​

Kodėl ši knyga yra mano iššūkyje? Todėl, kad ji labai ilgai ir kantriai laukė savo eilės mano knygų lentynos užkampiuose. "Tyto Alba" ją išleido 1998 metais. Mano namuose ši knyga atsirado keleriais metais vėliau - po...

​

Kodėl ši knyga yra mano iššūkyje? Todėl, kad ji labai ilgai ir kantriai laukė savo eilės mano knygų lentynos užkampiuose. "Tyto Alba" ją išleido 1998 metais. Mano namuose ši knyga atsirado keleriais metais vėliau - po eilinio pasirausimo knygyno skyriuje "knygos su nuolaida".

Autorė: Svava Jakobsdottir, t.y. Jakobs duktė. Islandė. Wikipedia svetainė, apibūdindama jos kūrybą, pateikia tokią citatą: "unikalus siurrealistinis feminizmas". Pastoriaus duktė. Aštuonerius metus buvo Islandijos parlamento narė.

Pavadinimas: "Gunlodos saga". Knyga ne apie siuvimą - nei sagų, nei užtrauktukų nerasite. Tai senovės skandinavų sagos (mito) perpasakojimas, pateikiant kitokią jo interpretaciją.

Vieta ir laikas: pramaišiui 1986m. Kopenhaga (vėliau knygoje minimas vienas labai žinomas ir konkretus įvykis, kuris nurodo tikslų veiksmo laiką) ir neatmenamų amžių mitinė Skandinavija, kurioje viešpatauja deivė, jai atnašauja žynės ir žyniai.

Ką įdomaus sužinojau? Perskaičiusi pavadinimą ir nugarėlės anotacijoje paminėtą mitą apie Odiną, Gunlodą ir poezijos midų, "užsikabinau" ir panorau daugiau sužinoti. Tad pirmąjį vakarą praleidau ne skaitydama knygą, o naršydama interneto svetaines ir ieškodama gan skurdžios informacijos (keista, bet anglų kalba jos nedaug) apie Skandinavijos mitologiją, konkrečiai - apie sagą apie Odiną ir Gunlodą. Tai buvo įdomiausia šios knygos skaitymo dalis - ironiška, nes tam net nereikėjo atsiversti pačios knygos. Bet patį mitą dar ilgai prisiminsiu, kai knygos turinio detalės jau bus išblėsę.

Ar rekomenduočiau kitiems? Ne. Na, nebent besidomintiems mitologija. Pvz., jei labai patiko mistiniai-mitiniai dalykai Kurklietytės "Šešėlių verpėjoje", tai turėtų patikti ir "Gunlodos saga".

O kitiems - sutrumpinta mito versija. O buvo taip... (tiesa, mitai pateikia įvairių versijų. Čia parašysiu tai, kas man iš kiekvieno labiausiai įstrigo :) ).

Poezijos kilmės mitas (tai ne "spoileris", knygoje mitas pasakojamas visai kitaip, sutampa tik Odino ir Gunlodos vardai bei kelios smulkios detalės):

Skandinavijos dievai kariavo tarpusavyje, bet galiausiai susitaikė. Kaip taikos ženklą kiekvienas prispjaudė į taurę. Tada iš tų seilių sukūrė Kvazirą, kuris buvo geras ir išmintingas, keliavo po pasaulį ir mokė žmones bei darė gerus darbus. Bet kartą du nykštukai patykojo Kvaziro ir jį nužudė. Kraują supilstė į tris indus, sumaišė su medumi ir sukūrė gėrimą, kurio paragavęs kiekvienas iškart tapdavo puikiu poetu. Bet nykštukai to midaus net neparagavo, paslėpė ir ėjo toliau ieškoti nuotykių. Nužudė milžiną ir jo žmoną. Milžino broliui tai labai nepatiko. Jis susirado nykštukus, kurie pasiūlė sandorį: jei jų nenužudys, atiduos milžinui visą midų. Milžinas Suttung paslėpė midų uolose ir patikėjo jį saugoti savo dukteriai Gunlodai. Odinas sužinojo apie midų ir užsimanė jį turėti. Pakeliui į uolas Odinas priėjo lauką su jį šienaujančiais devyniais šienpjoviais. Gudriai juos supykdė tarpusavyje taip, kad jie vienas kitą nužudė. Tada nuėjo pas lauko šeimininką ir pasisiūlė nudirbti tų devynių šienpjovių darbus. Odinas žinojo, kad tas šeimininkas - milžinas Baugi, Suttung brolis. Užmokestis už žemės ūkio darbus - vienas gurkšnis Suttung turimo midaus. Baugi sutiko, bet nedrįso tiesiai paprašyti brolio. Todėl tiesiog palydėjo Odiną į kalnus ir pragręžė uoloje skylę. Odinas pavirto gyvate ir įšliaužė į uolą. Neaišku, kas ką suviliojo, bet visi mitai sutaria, kad Odinas su Gunloda uoloje praleido tris dienas ir tris naktis. Tada vėlgi neaišku, kaip ten buvo, bet Gunloda atnešė poezijos midų Odinui paragauti. Vietoj vieno gurkšnelio Odinas išmaukė visą midų, tada mostelėjo erelio sparnais ir išskrido iš uolos. Bet milžinas Suttung nebuvo pėsčias - jis taip pat buvo paragavęs gurkšnelį midaus, todėl pats pavirto ereliu ir ėmė vytis Odiną. Būtų ir pavijęs, bet prie pat dievų buveinės kiti dievai sukūrė laužą, kurio liepsnos pasiekė Suttung sparnus, ir šis sudegė. Odinas atrijo midų į dievų paruoštus indus. Bet Odinas taip skubėjo, kad keli brangūs lašai pateko ant žemės. Jei žmogus gauna tokio midaus lašą, jis iš karto tampa visų pripažintu ir garbinamu poetu. Tiesa, man patiko vienoje vietoj skaitytas šio mito papildymas: kad Odinas ne tik netyčia nulašino kelis lašus ant žemės, bet ir dalį midaus išleido pro "netyras angas" (esmė kaip ir aiški...). Tokio midaus gavę žmonės tampa labai blogais poetais :)

Viena iš tų knygų, kurią skaityti buvo ne itin lengva. Tikrai praturtina ir supažindina, vietomis mane užkabino žinoti dar daugiau. Ir visgi jaučiau, kad man ją skaitant labiausiai trūksta žinių - kas, kaip, kodėl, iš kur....

Viena iš tų knygų, kurią skaityti buvo ne itin lengva. Tikrai praturtina ir supažindina, vietomis mane užkabino žinoti dar daugiau. Ir visgi jaučiau, kad man ją skaitant labiausiai trūksta žinių - kas, kaip, kodėl, iš kur. Ir dar labai trūko kažkokios sitemos, ypač kalbant apie pavyzdžius - kartais atrodydavo, kad skyrius apie atskirą deivę tiesiog užpildytas pavyzdžiais, tačiau neaišku, kur veda visas tekstas ir ką juo norima pasakyti skaitytojui. Perskaičius taip ir liko klausimas - kas iš to, kad taip buvo, ką tai sako apie mus ir kas gal ir dabar išlikę mūsų dabartyje?

Knygos skaitymą vis atidėliojau - bijojau nieko nesuprasti arba nusivilti. Tikrai nesu iš tų prisiekusių Tolkieno gerbėjų, kurie naktį pažadinti gali išvardinti bet kurios elfų ar žmonių giminės medį su visomis...

Knygos skaitymą vis atidėliojau - bijojau nieko nesuprasti arba nusivilti. Tikrai nesu iš tų prisiekusių Tolkieno gerbėjų, kurie naktį pažadinti gali išvardinti bet kurios elfų ar žmonių giminės medį su visomis atšakomis, skiriamaisiais bruožais ir istorijomis. Tačiau be galo žaviuosi "Žiedų valdovu" ir dar labiau pačiu Tolkienu, visą gyvenimą paskyrusiu tam, kas jam pačiam buvo svarbu - Viduržemio istorijoms. Dabar, kai jau perskaičiau, galvoju, kad atidėliojau be reikalo - nors negaliu sakyti, kad knyga labai patiko, tačiau jaučiu, kad kai ko išmokė.

"Hurino vaikai" savo nuotaika labai primena "Žiedų valdovo" antrą dalį, ypač Frodo kelionę link Lemties kalno: tokia slegianti neviltis, kai atrodo, kad kiekvienas žingsnis veda į pražūtį, ir net geriausi ketinimai pasibaigia kažkuo netikusiu. Apmaudžiausia matyti, kiek kartais kainuoja nežinojimas ir išdidumas. Atrodo, kad Hurino ir jo žmonos bei vaikų išdidumas ir buvo tai, kas gerais laikais juos vedė į priekį, tačiau užslinkus tamsai tapo visiškai nenaudingu ir nereikalingu bruožu.

Skaitydama vis galvojau, ar mokėjimas laiku patylėti, išklausyti, paklausyti, nusileisti būtų galėjęs pakeisti bent jau Turino likimą, ir ar tikrai negalima išlikti išdidžiu ir tuo pačiu teisingu bei laimėtoju. "Hurino vaikų" istorija tarsi sako, kad dažniausiai kaina, kurią tenka sumokėti už išdidumą, yra žinojimas ir santykiai.

Knyga skirta tiems, kuriems laimingos pabaigos nebūtinos.

Paskaičius daug gerų atsiliepimų, tikėjausi geros knygos. Deja, nusivyliau. Manęs tiesiog netraukė skaityti, man ji per šlykšti. Visa knyga apie vieną rujojantį nesubrendėlį, kuris tik ir tegalvoja, kaip greičiau susirast...

Paskaičius daug gerų atsiliepimų, tikėjausi geros knygos. Deja, nusivyliau. Manęs tiesiog netraukė skaityti, man ji per šlykšti. Visa knyga apie vieną rujojantį nesubrendėlį, kuris tik ir tegalvoja, kaip greičiau susirast kokią moterį, kad patenkint savo instinktus. Nors ne, apie tris, kuriuos vienyja tie patys troškimai. Knyga gal ir nebloga, jei būtų parašyta šiek tiek kitaip, švelniau.

2011 metų pabaigoje O. Koršunovo pastatytas spektaklis pagal M. Ivaškevičiaus pjesę buvo tituluotas didžiausiu pastarojo dešimtmečio teatro įvykiu. Literatūrologė Jūratė Čerškutė yra rašiusi, jog pasirodžius...

2011 metų pabaigoje O. Koršunovo pastatytas spektaklis pagal M. Ivaškevičiaus pjesę buvo tituluotas didžiausiu pastarojo dešimtmečio teatro įvykiu. Literatūrologė Jūratė Čerškutė yra rašiusi, jog pasirodžius "Išvarymui" ir vėliau, klausimu ar matei/skaitei "Išvarymą"? kurį laiką buvo matuojama daug kas - išsilavinimo ir kultūros lygis, buvimas diskurse ar net draugystė. Moksleiviams M. Ivaškevičiaus kūryba (dažniausiai, ko gero, ne itin maloniai) asocijuojasi su valstybiniu lietuvių kalbos ir literatūros egzaminu, į kurio programą įtraukta pjėsė "Madagaskaras". O pačiam dramaturgui šis faktas primena paties nenorą skaityti privalomą literatūrą ir, tikriausiai, kelia pavojų tapti nemėgstamu, nes, rašytojo įsitikinimu, tokio amžiaus žmogus jo kūrybos negali suprasti.

Priklausydama kartai, kuri dabar M. Ivaškevičiaus kūrinių dar nesupranta, jo pjesę, pirmą kartą skaitytą dar metų pradžioje, laikau vienu labiausiai pasisekusių kūrinių, autorių - geriausiai pajautusiu, ko šiandienos žmogui reikia, pastaraisiais metais. Šį mano nuosprendį tuomet tarsi patvirtino netrukus paskelbtas kūrybiškiausių 2012 metų knygų dvyliktukas, sudarytas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto. Tai reikalinga pjėsė. Ne dėl to, jog atspindi šiandienos socialines problemas. Dar naiviau manyti, kad ji gali jas spręsti, lygiai kaip kūriniai apie nelaimingą meilę neapsaugo nuo jos. "Išvarymas" atsirado tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku, nes viešos kalbos apie emigraciją subanalėjo, atrodytų, buvo kalbama tik iš reikalo, o gilesnio, jautresnio požiūrio trūko. Pjesėje į emigracijos reiškinį pažvelgta naujai, jautriai, nieko neskaičiuojant ir neskubant teisti.

Kita vertus, kūrinio turinys - daug universalesnis. Būtent todėl mano iš pradžių gana liguistą, kiek perdėtą palankumą "Išvarymui" iš dalies galėjo lemti gyvenimo etapas, kuriuo skaityta. Kai pjesė, kurioje daug kančios ir purvo, tapo tuo, kame galėjai rasti paguodą, nes visų pirma tai kūrinys apie kenčiantį žmogų. Žmogų, bandantį prisitaikyti, nuslėpti savo tikrąją tapatybę, išsižadėti savo įsitikinimų. Tokios emigracijos gali vykti ir nekeičiant gyvenamosios vietos, įsitikinus, jog turi priklausyti kokiai nors visuomenės ląstelei ar pasirinkus netinkamą draugiją ir ilgainiui suvokiant, jog niekada nesugebėsi tapti to dalimi. Be to, ir "Išvarymo" draugystė, ypač artimesnė, - dažnai kelianti abejonių dėl savo tikrumo, netgi dirbtina, kai patekus į svetimą aplinką, rodos, užtenka tik kalbėti ta pačia kalba, kad užmegztum glaudų ryšį. Dar labiau iškreipta darbo prasmė. Dirbama ir gyvenama toje pačioje patalpoje, pamirštami asmeniniai poreikiai, veikla nesiejama su saviraiška, galų gale ir uždirbami pinigai iš karto investuojami į ateitį, dėl kurios nesi tikras, netgi jauti, kad ji tėra iliuzija. Būtent todėl, kad joje tiek daug neišsipildimo ir netikrumo, pjėsė "Išvarimas" tampa sukrečiančiu, stipriu kūriniu, neužkliūna net ir nenorminė leksika, apie kurią tiek kalbėta kultūrinėje spaudoje. Nekyla įtarimas, jog ji naudojama, norint pritraukti skaitytoją ar žiūrovą, priešingai - tai sukuria tam tikrą ritmą, tekstą daro patrauklų, puikiai charakterizuoja veikėjus ir atspindi jų socialinę padėtį.

"Išvarymas" - jaunų žmonių, išvykusių į Jungtinę Karalystę tikrinti, ar teisingai sujungtos karalystės, ir suvokusių, jog patys nėra tinkamai sujungti, nesugebėjusių įjungti savęs į naujai atrastą visuomenę ir patyrusių dramą, istorija. Beje, sukurta remiantis pasakojimais, kurių M. Ivaškevičius Londone klausėsi iš pirmų lūpų - lietuvių emigrantų.



Dar negaliu atsipeikėt, kaip aš taip sugriuvau. Atrodo, per vieną akimirką...

Viską aš supratau - visą nurodymo esmę - kad čia jau yra išvarymas.

---

Liūdna, kai pagalvoji. Tiek to žmogaus ir tėra...

Skani ir nenuspėja istorija visiems, kas turi vaizduotę ir nori patirti kažką neįprasto ir nuostabaus. Mamos ir dukros kelionė per gyvenimą ir įvairius kraštus, pagardinta šokolado, meilės, pasipriešinimo, susitaikymų ir...

Skani ir nenuspėja istorija visiems, kas turi vaizduotę ir nori patirti kažką neįprasto ir nuostabaus. Mamos ir dukros kelionė per gyvenimą ir įvairius kraštus, pagardinta šokolado, meilės, pasipriešinimo, susitaikymų ir pasikeitimų prieskoniais. Rašymo stilius be galo malonus, o aprašomi skoniai ir kvapai tarsi leidžia nukeliauti į dar nepažintus kraštus. Ironiškai aprašomas dažnas žmonių išankstinis nusistatymas, perdėtas esketiškumas ir asmenybių spalvingumas. Šokoladas, tarsi būdas nusimesti visuomenėje naudojamas kaukes, atpažinti slapčiausius savo norus ir pažinti vieniems kitus iš naujo.

Antroji, garsiosios E.L. James trilogijos dalis arba 'čia prasideda verslas'. Net ir prisimenant kaip smagiai skaitėsi pirmoji knyga ir be galo smalsu sužinoti, kaip toliau rutuliosis Kristiano ir Anos meilės istorija, nejučia...

Antroji, garsiosios E.L. James trilogijos dalis arba 'čia prasideda verslas'. Net ir prisimenant kaip smagiai skaitėsi pirmoji knyga ir be galo smalsu sužinoti, kaip toliau rutuliosis Kristiano ir Anos meilės istorija, nejučia atsiranda jausmas, jog autorė stengiasi mažai informacijos perkelti į daugybę puslapių, jog knyga kainuotų daugiau. Gerai pagalvojus, nors ir iš tiesų intriguojantys antros dalies įvykiai, būtų galėję kuo puikiausiai sutilpti pirmoje knygoje. Čia nusivilia intelektualusis skaitytojas. Tas, kuris šią trilogiją skaitys tik dėl erotinių scenų, tai pat pradės nuobodžiauti, nes, arba autorei ima stigti fantazijos, kas būtų labai keista. Arba, kas yra labiau tikėtina, bandoma pritempti šią istoriją prie trijų storų knygų, kai viskas galėtų būti gal 300-400 puslapių romanas. Be abejo, smagu, tarsi mini-detektyvams, daugiau išsiaiškinti apie pagrindinio herojaus praeitį, atsakyti į bent kelis rūpimus klausimus, apie Kristiano vaikystės demonus. Vis gi, įkyriai peršasi mintis, jog knyga rašyta pasitelkus ne įkvėpimą, o protingą vadybininką.

Knyga, pirmiausia pagirtina dėl savo reklaminės kompanijos. Šiuo aspektu, konkuruoti galėtų nebent Dan Brown knygos. Iš pažiūros eilinis erotikos persotintas lengvas romanas, gali tapti įdomia knyga pamąstymui. Vis gi tam,...

Knyga, pirmiausia pagirtina dėl savo reklaminės kompanijos. Šiuo aspektu, konkuruoti galėtų nebent Dan Brown knygos. Iš pažiūros eilinis erotikos persotintas lengvas romanas, gali tapti įdomia knyga pamąstymui. Vis gi tam, prireiks skaitytojo noro ir pastangų. Visi pasipiktinę šia knyga ir apibūdinantys ją, kaip besikartojančių sekso scenų kratinį, tik parodo savo vaizduotės skurdumą ir siaurą mąstymą. Psichologinis asmenybės formavimasis, įvairių žmonių ir situacijų įtaka, pinigų bevertiškumas, susiduriant su vidiniais demonais ir tikrais jausmais. Viskas sutelpa į vieną knygą. Žinoma, norint tai papasakoti, privaloma perkrauti knygą erotiškomis detalėmis, nes tokios, deja, rinkodaros taisyklės. Jauno žmogaus kančios ir savęs ieškojimai sudomintų daug mažiau žmonių, nei galimybė praplėsti savo erotines žinias. Knyga, gal ir neįstrigs atmintin daugybei metų, bet padės suvokti vaikų ugdymo svarbą, materialumo bejėgiškumą ir dar kartą parodys tikros meilės grožį.

Tai knyga apie literatūrą, apie pedagogo "kasdieninę duoną", joje viskas perteikiama per ironijos ir humoro prizmę. Jaunąjį mokytoją pasamdo vienas iš įtakingiausių Prahos žmonių - Kralis. Pedagogo užduotis - padėti...

Tai knyga apie literatūrą, apie pedagogo "kasdieninę duoną", joje viskas perteikiama per ironijos ir humoro prizmę. Jaunąjį mokytoją pasamdo vienas iš įtakingiausių Prahos žmonių - Kralis. Pedagogo užduotis - padėti Kralio dukrai pradėti rašyti, suteikti literatūrinį įkvėpimą. Tačiau atvykęs mokytojas pamato, kad jo darbas toli gražu ne toks, greičiau jis turi atlikti psichologo vaidmenį ir padėti merginai užsigydyti nelaimingos meilės žaizdas bei sugrįžti į normalų gyvenimą.

" -Na kaip direktorius? - paklausiau vėliau automobilyje.

-Tvarka.

-Ko norėjo? Preparavimo rinkinio? Ar plokščiadugnės valties?

-Keturiasdešimt narvų.

-Keturiasdešimt narvų?

Staigiai linktelėjo.

-Kolektyve mūsų trisdešimt šeši,- suskaičiavau. - Keturi turbūt atsargai.

-Kur tau, - nusijuokė Kralis. - Nutrijoms."

Pati knyga mane nuteikė dvejopai. Patiko, jog autorius labai nuotaikingai ir su humoru perteikė pedagogo kasdienybę, darbo subtilumus. Ne kartą teko ir su garsu "nusižvengti" :) Taip pat sudomino autoriaus mintys apie literatūrą ir rašymą. Tačiau sunkoka buvo priprasti prie tokios gausybės citatų (jaučiausi tiesiog apšaudoma jomis), kurios mano nuomone kartais buvo "ne į temą". Ir šiaip norėjosi daugiau pačio Michal'o minčių, o ne nuo kažkur nurašytų nuotrupų. Norėjosi, jog romanas būtų buvęs nuoseklesnis ir užbaigtesnis. Bandau paaiškinti - vienur veiksmas vyksta lėtai ir ilgai tempiama iki kulminacijos, o kai ji priartėja tarsi peršokama - viskas baigiasi nespėjus suprasti, kodėl pasisuko būtent taip.

Vidutiniška knyga, bet visgi labiau patiko nei nepatiko.

Vertinimas 3+/5

Romano siužetas - kelionės aprašymas: kelionės, kurioje stabtelima tik trumpam, kurios kryptis neprognozuojama, kurios tikslas - bet kuri JAV ar Meksikos dalis, nes "juk kelias - tai gyvenimas". Viskas spontaniška. Apie tai, kaip...

Romano siužetas - kelionės aprašymas: kelionės, kurioje stabtelima tik trumpam, kurios kryptis neprognozuojama, kurios tikslas - bet kuri JAV ar Meksikos dalis, nes "juk kelias - tai gyvenimas". Viskas spontaniška. Apie tai, kaip gyventa tarp kelionių, romane užsimenama trumpai, nes svarbiausia - gyvenimas ant ratų. Knygos herojai visą laiką kelyje arba lėbauja.

Nors J. Kerouac'as tituluojamas bitnikų kartos Homeru, o "Kelyje" lyginamas su "Odisėja" ir tapo kultiniu romanu - daug kam netgi - gyvenimo knyga, man tokios valkatavimo, lėbavimų ir beprasmių šnekų knygos nepatinka. Knyga neužkabino, sunkiai ir nuobodžiai skaitėsi. Nepriimtina man. Pasižiūrėjau 2012 m. ekranizaciją - filmas irgi nepatiko.

Subjektyvus įvertinimas: 3 iš 10 balų.