Skaitant šį trilerį nuobodžiauti nebuvo kada. Tikrai be galo įtraukiantis siužetas, įdomūs veikėjai bei pats istorijos pateikimas. Paskutiniu metu nemažai trilerių tampa panašūs vieni į kitus ir kažką įdomesnio sunku...

Skaitant šį trilerį nuobodžiauti nebuvo kada. Tikrai be galo įtraukiantis siužetas, įdomūs veikėjai bei pats istorijos pateikimas. Paskutiniu metu nemažai trilerių tampa panašūs vieni į kitus ir kažką įdomesnio sunku atrasti. Drąsiai galiu teigti, jog ši knyga turėjo potencialo tapti tikrai puikiu trileriu, tačiau šį kartą truputėlį pritrūko. Buvo tikrai įdomu skaityti apie Džo jaunystės prisiminimus, taip pat ir apie laiką praleistą kalėjime. Man pasirodė, jog autorė gana įtaigiai pateikė gyvenimą už grotų bei ten patiriamus siaubus. O bet tačiau... Kūrinio atomazga.. Negaliu Jums jos aš išduoti, bet užvertusi paskutinį knygos puslapį likau pasimetusi. Buvo taip gerai, o pabaiga visiškai nesiderino prie bendro knygos konteksto. Atrodė, jog autorė stengėsi, jog ji taptų ypatinga, bet šį kartą buvo truputį persistengta.
Vertėtų pagirti ir Elžbietą, už puikų knygos vertimą. Šventai tikiu, jog vertimas labai daug duoda knygai. Todėl kokybiškai išverstą istoriją visuomet yra gera skaityti 🤍
Nepaisant keleto mano paminėtų niuansų man šis trileris tikrai patiko. Nekantriai lauksiu pasirodant ir kitų Jennifer Hillier knygų.

Knyga nuobodoka, įvykiams trūksta įtampos.Kartais jau siužetas pradeda vystytis, bet vėl nutrūksta. Istorija apie kelių kartų šeimą, prisirišimą prie namo, senatvę, mirtį, išgyvenimą likus be savo antros pusės, pagaliau...

Knyga nuobodoka, įvykiams trūksta įtampos.Kartais jau siužetas pradeda vystytis, bet vėl nutrūksta. Istorija apie kelių kartų šeimą, prisirišimą prie namo, senatvę, mirtį, išgyvenimą likus be savo antros pusės, pagaliau kraustymąsi iš namo į butą....Nežinau, man trūko emocijos, net gi mėlynų siųlų ritės įvaizdžiu sužaista labai primityviai. Knygos idėja- gera, bet ji neišnaudota iki galo...

Psichologinis trileris – kas tai? Nežinau pagal ką konkrečiai knygų turinys skirstomas, bet šita knyga pavadinta psichologiniu trileriu. Ko Jūs tikitės, kai perskaitote, kad romanas yra psichologinis trileris? Aš tikiuosi...

Psichologinis trileris – kas tai? Nežinau pagal ką konkrečiai knygų turinys skirstomas, bet šita knyga pavadinta psichologiniu trileriu. Ko Jūs tikitės, kai perskaitote, kad romanas yra psichologinis trileris? Aš tikiuosi psichologinių veikėjo/veikėjų nukrypimų ir paslapčių ar vidinių demonų, kurie paliečia išorinį pasaulį.

Pirmiausia, rašytoja yra tikrai gera pasakotoja. Jos veikėjai „akių nevarto“. Esu pastebėjusi, jeigu kas antram puslapyje veikėjai pradeda „vartyti akis“ – nieko gero nelauk. Čia turbūt kaip dainoje „la la la“ - įdedama tada, kai atlikėjas nebeturi ko pasakyti.

Istorijoje yra trys laikotarpiai, kurių dėka vyksta pasakojimas: DABAR, kai pagrindinė veikėja komos būsenos ir tuo laiku aktyviai veikia jos pasąmonė, TADA – savaitė prieš patenkant į komos būseną ir ANKSČIAU – mergaitės dienoraščiai. Labiausiai man patikusios vietos yra ANKSČIAU, kai pasakotoja tampa 10-11 metų mergaitė ir DABAR, būtent tos vietos, kur veikėja įsivaizduoja ar mato mergaitę rusvu chalatėliu be veido bruožų... oi, šitos vietos buvo tokios maloniai šiurpokos, net priminė Stephen King vaizduotę.

Dar vienas malonumas buvo, kad knygos vingiai nenuspėjami. Tiesiog ir nespėliojau, o leidausi tais vingiais ir man patiko, visos tos supainiotos vietos ir kaip viskas sudėliota.

Tik tokia smulkmena nepatiko – dialogai. Tokių vietų gal nebuvo daug, bet... pvz. „Tu prastai atrodai.“/ „Man viskas gerai“./ „Kaip tu jautiesi?“/ Ne ne, man tikrai viskas gerai.“/ „Bet tu tokia perbalus.“/ Tikrai. Man viskas gerai.“ Asmeniška nuomonė: tokie dialogai erzina. Emocijų yra daug ir žodžių yra daug joms apibūdinti ir per puse puslapio tokio tipo dialogai na, knygos nepuošia.

Veikėjams tiktų pasakymas: „Tyli kiaulė gilią šaknį knisa.“ Tik va, kas ta kiaulė? Visi veikėjai knygoje tam tikrose vietose elgiasi įtartinai. Atrodo, na, jau šitas tai pavarys dabar. O buvo visaip.

Mano vertinimas šitam psichologiniam trileriui yra teigiamas.

Prieš pradėdama skaityti knygą, klaidingai buvau susidariusi įspūdį, kad šeima atsiskyrusi gyvena vos ne akmens amžiuje. O realiai, turėjo ir normalią virtuvę, ir telefoną, ir televizorių su kabeline. Iš principo tai...

Prieš pradėdama skaityti knygą, klaidingai buvau susidariusi įspūdį, kad šeima atsiskyrusi gyvena vos ne akmens amžiuje. O realiai, turėjo ir normalią virtuvę, ir telefoną, ir televizorių su kabeline. Iš principo tai radikalų šeima dėl tėvo požiūrio į viską: mediciną (jokių medikų net ir kritiniais atvejais (aišku, kai neturi draudimo tai juk atsieina kosminius pinigus)), švietimą (vaikų mokymas namuose: nors koks ten mokymas, kai motina armijai vaikų gamina valgyt, verda visokius žolių užpilus ir dar yra pribuvėja - tai moteriai net svajot nėra ko apie nuoseklų vaikų mokymą, fiziškai tam neužtenka laiko; nors vėlgi - niekas juk griežta ir neuždraudė eiti į mokyklą, tiesiog tam buvo labai apsunkinamo sąlygos), realaus ruošimosi pasaulio pabaigai (kone juokiausi, kai ta pasaulio pabaiga taip ir neatėjo ir tėvas visas suakmenėjęs toliau žiūrėjo televizorių).
Pasakojimas juda lėtai, bet nuosekliai, kad kuo aiškiau atskleisti visus veikėjų charakterius ir poelgius.
Neiimčiau smerkti pagrindinės veikėjos, kad ji vis nusileisdavo tėvo ir brolio valiai ir nesipriešino smurtui. O kam tu gali pasiskųsti, jei su niekuo apart šeimos nebendrauji? Ir kaip tu gali pasipriešinti, jeigu kitokio gyvenimo nematei ir neįsivaizduoji? Tik slėptis savyje, bandyti pateisinti tokį elgesį ir kažkaip bandyti išgyventi.
Mums, tokiomis sąlygomis negyvenus net neįmanoma įsivaizduoti, kaip galima taip gyveni.
Visa knyga atspindi tai, kad Tara labai stipri. Turėjo ryžto ir užsispyrimo ištrūkti iš šeimos pančių ir kažką pasiekti.

Knyga sunki. Rimta. Tai ne romanas nuotaikai pakelti. Tačiau apie kitokį gyvenimą. Ir siekį ne tik išgyventi, bet gyventi geriau.
Rekomenduoju.

Ši istorija nebuvo vien tik apie žydus bei Aušvicą. Tai ir istorija apie atleidimą. Tokį, kuris gali atrodyti tikrai neįmanomas. Kai kuriuos dalykus atleisti yra tikrai be galo sunku. O ir ką reikštų Seidžės atleidimas?...

Ši istorija nebuvo vien tik apie žydus bei Aušvicą. Tai ir istorija apie atleidimą. Tokį, kuris gali atrodyti tikrai neįmanomas. Kai kuriuos dalykus atleisti yra tikrai be galo sunku. O ir ką reikštų Seidžės atleidimas? Kuomet ji tiesiogiai nėra su tuo susijusi. Tie, kurie buvo, jau visi senai nebegyvi.
"Atleidimas" pasirodė truputį kitokia knyga nei įprasta Picoult. Braižas, žinoma, jog likęs tas pats, bet pati istorija pateikta kitaip. Asmeniškai man šioje knygoje buvo ir keletas visiškai nereikalingų veikėjų, be kurių istorija man būtų buvusi net ir geresnė. Nebuvo tai pati stipriausia Jodi knyga, bet blogiausia pavadinti taip pat negalėčiau. Dar yra tikrai ne viena neskaityta Picoult knygas, tad mielai skaitysiu ir kitas autorės knygas.

Lengvai skaitosi. Paliestas pilietiško karo laikotarpis. Gan anksti supranti priežastį išsiskyrimo ir nenoro susitikti, bet tik pačiam paskutiniam skyriuje tikroji tiesa. Parodo kaip galima pasiaukoti norint apsaugoti mylymą ir...

Lengvai skaitosi. Paliestas pilietiško karo laikotarpis. Gan anksti supranti priežastį išsiskyrimo ir nenoro susitikti, bet tik pačiam paskutiniam skyriuje tikroji tiesa. Parodo kaip galima pasiaukoti norint apsaugoti mylymą ir brangų žmogų. Ir kaip svarbu gyvenime išklausyti kitą pusę, kokios priežastys privertė taip pasielgti.

Lengvas skaitinys. Visai pagauli knyga. Tačiau tiek vyniota ir intriguota... o po to taip staiga viskas, vos ne paprastai išsiriša: tamsusis/gilusis internetas, o mes nepagalvojome apie nusikaltimo vietą. :)
Nei baisiai sužavėjo,...

Lengvas skaitinys. Visai pagauli knyga. Tačiau tiek vyniota ir intriguota... o po to taip staiga viskas, vos ne paprastai išsiriša: tamsusis/gilusis internetas, o mes nepagalvojome apie nusikaltimo vietą. :)
Nei baisiai sužavėjo, nei nuvylė. Viduriukas.