"...vis dėlto pasitaiko kartais progų, kai vienu žodžiu, vienu žvilgsniu, vienu pasitikėjimo ženklu galima pasiekti daugiau nei alinančiomis viso gyvenimo pastangomis. Žinoma, taip ir yra. Tiesa, tos progos vis dėlto ir vėlei...

"...vis dėlto pasitaiko kartais progų, kai vienu žodžiu, vienu žvilgsniu, vienu pasitikėjimo ženklu galima pasiekti daugiau nei alinančiomis viso gyvenimo pastangomis. Žinoma, taip ir yra. Tiesa, tos progos vis dėlto ir vėlei sutampa su bendrąja situacija tuo, kad jomis niekda niekas nepasinaudoja."

--

Nelengvas, tamsus kūrinys, dažnai mane smarkiai pristabdydavęs labai ilgais monologais, neretai pateikiamais vienoje pastraipoje per 6-8 puslapius.

Pagrindinis veikėjas, paprastas žmogus K., atvyksta į miestelį ir susiduria su nesuprantamai absurdiška, griozdiška ir išsikerojusia biurokratija ir paprastų gyventojų atšiaurumu. K. bandantis aiškintis, kaip toji miestelio biurokratija veikia, kalbantis su gyventojais ar valdininkų atstovais, viskas tampa dar neaiškiau. Neretai pasijusdavau lyg skaityčiau aprašytą sapną, kuriame nėra nei jokios logikos, nei aiškumo, lyg viskas skendėtų rūke...

Jei reikėtų rašyti asmeninį įvertinimą šiai knygai penkiabalėje sistemoje, rašyčiau 3. Kodėl tik tiek? Dėl anksčiau minėtų monologų bei dėl to, kad, vis dėlto, kūrinys nebaigtas. O pabaigos labai norėjosi... Trejetą rašau ne dėl to, kad kūrinys buvo sunkus ir, tikriausiai, mano taip ir neperprastas. Reikia juk ir sunkių skaitinių, kad pajustum skaitymo džiaugsmą. Tačiau po tokios knygos reikia šiek tiek laiko atsigauti ir paskaitinėti ką nors lengvesnio.

"Niekas kitas taip neskatina interpretacijų, kaip nesąmonės." U. Eco

Ši knyga - tai dviejų eruditų, Umberto Eco ir Jean-Claude Carrière pokalbis apie knygos istoriją ir jos įtaką kultūrai. Pokalbis, kurio kryptis švelniai...

"Niekas kitas taip neskatina interpretacijų, kaip nesąmonės." U. Eco

Ši knyga - tai dviejų eruditų, Umberto Eco ir Jean-Claude Carrière pokalbis apie knygos istoriją ir jos įtaką kultūrai. Pokalbis, kurio kryptis švelniai koreguojama Jean-Philippe de Tonnac, skaitytoją įtraukia tarsi verpetas ir leidžia pasijusti lyg sėdėtum visai šalia šių diskutuojančių genijų.

Tai tikras desertas bet kuriam knygų mylėtojui. Skaityti nėra lengva, tačiau nepaprastai įdomu. Norint sekti intelektualų pokalbį smegeninei teks šiek tiek padirbėti. Tai ne ta knyga, kurią kartą perskaitęs padėtum į lentyną ir neatsiverstum ateinančius 30-40 metų. Iš tokių knygų galima daug ir dažnai mokytis - retorikos, minčių dėliojimo sklandumo, argumentavimo, subtilaus humoro. Knygoje kalbama apie knygos istoriją, senovės bibliotekas, inkunabulus, dabartines asmenines bibliotekas, elektronines knygas, kiną.

Beje, nors į mano rankas pakliuvo antrasis, pataisytas leidimas, korektūros klaidų vis dėlto nebuvo išvengta, kas tokio lygio knygoje šiek tiek badė akis.

Knygos viršelyje parašytas sakinys "Tai nuostabi istorija, kaip žmogus, sukūręs Hobitą, tapo šiuolaikinės literatūros milžinu" turėjo tarsi morališkai paruošti skaitytoją įstabiai pažintinei kelionei po didžiojo Tolkino...

Knygos viršelyje parašytas sakinys "Tai nuostabi istorija, kaip žmogus, sukūręs Hobitą, tapo šiuolaikinės literatūros milžinu" turėjo tarsi morališkai paruošti skaitytoją įstabiai pažintinei kelionei po didžiojo Tolkino gyvenimą. Tačiau perskaitęs knygą galiu pasakyti tiek, kad tai nebuvo įdomiausiai parašyta biografija, kurią teko skaityti. Be abejo, Tolkinas buvo be galo įdomus ir savitas žmogus, tačiau, mano nuomone, biografijos autorius buvo silpnokas.

Tolkino gyvenimas aprašomas neidealizuojant šio legendinio rašytojo. Kaip ir visi žmonės, jis turėjo savitų ydų, kai kurios iš tų ydų buvo gan keistos.

Beje, knygos išnašos, kurių nėra taip mažai, yra pateikiamos knygos pabaigoje. Man toks išnašų pateikimas niekada nepatiko. Skaitymą dažnai tenka nutraukti viduryje pastraipos, atsiversti knygos pabaigą, pagal numerį susirasti reikiamą išnašą ir dažnai pamatyti, kad tai tik paimta citatos dalis iš kažkokio laiško. Erzina...

Dar viena Iššūkio knyga. Šįkart - jau išsiilgtas Murakami.



Knygoje pasakojama apie Hadžime - vyrą, turintį žmoną ir dvi dukras, savo barų verslą ir Šimamoto - paslaptingą moterį. Jie dar pradinėje mokykloje buvo...

Dar viena Iššūkio knyga. Šįkart - jau išsiilgtas Murakami.



Knygoje pasakojama apie Hadžime - vyrą, turintį žmoną ir dvi dukras, savo barų verslą ir Šimamoto - paslaptingą moterį. Jie dar pradinėje mokykloje buvo bendraklasiai, Hadžime mylėjo Šimamoto, tačiau jų keliai išsiskyrė. Po daugelio metų sutikęs Šimamoto, Hadžime supranta, kad vis dar ją myli.



Visų pirma, noriu pastebėti, kad tai ploniausia iki šiol skaityta Murakami knyga. Prieš ją pasiimdama iš bibliotekos net buvau pamiršusi, kad joje - vos 200 puslapių. Laisvai galima perskaityti per vieną dieną, bet aš tai padariau per dvi :)

Antra - nemurakamiška. Buvau pasiilgusi tų keistų pasaulių, kuriuos taip meistriškai kuria rašytojas. Ši istorija tikrai labai paprasta, atrodo, tiesiog banalus pasakojimas apie meilę. Tačiau vis dėlto kai kur jaučiamas tas lengvas murakamiškas prieskonis.. :) Tos kelios akimirkos buvo pačios geriausios :)

Šiaip jau aš tikrai nepeikiu knygos. Skaitėsi tikrai labai lengvai, knygoje pakankamai daug dialogų, o tai tik palengvina procesą. Ir istorija, nors ir paprasta, bet tikrai įdomi. Vis norėjosi sužinoti, kas dėsis toliau. Atrodo, jau nori užversti, bet kažkur mintyse sukirba: "Na, dar vieną skyrių". Ir skaitai. Taip visai netyčia priartėdamas prie pabaigos :)

Man labai patiko, kad šioje knygoje taip pat, kaip ir kitose knygose, daug dėmesio skiriama muzikai. Šįkart pagrindinis veikėjas turi du džiazo barus, mėgsta klasikinę muziką, o paskutinis plokštelės pasiklausymas yra lemtingas. Knygoje minimos kelios kertinės dainos: Duke Ellington "Star-Crossed Lovers", Nat King Cole "Pretend" ir kažkieno "South of the Border". Pati paklausiau jas tik dabar, kai perskaičiau knygą, ir iškart viskas nušvito kitomis spalvomis! Neįtikėtina :)



Tai tiek. Knyga nepatenka į mėgstamiausiųjų sąrašą, bet paskaityti verta. Tokia pakankamai jauki, labai labai nedaug murakamiška, tačiau įdomi :)

Keliavau laiku. Tai pirmyn. Tai atgal. Dažniausiai atgal. Nes juk pirmyn sudėtinga.

Turėjau nuostabų keleivį. O gal reiktų sakyti vedlį. Kartais pati jutau, jog esu keleivis, o mane tarsi neša per prabėgusius metus. Kartais...

Keliavau laiku. Tai pirmyn. Tai atgal. Dažniausiai atgal. Nes juk pirmyn sudėtinga.

Turėjau nuostabų keleivį. O gal reiktų sakyti vedlį. Kartais pati jutau, jog esu keleivis, o mane tarsi neša per prabėgusius metus. Kartais norėjosi sustoti. Pabūti dar ten, kur jau negaliu sugrįžti, o juk kartais taip norisi. Jutau kvapus ir skonius, girdėjau šūksnius ir juoką. Užsimerkusi jutau tų laikų žavesį, kai dar buvau mokinukė ar tik tik atkeliavusi į sostinę sutikti savojo gyvenimo išbandymo, o kokią gražią ateitį tas išbandymas man padovanojo.

Taip, aš kalbu apie kelionę su Platonu. Ši knyga mane sužavėjo. Niekada nebuvau filosofijos gerbėja ir visuomet jos vengiau, kai tik pavykdavo. Ji man atrodė per daug sudėtinga, ne gal ne sudėtinga, o reikalaujanti iš manęs tokių mąstymo jėgų, kurių savyje neturėjau. Bet žinot, autorius visus sudėtingus filosofinius mąstymus įpynė į nuostabų rūbą, kuris leidžia jį tarsi pasimatuoti visiems. Juk kiekvienas turime prisiminimus apie mokyklos suolą, apie pirmąją meilę ir visus kitus žmogiškus dalykus. Kiekvienas mėgstame grįžti atgal, kiekvienas mąstome, dėliojame savas mintis. Tad autorius priverčia suklusti, atrasti naują požiūrį, naujas galimybes. O kas svarbiausia leidžia žvilgtelti pirmyn, nes juk praeities jau nepakeisim, o į ateitį visuomet galime žiūrėti kitaip.

Tad rekomenduoju nepabijoti kelionės su Platonu, leisti jam vesti jus Jūsų gyvenimo maršrutu ir atrasti tai, kas galbūt ilgai kirbėjo Jūsų mintyse, o gal tai, kas pasirodys visiškai nauja, niekada neapmąstyta, bet verta dėmesio. Ir atminkit, jog "filosofuoti reiškia mokytis mirti, kaip teigė Montaigne'is, tačiau kartu tai ir mokymasis gyventi."

Rūta

TAHIR SHAH "Tūkstančio ir vienos nakties šalyje"

Būna knygų, kurias perskaičius, vidus tiesiog spinduliuoja įvairiomis mintimis ir teigiamais jausmais. Būna knygų, užvertus kurias, jautiesi maloniai pavargęs, nes toks...

TAHIR SHAH "Tūkstančio ir vienos nakties šalyje"

Būna knygų, kurias perskaičius, vidus tiesiog spinduliuoja įvairiomis mintimis ir teigiamais jausmais. Būna knygų, užvertus kurias, jautiesi maloniai pavargęs, nes toks jausmas, kad keliavai kartu su pagrindiniais herojais. Būna knygų, kurios pasilieka širdyje ir spinduliuoja pozityvu.
Ši pasakų ir arabiškos išminties knyga pilna pozityvo ir teigi...amos energijos. Ir tai tas retas atvejis, kai gali, bet nesinori tuščiažodžiauti ir liaupsinti ir taip nuostabų dalyką. Tai tas atvejis, kai reikia imti ir skaityti. Su pasigardžiavimu. Su pasimėgavimu.

Tai antroji šio autoriaus knyga, išverta į lietuvių kalbą. Jeigu pirmoji, "Kalifo rūmai. Metai Kasablankoje", supažindino skaitytojus su kultūra ir gyvenimu Maroke, tai ši knyga daug labiau išplečia tą kultūrą, kuri kai kuriems yra nesuprantama ir svetima, parodydama jos tikrąjį nuostabumą, arba tai, kas slepiasi už laikraščių ir vakaro žinių ribų.
Šioje, kaip ir pirmojoje knygoje, radau visko: gyvenimo/ nuotykių/ likimų/ papročių/ pasiaukojimo/ gerų ir keistų žmonių/ praeities/ dabarties ir ateities. Bet labiausiai man patiko pasakos, kurios ir sudaro, iš esmės, knygos pagrindą.
Nuostabus/ nuotaikingas/ pozityvus ir teigiamas kūrinys, kuris, tikiu, kiekvienam pakels nuotaiką ir nevalingai šyptelti.

"<...> - Jūsų draugas teisus, - tarė jis, - tačiau kartu ir neteisus.
- Dėl ko?
- Dėl pasakų, dėl to, ką jos reiškia.
Pasakotojas paėmė skudurą ir perbraukė jį pirštais.
- Kad išmanytum pasakas, privalai išmanyti žmones, - pasakė jis. - Svarbiausia - klausytojai. Jei suprasite, kaip ir ko jie klausosi, pamatysite, kad turite jiems beribę valdžią.
- Bet televizija...
- Pamirškite televiziją, - nutraukė mane Muradas. - Ji bevertė, nes jos vaizdai įeina pro akis ir uždusina vaizduotę. Duokite žmonėms ko nors, kas juos sujaudins labiau, ir pamatysite, kaip jie užmerks akis ir pradės klausytis <...>"

San Franciske įsisiautėjo serijinis moterų žudikas, dirbantis be pėdsakų, policija niekaip nesugeba jo sučiupti, o viena auka seka kitą. Taigi, niekada nežinai, kada tave gali rasti žiauriai nužudytą, o šalia paliktą...

San Franciske įsisiautėjo serijinis moterų žudikas, dirbantis be pėdsakų, policija niekaip nesugeba jo sučiupti, o viena auka seka kitą. Taigi, niekada nežinai, kada tave gali rasti žiauriai nužudytą, o šalia paliktą aksominę širdies formos dėžutę su ankstesniosios aukos širdimi. Kas tas paslaptingasis Romeo, tokiu romantišku vardu? Kas tas žiaurus žudikas taip drastiškai žudantis ir paslaptingai dingstantis? Romano eigoje įtampa auga, vos ne visi knygos herojai tampa pagrindiniais įtariamaisiais, o žudikas nenuleidžia rankų, vis arčiau ir arčiau sėlina link tobulos širdies.

Tai tikrai energinga, intriguojanti, psichologiškai stipri knyga, kurioje ne tik daug veiksmo, bet ir daug psichologinės savianalizės su pasąmonėje užslopintomis vaikystėje patirtomis herojų nuoskaudomis, jausmais, pažeminimais.

Turiu pasakyti, kad tai nebuvo tik "dar viena knyga". Keista, juk jos tema man nė kiek neaktuali - Pirmasis pasaulinis karas. Pagrindinis romano herojus Paulius Boimeris, kartu su savo klasės draugais patenka į frontą, tačiau...

Turiu pasakyti, kad tai nebuvo tik "dar viena knyga". Keista, juk jos tema man nė kiek neaktuali - Pirmasis pasaulinis karas. Pagrindinis romano herojus Paulius Boimeris, kartu su savo klasės draugais patenka į frontą, tačiau susiduria su visiškai kitokia realybe, nei tikėjosi. Jie, aštuoniolikmečiai berniokai, mokytojų ir tėvų skatinti savo noru eiti kariauti už tėvynę, atvykę ten randa tik kraują, krūvas lavonų ir, svarbiausia, neapsakomą, už viską stipresnę mirties baimę. Jie supranta, kad visi tie, kurie daug kalba ir dedasi viską žinantys, iš tiesų nežino nieko, nes suprasti kas iš tikro yra karas, galima tik čia, priešakinėse fronto linijose.

Mano manymu, dažnai karas yra per daug idealizuojamas, romantizuojamas. Turbūt dėl to tik perskaičiusi knygą susimąsčiau, kaip turėjo jaustis paprastas kareivis, priverstas šaudyti į niekuo nenusikaltusį žmogų, į tokį pat žmogų, kaip ir jis. Žinoma, ginti savo tėvynę yra aukščiausia pareiga ir kilniausias tikslas, tačiau, kiek leidžia spręsti mano menkos istorinės žinios, suprantu, kad Pirmasis pasaulinis karas nebuvo vienas tų atvejų, tai kova dėl valdžios, teritorijų. Karas buvo kažkam naudingas, tačiau tikrai ne paprastam kareiviui, į kurį šioje knygoje ir atsigręžia autorius. Štai kas mane labiausiai sukrėtė ir sudomino - kareivio, kaip žmogaus ir kaip asmens, išgyvenimai, kuriuos skaityti dar įdomiau žinant, kad pats autorius dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare ir, galime manyti, visa tai patyrė.

Žinoma, gilinimasis į žmogaus psichologiją nebuvo vienintelis dalykas, kuriuo mane papirko ši knyga. Romane be galo sužavi paprastai bei atvirai papasakojama kareivių kasdienybė, santykiai su aukštesnes pareigas užimančiaisiais ir, žinoma, nuostabi, broliška draugystė. Turbūt labiausiai sugraudinęs knygos epizodas - Pauliaus geriausio draugo Kato žūtis. Katčinskis Pauliui buvo ir kaip tėvas ir kaip brolis ir kaip mokytojas. Kartu jie daug patyrė. Viena linksmiausių knygos vietų kai jiedu, neapsikentę prastu kareivišku maistu, sugalvojo pavogti žąsį ir ją išsikepti. Pasidaro liūdna, kai supranti kaip turėjo jaustis Paulius, netekęs savo artimiausio draugo.

Labai džiaugiuosi, kad perskaičiau šį romaną ir drąsiai galiu teigti, kad tai - viena geriausių mano skaitytų knygų. Be galo susižavėjau Remarko sugebėjimu taip tiksliai ir jautriai perteikti žmogaus išgyvenimus, o šalia to, taip paprastai ir linksmai aprašyti kasdienius nutikimus, todėl dabar mano lentynoje savo eilės laukia dar kelios jo knygos.



"Mes jau nebenorime šturmuoti pasaulio. Mes bėgliai. Mes bėgame patys nuo savęs. Nuo savo gyvenimo. Mes buvome aštuoniolikos metų ir tik pradėję mylėti pasaulį ir gyvenimą; mes turėjome į tai šaudyti. Pirmoji sprogimo granata pataikė mums į širdį. Mes atskirti nuo naudingos veiklos, nuo žmogaus siekimų, nuo pažangos. Mes tuo nebetikime; mes tikime karu."

Kingas visada liks Kingas, šiurpo karalius. "Gyvulėlių kapinės" - ketvirtoji mano Kingo knyga ir jau žinau, kad paėmęs skaityti šį rašytoją liksi nenusivylęs. Na, nebent truputėlį nusivylęs, nes kartais ta fantastika ir...

Kingas visada liks Kingas, šiurpo karalius. "Gyvulėlių kapinės" - ketvirtoji mano Kingo knyga ir jau žinau, kad paėmęs skaityti šį rašytoją liksi nenusivylęs. Na, nebent truputėlį nusivylęs, nes kartais ta fantastika ir lieka fantastika, negebanti įtikinti kairiojo (o gal dešinio, žo, kažkurio) pusrutulio. Na, nebūna taip, nebūna, visąlaik kirbėjo mintis, nors atidėti knygos į šalį niekaip negali. Geriausia iš keturių mano skaitytų buvo Kingo knyga "Kudžas". Iki pat šiol pagaugais nugara nueina prisiminus, nes kiek ten toks fantastikos, viskas gali įvykti iš tikrųjų - šuo pasiusti gali, o va katinas prisikelti iš mirusiųjų, kaip "Gyvulėlių kapinėse", - nelabai. Beskaitant "Kudžą", kaip tik teko trumpam atidėti knygą į šalį ir patekti gūdų lapkričio vakarą miškan - patikėkite, nugara šlapia buvo bebijant, kad tuoj segs man pabaisa užpakalin. O šią knygą skaičiau - irgi teko miškan eiti, nebijojau, miręs katinas blausiom negyvom akim po egle netupėjo :) vasara gi, nešiurpūs vakarai, tai tik ne visai laiku skaitytas Kingas.

Kaip bebūtų, parašyta meistriškai, knyga įtraukia, yra apie ką pagalvoti.

Vertinimas 9 iš 10

Prieš keletą metų pirmą kartą aplankiau savo svajonių šalį - Italiją. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Lyg norėdama į ją sugrįžti, į 2013 metų knygų išššūkį įtraukiau Santa Montefiore knygą "Po Italijos...

Prieš keletą metų pirmą kartą aplankiau savo svajonių šalį - Italiją. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Lyg norėdama į ją sugrįžti, į 2013 metų knygų išššūkį įtraukiau Santa Montefiore knygą "Po Italijos saule". Italija alsavo ne tik pavadinimas, viršelis, bet ir aprašymas. Suintrigavo, norėjau pasinerti į nuostabius gamtos aprašymus, italų gyvenimą, aistringą meilę.

Pradėjau skaityti ir vis laukiau... laukiau intrigos, kuri "užkabintų" skaityti toliau. Nesulaukiau iki pat pabaigos. Skaičiau ilgai ir sunkiai, vis atodėliodama, be ūpo. Pati istorija įdomi, bet parašyta taip neįdomiai, kaip tik įmanoma. Visi svarbiausi įvykiai sugrūsti į pabaigą ir neišrutulioti, viskas įvyksta taip greitai ir įvykių tiek daug.. Susidaro įspūdis, kad autorė rašė pati nežinadama kas toliau bus ir taip nekantravo sužinoti, jog tiesiog pylė mintis ant popieriaus, kad tik kuo greičiau išsiaišintų.

Pabaigai. Įdomi, intriguojanti istorija, aiškūs veikėjų tipažai, daug gamtos atvaizdavimų, labai prastai papasakota. Gaila, kad nusivyliau. Manau, kad kitų Montefiore knygų neskaitysiu.