Pastaruoju metu vėl susidomėjau knygomis, kuriose veiksmas vyksta karo laikotarpiu. Knygų vagilė yra knyga apie mergaitę ir jos likimą 1939 - 1943 metais. Apie knygų vagilę. Apie draugystę. apie meilę. Apie prisirišimą. Apie...

Pastaruoju metu vėl susidomėjau knygomis, kuriose veiksmas vyksta karo laikotarpiu. Knygų vagilė yra knyga apie mergaitę ir jos likimą 1939 - 1943 metais. Apie knygų vagilę. Apie draugystę. apie meilę. Apie prisirišimą. Apie tikslo siekimą. Apie mirtį...Apie gyvenimą...

Lizelė - mergaitė, kurios gyvenimas pasisuka kita kryptimi. Turėjusi ir broliuką ir mamą, per vieną akimirką jų netenka ir atsiduria visiškai svetimų žmonių rankose, kuriuos turi laikyti tėvais. Lizelė pamažu apsipranta su nauju gyvenimu, išmoksta gyventi su naujaisiais tėvais ir stengiasi įtikti, pritapti. Dar ankstesniame gyvenime mergaitė rado knygą "Duobkasio vadovas". Nuo jos prasidėjo mergaitės istorija su knygomis. Tai buvo pirmoji knygų vagilės pavogta knyga dėl kurios mergaitė ištisas naktis ne miegojo, o mokėsi skaityti su naujuoju tėčiu, nes tik tokiu būdu galėjo prisiminti broliuką. Nors mergaitė ir buvo knygų vagilė, mušdavosi su berniukais, buvo gan berniokiška, ji turėjo ir savo švelniąją pusę, kurią nesunku įžvelgti.

Kūrinys susideda iš 10 dalių su skirtingomis istorijomis apie knygas. Kiekviena dalis yra skirta vienai knygų vagilės pavogtai knygai. Tai nebus vien pasakojimai, kaip Lizelė pavogė tas knygas. Tose dalyse jūs paragausite ir šilto, ir šalto. Paskaitysite apie tai, kas vyko mergaitės ir jos artimų žmonių gyvenimuose jai skaitant būtent vieną ar tai kitą knygą.


Kambarys pamažu ėmė trauktis, kol iki lentynų knygų vagilei teliko
žengti kelis mažus žingsnelius. Atžagaria ranka ji perbraukė per
knygų nugarėles pirmojoje lentynoje klausydamasi, kaip jos skamba,
užgautos rankos pirštų nagų. Skambėjo kaip muzikos instrumentas
arba kaip bėgančio žmogaus žingsniai. Perbraukė abiem rankomis.
Paskui perbraukė greičiau. Vieną lentyną po kitos. Ji ėmė juoktis.
Juokas sklido iš gomurio, o kai galop ji nutilo, stovėdama kambario
viduryje dar ilgai žvilgčiojo tai į lentynas, tai į savo pirštų galus.
Kiek knygų ji palietė?
Kiek jų pajuto?
Priėjusi vėl perbraukė per knygų nugarėles, tik šį kartą kur kas
lėčiau, norėdama delnu pajusti lengvą kiekvienos jų iškilumą. Tai
buvo stebuklas, grožis, žėrintis nuo sietyno žemyn krintančiuose
spinduliuose. Kelis kartus ji jau buvo betraukianti knygą iš lentynos,
bet neišdrįso sutrikdyti jų grožio. Buvo jis pernelyg tobulas.

Tai ištrauka vietos, kuri, ko gero, labiausiai pabrėžia knygos pavadinimą ir pačios knygos reikšmę. Tai ištraukėlė, kuri apie brangią Lizelės akimirką. Apie tai, ką jai reiškė knygos. Įkėliau šią ištrauką su priežastimi. Manau, kad kiekvienas turėtume vertinti knygas taip, kaip tai darė Lizelė, mergaitė, kuri pradėjo skaityti nuo knygos "dubkasių vadovas". Ar galite patikėti, kad maža mergaitė skaitytų tokią knygą? Ar galite įsivaizduoti save su tokia knyga rankose? Turbūt ne. Šiais laikais, kai ir bibliotekose, ir knygynuose knygų asortimentas itin platus, dažnai neišsirenkame ką skaityti, nekalbant apie tuos, kurie iš viso neskaito. O ar pagalvojote, kad anksčiau knygos buvo vienas didžiausių turtų? Jog ne kiekvienas galėdavo jų turėti. Kaip Lizelė. Jai nebuvo svarbu, kokia tai knyga ir apie ką ji, jai buvo svarbiausia pats žinojimas ir jausmas, kad galėsi perskaityti knygą.

"Knygų vagilė" yra pasakojimas su, ko gero, pačiu įdomiausiu pasakotoju. Lizelės istoriją pasakoja ne pati mergaitė, ne jos artimieji ar draugai, bet mirtis. Mirtis yra kūrinio pasakotoja. Šiai istorijai tai kuo puikiausiai tiko, nes kūrinys yra apie karo metus, kai mirčių buvo labai daug. Mane sužavėjo šis autoriau pasirinkimas, o ypač mintys ir pastabos, kurias Mirtis įterpdavo tarp pasakojimų, Tikrai buvo skaityti kūrinį, į kurį ji žvelgė iš šalies ir pasakojo. Jos pastebėjimai, pasakojimai ne tik apie Lizelę, bet ir kitus žmones buvo nepriekaištingi. Vien dėl šios priežasties siūlau perskaityti knygą.

"Knygų vagilė" yra išties jausminga ir jautri knyga. Skaitydami sutiksite įvairiausių veikėjų, kuriuos net nenorėdami pamilsite. Tikrai. Tai labai gyvenimiškas kūrinys, su puikiomis mintimis, pastabomis apie to meto laikus Vokietijoje, apie kultūrines ypatybes... Kiek primena "Anos Frank dienoraštį". Kodėl? Patys pamatysite, perskaitę šį kūrinį.

Nuoširdžiai rekomenduoju šį kūrinį žmonėms, mylintiems knygas kaip ir aš. Tai išties sustiprins jūsų jausmus ir pagarbą knygoms, primins, kodėl mes mėgstame skaityti. Taip pat siūlau perskaityti ir tiems, kurie nelabai mėgsta knygas ir nevertina jų. Manau, kad perskaitę bent kiek pakeisite savo nuomones. Dar rekomenduoju ir tiems, kurie žavisi kūriniais apie draugystę, meilę, vertybes bei 2 Pasaulinio karo laikotarpiu.

Vaiva Blažytė - viena jauniausių rašytojų Lietuvoje, gavusi galimybę išleisti knygą būdama vos septyniolikos metų. Mano metų! Vaiva, viena iš nedaugelio lietuvių rašytojų, drįstančių rašyti knygas paaugliams. Kodėl?...

Vaiva Blažytė - viena jauniausių rašytojų Lietuvoje, gavusi galimybę išleisti knygą būdama vos septyniolikos metų. Mano metų! Vaiva, viena iš nedaugelio lietuvių rašytojų, drįstančių rašyti knygas paaugliams. Kodėl? Nes knygos paaugliams dažniausiai būna "sunkios". Tai knygos apie sunkų paauglių gyvenimą, jų klaidas ir nuosmukius bei kaip visas gyvenimas gali pasikeisti per vieną dieną. Būtent apie tai ir yra knyga "Geltona pieva".

"Geltona pieva" yra knyga, kuriai sunku rasti žodžių, norint tinkamai apibūdinti. Tai knyga apie pakilimus ir nuosmukius, apie klaidas ir nesėkmingus bandymus jas ištaisyti. Apie jaunuolį Tadą, kuris net nesitikėjo, kad jo gyvenimas nukryps tokia linkme, kokia ir nukrypo.

Tadas buvo uždaras jaunuolis, gyvenęs su tėvu. Vaikinas itin mylėjo savo mamą, savo paguodą, gyvenimo spindulėlį, bet vyras, kurį jis visą gyvenimą laikė tėvu, ją nužudė. Tadas žinojo šį faktą, bet laikė tai užgniaužęs savyje. Tai buvo pirmoji iš daugelio jo padarytų klaidų... Praėjus keleriems metams, Tadas ir toliau kentėjo nuo gyvenimo kartu su žmogžudžiu, kuris jo negerbė ir niekinio įvairiausiais būdais. Netikėtai atėjo diena, kai Tadas sužinojo tiesą, kuri ir privedė vaikiną prie tam tikrų veiksmų, privertusių jį bėgti...

Grėtė buvo dar viena knygos veikėja, itin susijusi su Tadu. Tai mergina, kurią Tadas pamatęs vakarėlyje pamilo iš pirmo žvilgsnio. Grėtė buvo vienintelė Tado paguoda po jo negailestingų poelgių. Tik dėl jos vaikinas nesiryžo atsisakyti savo gyvybės, nors ne kartą tam buvo pasitaikiusi tinkama proga. Grėtė Tadui buvo lyg gyvenimo įkvepėja. Jaunuolius siejo šilti, bet kėbloki santykiai. Nė vienas iš jų tiksliai nežinojo, ką jautė vienas kitam, bet tai nesutrukdė jiems būti drauge.

Tadas padarė daugybę klaidų per itin trumpą laikotarpį. Jaunuolis tai žinojo, bet nedrįso pripažinti to. Viena klaida nulėmė visas kitas, neišvengiamas. Dabar galvoju, kad būtų įdomu suskaičiuoti, kiek klaidų vaikinas padarė. Tai, jeigu galvojate skaityti šią knygą, pabandykite suskaičiuoti jas ir pranešti man apie tai, kad galėčiau pasidalinti šiuo skaičiumi su skaitytojais. ;)

Knygoje kaip niekad daug filosofiškų Tado pamąstymų, kurie, tiesą sakant man užkliuvo ir net norėjosi juos praleisti. Vaikino minčių knygoje tiesiog apstu. Vaiva Blažytė sukūrė vaikiną, itin galvojantį apie gyvenimo prasmę, bet nesistengiantį įprasminti gyvenimo, padaryti jį prasmingu. Tai itin įdomus kontrastas, bet tie filosofiški pamąstymai ne visiems gali patikti, nes jų išties buvo daug.

"Geltona pieva" yra knyga, kurioje galite rasti visko: narkotikų, vakarėlių, pabėgimų iš namų, nusikaltimų, muštynių, barnių su tėvais, seksualinių orientacijų, sekso, neištikimybės, draugystės, problemų su teisėsauga, mirties... Užsienio autoriai dažniausiai pasirenka vieną iš šių akcentų ir remdamiesi juo parašo knygą, o Vaiva kaip tik nusprendė panaudoti viską iš karto. Ir jai pasisekė, buvo įvertinta. Juk ne kiekviena septyniolikmetė išleidžia knygą, ar ne? Taip, kad tik nuo jūsų priklauso, ar skaitysite knygą, ar visgi įrašysite ją į sąrašą tų, kurias žadate perskaityti, nors to niekada nepadarote...

Šią knygą tikrai verta paskaityti, pajusti kaip rašo septyniolikmečiai. Tuo labiau, jog visi akcentai, paminėti praeitoje pastraipoje yra sudėti į vieną knygą. Taip, to gali pasirodyti net per daug, bet manau, kad viskas parašyta su logika: padaręs vieną, neištaisomą klaidą ir norėdamas nesijausti dėl to blogai ir toliau nusižengi tik tam, kad kiti apie tai nesužinotų...

Tiesą sakant, labai mėgstu viduramžius, nepaprastas legendas, šiurpius pasakojimus, paslaptimis ir stebuklais gaubiamas dainas. Na, o ką jau bekalbėti, jei dar į visa tai pridėsime nemažą dalį fantastikos... Paėmus viską...

Tiesą sakant, labai mėgstu viduramžius, nepaprastas legendas, šiurpius pasakojimus, paslaptimis ir stebuklais gaubiamas dainas. Na, o ką jau bekalbėti, jei dar į visa tai pridėsime nemažą dalį fantastikos... Paėmus viską kartu gaunasi nuostabi pasaka-apysaka apie hobito, labai mažo ūgio būtybės, išvaizda panašios į žmogų, patiriamus nuotykius kartu su savo bendrakeleiviais nykštukais ir burtininku. Žinoma, šie nuotykiai nė iš tolo neprimena šiuolaikinio pasaulio.

Labai patiko tai, kad nepersistengiama viską pasakojant, ne vieną kartą paminima, jog tai yra pasaka ir nieko daugiau, nereikalaujama priimti to prievarta. Viskas atrodo lyg lengvai banguojanti neįprastų ir įdomių vaizdų jūra, netgi Penkių Kariaunų mūšis manęs taip nesujaudino ir neprikaustė dėmesio, kaip turėtų. Jaučiau nematomą plonytę sieną, kuri neleidžia visko priimti rimtai - tarsi žiūrėtum lengvą kino filmą, tačiau tai tik mano asmeniniai įspūdžiai. Nepaisant šių potyrių, viskas aprašoma labai vaizdingai - negaliu sakyti, kad kūrinys nežavi ir neįtraukia. Gal kitiems pasiseks skaitant įsijausti geriau.

Vis dėlto išties malonu gražią, šiltą popietę pasinerti jau į beveik užmirštą pasakų pasaulį. Manau, labai sveika būtų kiekvienam perskaityti šią knygą - skoningas fantastikos derinys, kokio dar reikia paieškoti. Ne veltui tiek pagyrų Tolkien'ui. Pati nelabai mėgstu, kai fantastikos kūriniuose būna per daug, bet jei autorius moka sudominti skaitytoją, manau, visai neprošal ir pramankštinti vaizduotę.

Vos tik perskaičiau šią istoriją, galvoje nepaliovė suktis iš kažkurios filmų trilogijos "Žiedų valdovas" (sukurta pagal J.R.R. Tolkien'o "Hobito" tęsinį - knygų trilogiją "Žiedų valdovas") dalies elfės Galadrielės pasakyti žodžiai: "Even the smallest can change the future" (angl. net ir mažiausias gali pakeisti ateitį.") Manau, šią mintį galima įžvelgti ir "Hobite". Nuostabi mintis, motyvuoja nepasiduoti. :)

Na, o užvertus paskutinį puslapį, manau, dar ilgai neišnyks tas malonus, geras jausmas, kuris atsiranda perskaičius žavias, laimingai besibaigiančias istorijas. Bent jau man taip. O kaip jums?

Balio Sruogos "Dievų miškas" - neabejotinai žinomiausias ir labiausiai vertinamas šio autoriaus kūrinys. Knyga ypač reikšminga, nes tai - ne šiaip išgalvota istorija, tai - pagal tikrus žmogaus atsiminimus ir išgyvenimus...

Balio Sruogos "Dievų miškas" - neabejotinai žinomiausias ir labiausiai vertinamas šio autoriaus kūrinys. Knyga ypač reikšminga, nes tai - ne šiaip išgalvota istorija, tai - pagal tikrus žmogaus atsiminimus ir išgyvenimus parašytas romanas. Prieš atsiversdama knygą, prisipažinsiu, tikėjausi ko kito. Galbūt įtempto siužeto? Galbūt tragizmo? Nieko panašaus neaptikau, bet nepaisant to, romanu toli gražu nenusivyliau. Priešingai, susižavėjau nuostabiu autoriaus sugebėjimu pažvelgti į tragiškas gyvenimo situacijas, švelniai tariant, kitaip. Tiesa, pradžioje tai mane kiek sutrikdė. Manau suvokiantiems, kokia nežmoniškai žiauri vieta buvo koncentracijos lageris, kyla klausimas - kaip apskritai įmanoma apie tai rašyti su tokia ironija ir kodėl autorius tai darė? Tenka pripažinti, kad tokioje, mums net nesuvokiamai žiaurioje aplinkoje išlikti buvo galima tik žiūrint į tai pro ironijos ir grotesko akinius, o nedūsaujant ir nesiskundžiant, ko autorius ir nedaro. Tai buvo vienintelis būdas išgyventi ir išlikti žmogumi.

Mane taip pat sudomino romane svarstomi įvairūs egzistenciniai klausimai, kaip pavyzdžiui: Ko vertas žmogaus gyvenimas? Ką reiškia mirtis? Kasdien lageryje miršta tūkstančiai. Mirtis praranda pagarbą, savo šventą prasmę, niekas jos nebebijo: "Mirtis čionai gresia kiekviename žingsnyje. Čionai taip žmogus apsipranta su mirties perspektyva, kad ji darosi šiokiadienė šiukšlė. Mirtis nustoja savo kilnaus tragizmo elemento. <...> Lageryje miršta žmonės visiškai nesijaudindami. Jie jokios tragedijos iš to nedaro. Pasaulio palikti jiem negaila. Jiem visa - vis tiek pat."

Skaitant šią knygą esi priverstas susimatyti. Kodėl? Kodėl taip vyksta? Kodėl toks žiaurus tas lagerio gyvenimas? Esminė problema yra sąžinės nebuvimas. Ten išgyventi galima tik lipant per kitų galvas, tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme: "Šiose baisiose imtynėse dėl buities, vieni kitus skandindami, prasimuša vieni į viršų, gyvena plėšriuoju instinktu, pakeliui nebegali sustoti, - turi daugiau, negu jiem reikia gyvybei palaikyti. Kiti, neturėdami laimės, negalėdami prasimušti bet kuria kaina į paviršių, skęsta drumzlėse ir miršta. Paslydai grumtynėse - niekas tau pagalbos rankos nebeišties, niekas nepagelbės tau atsikelti. Besigrūdą užpakaly tavęs dar timptels tave į žemę, pargriaus, suplos, kad nesipainiotum po kojų, ir, apkvaišėlio akimis klaikiai besidairydami, nužingsniuos nukrypuos per tave, jokio sąžinės graužimo dėl to nejausdami. Sąžinei nėra čionai kas veikti. Jaudintis taip pat nėra ko ir nėra kada. Šiandie tu griuvai, aš griūsiu rytoj, - koks skirtumas? Dėl manęs taip pat niekas nemirktels.''

Ir nors visą knygą skaičiau su ypatingu susidomėjimu, pabaiga vis dėlto sudomino labiausiai. Galbūt todėl, kad buvo tikrai netikėta. Perskaičius paskutinį sakinį per kūną nubėgo šiurpuliukai, o mintys apie gyvenimą, mirtį ir laisvę naktį dar ilgai neleido užmigti.

Apie musulmonų moterų gyvenimą esu perskaičiusi keletą knygų, todėl "Princesė" tarsi užtvirtino tai, ką jau žinojau. Autorė perduoda daug faktų apie Saudo Arabijos karalystės vystymąsi ir moterų sunkią kovą už...

Apie musulmonų moterų gyvenimą esu perskaičiusi keletą knygų, todėl "Princesė" tarsi užtvirtino tai, ką jau žinojau. Autorė perduoda daug faktų apie Saudo Arabijos karalystės vystymąsi ir moterų sunkią kovą už minimalias teises. Skaitydama imi nekęsti to krašto vyrų, kurie visiškai nevertina moterų.

Kadangi, tai trilogija, teks perskaityti ir "Princesės Sultanos duktrys" ir "Princesės Sultanos ratas". Šiame pasakojime man trūko literatūrinio teksto,viskas buvo labai tiesiogiai atpasakota.

Tai pirmoji mano pažintis su Stephen King kūryba ir turėjau nuo pirmųjų puslapių pripažinti, jog autorius velnioniškai toliaregiškas, lyg rašydamas jau matytų, kaip pasakojimas atrodytų ekrane.

"Švytėjimas" - viena...

Tai pirmoji mano pažintis su Stephen King kūryba ir turėjau nuo pirmųjų puslapių pripažinti, jog autorius velnioniškai toliaregiškas, lyg rašydamas jau matytų, kaip pasakojimas atrodytų ekrane.

"Švytėjimas" - viena populiariausių jo knygų. Filmas taip pas pasiekė milžiniško pasisekimo.

Man dar labiau įspūdį sustiprino tai, kad šią knygą skaičiau kelionėje, kur kas naktį teko apsistoti vis kitame viešbutyje.

"Švytėjimas" - tai istorija apie "švytintį" berniuką, gebantį skaityti mintis, matyti daugiau nei mato kiti, įžvelgti ateitį. Denio tėtis - gabus rašytojas, tačiau baigiantis pragerti talentą. Vienintelė išeitis šeimai - žiemą apsistoti viešbutyje "Panorama" ir prižiūrėti milžinišką pastatą, kai kurortinis sezonas pasibaigęs.

Tačiau "Panorama" - ne itin svetinga. Čia į viešumą iškyla kruopščiai slepiamos viešbučio istorijos, asmeninė šeimos drama.

S.Kingas - itin produktyvus rašytojas, to paneigsi. Nepaneigsi ir jo gebėjimo pasakoti įtaigiai, taip jis režisieriams tik palengvina kelią...

"Jie buvo nepažįstami, atsitiktinai susitikę žmonės.

Jie pažinojo vienas kitą prieš prasidedant Gyvenimui".

Tai graudi istoriją apie... Ne, tiksliau tau daug graudžių istorijų - prarasta vaikystė, neleista meilė, lyg...

"Jie buvo nepažįstami, atsitiktinai susitikę žmonės.

Jie pažinojo vienas kitą prieš prasidedant Gyvenimui".

Tai graudi istoriją apie... Ne, tiksliau tau daug graudžių istorijų - prarasta vaikystė, neleista meilė, lyg pančiai varžančios tradicijos.

"Žinai, aš pradėjau skaityti tą knygą, tačiau neištvėriau ir numečiau į šalį", - sakė tiek mano mama, tiek draugė. Be reikalo numetė. Šis romanas - neabejotinai vienas geriausių, skaitytų šiais metais. Autorė - architektė, kaip teigiama, paruošusi knygos brėžinius, kaip turi viskas dėliotis. Ir ji tai padarė taikliai. Ne be reikalo kino industrijos asai spaudžia ją suteikti leidimą pagaliau ekranizuoti pirmą ir vienintelį šios Booker'io premijos laureatės Arundhati Roy romaną.

Rahelė ir Estha - dizigoniai dvyniai. Du kūnai - viena siela. Trylika naktų trukusi meilė sugriovė atėmė gyvybę, nutraukė gyvenimus. Jie susitinka po 23 nesimatimo metų. Vienas - išprotėjęs, kita - pametusi jausmus. Susitinka tam, kad prisimintu, kas nutiko vieną gruodžio naktį.

Romanas " Kaizeris " yra apie tris vienos šeimos moteris - Ebą, jos dukrą Agnetę ir anūkę Idą. Romano veiksmas sutampa su antro pasaulinio karo pradžia. Abu veikėjai - Albertas ir Eba, skirtingai suvokia Danijos okupaciją....

Romanas " Kaizeris " yra apie tris vienos šeimos moteris - Ebą, jos dukrą Agnetę ir anūkę Idą. Romano veiksmas sutampa su antro pasaulinio karo pradžia. Abu veikėjai - Albertas ir Eba, skirtingai suvokia Danijos okupaciją. Albertas įsitraukia į pasipriešinimo kovą, o jo žmona nejaučia diskomforto dėl vokiečių buvimo Kopenhagoje. Ji įsidarbina kavinėje, kur lankosi okupantai, ir ne tik juos aptarnauja, bet ir su malonumu bendrauja su jais po darbo ir net užmezga romaną. Panašu, kad Eba net nesuvokia savo elgesio ydingumo, ji tiesiog yra lengvabūdė, paklūstanti tik savo jausmams, negalvojanti apie pasekmes. Kai jos mylimasis, vokietis Tomas, žūsta diversijos metu, ji sunkiai, bet susitaiko, ir toliau gyvena su vyru Albertu. Eba pagimdo mergaitę, Agnetę, kuri yra Tomo vaikas, bet Albertas niekada neužsimena apie abejones ir užaugina mergaitę. Tačiau ir Agnetės likimas keistai susijęs su Vokietija. Ji taip pat, kaip ir mama, pagimdo mergaitę nuo vokiečio, bet niekada nesukuria su juo šeimos.

Idą užaugina seneliai.

Visos trys moterys susitinka prie mirštančio Alberto. Kiekviena iš jų turi daug ko paklausti ir mirštančiojo ir viena kitos. Tačiau klausimai taip ir lieka neištarti. Eba niekam nepapasakoja savo meilės istorijos, nors ir kremtasi, kad nespėjo atverti širdies Albertui. Agnetė taip ir nepaklausė tėvo,kuris ją užaugino, kodėl jis visai nesidomėjo mergaite. Ir po Alberto mirties Agnetę drasko dvejopi jausmai - tėvo ilgesys ir nuoskauda. O jauniausioji - Ida - nesikapsto praeities šešėliuose, ji bando žvelgti į ateitį ir ją kurti.

Romane nėra nei teigiamų, nei neigiamų veikėjų. Jie labai žmogiški, jų likimai verčia susimąstyti apie gyvenimo sudėtingumą, apie būtinybę suprasti, atleisti ir mylėti.

Knygos siužetas vyksta Prahoje. Retai tenka skaityti jaunimui skirtas knygas, kur veiksmas vyktų Europoje. Tai turbūt vienintelis dalykas, kuris sudomino šioje knygoje. Pirmoji knygos dalis rutuliojosi lėtai, todėl įkaršti...

Knygos siužetas vyksta Prahoje. Retai tenka skaityti jaunimui skirtas knygas, kur veiksmas vyktų Europoje. Tai turbūt vienintelis dalykas, kuris sudomino šioje knygoje. Pirmoji knygos dalis rutuliojosi lėtai, todėl įkaršti pagavau tik antroje knygos pusėje. Nors siužetas ir buvo originalus, bet man vis dėlto kažko pritrūko ir pabaiga nepagerino įspūdžio apie šią knygą. Reziumuojant knyga gera, bet neįspūdinga ar įsimintina.

Lauren Oliver knyga "Kai aš žuvau" - kitokia. Mano manymu, tai geriausias šios knygos apibūdinimas. Idėja išskirtinė, rašymo būdas - įtraukiantis, šiuolaikiškas. Iš tikrųjų, nemaniau, kad ši knyga bus išties...

Lauren Oliver knyga "Kai aš žuvau" - kitokia. Mano manymu, tai geriausias šios knygos apibūdinimas. Idėja išskirtinė, rašymo būdas - įtraukiantis, šiuolaikiškas. Iš tikrųjų, nemaniau, kad ši knyga bus išties apie mirtį, atrodė, kad pavadinimas metaforiškas, tačiau šiek tiek suklydau. Taip, pasakojama apie merginos mirtį, nors pagrindinė knygoje vystoma mintis nėra mirtis.

Knygoje pasakojama apie "tobulą" merginos gyvenimą: geriausios draugės, populiarumas, geidžiamiausias mokyklos vaikinas, pripažinimas, vakarėliai ir t. t. Šie dalykai Samei buvo svarbiausi, visą tai ji ir vadino tobulu gyvenimu iki Tos nakties, iki To vakarėlio ir To incidento, kai viskas virto aukštyn kojomis. Samei palengva ėmė rūpėti kiti dalykai - šeima, garbė, meilė, tačiau tą suprasti nebuvo taip lengva. Prireikė laiko, bet pagaliau ji sugebėjo ištarti NE vaikinui, kuris buvo tik dėl populiarumo, ir pasakyti "myliu" tėvams. Ji pasikeitė. Tiesą sakant, pasikeitė ne tik pati, bet ir kai ką pakeitė. Pasirodo, keisti ir keistis nėra taip sunku, kai supranti, ką darei ne taip.

Pagrindinės knygos veikėjos - Samė, Lindsė, Elė ir Elodė - keturios geriausios draugės, kurios, reikia paminėti, man labai nepatiko, ypač Lindsė. Man jos atrodė pasipūtusios savimylos, kurioms niekas aplink nerūpėjo, tik jos. Tačiau labiausiai mane nuliūdino tai, kad palengva ėmiau jose įžvelgti šiek tiek savęs. Manau, ši knyga priverstų susimąstyti kiekvieną. Ar mes tikrai tokie geri, tobuli, kokie kartais įsivaizduojame esą? Argi mes tikrai nedarome klaidų, ar neįžeidžiame kito žmogaus, atrodo, menkute, nereikšminga pastaba..?

Žinoma, negalima pamiršti ir Julijos, nors apie ją ir jos jausmus sužinome visai nedaug. Tačiau viena aišku tikrai - ji patyčių auka, atstumtoji, bet kaip ji tokia tapo? "Žudikė psichopatė" - žodžiai, nuo kurių aidi koridorius vos jai ten pasirodžius, tačiau... Žudikė? Psichopatė? Ji nieko nenužudė, nesirgo jokia psichikos liga... Tad kodėl? Atsakymą tikrai kiekvienas ras knygoje. O atsakymas, pasirodo, visai netikėtas.

Rekomenduočiau šią knygą kiekvienam jaunam žmogui. Tiesiog manau, jog kiekvienas, perskaitęs šią knygą, atras dalelytę savęs. Ši knyga privertė ne tik mėgautis labai įdomiu siužetu, bet ir susimąstyti. Susimąstyti apie save ir savo poelgius, apie kiekvieną savo ištartą žodį, kuriuo galbūt kažką įskaudinai, pašiepei ar pastūmėjai link kito pasaulio. Aš perskaičiusi knygą ir dabar berašydama, viską apgalvojusi pasižadėjau bent šiek tiek pasikeisti ir bent trupučiuką pakeisti šį pasaulį į gerą. Aš nenuversiu kalnų, bet tikiuosi, jog bent kažkam padėsiu. Labai tikiuosi, kad nepamiršiu šio savo pažado.