Ko gero, meilė ir karas yra dvi neišsemiamos temos literatūroje. Apie šiuos du neatskiriamus dalykus (juk net legendos pasakoja, kad visi karai tik dėl moterų) jau šimtus metų rašo ir dar šimtus rašys ne vienas autorius....

Ko gero, meilė ir karas yra dvi neišsemiamos temos literatūroje. Apie šiuos du neatskiriamus dalykus (juk net legendos pasakoja, kad visi karai tik dėl moterų) jau šimtus metų rašo ir dar šimtus rašys ne vienas autorius. Rašyti apie tai yra viena, o rašyti apie šiuos dalykus nebanaliai - visai kas kita. Mano manymu, Michael Ondaatje knyga "Anglas ligonis" yra pavyzdys, kad tai įmanoma.

Meilės knygoje, mano manymu, šiek tiek daugiau negu karo, nes veiksmas vyksta jau po Antrojo pasaulinio karo, tačiau būtent karas suvedė visus knygos herojus, kurie kitomis aplinkybėmis niekada nebūtų susitikę. Būtent karas iš esmės pakeitė jų jausmus ir likimus. Meilės kūrinyje yra pačių įvairiausių rūšių: tarp paslaptingo, neatžįstamai apdegusio anglo ligonio ir slaugės Hanos - platoniška, tarp anglo ligonio ir jo mylimosios Keterinos - fatališka, tarp Hanos ir šnipu tapusio vagies Karavadžo - tėviška/dukteriška ,tarp Hanos ir britų armijos kareivio Kipo - naujai ir netikėtai užgimusi, nesavanaudiška, tarp Kipo ir Karavadžo - bičiuliška.

"Anglas ligonis" - kūrinys apie meilę, tačiau skaitomas tikrai nelengvai. Pradžioje sunku buvo "įsivažiuoti", paskui - sustoti. Rašymo stilius ganėtinai sudėtingas. Momentais poetiškas, momentais nenuoseklus. Skaitydama kelis kartus net tikrinau ar tik nepraleidau kokio puslapio. Turbūt taip yra dėl to, kad kūrinyje labai smarkiai persipinusi herojų tikrovė su jų jausmais ir išgyvenimais.

Įvertinimui, galėčiau pasakyti, kad knyga "Anglas ligonis" manęs nenuvilė, bet kad joje kažko pritrūko ir kad tikėjausi iš jos daugiau, taip pat neneigiu.



Žydrūnė

Lyg mozaika iš daugybės smulkių dalių, kurios pavieniui gan keistos, neįprastos, nekontekstiškos, net kartais negražios. Mozaika tokia, kur visos tos dalys sukabintos kažkokiu magišku siūlu, o nėrinys sukuria tobulą...

Lyg mozaika iš daugybės smulkių dalių, kurios pavieniui gan keistos, neįprastos, nekontekstiškos, net kartais negražios. Mozaika tokia, kur visos tos dalys sukabintos kažkokiu magišku siūlu, o nėrinys sukuria tobulą absurdą, ir absurdišką tobulumą kartu.

Knyga, kai neleidi sau skubėti, mėgaujiesi kiekvienu skyriumi, puslapiu, sakiniu.

Skani nuo pirmo iki paskutinio žodžio.
Rekomenduoju visiems iki vieno.

Nors daug nuomonių, kad šios knygos vertė abejotina, dėl skurdoko turinio, besikartojančių intymių scenų, ar vien dėl to, kad čia vertimas (originalas skaitosi smagiau).

Man šis kūrinys nuostabus!

Skaitant įsigilinus tai...

Nors daug nuomonių, kad šios knygos vertė abejotina, dėl skurdoko turinio, besikartojančių intymių scenų, ar vien dėl to, kad čia vertimas (originalas skaitosi smagiau).

Man šis kūrinys nuostabus!

Skaitant įsigilinus tai gali būti puikus vaistas kiekvienai santuokai.

Intriga knygoje išlieka iki paskutinio puslapio, o smalsumas, vedantis tolyn verčia užmiršti valandas.

"Eime pasimelsti už tą vaikiną, kuris bėgo lėčiau nei aš"... keturių berniukų istorija, fantastiška vaikystė ir neatsargumas, dėl kurio papuola į nepilnamečių koloniją. Žiaurūs smurto vaizdai, tačiau keturių...

"Eime pasimelsti už tą vaikiną, kuris bėgo lėčiau nei aš"... keturių berniukų istorija, fantastiška vaikystė ir neatsargumas, dėl kurio papuola į nepilnamečių koloniją. Žiaurūs smurto vaizdai, tačiau keturių berniukų draugystė išlaiko visus išbandymus. Nors Tomis ir Džonas tapo žudikais geriausi jų draugai nekaltina. Knygoje aprašyti gaujų karai bei mafijos intrigos. Labai įtraukė, gera knyga.

Stefan'o Zweig'o kūrinys "Marija Antuanetė" yra priskiriamas klasikai. Tad imdamas į rankas šio garsaus austrų rašytojo knygą tikėjausi, jog ji manęs tikrai nenuvils.

Knygos pavadinimas išduoda, jog ši knyga yra Prancūzijos...

Stefan'o Zweig'o kūrinys "Marija Antuanetė" yra priskiriamas klasikai. Tad imdamas į rankas šio garsaus austrų rašytojo knygą tikėjausi, jog ji manęs tikrai nenuvils.

Knygos pavadinimas išduoda, jog ši knyga yra Prancūzijos karalienės (yra ir daugiau titulų, bet šis žymiausias) Marijos Antuanetės biografija. Autorius, jau nuo pat pirmų knygos puslapių skaitytojui, nežinančiam šios Prancūzijos karalienės gyvenimo istorijos, sufleruoja, jog ji yra tragiška. Knygoje pasakojama, kaip Antuanetė, būdama dar paauglė, dinastiniais sumetimais tarp Austrijos ir Prancūcjos monarchijų, ištekinama už būsimojo Pranzūcijos karaliaus Liudviko XVI. Tačiau santuoka nėra laiminga ir dėl to Antuanetė savo gyvenimą paskiria pramogoms, taip didindama savo priešų skaičių didikų tarpe. Savo visą energiją skirdama pramogoms, ji praranda ir liaudies palankumą ir palaipsniui tampa neapykantos ir netgi pajuokos objektu.

Tapusi karaliene, garsiosios Marijos Teresės duktė, nepastebi savo silpnybių, kurios veda jos gyvenimą į katastrofą. O jos vyras, karalius, - silpnavalis, nesugebantis pasipriešinti vėjavaikei žmonai. Deja, Marija Antuanetė gyvena Didžiosios Prancūzijos revoliucijos išvakarėse, ir jos, kaip karalienės klaidos revoliuciją vis artina. Sukilus gyventojams ir prasidėjus revoliucijai, Marija Antunetė supranta savo ligtolio beprasmiško gyvenimo kainą ir mėgina pasikeisti, pradeda kovoti dėl savo šeimos, tačiau įvykiai susiklosto tragiškai jos šeimai ir jai pačiai. Anot autoriaus, tik iškilus pavojui, Marija Antuanetė sugebėjo iškilti aukščiau savęs - vidutinio moters charakterio ir garbingai bei karališkai kovoti dėl garbės, o galų gale ir oriai numirti. Tik tiek ir bebuvo istorijos leista.

Mane sužavėjo autoriaus žvilgsnis į istorijos tėkmę, jis labai taikliai ir aiškiai nubrėžė tarsi istorijos tiesę nuo absoliučios Prancūzijos karaliaus valdžios iki Didžiosios Prancūzijos revoliucijos tai pateikdamas taip: "Nuo absoliutinės karaliaus valdžios iki Nacionalinio susrinkimo truko keli šimtmečiai, nuo Nacionalinio susirinkimo iki konstitucijos - dveji metai, nuo konstitucijos iki Tiuilri rūmų šturmo - keli mėnesiai, nuo Tiuilri šturmo iki karališkos šeimos įkalinimo - tik trys dienos. O iki ešafoto jau tik dienų klausimas." Ši istorijos tėkmė parodo, kaip ateinančios naujos jėgos, naujos mintys ir žmonių siekiai gali greitai pakeisti šalį.

Tad visiems, bent truputį besidomintiems, istorinėmis asmenybėmis siūlau paimti šią knygą į rankas ir pakeliauti po Prancūziją Didžiosios Prancūzijos revoliucijos išvakarėse ir jos metu.

B.Delinsky "Šeimos medis". Knygos aprašymas buvo įdomus ir intriguojantis: "kaip gi įmanoma, jog baltaodžių porai gimsta mergaitė juodaodė?". Atsakymas į šį kilusį klausimą įdomus, tačiau trūko didesnio įsigilinimo ir...

B.Delinsky "Šeimos medis". Knygos aprašymas buvo įdomus ir intriguojantis: "kaip gi įmanoma, jog baltaodžių porai gimsta mergaitė juodaodė?". Atsakymas į šį kilusį klausimą įdomus, tačiau trūko didesnio įsigilinimo ir praplėtojimo šia tema.

rekomenduoju knygą tiems, kurie nori skaityt atsipalaidavimui, nes tai lengvo pobūdžio knyga, kaip tik savaitgaliui ar ramiam vakarui.

Šią knygą skaičiau nepaprastai ilgai - pradėjau pernai prieš Kalėdas, perkaičiusi gal dešimt skyrių numečiau į šalį ir tik po beveik pusės metų įtikinau save, kad reikia pradėti baigtą darbą. Ir prievartavau save iki...

Šią knygą skaičiau nepaprastai ilgai - pradėjau pernai prieš Kalėdas, perkaičiusi gal dešimt skyrių numečiau į šalį ir tik po beveik pusės metų įtikinau save, kad reikia pradėti baigtą darbą. Ir prievartavau save iki paskutinio puslapio. Skaityti buvo labai neįdomu ir sunku. Kiekviename skyriuje kalba vis kitas veikėjas ir, jei paprastai nelabai kreipi dėmesio į skyrių pavadinimus, užtrunki, kol susigaudai, kas kur šneka. O ir pradėjus kreipti dėmesį kažin kiek lengviau nepasidaro - veikėjų nemažai, sunku prisiminti, kas yra kas. Taip pat erzina "arabiška" pasakojimo maniera - jei užduodamas koks klausimas, tas, kuris į jį atsako, pirmiausiai būtinai papasakos kokias nors tris visiškai nesusijusias istorijas, o paskui jau iš jų "ištrauks" atsakymą.

Tiesa, negaliu neigti, kad pati to neketindama iš šios knygos gavau nemažai žinių apie islamo meną. Konkrečiai čia daugiausiai kalbama apie miniatiūrininkus, bet prisiliečiama ir prie kitų vaizduojamojo meno atmainų. Net pati nustebau, kad tos žinios pačios savaime išplaukė iš atminties lankantis sultono rūmuose Stambule ir jomis kaip didžiai apsišvietusi asmenybė galėjau pasidalyti su kitais. Bet man tai vienintelis teigiamas dalykas, kurį galiu pasakyti apie šią knygą, nes šiaip jau negaliu pakęsti visokių filosofavimų, o ji jų kupina.

Žodžiu, knyga labai nuvylė. Jos aprašymas mane sudomino ir suintrigavo, bet lūkesčiai nepasiteisino. Žinau, kad yra vertinančių šį rašytoją, bet jis tikrai ne man.

Džiaugiuosi, kad jau įpusėjau iššūkį ir pusę kelio pažymėti galiu su literatūros klasika. Anksčiau nebuvau skaičiusi šios autorės knygų, tad labai smagu, kad susipažinau su ja skaitydama būtent Puikybę ir...

Džiaugiuosi, kad jau įpusėjau iššūkį ir pusę kelio pažymėti galiu su literatūros klasika. Anksčiau nebuvau skaičiusi šios autorės knygų, tad labai smagu, kad susipažinau su ja skaitydama būtent Puikybę ir prietarus.







Knygoje pasakojama apie Benetų šeimą: ponia Benet tetrokšta ištekinti savo dukteris, jos vyras nuolat šaiposi iš jos, o penkios dukterys užaugo labai skirtingos. Kaimo gyvenimą sudrumsčia į kaimynystę atvykęs turtuolis ponas Binglis, kuris iškart įsižiūri vyriausiąją Benetų dukterį Džeinę. Kartu su juo į dvarą atkeliauja ir jo sesuo bei išpuikėlis ponas Darsis. Šiam tiek miestelio gyventojai, tiek Elizabet, antroji Benetų duktė, iškart pajunta antipatiją ir visomis išgalėmis stengiasi išvengti pono Darsio.







Ahh, pirmą kartą taip sunku buvo nusakyti, apie ką yra knyga :o Nes taip viską norisi papasakoti, o baisu išplepėti per daug :)



Knyga man be galo patiko. Iš pat pradžių skaitėsi lengvai ir norėjosi pažiūrėti, kaip išsirutulios istorija. Mėgstu knygas apie tą laikmetį, visada žavu paskaityti ir įsivaizduoti, kaip rengėsi to meto dvaro ponios, kaip atrodė kambariai ir linksmybės, smagu pasijuokti iš visų mandagybių, kurios dabar atrodo neįtikėtinos :) Išsirinkau ir mėgstamus bei nemėgstamus veikėjus - turbūt neįmanoma kitaip, jei knyga tikrai patinka.



Labiausiai nepatikę veikėjai - ponia Benet ir Kolinsas. Fui, man jie tokie atgrasūs.. Net skaitydama sugebėjau patirti jausmą, kurį vadinu "svetima gėda". Tai vis dėl tų kvailysčių, kurias ji amžinai plepėdavo girdint Bingliui, Darsiui ir visiems kitiems, ir kuriomis vos nesugriovė laimės savo gražiajai dukrai Džeinei. O Kolinsas.. Pavadinčiau jį subinlaižiu. Nėra taiklesnio žodžio jam apibūdinti, šiame telpa viskas. Austen sukūrė labai įtaigius jų portretus, kad privertė skaitytoją taip nemėgti šių personažų :)



O mieliausi širdžiai, be abejo, yra Elizabet ir Darsis. Viena - žaisminga, kupina energijos, užsispyrimo, mąstanti kitaip nei visos merginos (tiesą sakant, būtent mąstanti), o kitas - santūrus, šaltas, atrodo, už nepramušamos ledo sienos. Ir skaitant knygą, kai matai, kaip lėtai užgimsta jų jausmai, norisi šokti iš džiaugsmo :)







Taigi. Knygai duodu dešimt balų! Tikrai nuostabi ir verta dėmesio.



O perskaičiusi ją, jau kitą dieną pažiūrėjau ekranizaciją, kuriai duodu.. vienuolika balų. Ir pirmą kartą drįstu pasakyti: kad ir kokia puiki yra knyga, bet filmas dar geresnis.

Romanas ''Liepsnojantis smėlis'' manęs nesužavėjo, nors labai domiuosi musulmonų kultūra, tikėjausi kiek kitokios knygos. Esu skaičiuosi nemažai knygų apie Rytus, tad turiu su kuo lyginti. Visas romano siužetas...

Romanas ''Liepsnojantis smėlis'' manęs nesužavėjo, nors labai domiuosi musulmonų kultūra, tikėjausi kiek kitokios knygos. Esu skaičiuosi nemažai knygų apie Rytus, tad turiu su kuo lyginti. Visas romano siužetas sukoncentruotas į dingusios mergaitės Nūfos paieškas. Dykumų vedlys Najiras pradeda mergaitės paieškas dykumoje. Po dešimties dienų mergaitės kūną randa dykumos keliautojai. Mirties priežastys neaiškios, o Nūfos šeima nesistengia sužinoti tiesos ir vengia kalbėti apie tai. Narijas užsimoja ištirti kas nutiko mergaitei ir kokiomis aplinkybėmis ji žuvo. Detektyvui į pagalbą ateina koronerio įstaigos tarnautoja Katia, kuriai taip pat smalsu sužinoti tiesą. Pats romano siužetas buvo neįtraukiantis, knyga skaitėsi lėtai. Patiko tik musulmonų kultūros aprašymai,bet jų buvo nedaug.

Turbūt ne veltui sakoma, kad genialumas slypi paprastume. Manau, visa šios knygos paslaptis ir yra paprastumas. Šioje apysakoje Andrius Šatas pasakoja, atrodytų, niekuo neypatingus kasdieniškus, tačiau toli gražu nenuobodžius,...

Turbūt ne veltui sakoma, kad genialumas slypi paprastume. Manau, visa šios knygos paslaptis ir yra paprastumas. Šioje apysakoje Andrius Šatas pasakoja, atrodytų, niekuo neypatingus kasdieniškus, tačiau toli gražu nenuobodžius, nutikimus. Žiurkės mokykloje, Liukos batas, riešutų duona... Viskas pateikiama taip vaikiškai ir paprastai, kad turbūt tai ir paperka skaitytoją. Na, žinoma, prisideda ir ta švelni Andriaus ironija, tačiau ji kitokia, nei kituose mano skaitytuose kūriniuose. Galbūt vaikiškesnė, švelnesnė?.. Nežinau, tačiau ji nepaprastai "paskanina" šią istoriją.

Pagrindinė siužeto linija - Andriaus ir Liukos meilė. Ji taip pat, kaip ir visa kita šioje knygoje, paprasta ir žavi. Deja, ne veltui "Riešutų duona" dažnai vadinama lietuviškąją "Romeo ir Džiuljeta". Andriaus ir Liukos tėvai nuo seno konfliktuoja ir tai kliudo nekaltai jų vaikų meilei. Šie, kaip įmanydami, stengiasi sutaikyti tėvus, tačiau veltui, Liuka išvažiuoja. Kartu su Liukos išėjimu, išblanksta ir Andriaus ironija, atsiranda liūdesio pėdsakas. Galbūt su Liuka išėjo ir Andriaus vaikystė? Taip, turbūt... Turbūt tai ir buvo ta, Aliuko Šovinio minėtoji, "diena, kai baigiasi vaikystė"...



"Ir sugrįžus buvo tikra vasara, tokia, kokia daugiau nepasikartoja gyvenime, ir nors paskui tau butų dar šimtas vasarų, visos jos atrodo netikros, palyginus su ta vienintele. O kodėl - velniai žino."