Ši knyga yra nuostabi. Ji mane įkvepė skaityti kitas Stephanie Meyer knygas. Tai yra begalo žavi ir nepaprasta knyga ir manau kad ją turėtų paskaityti kiekvienas žmogus.

Septyniolikmetė Bela persikrausto gyventi pas savo tėva...

Ši knyga yra nuostabi. Ji mane įkvepė skaityti kitas Stephanie Meyer knygas. Tai yra begalo žavi ir nepaprasta knyga ir manau kad ją turėtų paskaityti kiekvienas žmogus.

Septyniolikmetė Bela persikrausto gyventi pas savo tėva į nuobodų ūkanotą Forkso miesteli. Nauja mokykla, nauji draugai viskas nauja. Šis miestelis jai nepatinka iki tos minutės kol nesusipažįsta su akinančiai gražiu Edvardu Kalenu. Bet po mažu merginai pradeda darytis aišku, kad Edvardas visai ne žmogus jis - Vampyras ir kad draugystė su juo gali būti mirtinai pavojinga. Bet Belai tas pats kad - vampyras ir siekia su juo išsaugoti mielė bet ji nežino kokie pavojai jos laukia. Bela susipažįsta su Kalenų šeima-Daktaras Karlailas jo žmona Esmė Edvardo įbroliai Džasperis ir Emetas ir žinoma jo gražiosios įseserės tai, Rozali ir Alisa. Viskas atrodo kaip ir gražu kol Edvardas Belos nepasikviečia pažiūrėti kaip beisbolą žaidžia jo šeima. Viskas klostėsi puikiai kol Alisa savo vizijose nepamatė kad atvyksta kita gauja. Jie atvyko. Jie buvo trys tai, moteris Viktorija jos vaikinas Džeimsas ir kaip Belai tada atrodė būrio vadas Loranas. Kaip vėjas Belai papūtė jos bebrotiškai kvepiančius plaukus Džeimsas tai užuodė ir tada prasidėjo tikroji medžioklė. Jei Edvardo nebūtų buve prie Belos nežinia kuo tai būtų pasibaigia. Karlailas visus nuramino. Alisa Emetas ir Edvardas Bela nori išvesti kuo toliau, bet Bela pasipriešina, nes nori susitikti su Čarliu ji jiems pateikia kompromisą kodėl? Alisa su Emetu supranta, bet Edvardas tučtuojau užsidegęs išvesti savo meilę iš Forkso. Pagaliau Edvardas sutinka. Bela tučtuojau turi sugalvoti kompromisa kodel. ji išvažioja iš Forkso. Ji Čarliui pasako tokius žodžius:

-Jis man patinka - tai ir bėda. Daugiau šitaip negaliu! Nenoriu čia įleisti šaknų! Nenoriu savęs įkalinti šiame kvailame, nuobodžiame miesteliūkštyje kaip mama! Neketinu padaryti tos pačios žioplos klaidos kaip ji. Nekenčiu Forkso - nepasiliksiu čia daugiau nė minutės! Nekenčiu Forkso!

Su Alisa Emetu ir Edvardu nuvažiavau į jų namus. Į viešbutį važiavau su Alisa ir Džasperu. Netikėtai gvau skambutį nuo Džeimso jis sakė kad pagrobė mano mama ir dar pridūrė kad turiu atvykti į baleto studija viena. Laikas bėgo bet šeip ne taip išsivadavau iš Džaspero ir Alisos gniaužtų nuėjau į sena baleto studija. Iš spintelės išgirdau:

-Bela? Bela?

-Mama?

Nuėjus Bela pamatė kad tai tebuvo grotuvas su senomis video kasetėmis. Atsisukusi ji pamatė Džeimsą jis šypsojosi. Aš išsigandau ir ėmiau bėgti jis mane sugavo ir trenkė į koloną tuo met suspaudė Belai kulkšnį skausmas buvo nepakialiamas. Ir greitai pasirodė Edvardas bet Džeimsas jau buvo įkandęs Belai į ranką .Karlailas Edvardui pasakė vienintelę išeitį kad jis turi išsiurbti nuodus Edvardas tuo labai dvejojo nes galėjo ją nužudyti bet jam pavyko. Bela atsibudo ligoninėje jei šipsojosi jos mama Renė. Pasakojo apie Florida kad Belai ten patiks bet ji katekoriškai pasakė ne. Mama sakė kad paskui su ja pasikalbės. Kaip Bela išleido iš ligoninės jis ją nuvedė pas Alisa kad ją papuoštu ji atrodė pritrenkiančiai. Edvardas tik mašnoje jei pasakė kad važiuoja į šokius ir ji pasiuto. Kaip privažiavo mokyklą ji nelipo iš mašinos Edvardas jos paprašė kad pasistenktų dėl jo. Ji išlipo iš mašinos. Vakaras buvo nuostabus. Bela Edvardas nusivedė toliau nuo žmonių ji jo kai ko paprašė kad ją paverstų vampyre. Edvardas jos vis klausinėjo ar ji pasiruošus ji atlošė kalklą o Edvardas ją tik pabučiavo ir pasakė.

-Ar tau neužteks ilgo gyvenimo su manimi?

-Šiuo metu taip, bet šios minties neatsisakysiu.

Niekada rimtai nesusimąsčiau kaip mirsiu, - nors per pastaruosius kelis mėnesius užtenkamai priežasčių.

- Taigi liūtas pamilo eriuką.

-Koks kvailas eriukas

-Koks nesveikas mozochistas liūtas.

Taigi visiems siūlau paskaityti šia knygą ir susimastytį ką turime gyvenime...

Tai knyga apie žmogaus organizmui adekvačią mitybą. Paprastai ir suprantamai aprašyti virškinimo procesai, pagrįstai aiškinama, kodėl žalias maistas yra tinkamiausias žmogui maitintis. Rekomenduoju visiems, kurie nori...

Tai knyga apie žmogaus organizmui adekvačią mitybą. Paprastai ir suprantamai aprašyti virškinimo procesai, pagrįstai aiškinama, kodėl žalias maistas yra tinkamiausias žmogui maitintis. Rekomenduoju visiems, kurie nori pradėti gerai jaustis, atsikratyti ligų ir apskritai pakeisti gyvenimo būdą.

Kai perskaičiau Camillos Lackberg knygą "Ledo princesė", su nekantrumu laukiau lietuvių kalba pasirodant antrosios jos knygos "Pamokslininkas". Palyginti ilgokai skaičiau šią knygą, nes pareikalavo ji iš manęs daug daugiau...

Kai perskaičiau Camillos Lackberg knygą "Ledo princesė", su nekantrumu laukiau lietuvių kalba pasirodant antrosios jos knygos "Pamokslininkas". Palyginti ilgokai skaičiau šią knygą, nes pareikalavo ji iš manęs daug daugiau atidumo, nei kad pirmoji. Įvykiai, veikėjų asmenybės ir tiesiog ore sklandanti įtampa, neleido atsipalaiduoti ir ramiai versi vieną knygos lapą po kito. Kad nesusipainioti įvykiuose, kartais tekdavo sugrįžti kelis lapus atgal ar pasitikslinti ar teisingai sudėliojau viską į savo vietas, ar aplink knibždančios paslaptys "neišmušė" manęs iš ritmo. Aišku, perskaičius tik dvi šios autorės knygas yra sunku spręsti ar tai bus dar viena kandidatė į mėgiamų autorių sąrašą, bet ateityje mielai paskaitysiu daugiau Camillos knygų.

Turėjau didelių lūkesčių dėl Č. Dikenso "Didžiųjų lūkesčių", bet vėlgi likau truputį nusivylusi. Jau net nebežinau, ar knyga, ar savimi. Gal nebesugebu išsirinkti gerų knygų, o gal nebeturiu gebėjimo jų tinkamai...

Turėjau didelių lūkesčių dėl Č. Dikenso "Didžiųjų lūkesčių", bet vėlgi likau truputį nusivylusi. Jau net nebežinau, ar knyga, ar savimi. Gal nebesugebu išsirinkti gerų knygų, o gal nebeturiu gebėjimo jų tinkamai įvertinti ir jomis mėgautis. Nepatiko man tas sulepšėjęs Pipas. Na ne tokie turi būti vyrai. Jis nieko neveikia tik tikisi tikisi tikisi ir taip per visą knygą tikisi. Sakykim tais laikais, vyrai džentelmenais galėjo tapti iš svetimo gero ir nieko neveikimo, galbūt jiems tiek ir užteko, bet kad šitaip pamiršti savo šaknis, savo mieląjį gerąjį Džo... Negražu, Pipai, negražu. Ir dar kaip jis nusivylė sužinojęs, kas tas jo geradaris! Labai nesimpatiškas personažas (Pipas, ne geradaris). Kas man patiko, tai ta meilė šaltai kaip plienas Estelai. Asmeniškai man, tik ji nuspalvino Pipo personažą.

Bet džiaugiuosi, perskaičiusi šią knygą. Vien jau dėl to, kad tai klasika.

"Tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt pirmųjų metų gruodį mano duktė Paula sunkiai susirgo, ir netrukus ją ištiko koma. Šiuos puslapius rašiau valandų valandas sėdėdama Madrido ligoninės koridoriuose ir viešbutyje,...

"Tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt pirmųjų metų gruodį mano duktė Paula sunkiai susirgo, ir netrukus ją ištiko koma. Šiuos puslapius rašiau valandų valandas sėdėdama Madrido ligoninės koridoriuose ir viešbutyje, kur gyvenau kelis mėnesius. Taip pat prie jos lovos, mūsų namuose Kalifornijoje, tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt antrųjų metų vasarą ir rudenį"

"Klausykis, Paula, aš tau papasakosiu istoriją, kad psbudusi neklaidžiotum patamsiais." - šitaip savo dar vieną knygą pradeda gerai žinoma Čilės rašytoja (Jums turbūt gerai žinomi jos romanai "Dvasių namai" ir "Inesė"). Tačiau ši knyga šiek tiek kitokia, nei kiti jos romanai. Tai mamos laiškas dukrai, kuri sunkiai serga. Tačiau moteris tvirtai tiki, jog dukra pasveiks ir pabudusi iš ilgo miego norės žinoti, kas vyko, kol ji miegojo. Todėl rašydama šią knygą autorė ne tik pabėgdavo nuo sunkios realybės, bet ir pasakojo savo šeimos istoriją, nepraleisdama net pikantiškiausių detalių.

Paėmusi į rankas šią knygą, sunkiai galėjau nuo jos atsitraukti. Aš juokiausi iš Isabelės kvailiojimo ir bendravimo su seneliu, graudinausi visai šeimai stovint prie Paulos lovos, vos tramdžiau ašaras skaitydama apie begalinį Paulos vyro atsidavimą ir pasiaukojimą. Baisėjausi autorės vaikystės potyriais su nepažįstamu vyru, kuris nusivedė ją į mišką. Smerkiau galybę jau subrendusios Isabelės romanų ir jos keistą savanaudiškumą, kai dėl įsiplieskusios aistros moteris metė savo vaikus ir išvyko pas meilužį. Tačiau man nespėjus visiškai įpykti dėl tokio aplaidumo, veiksmas perkeliamas prie Paulos lovos, nuo kurios autorė, jei galėtų, nesitrauktų net naktį.

"Tu miegi jau visą mėnesį. Aš nežinau, kaip tave pasiekti: šaukiu ir šaukiu, bet tavo vardas pasimeta tarp žmonių ir pranyksta šios ligoninės plyšiuose. Mano sielos ištvermė pamažu dūsta. Liūdesys yra nederlinga dykuma."

Kad ir kokia įdomi, jaudinanti ir įtraukianti būtų Allende šeimos istoriją, tačiau ji neleido pabėgti nuo lengvai apčiuopiamo skausmo, pykčio, nevilties, o galų gale nuo sunkaus susitaikymo. Tai sunki knyga ir jautresniam skaitytojui tektų nuolat šalia savęs turėti kalną servetėlių. Juk nėra lengva skaityti apie tai, kaip mama yra priversta pamažu atsisveikinti su savo dukra, kaip ateina supratimas, jog daugiau niekada neišvysi gyvų savo mylimo žmogaus akių, nepamatysi jo bėgančio, besijuokiančio, liūdno, nesulauksi apkabinimo ar dukriškų priekaištų.

"Norėčiau klykti iki paskutinio atodūsio, susiplėšyti drabužius, saujomis nusirauti plaukus, pasibarstyti galvą pelenais - taip reikšti sielvartą, tačiau jau pusė šimtmečio, kai laikausi gero elgesio taisyklių <...> Galimas daiktas gydytojai klysta ir medicinos aparatūra meluoja, gal tu tebeturi sąmonę ir matai mano širdį, taigi nesisielok, kad aš taip verkiu."

Tai skaudi knyga, tačiau ją tikrai verta perskaityti vien tam, kad geriau suprastum žmogų, kuris parašė visam pasauliui gerai žinomus romanus. O juk taip dažnai atrodo, kad rašytojas tai bejausmis vien tik savo kūryba gyvenantis ir klaviatūra tauškinantis individas.

Šioje knygoje autorė kalba apie savo negalią ir fizinius skausmus. Tačiau čia nerasite galybės nusiskundimų, liūdesio, didžiulio pykčio už tai, ką jai tenka ištverti. Ne. Moteris šia knyga stengiasi parodyti, jog net ir...

Šioje knygoje autorė kalba apie savo negalią ir fizinius skausmus. Tačiau čia nerasite galybės nusiskundimų, liūdesio, didžiulio pykčio už tai, ką jai tenka ištverti. Ne. Moteris šia knyga stengiasi parodyti, jog net ir sunkiausiomis aplinkybėmis įmanoma išlikti stipriam ir gyventi pilnaverti gyvenimą. Kjara skaitytojams stengiasi perteikti savo tikėjimą šviesia ateitimi, energiją ir ramybę. Visa tai ji pati gauna iš itin stipraus tikėjimo. Ji taip stipriai tiki, kad kovoti su sunkia liga ją įkvepia Jėzaus kančia. Juk jis iškentėjo daug daugiau ir viskas tik tam, kad žmonės būtų laisvi. Galbūt ir jos liga yra atsiųsta tam, kad moters siela taptų laisva, nepriklausoma ir ji rastų pilnatvę. Savo mintimis ji dalijasi ir su kiekvienu sutiktu. Moters vidinė šviesa ir stiprybė taip paveikia aplinkinius, kad net ir didžiausi ateistai permąsto savo vertybes. O tikintiesiems Kjara tapo nuostabiu spinduliu, ja remiamasi, kai pasakojama apie tai, kaip svarbu niekada nepasiduoti liūdesiui, nevilčiai bei mylėti ir saugoti kiekvieną savo gyvenimo akimirką.

"Viskas baigiasi,
pranyksta akimirkoje.
Toks yra gyvenimas -
trumpas atodūsis,
o paskui...
amžinas šviesos žaidimas."


Nors man ši knyga pasirodė šiek tiek saldoka ir per daug išpūsta, tačiau turiu pripažinti, jog ši knyga suteikia vien šviesias emocijas bei priverčia susimąstyti, ar teisingai leidžiu savo laiką, ar esu pakankamai gera šalia esantiems žmonėms. Ypač strigo šios eilutės:

"Mes nesame "mūsų". Mes sau nepriklausome, tad negalime spręsti ir įgyvendinti to, ką užsibrėžiame. Čia ir glūdi pats gražumas. Supratimas, kad visada turime tai atminti. Savo kūnu, savo protu, savo širdimi naudotis taip, tarsi jie būtų ne mūsų."

Aš norėčiau, kad knyga vadintųsi "Meilė, demoniškumas ir valia", nes tai, ką perskaičiau apie demoniškumą, man buvo svarbiausiai ir reikalingiausia.

Demoniškumas yra tai, be ko nebus nei kūrybos, nei meilės, nei gyvenimo....

Aš norėčiau, kad knyga vadintųsi "Meilė, demoniškumas ir valia", nes tai, ką perskaičiau apie demoniškumą, man buvo svarbiausiai ir reikalingiausia.

Demoniškumas yra tai, be ko nebus nei kūrybos, nei meilės, nei gyvenimo. Jis gali užvaldyti taip, kad nebereikės nieko kito - todėl jis pavojingas. Tačiau tik šio pavojaus dėka, tik dėl tų akimirkų, kai nebelieka sveiko proto, ir gali gimti kažkas naujo. Pažintas ir priimtas demoniškumas gali būti dideliu pagalbininku, nuvertintas ar pervertintas - didele bėda.

O meilė ir valia? O meilė ir valia gražiausiai atsiskleidžia, kai rūpiniesi.

Vaikystėje muminukus ne visada suprasdavau. Neatsimenu, kokia buvo to priežastis, tačiau beskaitydama apie jų keliones kometai artėjant pagalvojau, kad kai kurių veikėjų būdas galėjo mane tiesiog erzinti. Arba galėjau tiesiog...

Vaikystėje muminukus ne visada suprasdavau. Neatsimenu, kokia buvo to priežastis, tačiau beskaitydama apie jų keliones kometai artėjant pagalvojau, kad kai kurių veikėjų būdas galėjo mane tiesiog erzinti. Arba galėjau tiesiog nebespėti paskui juos ir jų nuotykius. Arba knyga, kurią skaičiau, buvo per stora, kad ir su daug paveiksliukų :)

Kas gražiausia šioje knygoje - kad jie visi esantys ir leidžiantys būti kitam. Kartais, kai jau visai bėda ar kantrybė trūksta, truputį paburba ar kokį nemalonesnį žodį pasako, tačiau nei vienas nereikalauja iš kito, kad šis būtų kitoks nei yra. Pasirodo, kad visai galima išbūti ir su pagyrūnu zirzliu, ir su kirpčiukais ir gėlėmis susirūpinusia gražuole, ir su bambekliu pedantu, ir su susireikšminusiu panikierium, ir būnant su jais galima neprarasti nei geros nuotaikos, nei draugystės.

Kitas smagiai nuteikiantis ir svarbus dalykas, dėl kurio knygą reikėtų perskaityti visiems tėvams - Muminuko mama ir tėtis visiškai ramiai išleidžia savo vaiką į tolimą kelionę, nes tiki, kad ta kelionė jį nuramins. Jokių svarstymų, ar verta ir ar sugebės, jokių gąsdinimųsi ar graudenimųsi sugrįžus - kaip tik tarp eilučių skamba tvirtas mamos tikėjimas, kad viskas bus gerai ir kaip šaunu, kad jie kažką patirs. O Muminukas savo ruožtu išsaugo kiek vaikišką tikėjimą, kad ko nebegali jis ir jo draugai, galės mama ir tėtis, ir kad namuose saugu net ir kometoms artėjant į žemę.

Kas kiek sunkino skaitymą - siužetas vietomis trūkčioja, atrodo, kad smulkūs gabaliukai tiesiog praleisti ir neaprašyti. Kaip ir suprantu, kad jei kažko nėra, tai tikriausiai ir nebuvo esmių esmė, bet visa tiek norisi vientisesnio vaizdo.

Grįžtant prei to, nuo ko pradėjau - nors ir muminukai nebuvo mano herojai, suaugusi labai stebėjausi ir iki šiol stebiuosi tais, kurie per savo gyvenimą apie trolius mumius yra tik girdėję, bet neskaitę. Man jie atrodo lyg kažką praradę.

"Vilniaus pokeris" - viena iš tų knygų, kurias perskaičius reikia šiek tiek laiko atsigauti. Panašiai kaip su Jurgos Ivanauskaitės ir Sigito Parulskio romanais. Pamenu, viena draugė gulėdama ligoninėje turėjo tik...

"Vilniaus pokeris" - viena iš tų knygų, kurias perskaičius reikia šiek tiek laiko atsigauti. Panašiai kaip su Jurgos Ivanauskaitės ir Sigito Parulskio romanais. Pamenu, viena draugė gulėdama ligoninėje turėjo tik Ivanauskaitės knygas, tad skaitė jas vieną po kitos. Galiausiai prisipažino jog vos neišprotėjo. Aš pati perskačius "Miegančių drugelių tvirtovę" nusprendžiau, kad šios rašytojos knygų į rankas nebeimsiu. Ne dėl to, kad knyga man būtų nepatikusi, o dėl to, kad ji sukėlė pernelyg daug negatyvių išgyvenimų. Tuo tarpu Parulskio knygoms atsispirti nesugebėčiau, nors jose taip pat apstu pesimizmo. Manau lietuvių rašytojai turi talentą atvaizduoti tamsą, pražūtį ir bedugnę. Na bet dabar konkrečiai apie Ričardą Gavelį.

Tuo metu kai skaičiau "Vilniaus pokerį", nemažai vaikščiojau šio miesto gatvelėmis. Man Vilnius visuomet atrodė gražus, jaukus ir ramus miestas. Tuo tarpu Gavelis jį pavaizdavo kaip viso pasaulio blogio centrą. Kažkur neseniai skaičiau komentarą jog šiuolaikinis žmogus "Vilniaus pokerio" nebesupras, nes neišgyveno viso sovietų siaubo. Iš dalies sutikčiau. Romanas buvo parašytas dar prieš Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą, 1989-aisiais, tad natūralu jog pasakojimo dvasią visa siela pajus tik tie, kurie išgyveno sovietmečio suvaržymus. Galbūt dėl to Vilnius romane piešiamas tokiomis tamsiomis spalvomis. Gimtoji žemė, kad ir kokia ji būtų brangi, įžengus atėjūnams tampa svetima. O tai kas susvetimėję, juolab pavergta jėga, negali būti šviesu ir miela.

Romaną sudaro keturios dalys. Kiekviena parašyta iš skirtingų veikėjų perspektyvos. Perskaičiusi pirmąją dalį mintyse susidėliojau visus įvykius, veikėjus, jų bruožus, būdo ypatybes, tačiau perskaičius antrą dalį viskas apsivertė aukštyn kojom. Tas pats su likusiomis dalimis. Užvertus paskutinįjį knygos puslapį taip ir lieka neaišku kuris veikėjas pateikė "tikrąją" įvykių versiją. Ko gero šiuo atveju belieka prisiminti pasakymą "nėra tiesos, yra tik tiesos".

Labiausiai patiko antrojo kalbėtojo, Martyno Poškos, pasakojimas. Ypač taiklus, nors ir neigiamas, pasirodė tipiško lietuvio (homo lituanicus) apibūdinimas, kaip antai, siekis neišsiskirti iš kitų, polinkis užsimerkti kai kas nors nepatinka, baimė kažką padaryti ne taip, savigaila.

"Vilniaus pokeris" - emociškai stipri knyga, kurią perskaičius Vilniaus gatvės bent kurį laiką tikrai nebeatrodys tokios, kokios atrodė anksčiau.

"Žmonės būtų daug laimingesni, jei galėtų skaityti save kaip literatūrą

Apelsinai - ne vieninteliai vaisiai. Įdomus pavadinimas, ar ne ? Kai draugas manęs paklausė, kokia knygą aš skaitau ir aš jam pasakiau pavadinimą,...

"Žmonės būtų daug laimingesni, jei galėtų skaityti save kaip literatūrą

Apelsinai - ne vieninteliai vaisiai. Įdomus pavadinimas, ar ne ? Kai draugas manęs paklausė, kokia knygą aš skaitau ir aš jam pasakiau pavadinimą, jis nustebo. Jis pagalvojo, kad ši knyga apie apelsinus, Braziliją, jų naudą žmogui, kuom jie yra ypatingi, t.t. Tačiau visiškai ne. Ši knyga yra biografija žmogaus, kuris niekada neegzistavo, bet paremta tikrais faktais. Ar taip gali būti? Taip autorė Jeanette Winterson rašydama šią knygą jai panaudojo dalį savo gyvenimo faktų, tačiau, kaip ji teigia, tai nėra jos biografinė knyga.

Apelsinai yra ne vienintelis vaisius žemėje, jų yra daug. Taip ir žmonės - jų pasaulyje esti įvairių rasių, religijų, pažiūrų, t.t. Tačiau žmogus - žmogui nelygus. Kiekvienas mes esame individas, su savo požiūriu į pasaulį. Pagrindinė veikėja Žanetė (toks pat vardas, kaip ir autorės) buvo įvaikinta labai religingos evangelikų baptistų šeimos. Mergaitė nuo mažens buvo mokoma biblijos tiesų. Jos gyvenime religija buvo pirmoje vietoje, o geriausiu draugu ji pasirinko Jėzų. Žanetė mokykloje nepritapo, dėl kitokio požiūrio į gyvenimą ir ją supantį pasaulį. Jos gyvenimo tikslas buvo tapti misioniere ir atversti kuo daugiau bedievių. Būdama paauglė ji bažnyčioje sakė pamokslus biblijos tema iki tol, kol sutiko jauną gražią merginą... Jų draugystė pamažu peraugo į meilę. Kai jos mama suvokė, kas dedasi su jos dukra, ji bažnyčioje surengė inkvizicijos teismą. Žanetė pripažino esanti homoseksuali. Tą akimirka jos motina savo mintyse išsižadėjo Žanetės, ji negalėjo suprasti, kaip tai galėjo atsitikti. Netrukus Žanetė paliko namus...

Man ši knyga labai patiko dėl įmantraus pasakojimo stiliaus, tačiau norėjosi sužinoti, kas vyks toliau, kaip susiklostė tolimesnis Žanetės gyvenimas. Kiekvienas šioje knygoje atras kažką sau ar net apie save. Norėtųsi pastebėti, kad ši knyga - ne vien apie lesbietes ar apelsinus! Joje yra kažkas daugiau, kas įtraukia skaitytoją į Žanetės pasaulį.