Pradėti rašyti apie Emily Brontë knygą "Vėtrų kalnas" buvo tikrai sudėtinga, nes suklydau, pirmiausiai pažiūrėjusi šio kūrinio 2009 metų (Coky Giedroyc) ekranizaciją. Dėl šios priežasties, negaliu visiškai objektyviai...

Pradėti rašyti apie Emily Brontë knygą "Vėtrų kalnas" buvo tikrai sudėtinga, nes suklydau, pirmiausiai pažiūrėjusi šio kūrinio 2009 metų (Coky Giedroyc) ekranizaciją. Dėl šios priežasties, negaliu visiškai objektyviai vertinti knygos, nes man asmeniškai filmas padarė didesnį įspūdį nei knygą. Nors filmo "Vėtrų kalnas" žiūrėjimas suteikė daugiau malonumo, nei šios knygos skaitymas, tai tikrai nereiškia, kad knygą turi kažkokių didelių trūkumų. Manau, kad kaip tik reiktų džiaugtis dėl to, kad šis kūrinio perkėlimas į ekranus buvo gana vykęs.

Pati knyga "Vėtrų kalnas" nėra lengvai skaitoma, tačiau mano manymu - įtraukianti ir intriguojanti. Labai sužavėjo autorės sprendimas nenueiti lengviausiu keliu ir herojų gyvenimų nenuspalvinti rožine spalva. Nes juk visos knygos ir filmai iš gyvenimo, o juk žinia, kad tikrame gyvenime ne visiems lemta būti laimingiems. Kas tikisi iš šios knygos saldžių ir gražių meilės žodelių, meilių pasilaikymų už rankučių ir laimingos pabaigos, gali jos net neskaityti, nes antraip tikrai nusivils. Nors "Vėtrų kalnas" yra knyga apie meilę, tačiau ji persunkta žiaurios, savanaudiškos, viską griaunančios meilės, pavydo ir keršto troškimo.

Mano manymu, knygos autorė didžiausių pagyrų nusipelno už be galo įtaigų pagrindinio herojaus - Hitklifo charakterio sukūrimą. Hitklifas - šimtu procentų "blogiukas", visiška svajonių jaunikio priešingybė, žiaurus tiek tiems, kuriuos myli, tiek sau pačiam, nuodijantis visų gyvenimus, tačiau, bent jau man, sukeliantis ne pasibjaurėjimą juo, o atvirkščiai - kažkokį keistą negalėjimą juo nesižavėti jausmą. Manau, kad taip yra todėl, kad mes visi žmonės iš prigimties kerštingi, tačiau tiesiog vieni pamiršta ir nuryja nuoskaudas, o kitų šis jausmas neapleidžią visą gyvenimą.

Emily Brontë knyga "Vėtrų kalnas" gal ir nėra įdomiausių mano skaitytų knygų sąrašo lyderė, tačiau ji tikrai verta skaitytojų dėmesio ir laiko, praleisto skaitant ją.



Žydrūnė

Turbūt ne vienam teko mokykloje priverstinai perskaityti S. Beketo absurdo pjesę "Belaukiant Godo", nors man pavyko išsisukti, vis dėlto, mane prie šios knygos atvijo kultūrinė kaltė. Rašytoją ir jo kūrinių svarbą...

Turbūt ne vienam teko mokykloje priverstinai perskaityti S. Beketo absurdo pjesę "Belaukiant Godo", nors man pavyko išsisukti, vis dėlto, mane prie šios knygos atvijo kultūrinė kaltė. Rašytoją ir jo kūrinių svarbą pasaulinėje literatūroje žymi Nobelio premija už literatūrinius laimėjimus (1969m.) ir ši dramos pjesė "Belaukiant Godo" (1953m.), kuri priklauso absurdo teatro klasikai. Būtent po šios pjesės S. Beketą ir aplankė tarptautinė garbė, kuri pavertė rašytoją pirmuoju absurdistu. Manyčiau, kad gyvenimas Paryžiuje, pažintis su J. Joyce'u ir įvairiapusiai gyvenimo posūkiai įtakojo rašytojo tiek literatūrinius laimėjimus, tiek tvirtą, užsispyrusį charakterį.

Absurdo teatro pjesė "Belaukiant Godo" išreiškia beprasmybės temą - dvi valkatos Estragonas ir Vladimiras sėdi po medžiu, kalbasi, ginčijasi, ir laukia Godo pasirodant. Laukimas, nežinia, šiek tiek įtampos, ir juodojo humoro, kuris greičiau pasikars ant medžio belaukiant. Vis dėlto, ši pjesė yra be galo simboliška. Medis, prie kurio pakelėje rymo šios dvi valkatos lyg ir simbolizuoja gyvybės medį rojuje, Godo iš anglų kalbos išvertūs reiškia Dievą, kuris ir atrodo pjesėje lyg išganytojas, kurio laukia visa žmonija (šiuo atveju tik Vladimiras ir Estragonas). Paskui vis pasirodantis berniukas ir pranešantis, kad Godo "šiandien" nebeateis - lyg angelas pasiuntinys.

Labiausiai įstrigo pjesės pabaiga, kai po antro nesėkmingo karto bandant pasikarti Estragonas ir Vladimiras išreiškė viltį pasikarti ir kitą dieną, jei netyčia sulauktų Godo, kuris palengvintų visas kančias. Čia jaučiu stiprų tikėjimo, kad ateis, dvelksmą. Galbūt dėl to, beprasmybės tema netikėtai ir įgauna prasmės temą - laukti - irgi tikslas.

Vis dėlto, pjesę kas nuo karto vėl perskaityčiau, nes klasika yra klasika, ji amžina ir nemiršta. O turbūt neatsisakyčiau ir pačią pjesę pamatyti teatre....

Na dabar jau žinau ką reiškią knygos pavadinimas.

Visi kas skaitė tai atsiliepia maždaug "kokia nereali", "kaip patiko", "nu afigienai" ir t.t. ir panašiai. Eeee.. tikrai? Matyt po visų rekomendacijų ir gerų atsiliepimų...

Na dabar jau žinau ką reiškią knygos pavadinimas.

Visi kas skaitė tai atsiliepia maždaug "kokia nereali", "kaip patiko", "nu afigienai" ir t.t. ir panašiai. Eeee.. tikrai? Matyt po visų rekomendacijų ir gerų atsiliepimų turėjau perdidelius lūkesčius, nes visai neradau kuom ten reikia taip stipriai žavėtis. Nesakau, kad knyga bloga ar nuobodi, bet tikėjausi kaško tokio stipresnio, kad ir aš galėčiau vos išgirdus minint pavadinimą, išpūsti akis ir įkvėpus daugiau oro, kad neduok dieve nepritrūkčiau ir kas nors neįsiterptų pasinaudojęs momentu ir neužgožtų, apiberti pagyrom pakylėta intonacija ir tokiu tempu, kad pašnekovui net užsimerkti reiktų, idant apsaugoti akis nuo tikštančių sliunkų* atakos.

Atmetus išankstinius lūkesčius tai knyga tokia savotiška, parašyta savitu stilium be dialogų, prisodrinta Lietuvių kalbos perliukų atšviežinančių žodyną seniai pamirštais fraziologizmais. Istorija rodos nevisai baigta tai tikiuosi antroji knyga sudės visus taškus į vietas.

*sliunkos - seilės.

Veronica Roth "Insurgentė" - antra "Divergentės" knyga, kurios, mano nuomone, galėjo ir nebūti. "Divergentėje" jau įvyko vienas mūšis, "geriečiai" laimėjo, todėl beliko truputėlį išplėsti paskutinę pastraipą...

Veronica Roth "Insurgentė" - antra "Divergentės" knyga, kurios, mano nuomone, galėjo ir nebūti. "Divergentėje" jau įvyko vienas mūšis, "geriečiai" laimėjo, todėl beliko truputėlį išplėsti paskutinę pastraipą ir istorija būtų baigta. Bet ne, būtinai reikėjo parašyti antrą knygą, kuri pasibaigia tokiu akivaizdžiu siužeto vingiu, kad tampa akivaizdu, jog trečia knyga tikrai bus.



Gal šiek tiek per griežtai pradėjau, juk istorija man visai patiko. Bet aš jau nebesuprantu to dabartinių rašytojų noro leisti knygų serijas. Manau, geriau parašyti vieną, kad ir storesnę knygą, nei daug, kai su lig kiekviena yra šiek tiek išsikvepiama.



Nors knygą baigiau skaityti vos vakar, bet atmintyje kažkokių įdomesnių turinio detalių neliko. Vyko mūšis, vieni išdavė kitus, šnipinėjo, pasitikėjo tuo, kuo negalima pasitikėti ir nepasitikėjo tuo, kuo reikėtų pasitikėti. Kūrė revoliucinius planus kartu, nors paaiškėjo, kad ne visų vaidmuo toks svarbus, kaip jie manė. Aišku, yra ir meilės istorija su savais vingiais.



Divergentai tiek pirmojoje knygoje, tiek antrojoje yra minimi gana dažnai. Bet štai apie insurgentus užsimenama tik viename puslapyje, kuriame paaiškinama, kas tai yra. O ir tame puslapyje žodis minimas vos 3 kartus. Jei visa knyga pavadinta taip, tai gal reikėjo daugiau prasmės suteikti šiam žodžiui? Arba reikėjo jį laikyti paslaptyje iki pat pabaigos, kaip tai daroma detektyvinėse istorijose. Atrodo, kad šis žodis buvo panaudotas tik atskleisti Eruditų žinias, pasireiškiančias įvairiausiais, net ir nebūtinai naudingais, atvejais.



Jau rašiau savo nuomonę apie Stieg Larsson knygą "Mergina, kuri užkliudė širšių lizdą" ir visą trilogiją. Čia mano nuomonė panaši. Pirmąją knygą, "Divergentė", galima skaityti kaip atskirą istoriją. Po jos nėra būtina skaityti kitų dalių. Bet perskaičiuos antrąją - "Insurgentė" - tiesiog būtina perskaityti ir trečiąją. Nes tik joje paaiškės, kur nuveda siužeto vingis ir kuo viskas pasibaigs. Dabar belieka sulaukti, kol bus išversta į lietuvių kalbą ir išleista trečioji dalis (angliškai pavadinta "Allegiant").

Vieną kartą su drauge vaikščiojant knygyne ėmėme aptarinėti Veronica Roth knygos "Divergentė" pavadinimą. Prisiminėme, kad per matematikos paskaitas skaičiuodavome integralus su rėžiais nuo minus begalybės iki...

Vieną kartą su drauge vaikščiojant knygyne ėmėme aptarinėti Veronica Roth knygos "Divergentė" pavadinimą. Prisiminėme, kad per matematikos paskaitas skaičiuodavome integralus su rėžiais nuo minus begalybės iki plius begalybės. Jei atsakymas gaudavosi begalybė, o ne konkretus skaičius, sakydavome, kad integralas diverguoja. Skaičiuodavome ir divergenciją - vektoriniam laukui pritaikydavome tam tikrą operatorių. Bet kas yra divergentė, taip ir nesugalvojom. Atsakymas, aišku, slypi pačioje knygoje.



Pagal aprašymą jau žinojau, kad knygos veiksmas vyksta ne dabartinėje visuomenėje, o kitokioje - susiskirsčiusioje į luomus. Nors apie laikmetį, kuriuo rutuliojasi veiksmas, nėra užsiminta, bet viskas primena postapokaliptinį pasaulį. Todėl iš karto kilo sąsajos su Suzanne Collins knyga "Bado žaidynės". Skaitant pastarąją knygą iš pradžių man buvo sunku perprasti naują pasaulio santvarką ir ją įsidėmėti. Bet po kelių skyrių viskas pasisuko įdomesne linkme ir nebegalėjau atplėšti akių nuo knygos, kol neperskaičiau jos ir likusių dviejų dalių. "Divergentė" šiuo atžvilgiu yra šiek tiek kitokia. Čia detaliai neaiškinama, kur vyksta veiksmas, pateikiami tik būtiniausi paaiškinimai. Todėl dažnai mano vaizduotė nupiešdavo vienokį aplinkos ar veikėjų vaizdą, o po kelių puslapių ar skyrių jį tekdavo pakeisti. Pavyzdžiui Ketvertą, vadovavusį Bebaimių iniciacijai, įsivaizdavau vyresnį, kol paaiškėjo, kad jis vos pora metų vyresnis už tuos, kuriuos moko luomo paslapčių.



Pastebėjau ir dar vieną dalyką, kuris panašus abiejose knygose. "Bado žaidynėse" yra 12 apygardų. Pagrindinė veikėja Ketnė Everdin yra iš 12-os apygardos, kurioje kasamos anglys. Ši apygarda yra pati skurdžiausia. "Divergentėje" yra 5 luomai. Pagrindinė veikėja Beatričė Prior priklauso Nuolankiųjų luomui. Jis labiausiai suvaržytas, ir labiausiai nemėgstamas kitų luomų. Jos abi šešiolikmetės. Abi išgyvena pirmąją meilę, atsiduria pavojingose situacijose, beatodairiškai rizikuoja savo gyvybėmis ir gelbsti pasaulį (ar, tiksliau, savo šalį). Beatričę aš iš pradžių net ir įsivaizduodavau atrodančią kaip Ketnę. Gerai, kad pakankamai dažnai buvo primenama, kad ji yra šviesiaplaukė ir žemo ūgio. Taigi, knygų siužetas yra ganėtinai panašus. Bet pastebėjau ir vieną skirtumą. "Bado žaidynėse" esanti santvarka laikoma bloga ir revoliucija vyksta norint ją pagerinti. "Divergentėje" teigiama, kad toks susiskirstymas į luomus yra tinkamas ir siekiama išlaikyti šią santvarką.



Taip pat vienas aprašymas "Divergentėje" man priminė Stephenie Meyer knygą "Sielonešė". Tai Bebaimių būstinė - Pragaras, kuris panašus į "Sielonešėje" aprašytą žmonių slėpimosi vietą. Didelė požeminė ola, su koridoriais ir gyvenamosiomis patalpomis. Gyventojų nepasiekia saulės šviesa, yra požeminių upių, kurių srauni srovė gali lengvai pražudyti.



Skaitydama knygą nejučiomis ėmiau bandyti save priskirti kuriam nors luomui. Galėčiau priklausyti Teisuolių luomui, nes vertinu sąžiningumą ir nemėgstu melo. Bet nenorėčiau nuolat rėžti tiesą į akis, kai ji gali įskaudinti kitą asmenį. Bebaimių luomas turi tam tikro žavesio, ir, nors nebijau aukščio, bet negalėčiau šokti nuo namo stogo. Taikingųjų luomui save priskiriu mažiausiai. Jie stengiasi būti draugiški ir išlaikyti taiką. Bet ar ne visi žmonės iš prigimties to siekia? Nuolankiųjų luomas man tiktų pagal turimas charakterio savybes, bet abejoju, ar ilgai jame ištverčiau laikantis visų suvaržymų. Greičiausiai slapta vilčiausi, kad gabumų testas priskirs mane Eruditų (vertinančių protą) luomui. O gal vis tik būčiau divergentė?



Turiu prisipažinti, kad Veronica Roth "Divergentė", nors ir buvo įdomi, manęs neįtraukė taip, kaip kitos čia paminėtos knygos. Pabaigusi ją skaityti pagalvojau, kad, jeigu būtų parašytas epilogas, nušviečiantis situaciją šiek tiek į priekį, knygai visai nebūtų reikėję tęsinio. Juk vienas mūšis jau įvyko, kam reikia viską išpūsti? Taip pat man iškilo klausimas apie šiuolaikinės literatūros turinį: Nuo kada pasaulio gelbėjimas yra patikimas šešiolikmečiams?

Bibliotekos būna jaukios ir šaltos, didelės ir mažos, jose visko tiek daug - praeities, ateities ir dabarties taip pat. Tai saugykla, kurioje kaupiami didžiausi turtai...

Žinau, knygos kai kam tik popierius išmargintas keistais...

Bibliotekos būna jaukios ir šaltos, didelės ir mažos, jose visko tiek daug - praeities, ateities ir dabarties taip pat. Tai saugykla, kurioje kaupiami didžiausi turtai...

Žinau, knygos kai kam tik popierius išmargintas keistais rašmenimis, bet aš savo Rojų įsivaizduoju kaip kamuolinių debesų įlanką, apstatytą ilgiausiomis lentynomis, pilnomis storiausių knygų, skraidydama tap jų jausčiausi turtingiausiu angelu dangaus mėlynėje... Na gerai gerai, dar norėčiau sodo, kuriame augtų stebuklingi vaisiai ir kiti augalai, užsiveisčiau kampelį su mylimais ir artimais, skaityčiau jiems garsiai tas nuostabias istorijas norėtų jie to ar ne, nes tai mano Rojus, kuriame aš esu vienasmenis valdymo organas - Jo Didenybė Bibliotekininkė.

Beje, ar jums niekada nekirbėjo vienas įkyrus klausimas, kodėl bibliotekose šnabždama, kalbama pusbalsiu? Galbūt tai akivaizdu, žmonės nori susikaupti, negalima trikdyti skaitymo pašaliniais garsais. Bet man atrodo, jog paslaptis glūdi giliau. Čia tiesiog reikia ištempti ausis ir įsiklausyti, ką mums seka knygos, kokiais jausmais kalba viršeliai, kurie puslapiai verčiasi savaime, piešdami mums tobulus gyvenimus ir peizažus. Tik tyloje galime išgirsti visą teisą, kad ir kokia ji bebūtų...

"Kapitono Nemo bibliotekos" tiesa vienu metu tokia graži ir skaudi, tokia stipri ir trapi, kad sunku ją pamiršti ir manau, kad greit nepamiršiu. Vienareikšmiškai šį kūrinį tituluoju viena geriausių kada nors skaitytų knygų. Visgi įveikti pirmuosius puslapius nebuvo taip lengva. Vienu metu netgi pagalvojau, kad būsiu nusipirkusi antrą knygos dalį, tęsinį. Niekaip nesusivokiau kas vyksta ir kodėl. Tačiau pamažu knyga atskleidė savo paslaptį. Šioje bibliotekoje surinkti liūdnos istorijos trupiniai, nubirę duonriekiu pjaunant duonelę, kurią teko dalintis dviems šeimoms. Apie ką aš čia? Apie vaikų sukeitimą gimdymo namuose ir jų atmainymą bei sugrąžinimą tikriesiems tėvams.

Ar įsivaizduojate ką reikštų būti išplėštam iš jaukios vaikystės ir priverstam staiga suaugti? Suvokti, kad pasaulis gali subirti tarsi kortų namelis?Ar norėtumėt matyti buvusią mamą, apkabinančią kitą sūnų, tikrąjį? O tuo tarpu tavo motina gyvena savame pasaulyje ir jai labiau reikia šilto apkabinimo nei tau, nors esi tik penkerių...

Autorius taip įtaigiai perteikia pasakojimą, jausmas įleidžia šaknis ir auga, bujoja... Suvoki, kad padaryta baisi klaida, neatitaisoma žala, vedanti į neišvengiamą tragediją. Atrodo, įsiveržtum į tą dramą, bandytum kažką pakeisti, bet viskas pasakyta paskutiniu sakiniu:

"Viskas buvo taip, kaip turėjo būti - štai ir visa istorija."

Graži, liūdna istorija kapitono Nemo bibliotekoje. Užsukite į ją!

Pavadinimas kuo aiškiausiai pasako, apie ką ši knyga. Tačiau hipnotizuotojas nėra pats svarbiausias veikėjas. Knygoje jų daug, visi tarpusavyje vienaip ar kitaip susiję. Hipnotizuotojas Erikas Marija Barkas davė sau priesaiką,...

Pavadinimas kuo aiškiausiai pasako, apie ką ši knyga. Tačiau hipnotizuotojas nėra pats svarbiausias veikėjas. Knygoje jų daug, visi tarpusavyje vienaip ar kitaip susiję. Hipnotizuotojas Erikas Marija Barkas davė sau priesaiką, kad daugiau niekuomet neužsims hipnoze, tačiau ją sulaužo. Ir tik todėl, kad užhipnotizuodamas pauglį, tikisi padėti surasti jo seserį.Įvykiai, atrodo, visai neliečia Eriko, tačiau užsisuka tokie įvykiai, kad iškyla grėsmė pačiam Erikui ir jo šeimai.

Knyga sudėtinga, nes pasakojama apie tokią mažai ištirtą sritį, kaip hipnozė. kartais pasakojimas vyksta lėtai ir net nuobodžiai, o staiga sprogsta su baisiausia jėga, tuo sukeldamas skaitytojui netikėtumą. Pasakojimas intriguojantis, nenuspėjamas. Pabaigos neatspėjau, nes nebuvo kada ir spėlioti - toks supintas pasakojimas. Atrodo, kad viskas painu, lyg veiksmas vyktų nerialiame gyvenime, tačiau, pasirodo, niekas nevyksta be priežasties.

Rašytojas sumaniai piešia veikėjų paveikslus - Eriko, jo žmonos, Josefo, komisaro Linos. Į vieną pasakojimą suveda skirtingiausius žmones, kuriuos vienija tikslas - sužinoti, kas atsitiko.

Kai skaičiau, kartais išlįsdavo mintis, o ką, jei jie iš tiesų taip padarytų? Negi būtų taip jau sunku? Galų gale kai kur panašiai ir yra, netgi šiais laikais - moteris neturi teisių, tik pareigas ir mažyčius džiaugsmus,...

Kai skaičiau, kartais išlįsdavo mintis, o ką, jei jie iš tiesų taip padarytų? Negi būtų taip jau sunku? Galų gale kai kur panašiai ir yra, netgi šiais laikais - moteris neturi teisių, tik pareigas ir mažyčius džiaugsmus, kuriuos jai leidžia vyras. Labai dažnai prisidengdamas religija.
Kodėl taip atsitiko Gileado respublikoje, įsikūrusioje buvusioje JAV teritorijoje, kad moterys staiga tapo vertinamos tik pagal padorumą bei vaisingas įsčias? Tarsi dėl to, kad reikėjo jas apsaugoti nuo išnaudojimo ir prievartos, išnaikinti supuvusios visuomenės palikimą (pavyzdžiui, "pornonamelius") bei leisti gyventi pagal tikrąją prigimtį - atsiduoti vaikų gimdymui. Tai tiesa - moterims miesto gatvėse dabar žymiai saugiau, jas dengia ilgi dukslūs rūbai, o vyrai nesiryžta nei kalbinti, nei tuo labiau prisiliesti - nenori rizikuoti gyvybe. Visos yra suskirstytos į kastas, kurios apibrėžia jų pareigas ir gyvenimo būdą apskritai. Istoriją pasakoja Tarnaičių atstovė, kurios gyvenimo tikslai gan paprasti - eiti apsipirkti ir pagimdyti sveiką vaiką. Savo šeimininkams - Vadui su Žmona. Lyg ir išaiškėja kitokios moterų "apsaugojimo" priežastys.

Visas pasakojimas skamba šaltokai, šiek tiek jausmų prasiveržia tik prisiminus kažką ypač skaudaus iš ne tokios tolimos normalios praeities ar patyrus netikėtą mažą džiaugsmą, nes toje sintetinėje respublikoje Tarnaitę pradžiugina net padovanotas degtukas (gal pavyktų padegti Vado namus?).
Jei leistum įsivyrauti emocijoms, turbūt išprotėtum tame dviveidžiame, korumpuotame kaip ir anksčiau pasaulyje, kuriame iš tavęs reikalaujama besąlygiško paklusnumo ir baudžiama taip, kad daugiau nebenusikalstum.

Vis dėlto šito utopinio romano pabaiga nėra visai juoda. Ne, absoliučiai neaišku, kas atsitinka Tarnaitei, bet atsiranda viltis, kad viskas bus gerai. Bet kol kas. Bent trumpam. O išeičių visada atsiras.

"Štai turiu tarnaitę Bilhą. Sueik su ja, idant ji pagimdytų ant mano kelių ir aš per ją turėčiau vaikų."*

*Pr 30,1-3

Niekam nėra paslaptis, jog visame pasaulyje priklausomybė nuo alkoholio ar narkotikų yra pripažįstama problema. Tačiau šalys skiriasi tuo, kaip šią problemą sprendžia. Juk nepaisant akivaizdžių neigiamų pasekmių alkoholis...

Niekam nėra paslaptis, jog visame pasaulyje priklausomybė nuo alkoholio ar narkotikų yra pripažįstama problema. Tačiau šalys skiriasi tuo, kaip šią problemą sprendžia. Juk nepaisant akivaizdžių neigiamų pasekmių alkoholis ir tabakas atneša į šalies biudžetą nemažai pajamų, be to žmones, kurie nemoka gyventi savarankiškai, lengviau kontroliuoti. O kaip pastebi šioje knygoje psichiatrė Vilma Andrejauskienė - priklausomybė tai liga, kada žmogus "įpranta gyventi nesavarankiškai ir nebeįsivaizduoja, jog galima gyventi kitaip. Ne tik neįsivaizduoja, bet nesupranta, kodėl verta stengtis kitaip gyventi. Dėl ko?" (37 p.).



Pirmiausia knygą "Sutemos tirščiausios prieš aušrą" skaičiau kaip specialistas, pats dirbantis su priklausomais asmenimis. Tačiau manau, jog ji skirta tiek profesionalams, tiek žmonėms, kurie nėra susipažinę su šia liga. Juk priklausomybė visuomenės mąstu dar ir nėra pripažįstama kaip liga! Taigi žmonės skaitysiantys šią knygą turėtų būti nusiteikę keisti savo požiūrį ir mąstymą. Čia pateikiami įrodymai, kad alkoholizmo priežastys nėra valios trūkumas ar moralės stoka. Jeigu būtų taip, tai greičiausiai visi mes taptume alkoholikais! Nes vargu ar galime pasigirti esantys tobulai moralūs ar visada atliekantys reikalingus darbus - nepristygstantys valios.



Kokie tie įrodymai? Knyga sudaryta iš trijų dalių - interviu su specialistais, kur kalbama apie įvairius priklausomybės aspektus, pačių sergančiųjų pasakojimai apie savo gyvenimo istorijas bei įstaigų, į kurias galima kreiptis pagalbos pristatymai. Knygoje pateikiami interviu su įvairiais priklausomybės ligų specialistais - psichiatrais, psichologais, socialiniais darbuotojais. Dalis jų patys yra priklausomi.



Galiu pasakyti, jog nepaisant to, jog pats dirbu su priklausomais asmenimis, šią knygą norėčiau skaityti dar ne kartą, nes joje kaskart galima atrasti kažką naujo. Knyga svarbi ne vien dėl vertingos informacijos, tačiau ir dėl vilties suteikimo, nes neša žinią, jog nėra tokios blogos padėties, iš kurios negalima išsikapstyti. Be to, joje galima rasti ir nuorodų, kaip reiktų elgtis pačiam, norint iš tiesų pradėti spręsti savo problemas ar kaip galima (ir kaip negalima) padėti savo artimiesiems.



Galiausiai noriu padėkoti knygos sudarytojams kunigui Kęstučiui Dvareckui ir daktarui Andriui Navickui (bernardinai.lt) už svarbų darbą, kurį jie atliko prisidėdami prie visuomenės švietimo.



P.S.

Šių metų 20 numeryje "Veido" žurnalas rašė, kad Lietuva yra viena pirmaujančių šalių Europoje pagal mirties atvejų, susijusių su alkoholiu, skaičių. Beveik pusė vyrų gali būti probleminiai alkoholinių gėrimų vartotojai, o tarp jų dauguma dar gali būti ir priklausomi nuo alkoholio.

Romanas apie senąjį Egiptą, valdžios troškimą ir kovas dėl jos, meilę, apie išskirtinę moterį - Kleopatrą ir jos likimą.

Nepaisant keistoko rašymo stiliaus, arba prastoko vertimo (nežinau, kuris iš jų), skaityti buvo...

Romanas apie senąjį Egiptą, valdžios troškimą ir kovas dėl jos, meilę, apie išskirtinę moterį - Kleopatrą ir jos likimą.

Nepaisant keistoko rašymo stiliaus, arba prastoko vertimo (nežinau, kuris iš jų), skaityti buvo labai įdomu.