pirmajame skyriuje aprašoma hobito ola tikrai prikaustė dėmesį ir privertė galvoje matyti vaizdus (kad ir kaip keistai tai skambėtų). Būtent vietovių, patalpų aprašymai leido pajusti kūrinio magiją, originalumą.
Manau, suprantu, kodėl ši knyga praėjus kiek mažiau nei šimtmečiui vis skaitoma ir mėgstama. Nuotykių troškimas ir tokios vertybės kaip draugystė bei pagalba kitam išlieka aktualios visais laikais. "Hobitą" patariu perskaityti tiems, kuriuos bent kiek domina fantastika, stebuklai ir pasaulinės klasikos kūriniai.

Neseniai atradau taiklų posakį; "I'm not reding because I have no life, I'm reading because I chose to have many" (liet. "Aš skaitau ne todėl, kad neturiu gyvenimo, o todėl, kad renkuosi turėti kelis"). Šie žodžiai labai tinka...

Neseniai atradau taiklų posakį; "I'm not reding because I have no life, I'm reading because I chose to have many" (liet. "Aš skaitau ne todėl, kad neturiu gyvenimo, o todėl, kad renkuosi turėti kelis"). Šie žodžiai labai tinka amerikiečių rašytojo Arthur Golden romanui "Geišos išpažintis". Juk niekada stipriau nepajusi ir nesuprasi kitos kultūros kaip išgirdęs pasakojimus iš pirmų lūpų. (Net jei kūrinio autorius visai ne japonas)

Nepaisant pastarojo fakto, manau, kad Japonijos gamta, papročiai, žmonės, pati atmosfera buvo atskleista puikiai. Buvo be galo įdomu skaityti apie tokį tolimą mums, lietuviams, kraštą. Visus aprašytus prietarus, tradicijas dėjau į savo vidinius stalčiukus tikėdamasi, kad kada nors, bendraudama su kitataučiais, gal net pačiais japonais, būsiu labiau "pasikausčiusi" ir turėsiu platesnį suvokimą.

Taip pat norėčiau pagirti ir romano išbaigtumą. Visas kūrinys perpildytas jausmų, rodos, kad kiekvienas žodis apgalvotas. Tai suteikia knygai gilumą ir, manau, nesuklysiu pasakydama - išliekamąją vertę. Juk ne veltui prieš keletą metų kino teatrus pasiekė kūrinio ekranizacija, kuri ir paskatino mane perskaityti Arthur Golden knygą.
Taigi romanas "Geišos išpažintis" puikus pasirinkimas tiems, kuriems įdomi japonų kultūra, taip pat visiems, kurie dievina neeilines istorijas.

Dar viena šios autorės knyga.

Į privatų detektyvą Dodžą Hanlį kreipiasi pagalbos, kažkada jaunystėje su juo draugavusi Karolina King. Kodėl visgi detektyvas nuskuba jai į pagalbą- paskaitykite patys.

Gerbiu Sandrą...

Dar viena šios autorės knyga.

Į privatų detektyvą Dodžą Hanlį kreipiasi pagalbos, kažkada jaunystėje su juo draugavusi Karolina King. Kodėl visgi detektyvas nuskuba jai į pagalbą- paskaitykite patys.

Gerbiu Sandrą Braun, kad ji sugeba išlaikyti skaitytoją visą laiką įsitempusį , vedant jį painiais maniako keliais, įtampai išsklaidyti įpinant buvusios ir dabar besimezgančios meilės istorijas, ir galų gale staiga viso maratono pabaigoje ištraukti į dienos šviesą brolį dvynį. Detektyvinė linija kieta ir logiška. Gerai, kai gali gyventi kartu su personažais, galvoti apie juos, pergyventi.

Dodžas- kietaodis vyrukas, tačiau man jis paliko patraukliausio herojaus įspūdį. Įdomus, grubokas tipažas, su amžinai smilkstančia cigarete burnoje, bei jo firmine fraze: "- Paduok mane į teismą". O iš tikrųjų, tai plačios širdies žmogus.

Moteriškos linijos personažai šioje knygoje ne be trukūmų ir ydų, kad nelabai būdinga ankstenėms rašytojos knygos. Tuo knyga dar įdomesnė, spalvingesnė.

Puiku, kai perkaičius knygą lieka šioks toks mielas prieskoniukas, kai dar kiek laiko vartai mintyse puslapius....