Išgirtoji knyga, vadinama amžiaus šedevru - "Didysis Getsbis" - nepaliko man jokio įspūdžio.

Paslaptingojo Getsbio veiksmus aš dar supratau, bet jo meilė - Deizė - mane taip erzino savo neveiklumu ir "mėmiškumu", kad baisu....

Išgirtoji knyga, vadinama amžiaus šedevru - "Didysis Getsbis" - nepaliko man jokio įspūdžio.

Paslaptingojo Getsbio veiksmus aš dar supratau, bet jo meilė - Deizė - mane taip erzino savo neveiklumu ir "mėmiškumu", kad baisu. O pabaigoje truputį virktelėjau dėl būtent tokios atomazgos ir likimo ironijos. Net po siautulingų vakarėlių su šimtais žmonių Getsbis nesurado daugiau draugų, kurie norėtų su juo atsisveikinti. Ir viskas dėl beprotiškos meilės...

Na gerai gerai, gal ir buvo knygoje puikiai sudėliotų scenų, bet kadangi vos perskaičiusi knygą, iš karto pažiūrėjau ir ekranizaciją, kuri mane tiesiog sužavėjo savo eklektika ir detalėmis, dabar mintyse iškyla tik matyti vaizdai, o ne tie, kuriuos skaitant sukūrė mano vaizduotė.

Bet knygą bendrajam išsilavinimui ir savos nuomonės susidarymui perskaityti tikrai verta.

Buvau sau prižadėjusi perskaityti "Dekameroną" tada, kai pamačiau ne patį intelektualiausią ir truputį nepadorų filmą "Virgin Territory" - jo aprašyme sakoma, kad remtasi būtent Džiovani Bokačo novelėmis. Bet štai, knygos...

Buvau sau prižadėjusi perskaityti "Dekameroną" tada, kai pamačiau ne patį intelektualiausią ir truputį nepadorų filmą "Virgin Territory" - jo aprašyme sakoma, kad remtasi būtent Džiovani Bokačo novelėmis. Bet štai, knygos laikas atėjo tik dabar. Ir tai, turėjau labai su savimi kovoti, kad romano nenumesčiau kažkur pakeliui.

Apie ką knyga? Maro metu Florencijoje susibūrė dešimties jaunuolių grupė, kuri nusprendė iškeliauti į kaimą. O kad ten laikas neprailgtų, jie pasakojo vienas kitam noveles išrinkto draugijos karaliaus parinkta tema. Pasakojimai buvo patys įvairiausi, bet labai dažnai su lengva gašlumo gaidele. Nupasakoti "mėgavimaisi" ir "jodinėjimai" dažniausiai vyko ne santuokoje, o kartais ir ne tik tarp vyro ir moters (šiandienos aktualijos, ar ne?).

Kai pagalvoji, kad knyga parašyta dar apie 1350 metus, šiek tiek kilsteli antakį ir susimąstai apie moralės normas. Bet greitai nustoji ir skaitai toliau.

Asmeniškai, skaityti buvo nelengva, bet kartais tiesiog juokiausi balsu iš viduramžių gyventojų išmonių - būtent tai buvo žaviausios knygos akimirkos.

Didžiosios Pohuliankos 16-ajame name, Vilniuje, gyveno toks ponas Piekielny. Tame pačiame name 1917 - 1924 m. gyveno ir prancūzų rašytojas Romain Gary, kaimynui žydui pažadėjęs kiekvieną kartą, kai susitiks su garsiais...

Didžiosios Pohuliankos 16-ajame name, Vilniuje, gyveno toks ponas Piekielny. Tame pačiame name 1917 - 1924 m. gyveno ir prancūzų rašytojas Romain Gary, kaimynui žydui pažadėjęs kiekvieną kartą, kai susitiks su garsiais žmonėmis, paminėti to mažo žmogelio egzistenciją ir vykdęs pažadą JTO tribūnose, Prancūzijos ambasadoje Londone, Federaliniuose rūmuose Berne, Eliziejaus laukuose, prieš Šarlį de Golį ir Višinskį... Tačiau tai tik vienas R. Gary aušros pažadas.

Antrąjį pažadą vaikystėje davė motina, apgaubusį vaiką besąlygiška meile, globa, švelnumu ir moteriškumu, kurių R. Gary truko visą likusį gyvenimą - jis leido laiką laukdamas ir ieškodamas to, ką jau gavo. R. Gary motina užaugino viena ir dėjo visas pastangas, kad vaikui nieko netrūktų. Tai priversdavo ją daug dirbti, griebtis netgi ne itin sąžiningų būdų, melo, kuriam išaiškėjus, ji neleisdavo savęs žeminti, o tapdavo tik dar išdidesnė. Ryžtą, o kartu ir panieką jos teisėjams stiprindavo iliuzijos apie genijų sūnų: Niekingos buržujiškos blakiūkštės! Jūs nežinote, su kuo turite garbės kalbėti! Mano sūnus bus Prancūzijos ambasadorius, Garbės Legiono ordino kavalierius, didysis dramaturgas, Ibsenas... Kartais, skaitant žymių menininkų biografijas, stebina, kiek meilės, kiek nesuvaidintų jausmų, kiek neįtikėtinų likimo vingių sutelpa mažuose jų gyvenimuose. Skaitant "Aušros pažadą" apėmęs jausmas buvo visiškai atvirkštinis. Pamaniau: istorija gal net nėra tokia jau ypatinga. Juk kiekvienam jo vaikas yra pats geriausias, pats tobuliausias, nors ne visi tai garsiai pasako. Kiekvienas savo tėvams esame ir tas literatūros genijus, ir Prancūzijos ambasadorius.

Tačiau R. Gary istorija ir šiek tiek kitokia. Nekuklios motinos svajonės iš esmės buvo išpildytos. Jis tapo Generaliniu Prancūzijos konsulu, buvo apdovanotas Išvadavimo judėjimo ir Garbės Legiono ordinais, netgi sugebėjo du kartus gauti prestižinę Prancūzų literatūros premiją - Gonkūrų premiją, kuri paprastai rašytojui teikiama vieną kartą gyvenime. Padaryti neįmanomą R. Gary sugebėjo, parašęs knygą Emilio Ažaro vardu, kuris tariamai buvo jo sūnėnas. Ši gudrybė primena tas, kurias Vilniuje, siekdama užtikrinti savo mados namų sėkmę, ir vėliau darė motina. Motinos įtaka jaučiama ir daugelyje kitų įvykių. Mintyse jis kalbasi su ja, o kalbėdamas apie savo pasiekimus, sako jog tai ji, jo motina, įvykdė savo misiją, įgyvendino svajonę, tapo didžia menininke. Iš tikrųjų jausmas, kad jis turi įgyvendinti neišsipildžiusias savo mamos svajones, atsakomybė už tai R. Gary persekiojo visą gyvenimą, dažnai net trikdė ir vertė jaustis apgailėtinu: Man buvo jau devyniolika. Mane graužė išlaikytinio vaidmuo. Žiauriai kentėjau. Gyvenau iš jos darbo, iš jos sveikatos.<...> Norėdamas pasiekti didingumo viršūnę, atsitrenkdavau į žvangesį ir pompastiką, nusprendęs tapti genijumi, tik parodydavau, kad man stinga talento.

Knyga įdomi dar ir tuo, kad dalis veiksmo vyksta Vilniuje, kur R. Gary užaugo ir išėjo gladiatoriaus mokslus, pritaikytus ateities kovose. "Aušros pažado" puslapiuose būsimas rašytojas vaikšto mediniais miesto šaligatviais su motina, kai kuriuose ji - Nina Borisovskaja - tampa be išlygų karaliaujančia vietiniame madų pasaulyje. Kita vertus, kūriniui jau įpusėjus ir toliau jaučiama praradimo nuotaika, nuojauta, kad viskas baigta. R. Gary rašo: Gyvenimas - jaunas. Sendamas jis tampa tąsa, laiku, atsisveikinimu. Jis paėmė iš jūsų viską, jis nebeturi jums ko duoti. Likus 20 metų iki mirties rašytojas jau sako: Aš gyvenau. Gal tokią slogią skaitymo nuotaiką sustiprina ir tai, kad šiandien jau žinome, jog R. Gary pats nusprendė pasitraukti iš gyvenimo. Priešingu atveju, atsikračius išankstinio žinojimo, "Aušros pažadas" - odė motinystei. Nugyventų metų apžvalga ir nuopelnų surašymas tarsi svarstant, ar motinos lūkesčiai pateisinti ir ar įvykdytas gyvenimo aušroje jai duotas pažadas.

-

Mano motina mirė prieš trejus su puse metų, praėjus keliems mėnesiams po to, kai išvykau į Angliją. Tačiau žinodama, kad aš neatsilaikysiu, jei nejausiu jos paramos, ėmėsi atsargumo priemonių. Paskutinėmis dienomis prieš mirtį parašė daugiau kaip du šimtus laiškų ir persiuntė juos savo draugei į Šveicariją. Taigi vis dar gaudavau motinos jėgą ir drąsą, kurių reikėjo, kad išlikčiau, nors jau daugiau kaip treji metai jos nebebuvo tarp gyvųjų.

Ne jūsų mamų romanai! - autorės tinklalapio šūkis, puikiai tinkantis Ebės pasakojamai istorijai apie jos ir Treviso meilę.

Jis - tikras pramuštgalvis, ji - rami, iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskirianti mergina. Jis nuolat...

Ne jūsų mamų romanai! - autorės tinklalapio šūkis, puikiai tinkantis Ebės pasakojamai istorijai apie jos ir Treviso meilę.

Jis - tikras pramuštgalvis, ji - rami, iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskirianti mergina. Jis nuolat apsuptas gražuolių, ji nekreipa į jį dėmesio. Jis - šiek tiek nestabilios psichikos, ji - ne tokia jau nekalta. Jų meilės įprasta nepavadinsi, greičiau jau beprotiška, o kartais gal net šiek tiek vaikiška.

Taigi, perskaičius šią knygą pasijaučiau šiek tiek per sena, o gal tiesiog pavydžiu Ebei ir Trevisui tokio jaunatviško polėkio...

P.S. Yra antra knyga, kurioje apie meilę Ebei pasakoja Trevisas. Niekaip negaliu atsikratyti minties, kad gal ją perskaičius Trevisas neatrodytų toks jau beprotis :)

Kad ir kaip keistai man tai skambėtų kalbant apie S. Kingą - "Švytėjimas" yra gana neblogas psichologinis, mistinis romanas. Taip sakau, nes tai nėra mano pirmoji skaityta šio autoriaus knyga. Skaitydama "Gyvūlėlių kapines"...

Kad ir kaip keistai man tai skambėtų kalbant apie S. Kingą - "Švytėjimas" yra gana neblogas psichologinis, mistinis romanas. Taip sakau, nes tai nėra mano pirmoji skaityta šio autoriaus knyga. Skaitydama "Gyvūlėlių kapines" miriau juokais, o ir apysakos neatrodė šiurpios, atrodo, S. Kingas tiesiog štampuoja knygas, o tarp jų, pasirodo, pasitaiko ir aukso grynuolių. Šį romaną paskatino perskaityti kultinis S. Kubriko filmas. Kaip visada, knyga patiko labiau - gal man tiesiog skaityti labiau patinka :) O siužetas paprastas: šeima su mažu berniuku žiemai persikelia gyventi į didžiulį, prabangų viešbutį "Panorama", įsikūrusį aukštai kalnuose. Šeimos galvos, Džeko užduotis yra prižiūrėti viešbutį, katilus ir pan. Viena bėda, kad užsnigus, jie bus visiškai atskirti nuo išorinio pasaulio. Įdomu tai, kad buvęs prižiūrėtojas neištvėrė žiemos, išžudė savo šeimą ir nusišovė pats. "Bet, žinoma, jis buvo neišsilavinęs", tuo tarpu Džekas yra perspektyvus rašytojas, ketinantis čia užbaigti savo pjesę, kuri atneš jam šlovę. Kad ir kaip ten būtų, išsilavinimas čia niekuo dėtas, kaip rašoma knygoje, kiekvienas viešbutis turi savo vaiduoklių, o toks garsus ir gangsteriams priklausantis monstras "Panorama" tiesiog kolekcionuoja šmėklas, o ir užstrigti kalnuose visai žiemai ne kiekvieno nosiai. Vienas pagrindinių personažų knygoje yra berniukas Denis, turintis ypatingų galių matyti ateitį, praėjusius įvykius ir panašiai - jis švyti. Denis tarsi tampa baterija šiam viešbučiui ir jis atgyja. Na, be mistikos, puikiai suregztas yra psichologinis Džeko portretas; pasipūtęs, arogantiškas, savanaudis, agresyvus ir buvęs alkoholikas. Šiuo atveju net ir be vaiduoklių jis tampa potenciali grėsmė šeimai.Manau, filme Džekas Nikolsonas puikiai įkūnijo savo vaidmenį. Šauniai sukuriama įtampa, perteikiamas personažų charakteris ir beskaitant imi krūpčioti ir žvalgytis, ar tikrai daiktai nejuda iš savo vietos. Žodžiu, puiki klasika bevirstanti knyga ir filmas ir atsižvelgiant į tai, kad S. Kingo knygos bene daugiausiai ekranizuojamos, teks ir dar keletą jo knygų įtraukti į savo sąrašą.

Penkerių metų mergaitė Aila per žemės drebėjimą netenka tėvų. Ją, toli nuklydusią nuo gimtųjų vietų ir išsekusią, randa klajojanti gentis. Tačiau šiems Aila pasirodo labai negraži: plokščias veidas, šviesūs...

Penkerių metų mergaitė Aila per žemės drebėjimą netenka tėvų. Ją, toli nuklydusią nuo gimtųjų vietų ir išsekusią, randa klajojanti gentis. Tačiau šiems Aila pasirodo labai negraži: plokščias veidas, šviesūs minkšti plaukai, liesas kūnas... O jei pasakyčiau, kad klajojanti gentis buvo neandertaliečiai, o rastoji mergaitė - kromanjonietė (kromanjoniečiai yra vieni pirmųjų "moderniųjų žmonių")? Štai taip prasideda Ailos gyvenimas gentyje, kur ji turi išmokti ne tik naujų papročių, kalbos, bet ir kaip pritapti tarp jai svetimų ir anksčiau nematytų kitokių žmonių.

Nors knygoje aprašoma genties kasdienybė, kaip renkamas ir gaminamas maistas, kaip medžiojama, kokie genties narių tarpusavio santykiai, moters ir vyro padėtis bei pareigos, nuobodžiauti skaitant knygą tikrai netenka. Aila ne tik išoriškai, bet ir savo charakteriu, gabumais (kurie, augant mergaitei, tik ryškėja) skiriasi nuo ją priglaudusių genties žmonių. Būdama moteriškos lyties, Aila negali turėti pranašumo prieš vyrą, todėl turi slėpti savo galimybes, būti nuolankia ir tyliai kęsti jai tenkančius pažeminimus. Visgi tai padaryti ne visada pavyksta.

Autorė, rašydama knygas ("Urvinio lokio gentis" yra pirmoji iš 6 knygų) studijavo archeologinę medžiagą, dalyvavo išlikimo kursuose. Tad knyga ne tik puiki savo įtraukiančiu siužetu, tačiau tai knyga, kurią skaitant galima sužinoti daug naujo.

Mano manymu knygos, kuriose pasakojama tikra žmogaus ar žmonių istorija yra daug įdomesnės ir labiau duodančios naudos, nei tos, kuriose gyvenimai yra išgalvoti. Tu skaitai knygą ir mėgini įsijausti į to rašytojo gyvenimo...

Mano manymu knygos, kuriose pasakojama tikra žmogaus ar žmonių istorija yra daug įdomesnės ir labiau duodančios naudos, nei tos, kuriose gyvenimai yra išgalvoti. Tu skaitai knygą ir mėgini įsijausti į to rašytojo gyvenimo subtilybes, išgyveni kartu su juo jo nesėkmes ir laimingas akimirkas, ir žinai, kad tai nėra išgalvota, kad tai tikrai įvyko. Galima imti manyti, kad dauguma situacijų yra gerokai pagražintos ir nevisai atitinka tikrovę, tačiau šioje knygoje herojės elgesys, jos emocinė būsena tikrai nepanaši į nerealią. Manau, kad ne vienas, kuris perskaitė šią knygą rado panašumų su savo kartais padarytais poelgiais, kurie buvo gana impulsyvūs ir mažai apgalvoti.

Tie poelgiai turbūt tikrai nėra būsimos depresijos požymiai (depresiją daug kas gali sumaišyti su paauglyste), nes kažkodėl esu įsitikinusi, kad mūsų kartos žmonės tokia liga kaip depresija ir labai įsišaknijusia, serga retai (mano labai optimistinis požiūris).

Ir jei daugiau kalbant būtent apie šią knygą, tai joje ne tik kalbama apie depresiją ir jos padarinius žmogaus psichologiniai būsenai, bet taip pat parodo, kokie santykiai vyrauja tokių žmonių aplinkoje. Man labai įsiminė ir pamastyti privertė autorės ir jos mamos santykiai, taip pat galimos priežastys, kodėl žmonės apskritai suserga depresija. Esami ir būsimi tėvai turėtų perskaityti tokią knygą, nes ją perskaičius gali išmokti labiau suprasti paauglį ir bent jau pamėginti spėti, kaip jis jaučiasi. Teisingai priimti sprendimai gali padėti tarpusavio santykiuose, o tai padėtų spręsti iškilusias problemas.

Vaistas "Prozakas" - tapo labai populiarus depresijos (ir ne tik) gydimo būdas. Bet kyla klausimas, ar tik jis buvo vienintelis sprendimas tokioms ir panašioms ligoms gydyti. Knygos pabaigoje autorė parašė labai puikų prologą ir savo pačios nuomonę į visą savo istoriją pažvelgusi iš šalies ir apibendrinus ne tik savo buvusią ir esamą būseną, bet papasakojo faktus, kurie į pagrindinius knygos puslapius nepateko.

Skaityti ar neskaityti šią knygą rinktis reikia kiekvienam individualiai, bet mano nuomone ją reikėtų įtraukti į skaitomų knygų sąrašą. Tai knyga, kurią aprašyti nėra lengva, nes ją perskaičius galima apie viską diskutuoti be galo ilgai. Kiekvienas turi savo nuomonę tokia tema, bet ją labiausiai supras ir į ją įsijaus tas skaitytojas, kuris yra išgyvenęs tokį sunkų gyvenimo periodą, kaip depresija.

"O ką, jei viskas, ko tereikia - tai žvalgytis plačiai atmerktomis akimis ir pasitikti naujas galimybes?"


Ar niekada apie tai nesusimąstėte? Kas, jei per dažnai net nepagalvoję atmetame pasiūlymus, prašymus? Kas, jei per...

"O ką, jei viskas, ko tereikia - tai žvalgytis plačiai atmerktomis akimis ir pasitikti naujas galimybes?"


Ar niekada apie tai nesusimąstėte? Kas, jei per dažnai net nepagalvoję atmetame pasiūlymus, prašymus? Kas, jei per retai sakome "taip"? O kas, jeigu tas mažytis, kažkada neištartas žodelytis galėjo visiškai kitaip pakreipti gyvenimą?

Būtent taip ir nutiko Danny Wallace, autobiografinio romano "Jis sako Taip!" autoriui ir pagrindiniam veikėjui. Po išsiskyrimo su mergina Danny tapo užsidaręs, gyvenimui "ne" sakantis vaikinas, atmetinėjantis visus pakvietimus ir pasiūlymus vien tam, kad galėtų ramiai, niekeno netrukdomas, lindėti namuose prie televizoriaus. Nežinia kiek tai būtų trukę, jei ne vienas autobuse nepažįstamojo ištartas sakinys: "Dažniau sakyk taip". Nuo tos akimirkos Danny gyvenimas apsivertė. Jis ne tik ėmė dažniau sakyti "taip". Vaikinas nusprendė "taip" sakyti visada. Į bet kokį klausimą, pakvietimą ar pasiūlymą Danny turėdavo tik vieną atsakymą. Taip.

Nors ši knyga mano rankose (ir "Knygų iššūkio" sąraše) atsidūrė atsitiktinai, tačiau ne be reikalo. Jau vien dėl to, kad po įtemptų mokslo metų ir serijos sudėtingų, gilinimosi ir skaitymo tarp eilučių kūrinių, buvau pasiilgusi tokio, lengvo, daug mąstymo nereikalaujančio skaitymėlio. Tad nors knyga yra daugiau nei puspenkto šimto puslapių, ją perskaičiau tikrai greit. Romanas patraukia ypatingai įdomiu siužetu, kuris, žinant, kad daugiau ar mažiau yra tikras, tampa dar įdomesnis. Ryte tu kur nors su Danny ir būreliu pacifistų kreida šūkiais margini Londono šaligatvius, o vakare žaliu juokingu "Taipmobiliu" jau riedi į Stounhendžą. Negana to, knygoje apstu kasdieniškų situacijų, į kurias autorius pasižiūri su tokia ironija, kad, nori nenori, skaitydamas nejučia išsišiepi iki ausų.

Nė minutės nepasigailėjau šiai knygai pasakiusi "taip". Apskritai, vienintelis dalykas, kurio galima gailėtis pradėjus skaityti šį romaną, tai kažkada be reikalo atmesti pasiūlymai, prašymai, per dažnai tariamas "ne". Susimąsčiau, juk pasaulyje pilna žmonių, kurie be perstojo atmeta prašymus ar pasiūlymus, net nepagalvodami kur galėtų nuvesti jų pasakytas "taip". Kiek mažytis žodelis gali atverti naujų kelių, suteikti naujų galimybių, leisti pažinti naujų žmonių... Skaitant šią knygą, iš užmaršties ima kilti visi tie atvejai, kai vietoj "ne" galėjau pasakyti "taip". Ir tuomet, šiek tiek paplaukiojus beribėmis fantazijos jūromis, ima graužti kirminėlis, nes supranti kiek galbūt esi praradęs. Na ir juk visai nesvarbu, kad tai greičiausiai maži, kasdieniški dalykai. Vis dėlto, tie maži dalykai yra svarbūs. Juk nuoširdi nepažįstamojo šypsena ar ištartas "ačiū" gali pakelti nuotaiką visai dienai. O galbūt jūsų ištartas nereikšmingas taip, praskaidrina dieną kažkam kitam? Ar ne tai ir daro mūsų gyvenimą ir pasaulį gražesniu? :)

Tiems, kas mėgaujasi skaitymo procesu, išmoningu tekstu, kūrinio nešama žinia, ši knyga nebus pati tinkamiausia, tačiau puikiai pravers tiems, kurie dėl kaži kokių priežasčių negali įsijungti filmo. Meilės romanas su...

Tiems, kas mėgaujasi skaitymo procesu, išmoningu tekstu, kūrinio nešama žinia, ši knyga nebus pati tinkamiausia, tačiau puikiai pravers tiems, kurie dėl kaži kokių priežasčių negali įsijungti filmo. Meilės romanas su burtų prieskoniu ir apdarų aprašymais, gražuoliais pagrindiniais herojais, kurie beja, dar ir karaliauja, bei daug veiksmo. Todėl galima užsimiršti, jog skaitai, ir tiesiog bėgti eilutėmis, stebėti greit beiskeičiančius įsivaizduojamus kadrus prieš akis ir laižyti ledus, nes tokios knygos skirtos atostogoms, pliažui, lietingoms popietėms, kai tikrai neturi kur eiti :)

Knygos pavadinimas nenuteikia optimistiškai ir galiu patikinti, kad penkios seserys tikrai nusižudys. Ir knygos gale neįvyks stebuklas, jų visų niekas neišgelbės...

Nepavykęs bandymas nusižudyti. Mirtis. Grupinė savižudybė....

Knygos pavadinimas nenuteikia optimistiškai ir galiu patikinti, kad penkios seserys tikrai nusižudys. Ir knygos gale neįvyks stebuklas, jų visų niekas neišgelbės...

Nepavykęs bandymas nusižudyti. Mirtis. Grupinė savižudybė. Nepavykęs bandymas nusižudyti. Mirtis. Visiška vienos šeimos namo mirtis, spengianti tyla, daug šiukšlių, daug klausimų. Tad siužetas aiškus. Tačiau tikrai smalsu KODĖL. Kodėl jos tam pasiryžo, kas privertė, ar niekas nebandė padėti, kaip mergaičių tėvai?..

Knygos siužetas pasakomas daugiskaitos pirmuoju asmeniu, tai nėra įprasta. Gatvės berniukai jas stebi, analizuoja, bando rasti atsakymus, renka seserų daiktus, džiugesio ir ypač skausmo akimirkas. Galima net teigti, kad miestelio berniukai jas yra įsimylėję, išaukštinę šias mergaites. Nes kam gali nepatikti gražios, šviesios, šiek tiek keistos, bet mielos ir paslaptingai traukiančios merginos. MES - miestelio berniukai - deda atsiminimus kaip istorijos mozaiką ir bent jau knygos gale skaitytojas tikisi atsakymo į klausimą KODĖL...

Tiesaus atsakymo rašytoja nepateikia, greičiau pats skaitytojas pradeda jo ieškoti. Tačiau prisipažinsiu, pats faktas, kad nusižudys vienos šeimos visos dukterys - pribloškiantis. Galbūt todėl ši knyga mane ir patraukė. O priežastys: mama, tėvas, pašėlusi paauglystė, griežtos ribos, ligos, stebintys kaimynai, merginas dievinantys miestelio berniukai, mokslai... Kas dabar jau supaistys...