"Jį užvaldė jausmas, kad čia pat - svarbiausias atradimas.Taigi net truputį nesmagu rašyti, kad šiuo momentu mokslininką įveikė nuovargis. Mendelejevas palinko, pasidėjo galva ant rankų vidury išblaškytų ant stalo...

"Jį užvaldė jausmas, kad čia pat - svarbiausias atradimas.Taigi net truputį nesmagu rašyti, kad šiuo momentu mokslininką įveikė nuovargis. Mendelejevas palinko, pasidėjo galva ant rankų vidury išblaškytų ant stalo kortelių ir vos tik užsnūdęs susapnavo sapną...."

Ši knyga, anaiptol, ne kiekvienam. Tai knyga, skirta mokslo mylėtojams, besidomintiems nuostabiu ir nenuspėjamu chemijos pasauliu. Jeigu mokykloje nemėgote chemijos ir ji jum ji kelia pasišlykštėjimą, ši knyga tikrai ne jums! Tai knyga, tarytum vienas National Geography filmas apie chemijos istoriją, nuo filosofų, alchemikų iki vieno žmogaus - Mendelejevo, kurio viename sapne telpa visa chemijos istorija.

Chemija - tai mokslas apie elementus, jų prigimtį sąveikauti tarpusavyje. Taip pat šis mokslas mums atskleidžia mūsų prigimtį. Nuo pat žilos senovės žmonės bandė suprasti, iš ko sudaryta žemė ir aplinka, kuri juos supa. Noras tyrinėti paskatino eksperimentuoti, mąstyti, samprotauti. Chemija kaip mokslas ilgus amžius patyrė didelę agoniją. Pirmiausia, alchemikai stabdė jos tolesnę pažangą, ir dėl šios priežasties, cheminiai virsmai vėliau buvo suvokiami klaidingai. Galiausiai tašką padėjo tokie mokslininkai, kaip Brantas, Toričelis, Bercelijus, Lavuzje ir daugelis kitų. Na, o finalinį akordą šiame kūrinyje padėjo rusų mokslininkas Dmitrijus Mendelejevas. Jis suprato, kad šis, iki tol buvęs padrikas mokslas, kažkokiu būdu turi būti susistemintas ir turi būti atrastas ryšys, dėsningumas tarp cheminių elementų. Taigi 1869 metų 17-ąją dieną D. Mendelejevui pavyko įgyvendinti lūkesčius. Jis suklasifikavo visas visatos statybines plytas. Jo darbas - tai tarytum visų iki tol gyvenusių ir dirbusių mokslininkų darbų apibendrinimas, savotiška visos žmonijos siekių alegorija. Dabar nerasime nei vienos chemijos ar gamtos mokslų laboratorijos, kurioje iškilmingai ant sienos nekabotų didžiulė, spalvota, simbolių išmarginta lentelė su užrašu "Periodinė elementų sistema", o pažiūrėję į 101 langelį rasime užrašą "Mendelevis (Md)" - tai labai nestabilus elementas, kurio branduolys savaime skyla. Šis elemento apibūdinimas labai primena ir didžio rusų mokslininko charakterį. Taigi visa tai, apie ką žmonija mąstė tūkstančius metų, sutelpa vieno žmogaus sapne.

Taigi, taip gana pasibaigus pirmai knygai teko atsiverst antrą. Nebekreipiau dėmesio į vertėjos liaupsusus, rašytojos mažaliteratyškumą ir skaičiau su prisėdimais. Tai ir juokiausi, ir buvo neramu, ir įdomu, kaip ten tie...

Taigi, taip gana pasibaigus pirmai knygai teko atsiverst antrą. Nebekreipiau dėmesio į vertėjos liaupsusus, rašytojos mažaliteratyškumą ir skaičiau su prisėdimais. Tai ir juokiausi, ir buvo neramu, ir įdomu, kaip ten tie Grėjaus reikalai. Sprendžiasi jie į gerąją pusę, tik autorė sugebėjo įterpti papildomų niuansų ir sekso buvo jau tik po kartą skyriuje. Kai jau atrodė, kad viskas bus gerai, autorė (meistriškai to nepavadinčiau tad..) įkišo naują siužeto liniją, kurią plėtos trečioje dalyje.

Antroji dalis daug geresnė už pirmą! Tačiau stebuklų nesitikėkite. Žinoma, būčiau iškart perskaičiusi ir trečią dalį, grąžinusi knygas ir pamirši amžiams, bet nėr jos dar, nėr... Tad dabar nesikankindama laukiu spalio (???), atrodo, kad tada lietuviškai pasirodys trečioj ir paskutinė (!!! tikiuos, nes vis dėlto vėjai) dalis.

Kažkuo priminė "Saulėlydį" su Bela ir Edvardu, tik abu žmonės. Na, dėl "abu" nesu tikra, nes atsirastų, kurie mane bandytų užginčyt. Bet aš vis tiek prie savo, kad abu žmonės, nors su savo ganėtinai iškreiptais pomėgiais.

Knygą gavau visai netikėtai. Apie ją nieko nebuvau girdėjusi ir neturėjau susidariusi jokios išansktinės nuomonės. Apart to, kad tai "šviečiamojo pabūdžio knyga" - tariant mamos ir vienos jos draugės žodžiais.

Tai...

Knygą gavau visai netikėtai. Apie ją nieko nebuvau girdėjusi ir neturėjau susidariusi jokios išansktinės nuomonės. Apart to, kad tai "šviečiamojo pabūdžio knyga" - tariant mamos ir vienos jos draugės žodžiais.

Tai pabandžiau... skaitėsi sunkiai dėl vertėjos nuopelnų. Jau pirmuose lapuose mano mėgstamo meisto Seattle pavadinimas t.y. jo lietuviška versija ne tik badė, bet ir kėsinosi iškabinti akis, todėl, jau ir taip lėkšta knygos pradžia, ir nekokybiškas, nekompetetingas ir visoks anoks vertėjos (ar vertėjo, jau nepamenu) darbas sukūrė gana neigiamą atmosferą.

O paskui prasidėjo... seksas, seksas, sekas... daug jo. Na, seksas šioks ir anoks, ir tiek. Tiesa, dar daug nuraudimų ir panašiai. Skaitykit damutės, skaitykit ir antai skaitydamos permastykit. Nuobodus jūsų gyvenimas buvo, arba šiuolaikiniai vaikai ir išaugę iš jų, jau per daug sugadinti. Neperskaičiau nieko, ko nebūna filmuose ar serialuose (tiesa, juose gal ne tiek daug, o čia vos ne kas antrame puslapyje).

Taigi, galėjau numest, bet pabaigiau, nes ganėtinai sudomino psichologinis aspektas. Kodėl, kas, kaip, dėl ko...? Nors literatūriniais gebėjimais autorė nepasižymi, tačiau sugebėjo įtraukti su klausimu "kas bus toliau???".
Ir toliau pasibaigė knyga! :D

Knyga išbibliotekos, vos pamačius stvėriau net neskaičiusi anotacijos. Nes Coelho! Nnesu jo fanatikė, bet metuose kartą ar du paimu jo knygą į rankas ir nepeleidžiu, kol neperskaitau. Būna lengva kelionė su apmąstymais....

Knyga išbibliotekos, vos pamačius stvėriau net neskaičiusi anotacijos. Nes Coelho! Nnesu jo fanatikė, bet metuose kartą ar du paimu jo knygą į rankas ir nepeleidžiu, kol neperskaitau. Būna lengva kelionė su apmąstymais. Šįkart to nebuvo. Nekabino, perskaičiau iš pareigos, nes reikia mažinti knygų kalną ant stalo. Nesakau, kad nieko gero. Buvo kelios vietos, kur tikrai linksėjau galva pritardama. tačiau jų buvo ne daug.

Tad daugiau čia: (ne mano)


Paulo Coelho romanas "Brida" - tai jaunos airių kilmės merginos, jaučiančios nenugalimą potraukį magijai, kelionės į savęs pažinimą istorija. Keliaudama Brida sutinka Mokytoją ir Saulės Tradicijos Magą, kurie padeda jai įveikti baimes ir patikėti gėriu, išmoko priimti raganystės dovaną ir šokti pagal slaptą pasaulio muziką. Tačiau Magas iškelia jai sąlygą: norėdama pažinti Visatos išmintį ir jos slėpinius, ji turi atsisakyti asmeninės laimės. Kokį kelią pasirinks Brida?

"Nesistenk aiškinti jausmų. Viską išgyvenk visa širdimi ir saugok tai, ką patyrei, kaip Dievo dovaną. Jeigu manai, jog nesugebėsi pakęsti pasaulio, kuriame gyventi svarbiau negu jį suprasti, tuomet atsisakyk magijos. Lengviausia sugriauti tiltą, jungiantį regimąjį pasaulį su neregimuoju, ‒ tai bandyti aiškintis jausmus."

Taigi, knygą perskaičiau su didžiausiu malonu. Nors prisipažinsiu, knyga neatversta prastovėjo lentynoje gal gerą pusmetį. Išvada - gavau dovanų. Pradėjau skaityti neskubėdama, prieš miegą po skyrelį ar du, galiausiai...

Taigi, knygą perskaičiau su didžiausiu malonu. Nors prisipažinsiu, knyga neatversta prastovėjo lentynoje gal gerą pusmetį. Išvada - gavau dovanų. Pradėjau skaityti neskubėdama, prieš miegą po skyrelį ar du, galiausiai besidegindama pribaigiau per dvi dienas (saule nepiktnaudžiauju).

Perskaičiusi tikrai įgijau daugiau žinių (net ir keistomis - gan nuobodžiomis temomis). Patiko! Rugsėjį trauksiu bibliotekon ieškot kitų gerbiamo A.Č. knygų.

"Ilgintis Kisindžerio" - trumpų (kai kurie - vos puslapio ar dviejų apimties) apsakymų rinkinys. Vieno jų pavadinimas pritaikytas ir visai knygai. Iš karto reikia perspėti, jog, šališkai vertinant, tai nėra kūriniai, skirti...

"Ilgintis Kisindžerio" - trumpų (kai kurie - vos puslapio ar dviejų apimties) apsakymų rinkinys. Vieno jų pavadinimas pritaikytas ir visai knygai. Iš karto reikia perspėti, jog, šališkai vertinant, tai nėra kūriniai, skirti tik masėms, tačiau verčiantys susimąstyti ir žvelgti į gilesnius sluoksnius.

Knygos turinį gan stipriai lemia rašytojo kilmė. Nemažai apsakymų talpina savyje Izraelio kasdienybės nuotrupas, kurias galbūt ne taip lengva suvokti mūsų šalies gyventojams. Visgi, yra ir kūrinių, kurie nėra tokie konkretūs, yra universalesni. Tačiau nei vienas iš jų nėra skirtas tuščiai pramogai; paguodos knygoje maža. Aprašomi įvykiai nėra malonūs širdžiai, jie persismelkę vienatve, melancholija, nevykusiais bandymais rasti vietą visuomenėje ar bent jau ją suprasti. Šie aspektai sustiprinami ironija, gal net sarkazmu, bei juoduoju humoru. Nesivaržoma kalbėti apie seksą, neapykantą žmonėms, žiaurumą.

Atrodo, jog daugžodžiauti apie šį leidinį nėra priderama - juk ir patys kūriniai yra glausti. Bet, kaip ir buvo minėta, tai, kas iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti gan paviršutiniška, savyje turi prasmę, dėl kurios verta palaužyti galvą.

Tenka prisipažinti, jog Kristinos Sabaliauskaitės knyga "Silva Rerum" man buvo tikras iššūkis, kurį priėmiau daug vėliau nei didžioji knygų mylėtojų dalis. Mane supo daugybė nuomonių ir vertinimų. Ir beveik visi jie buvo...

Tenka prisipažinti, jog Kristinos Sabaliauskaitės knyga "Silva Rerum" man buvo tikras iššūkis, kurį priėmiau daug vėliau nei didžioji knygų mylėtojų dalis. Mane supo daugybė nuomonių ir vertinimų. Ir beveik visi jie buvo tik teigiami. Tad tikėjausi iš šios knygos gana nemažai. Bet, matyt, tokias atvejais, suveikia atvirkštinis efektas ir knyga tavyje nepalieka didesnės žymos. Taip nutiko ir man. Skaičiau sunkiai ir vis laukiau kada jau bus ta įdomioji vieta. Knyga perskaičiau, o taip jos ir nesuliaukiau.

Žinoma, negaliu nuneigti Kristinos Sabaliauskaitės talento, jos gebėjimo valdyti žodžius ir sakinius. Knygos istorija pasirinkta taikliai ir suteikianti kiekvienam skaitytojui galimybę mąstyti, ieškoti ir atrasti. Netgi girdėjau tokią mintį, jog ši knyga savo paprastoje, gyvenimiškoje istorijoje tarsi paslepia gilias ir ne taip paprastai atrandamas prasmes. Ir tikrai knyga pilna minčių, kurias suradęs skaitytojas turėtų permąstyti savąjį "aš". Knygos istorija taip pat leidžia keliauti atgal, suteikia galimybę pamatyti tokį mūsų kraštą, koks jis buvo prieš kelis šimtus metų. O kaip smagu atrasti tą kitokį Vilnių! Tą, kuris dabar jau pasikeitęs, bet savyje saugantis ir menantis tuos laikus. Gera nors akies krašteliu į jį žvilgtelti.

Tikiuosi, kad prabėgus laiko tarpui ir knygos mintims sugulus į širdį, ją prisiminsiu, tikiuosi, kad bent dalelė jos liks manyje, nes visgi norisi, jog ir tokios, knygos, kurios nepaliko didžiulės žymos, atrastų savąją vietą. Tam, kad atėjus laikui tos surastos mintys būtų naujų jėgų šaltinis.

"Užrašai iš mirusiųjų namų" skamba gan liūdnai, tačiau knyga nėra tokia jau niūri. Autorius bando nagrinėti žmogaus psichologijos klausimus. Knygoje pasakojama apie Sibire esantį katorgininkų kalėjimą, jame gyvenančius...

"Užrašai iš mirusiųjų namų" skamba gan liūdnai, tačiau knyga nėra tokia jau niūri. Autorius bando nagrinėti žmogaus psichologijos klausimus. Knygoje pasakojama apie Sibire esantį katorgininkų kalėjimą, jame gyvenančius kalinius bei dirbančius darbuotojus. Istorijos pasakotojas pats yra trejus metus tame kalėjime praleidęs asmuo, galėjęs iš arti stebėti bei pažinti nelinksmą kalinių gyvenimą. Ypatingo siužeto knygoje nėra, tiesiog kruopščiai piešiami personažų psichologiniai portretai tam tikrų įvykiu kontekste. O pagrindinė mintis tikriausiai yra tokia, kad pasaulyje yra galybė skirtingų tipų žmonių, kurie savitai reaguoja ir susidoroja su gyvenimo nelaimėmis, tačiau visiems iki vieno reikalinga viltis apie šviesesnį rytojų. Net ir įkalintieji viam gyvenimui kažko laukia, tikisi, svajoja apie laisvę.

Paulo Coelho knygos tikrai žavi ne mane vieną, nors tiesą sakant, nesu perskaičiusi daug šio autoriaus knygų, tačiau tikrai stengiuosi tą padaryti :) Kodėl? Todėl, jog P.Coelho knygos padeda perdėlioti savo vertybes ir...

Paulo Coelho knygos tikrai žavi ne mane vieną, nors tiesą sakant, nesu perskaičiusi daug šio autoriaus knygų, tačiau tikrai stengiuosi tą padaryti :) Kodėl? Todėl, jog P.Coelho knygos padeda perdėlioti savo vertybes ir priverčia susimąstyti, ar tikrai darau tai, ką turiu daryti, ar esu ten, kur turiu būti... Ši knyga, pavadinimu "Alefas", yra būtent tokia.

Knygos siužetas štai koks: rašytojas leidžiasi į kelionę ne tik geografine, bet ir dvasine prasme, Kelionėje jis sutinka merginą, vardu Hilalė, su kuria jį sieja ypatingas ryšys. Vienu metu, traukinio vagone jie abu patiria alefą - paslaptingą būseną, kuomet visi pasaulio garsai ir vaizdai atsiduria vienoje vietoje. Tai ypatinga būsena, kurią net sunku aprašyti, bet skaitant šią knygą, ji tikrai juntama.

Visos kelionės metu autorius aprašo savo išgyvenimus, jausmus ir mintis bei bando atsakyti į rimtus egzistencinius klausimus. Tuo pačiu ir aš pati pradedu gilintis į save, į savas mintis ir taip pat ieškau atsakymų į anksčiau ar dabar iškeltus klausimus. Ši knyga man padėjo susikoncentruoti ties sprendimais, kuriuos turėsiu priimti artimiausiu metu.

Nuoširdžiai patariu visiems perskaityti šio itin talentingo rašytojo knygą.

Dovilė

"Laiko kiekybė ir laiko kokybė yra du visiškai skirtingi dalykai. Akimirka gali būti ilgesnė ir puikesnė už šimtmetį."

Sunku parinkti pirmuosius žodžius aptariant knygą.

Žinant, kad Autorės, deja, jau neliko...

"Laiko kiekybė ir laiko kokybė yra du visiškai skirtingi dalykai. Akimirka gali būti ilgesnė ir puikesnė už šimtmetį."

Sunku parinkti pirmuosius žodžius aptariant knygą.

Žinant, kad Autorės, deja, jau neliko mūsų gyvųjų tarpe, nesinori į atsiliepimą suberti tik preliminarius pastebėjimus, kas patiko/nepatiko/rekomenduočiau/vertinu ir panašiai, juolab, jog tai ne šiaip paskutinysis J. Ivanauskaitės romanas, tai tarsi JOS gyvenimo asmeninis palikimas mums, atsidavusiems skaitytojams.

Iki šiol maniau, kad daugiausia mirties išgyvenau su Haruki Murakami romanu "Norvegų giria". Dabar jos vietą užima "Viršvalandžiai". Tačiau priešingai nei "Norvegų girios" J. Ivanauskaitės knyga nepaliko slegiančio įspūdžio. Jokiu būdu nenoriu pasakyti, jog ji manęs nesujaudino ir nepaveikė, anaiptol - žinojimas, jog kiekviena Rašytojos mintis, virtusi sakiniu ir pastraipomis, yra tikras, išgyventas Jos, o ne sukurto veikėjo, mane prikaustė ir sužavėjo tokia tyra žmogaus stiprybe ir tikėjimu.

Viskas, ką galima pasakyti, tai tik padėkoti šiai Rašytojai už tokį nuoširdų atsivėrimą. Neužtenka pasakyti, kad J. Ivanauskaitė buvo išskirtinai gabi Rašytoja, ji buvo viena tų žmonių, nebijančių prabilti, atskleisti save kitiems bei drąsiai pažvelgti į savo vidų.

Tiesiog ilsėkis ramybėje, Jurga.

Mes visdar kvėpuojame Tava literatūra.